Strateginio valdymo teoriju analize ir praktinis taikymas
5 (100%) 1 vote

Strateginio valdymo teoriju analize ir praktinis taikymas

1121314151617181

ĮVADAS

Šiandieninis Lietuvos ūkis veikia besiformuojančių rinkos ekonomikos santykių sąlygomis. Lietuva ir jos įmonės palaipsniui tampa integralia atviros pasaulinės sistemos dalimi, todėl sėkmės galima tikėtis tik tuo atveju, jei jų veiklos kokybė bus adekvati aplinkos sąlygoms. O laisvoje rinkoje efektyviai gali funkcionuoti tik tos įmonės, kurios yra sukūrusios originalią vystymosi koncepciją ir struktūrą. Čia kiekvienai įmonei, siekiančiai įgyti pranašumą, svarbu sugebėti laiku reaguoti į atsiradusius naujus rinkos reikalavimus. Tačiau išorinių ryšių pertvarkymas yra neatsiejamas nuo vidinės įmonės struktūros pakeitimų. Taigi, apsisprendus keisti išorinį įmonės gyvenimą, tuo pačiu tenka keisti ir vidinį.

Lietuvos įmonėms palaipsniui integruojantis į Vakarų pasaulio ekonomiką, susiduriama su vis naujais reiškiniais. Nesuvokus šių reiškinių galimo poveikio, sėkmės tikėtis neverta. Įmonės veiklos plėtrai didelę reikšmę turi ir vadovo bei jo pavaldinių sugebėjimas įžvelgti savo įmonės naujas galimybes, sugebėjimas įvertinti rinką, savo konkurentus, klientus, žinoti, kokius pasirinkti partnerius, o savo sprendimais bei analize parodyti strateginį mąstymą. Mano nuomone, strateginis mąstymas bei valdymas, vienas iš esminių faktorių, padėjusių įmonėms ne tik nežlugti, bet ir efektyviai funkcionuoti dabartinėmis sąlygomis.

Strateginis valdymas – patikimiausia priemonė prisiderinti prie mikroekonominių ar makroekonominių svyravimų ir leidžianti įmonei ne tik išlikti, bet ir padidinti verslo mastus.

Temos aktualumą bei problemą būtų galima apibrėžti taip: šiandieniniams vadovams dar trūksta žinių apie strateginio valdymo teikiamas galimybes, bei suvokimo, jog strateginio valdymo teorijų vertinimas – sėkmingo įmonės egzistavimo pradinis etapas.

Darbo tikslas – atskleisti strateginio valdymo teorijos esmę, reikšmę, bei jo praktinį taikymą užsienyje bei Lietuvos įmonės veikloje.

Rašant darbą buvo keliami šie uždaviniai:

• apžvelgti strateginio valdymo sampratą;

• apžvelgti strateginio valdymo kaip mokslo srities raidą;

• išskirti pagrindines strateginio valdymo koncepcijas;

• aptarti įmonės strategijos tipus;

• aptarti strateginio valdymo proceso etapus;

• įvertinti strateginį valdymą užsienyje

• pritaikyti strateginio valdymo teorijas konkrečioje Lietuvos įmonėje.

Darbo atlikimo metodas: naudojama literatūra lietuvių ir užsienio autorių; apžvelgus strateginio valdymo teorijų aspektus, vertinami jų praktinio taikymo privalumai bei trūkumai.

Darbe nagrinėjamos įmonės, tai yra UAB “Jarnas” pasirinkimą lėmė dviejų metų darbo patirtis šioje įmonėje.1. STRATEGINIS VALDYMAS – ATSKIRA VADYBOS MOKSLO ŠAKA

1.1. STRATEGINIO VALDYMO SAMPRATA

Strateginis valdymas yra viena iš svarbiausių vadybos funkcijų. Šalia šio mokslo yra tokios specifinės vadybos šakos kaip organizacijų valdymas, finansų valdymas, personalo valdymas, gamybos valdymas ir kt. Kiekviena jų yra svarbios kaip savarankiškos vadybos teorijos ir praktikos kryptys. Nuolat kintančios įmonių veiklos aplinkybės verčia jas ir kitus veiklos subjektus nuolat koreguoti savo veiksmus, numatyti naujus tikslus ir jų siekimo būdus. Ilgalaikis planavimas gana ilgai padėjo spręsti šią problemą, tačiau dabar jis yra naudingas tik labai stambioms sistemoms, veikiančioms stabiliomis sąlygomis.

