Stiliaus kultūra
5 (100%) 1 vote

Stiliaus kultūra

Stilių sąveika.

Tos pačios kalbos stiliai nėra uždari ir veikia vienas kitą. Uždariausia, griežčiausia sistema – kanceliarinis stilius. Kitus stilius jis veikia, o pats svetimų raiškos priemonių neįsileidžia. Ypač tai būdinga įstatymams, dokumentams. Didesnę stiliaus laisvę gali turėti skelbimas – tai priklauso nuo jo turinio, adresato, vietos. Ataskaita gali būti perdėm sausa, dalykiška, tinkama tik į bylą segti – tokios būna administracinės ir mokslinės ataskaitos. Tačiau esama ir kitokių ataskaitų – ataskaitinių pranešimų, skirtų skaityti susirinkime, suvažiavime. Informacija tuose pranešimuose pinasi su poveikiu, kanceliarinis ar mokslinis stilius – su publicistiniu. Tai pereinamas, tarpinis žanras. Stilių sąveika yra ryškiausia tokiuose žanruose, jie tarytum grandys, jungiančios skirtingus stilius į visumą – bendrinę kalbą.

Mokslinio stiliaus teksto laisvė didesnė, bet čia irgi paprastai vengiama kitų stilių (publicistinio, šnekamojo) priemaišų. Tik tada, kai mokslinis pranešimas skaitomas žodžiu, sakytine forma, dažniau pasirodo ir gyvesnių, vaizdingesnių žodžių – mat pranešimo funkcija nebetenka grynumo, gyvi klausytojai prieš akis žadina ir bendravimo bei poveikio funkcijas.

Mokslinį stilių su publicistiniu sieja mokslinė publicistika. Būdingi jos pavyzdžiai yra visuomenei skirtos grožinių kūrinių, spektaklių, kino filmų recenzijos. Tarpinę padėtį tarp mokslo ir publicistikos užima populiarinamoji literatūra,

Ypatingas yra šnekamasis stilius, Jis veikia kitus stilius, daugiausia meninį, taip pat publicistinį, mokslinio stiliaus sakytinę formą, o savo ruožtu – pats patiria stiprų dalykinių (knyginių) stilių poveikį. Dalykinėje kalboje, publicistiniame rašinyje šnekamosios kalbos žodžio ar pasakymo pasigriebiama tada, kai norima prabilti neoficialiai, gyviau, vaizdingiau. Pvz.: Dabartiniai kalbininkai į tokią vartoseną taip pat kreivai žiūri. Visi įsiskolinimai turi būti išlaikyti iki vasario 25 d., tačiau pageidautina apsivalyti šią savaitę, t.y. iki vasario 18 d.

Būdingas ir priešingas stiliaus reiškinys – į buitinius pokalbius veržiasi dalykinių stilių raiškos priemonės.

– Felicija, jūs dirbate kambuze ir jums nevalia liesti šitų paukščių. Jie platina parazitus, nekalbant apie ornitozes, smulkiau jums nedėstysiu, bet patikėkite, tai žalinga.

Jeigu šitoks polinkis imtų gožti visus kitus, šnekamasis mūsų kalbos stilius ilgainiui netektų gyvumo, sumedėtų. Kad taip neatsitiktų, reikia neprarasti ryšio su dar gyvomis tarmėmis, su tautosaka, klasikine literatūra.

Minėtini keli skirtingų stilių vartojimo tame pačiame tekste atvejai.

1. Vieno stiliaus tekste cituojami arba atpasakojami kito stiliaus pasakymai. Pvz.:

– Klausyk, pirmininke. Kaip manai, ar žmona pasveiks? Daktaras sakė, kad komplikacijos kažkokios. Ką tai reiškia? Nesuprasi…

2. Perėjimą nuo vieno stiliaus prie kito lemia kalbos turinio ar situacijos, santykio su adresatu pasikeitimas. Antai statybų viršininkas interviu žurnalistui pasakoja: Tai iš tiesų opios mūsų darbo problemos, ir jas ryžtingai stengsimės šalinti. O toliau: Šeimoje jau auginome dvi dukreles, o dabar reikia ir trečiajai skirti dalį šviesių rūpestėlių.

3. Stiliai sumaišomi tyčia, tuo siekiama komiško efekto. Pvz.: Išgąsdintos žąsys suskato pakrūmėse greitomis dėti nekokybiškus kiaušinius.