Ankstesnėje mokslinėje literatūroje galima rasti skirtingus strateginio valdymo apibrėžimus. Pavyzdžiui, metodologas J.Hunger strateginį valdymą supranta kaip valdymo sprendimų ir veiksmų kompleksą, nulemiantį įmonės ilgalaikius veiksmus. O teoretikas P.McDonnell pateikia tokį strateginio valdymo apibrėžimą: “Strateginis valdymas – tai valdymas, numatantis ilgalaikę perspektyvą, priimantis pagrindinius įmonės ilgalaikės raidos sprendimus [14]. Kaip matyti iš pateiktų strateginio valdymo apibrėžimų, autoriai jį apibrėžia savitai. Tačiau galima teigti, kad strateginis valdymas yra suprantamas kaip procesas, kuriuo siekiama sudaryti prielaidas sėkmingam įmonės egzistavimui.

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje yra pateikiamas kito teoretiko – G.Cole apibrėžimas, aiškiausiai nusakantis strateginio valdymo esmę: “Strateginis valdymas – tai fundamentalių pasikeitimų valdymas, daugiau orientuotas ne į įmonės viduje vykstančius procesus, bet į kitimus, lemiančius patį įmonės egzistavimą” [7].

Įmonės valdymo procesas susideda iš daugybės funkcijų: planavimas; organizavimas; koordinacija ir reguliavimas; apskaita, kontrolė ir analizė; aktivizacija ir stimuliavimas (1 pav.)[44]

Strateginis planavimas – tai procesas, kuriam vykstant būtina numatyti įvykius ir spręsti, kokie būtini veiksmai, kad įmonė pasinaudotų savo galimybėmis ir gautų naudą, bei apsisaugotų nuo visko, kas trukdo jos sėkmei ir gresia išlikimui [25].

Planavimo procesas susideda iš 4 – rių etapų [44]:

1. Bendrų tikslų sukūrimas

2. Konkrečių, detalizuotų tikslų tam tikram periodui nustatymas

3. Priemonių ir būdų jiems pasiekti sudarymas

4. Užsibrėžtų tikslų kontrolė ( palyginant planinius ir faktinius rodiklius)

Organizavimas apima valdymo proceso ūkinius elementus: techninis, informacinis aprūpinimas, darbų atlikimo laiko nustatymas, pareigybinių instrukcijų bei
įsipareigojimų sudarymas ir pan.

Koordinavimo ir reguliavimo tikslas – prižiūrėti, kad valdymas būtų kuo efektyvesnis: suderinti darbuotojų veiksmus, tikslingai paskirstyti darbai, reguliuoti nukrypimus nuo užsibrėžtų tikslų.

Apskaitos pagalba vyksta informacijos apie ūkinę sistemą surinkimas.Tai padeda įmonės veiklos kontrolės ir gamybos efektyvumo didinimui.

Aktyvinimas, stimuliavimas pasiekiamas kompleksiškai taikant įvairius moralinio ir materialinio skatinimo metodus. Moralinis skatinimas tenkina socialinius asmenybės poreikius (bendravimas,pagarba), materialinis skatinimas – žmogaus materialinius poreikius (uždarbio padidinimas, premijos ir t.t).

1 pav. Valdymo funkcijos [44].

Tarp strateginio valdymo ir strateginio planavimo galima įžvelgti bendrų bruožų:

* centralizmas – bendros sistemos interesai viršesni už atskiro posistemio interesus;

* elementarumas – pasireiškia koncentravimusi į svarbiausius problemos elementus;

* daugiavariantiškumas (neapibrėžtumas) – priimant optimalų sprendimą, įvertinami galimi aplinkos ir vidaus pokyčiai;

• konkretumas – labiausiai atitinkančios konkrečias sąlygas alternatyvos pasirinkimas [31].

Strateginis valdymas dažnai sugretinamas ir su operatyviniu valdymu. Strateginio valdymo požiūriu, įmonės veikla nukreipta tokios strateginės pozicijos sukūrimui, kuri sudarytų įmonei galimybę prisitaikyti prie kintančių veiklos sąlygų. Tuo tarpu operatyvinis valdymas padeda įmonei jau sukurtos strateginės pozicijos pagalba siekti savo (įmonės) tikslų, t.y. pelno, padėties rinkoje, paklausios produkcijos ar paslaugų ir pan.

Tiek strateginis valdymas, tiek ir operatyvinis valdymas reikalauja kurti atitinkamą įmonės architektoniką, parinkti atitinkamos motyvacijos ir pasirengimo personalą.

Pirmoje šio šimtmečio pusėje strateginis ir operatyvinis valdymas įmonei buvo alternatyvos, tačiau šiais laikais atsirado būtinybė vienu metu naudoti ir strateginį, ir operatyvinį valdymą, nors jų architektonikos ir skiriasi.

Kai reikia giliau pagrįsti vadovų – strategų sprendimus, apsisprendimo situacijas ir juos veikiančius atsitiktinumus, yra naudojamasi ir tarpdisciplininiu mokymu – sinergetika. (Sinergetika – graikų kalboje “synergetikos” reiškia kooperuotas veiksmas). Sinergetika analizuoja tokių evoliucionuojančių pagal nelinijinius dėsningumus sistemų augimo ypatumus, apimančius netikėtus lūžius, krizes ir šuolius, padedančius apčiuopti ir pasirinkti sistemai naujus plėtros tikslus, kartu ir naują plėtojimosi efektyvumą, vadinamą sinerginiu efektu [39]. Be sinergizmo, kaip įmonės ar jų grupės saviorganizacijos atsiradimo proceso analizės, vadovų elgsenos strategijos tyrimai būtų negalutiniai.

Taigi, strategija (gr. strategos – generolo menas) yra organizacijos vadybos planas, reikalingas pasirinktiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti. Jame pateikiamos priemonės ir būdai, reikalingi įmonės paskirčiai ir tikslams pasiekti.[25].

1.2. STRATEGINIO VALDYMO MOKSLO RAIDA

Praktinės vadybos pradžių pradžia yra senųjų valstybių (senovės Kinijos, Egipto, Graikijos, Romos) valdymo organizavimas. Aiškiai skyrėsi tokių grupių kaip valdovų, didikų, valdovų vietininkų, prižiūrėtųjų, gyventojų teisės. Dar viena svarbi, nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės vadybos veiklos sfera – kariuomenės valdymas. Visose valstybėse, pradedant senaisiais laikais, armijos vaidino išskirtinį vaidmenį, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Kariuomenėje labai aiškiai skiriasi vadai (aukštesnio ir žemesnio rango) ir pavaldiniai – kareiviai ir žemesnio lygio vadai. Kiekvieno lygio vado pareigos ir veiklos bei atsakomybės ribos tiksliai apibrėžtos. Didelę praktinę reikšmę vadybos formavimuisi turėjo bažnyčios (ypač krikščionių) organizavimo patyrimas. Per keliolika šimtmečių bažnyčioje išsikristalizavo jos hierarchiniai sluoksniai, išsiskyrė sritys, parapijos, joms vadovauti paskiriami atitinkamo lygio dvasininkai (vyskupai, dekanai, kunigai). Visų bažnyčios institucijų veiklą reguliuoja jos įstatymai – kanonai.

Viduriniaisiais amžiais jau buvo bandymų parašyti valdymo rekomendacijas ne tik kaip oficialius valstybių reguliaminus, bet ir kaip gana populiarius kūrinius. Vienas iš tokių pavyzdžių yra N.Machiavelli veikalas “Valdovas” . 19 – ame amžiuje , pradėjus vystytis mašininei gamybai, kuriantis pramonei, vienus ar kitus organizavimo ir valdymo aspektus pradeda nagrinėti M.Bolton, B.Gott, W.Brown ir kt. Šių autorių darbų pasirodymas reiškė, kad organizacijų valdymo klausimai pradedami nagrinėti visapusiškai, stengiamasi daryti apibendrinančias išvadas, ieškoti bendrų įvairioms organizacijoms valdymo bruožų. Tai rodo, kad objektyvi “dirva” atsirasti vadybai, kaip atskirai, specifinei mokslo krypčiai buvo subrendusi. [37].

Strateginio valdymo moklas yra viena naujausių vadybos mokslo sričių. Jo pradžia galima laikyti tik šio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pirmąją pusę. Iki tol jokių teorinių darbų šioje srityje nebuvo skelbta. Strateginio valdymo kaip mokslo srities, vystymosi priešistorė prasideda nuo ekonominių ir organizacinių sistemų tyrimų. “Pirmąją valdymo programą” pateikė H.Towne (1844 – 1924) iš JAV. Joje buvo keliami darbo
darbo organizavimo, kainų reguliavimo, atsižvelgiant į rinką ir užsakovą, klausimai.[16].