4. Autorius nejaučia verčiąs į krūvą skirtingų stilių raiškos priemones, nesuvokia nemotyvuotai pereinąs nuo vieno stiliaus prie kito. Tai stiliaus klaidos. Pvz.: Kai gimė Palmutė, Jonas Puodžiūnas priėjo išvadą, kad nieko baisaus, nes jo sūnus turės vesti brolio dukrą, ir turtai liks neiššvaistyti.

BENDROJI STILIAUS KULTŪRA

Ištakos ir prielaidos

Gero stiliaus sakinys turi atitikti tris paprasčiausius reikalavimus – 1) būtų taisyklingas, 2) grynas, 3) logiškas.

Pirmieji 2 reikalavimai dažniausiai eina kartu: kas netaisyklinga – tai ir negryna, kas negryna – ir netaisyklinga.

Rugsėjo dvylikto rytą mes jau buvome su ragažėmis prie bulvių lauko ir, susėdę ant soželkos kranto, dairėmės, iš kur pasirodys brigadierius, kad paskirstyti mus į darbus. Ir neužilgo jis, pasistatęs kalnierių nuo žvarboko vėjo, pribuvo…

Pirmiausia pasakotojas sakinius užteršia žodžiais, griaunančiais bendrinės kalbos normas: ragažė vietoj pintinės, soželka vietoj tvenkinio, kalnierius vietoj apykaklės. Bet ne tik šiais. Ir brigadieriumi, kuriam prideda neįteisintą priesagą

–ierius (turi būti brigadininkas), ir laiką nurodydamas skaitvardžio kilmininku ) dvylikto (turi būti dvylika), ir netaisyklingai sudarytu prieveiksmiu neužilgo (sakytina netrukus), ir galop netinkama sintaksine konstrukcija kad paskirstyti (tikslo aplinkybės šalutinis sakinys reiškiamas jungtuku kad ir tariamąja nuosaka: kad pasiskirstytų, arba tiesiog paskirstyti mus į darbą). Veiksmažodis pribuvo vietoj atėjo, atvažiavo, atbirbė, atvyko. Tokius žodžius, kaip ragažė, kalnierius, soželka, vadiname barbarizmais, o dvylikto, neužilgo, pribuvo – vertalais.

Čia neturime galvoje tų leksinės ar gramatinės svetimybės vartojimo atvejų, kada jomis stilizuojama: tipizuojama grožiniame kūrinyje veikėjo kalbėsena, kuriamas laiko, vietos koloritas.

Mąstymo kultūra – žmogaus asmenybės kultūros pamatas. Ji
– ir kalbos kultūros pamatas. Kas gerai mąsto, tas gerai reiškia savo mintis, savo jausmus tiek žodžiu, tiek raštu.

Be stilingos mąstysenos nebus ir stilingos kalbėsenos.

Tai būtina pakopa, iš kurios kilsime į gero stiliaus aukštumas. Pirmiausia – į aiškumu, tikslumo, gebėjimo pasakyti glaustai, be žodžių pertekliaus. Tai patys elementarieji stilingumo reikalavimai.

Stiliaus kultūra – minties kultūra.

Kalba – betarpiška minties tikrovė. Ji neatskiriama nuo mąstysenos. Kalba – žmogaus sąmonė, jo protas. Sakinys- tai mintis. “Be kalbos nėra minties”,- sako prof. J. Balčikonis. Bet šį teiginį galima ir perversti: be minties nėra kalbos. Ir tada pasakyti: be taisyklingos, aiškios, tikslios ir t.t. minties nėra ir taisyklingos, geros kalbos.

Kuo gi pirmiausia remiamės sudarydami sakinį? Žodžius jungiame į prasmingą visumą, žiūrėdami logikos dėsnių. O pačių sakinių vieno sąsaja su kitu – irgi loginė, prasminė. Štai kodėl kalbėti bet kaip – nevalyvai, nenuosekliai, šleivai, kreivai – tai mąstyti bet kaip. Štai kodėl sakome: žodžio kultūra – tai minties kultūra. Tai, kaip ir taisyklingumas, visų gerų kalbos ypatybių pradžių pradžia, jų pamatų pamatas, pirmoji prielaida. Patarlė moko: “Kokia galva, tokia kalba”. Nevalyva mintis – nevalyvas ir sakinys, sujauktas, klišas, reikalingas paramsčių.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1001 žodžiai iš 3274 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.