Kitas mokslininkas Ch.Bernard (1886-1961) išplėtojo F.Taylor darbą, akcentuodamas vadovų vaidmenį. Veikalą “Vadovų funkcijos” jis išleido 1938 metais. Tai pirmasis teorinis darbas, kuriame galima pastebėti strateginio valdymo užuomazgas. Apibrėždamas organizacijos tikslus, autorius akcentavo išorinės aplinkos tyrimo ir prisitaikymo prie jos, organizacijos pusiausvyros išlaikymo svarbą, į ką vėliau (apie 1970 m.) buvo atkreiptas dėmesys ir tai buvo pavadinta strateginiu planavimu.[4,41].

Kitas žymus sociologas Ph. Selznik įvedė “Kooptavimo” sąvoką, kuri reiškia, kad organizacija įjungia naujus elementus į savo tikslų ir strategijos formavimo procesus tam, kad užkirstų kelią tiems elementams jai kelti grėsmę.

Be to, jis parodė organizacijos institucinio palaikymo svarbą ir pasiūlė organizacijos išskirtinių sugebėjimų sąvoką, kuri vėliau kitų autorių darbuose rutuliojama kaip viena svarbiausių strateginio valdymo kategorijų.

Nors daug mokslininkų nagrinėja organizacijas, beveik nebuvo kalbama apie verslo strategiją ir organizacijos veiklos sėkmės veiksnius. Mokslo apie strateginį organizacijų valdymą gimimu galima laikyti šio amžiau 7 -ąjį dešimtmetį. (Iki to laiko buvusi organizavimo teorija akcentavo organizacijų universalumą ir jų administravimą). Mokslo apie strateginį valdymą tikraisiais pradininkais, pasak R.Jucevičiaus, laikytini 3 darbai: Alfred D.Chandler veikalas “Strategija ir struktūra” (1962), H.I.Ansoff “Korporacijos strategija” (1965) ir Harvardo universiteto mokslininkų bendra knyga “Biznio politika: tekstas ir atvejai” (1965) [16].

Alfred D.Chandler savo knygoje “Strategija ir stuktūra” (1962) nagrinėja stambių kompanijų augimą ir valdymą, ypatingą dėmesį kreipdamas į tai, kaip valdymo struktūros adaptuojamos prie veiklos sąlygų ir kaip valdymas užtikrina kompanijų augimą. Daug dėmesio skiriama ekonominių novacijų, organizacijos elgsenos ir valdymo pasiekimų analizei. Autorius pirmasis taip ryškiai atskleidė vadovų strateginę veiklą. Be to, jis parodė ir organizacinių pasikeitimų organizacijos viduje esmę, strateginių pakeitimų ir veiksmų, skirtų veiklos efektyvumo didinimui skirtumą . A.D.Chandler strategiją supranta kaip organizacijos ilgalaikių tikslų ir uždavinių numatymą, veiksmų ir reikiamų išteklių pasirinkimą šių tiklų įvykdymui [6].

Harvardo universiteto mokslininkai minėtoje knygoje laikosi nuomonės, jog nuolat besikeičianti aplinka sukuria nuolatos atsirandančias naujas galimybes ir sukelia grėsmes, kurias organizacija gali panaudoti ar jų išvengti. Organizacijos stipriųjų ir silpnųjų savybių analizė leidžia nustatyti organizacijos pranašumo šaltinius, o išorinių galimybių ir grėsmių analizė – galimus veiklos sėkmės veiksnius. Toks požiūris tarnauja strategijos formavimo procesui [14].

H.I.Ansoff savo darbe “Korporacijos strategija” (1965) akcentavo bendrąją firmos strategiją, taip pat nemažai dėmesio skyrė strategijos kūrimo procesui [3].

Be jau minėtų autorių, didelį indėlį į strateginio valdymo mokslo vystymąsį įnešė ir kiti du autoriai – H.Mintzberg ir M.Porter. Nors jų suformuluotos teorijos skiriasi (išryškina skirtingus akcentus), tačiau jos papildo viena kitą. M.Porter teorijos pagrindas – konkurencinės strategijos, įmonės konkurencinio pranašumo įgyjimo būdai per jos veiklą rinkoje, kai H.Mintzberg teorija akcentuoja tinkamos organizacijos elgsenos savo aplinkoje kūrimą, į strategiją žiūrint kaip į vientisą veiksmų sistemą [22,28].

Kodėl šis mokslas pradėjo vystytis tik 7 -ame dešimtmetyje, padeda paaiškinti ir kitas aspektas – įmonių veiklos sąlygų kitimas.

Nagrinėjant veiklos sąlygų kitimo tendencijas, amerikiečių San – Diego universiteto profesorius J.Ansoff išskiria 3 pagrindinius etapus, kuriuos pavadino masinės gamybos, masinės rinkodaros ir poindustrine epochomis. Tai sąlyginis šių etapų išskyrimas, tačiau tai leidžia išskirti esmingiausius pasikeitimus, verčiančius įmones keisti savo veiklos prioritetus.

Masinės gamybos epocha, pasak autoriaus, apima laikotarpį iki Didžiosios ekonominės depresijos. Pagrindinis šio laikotarpio skiriamasis bruožas – visų ekonominės veiklos subjektų pastangos buvo nukreiptos kuo giliau specializuotis, pateikti masinį, vienodą produktą, konkurencinėje kovoje sunaikinant ar prisijungiant varžovų įmones. Sėkmę lėmė veiksnys – jei produktas panašus į konkurento, bet pigesnis, jis bus nupirktas. Šiuo laikotarpiu strateginio valdymo ar strateginio planavimo nebuvo, nes nebuvo tokio poreikio, kadangi įmonių veiklos sritys, pramonės šakos skyrėsi viena nuo kitos. Įmonėms pakako ilgalaikio planavimo [38].

Rinkodaros epochos pradžia siejama 1930 metais, kai iš esmės pasikeitė įmonių veiklos sąlygos. Šių pasikeitimų esmė yra ta, kad rinka tapo pripildyta panašių produktų, kurių vartotojams nereikėjo – jie pradėjo pageidauti produktų įvairovės. Šioje situacijoje įmonės sėkmę labiausiai lemė ne jos sugebėjimas pagaminti produktą, bet jį parduoti rinkoje, įvairiais aspektais pranokstant konkurentus.

Iki 6 -ojo dešimtmečio pradžios veiklos sąlygos tiek tarptautinėje, tiek šalių vidaus rinkoje nebuvo komplikuotos
palyginant nesunkiai planuojamos, tačiau šio laikotarpio pabaigoje, o ypač 8 – ojo dešimtmečio antroje pusėje sąlygos pasikeitė. Pradėjo kisti atskirų įmonių veiklos ribos, pats stilius. Vartotojai pradeda reikalauti ne tik pasirinkimo galimybės, bet ir komforto, malonumo vartojant produktą, tai yra visuomenei reikia ne tik kiekybinių, bet ir kokybinių jos gyvenimo lygio atributų.

Valdymo literatūroje labai išsamiai nagrinėjami įvairūs vadinamosios “tyliosios” valdymo revoliucijos, kurios pradžia yra 9 – asis dešimtmetis, aspektai. Požiūrį į organizaciją ir jos valdymą, pasireiškiantį tuo, kad ji nagrinėjama kaip uždara sistema, keičia kitas požiūris, požiūris į organizaciją kaip į atvirą socialinę sistemą. Tai yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys organizacijos sėkmę, ar nesėkmę, glūdi ne joje pačioje, o jos veiklos aplinkoje. Kitaip tariant, lemia 2 jos sugebėjimai: ar organizacija sugebės pastebėti atsirandančias naujas valdymo galimybes ir jas panaudoti ?, ar sugebės laiku pastebėti aplinkoje kylančias grėsmes ir jų išvengti?

Būtent ta situacija, kai reikia ieškoti naujų veiklos būdų, netgi keisti veiklos sritį, bei sunku pakankamai tiksliai nusakyti būsimąsias veiklos sąlygas, ir yra pagrindinė prielaida užsiimti sisteminga, sudėtinga ir brangiai kainuojančia įmonės strategijos formavimo veikla.

1.3. ORGANIZACIJOS TEORIJŲ IR STRATEGINIO VALDYMO

KONCEPCIJŲ RYŠYS

Teorija – tai teiginių ir koncepcijų visuma, kuria siekiama kažką paaiškinti arba numatyti [29]. Organizacijų teorija siekia paaiškinti, kaip grupės ir individai elgiasi besikeičiančioje organizacinėje struktūroje kuriai jie priklauso, bei supančiose juos aplinkybėse. Istoriškai organizacijų tiesa pasireiškė kai tik žmonija ėmė organizuotis bendrai veiklai. Šios rūšies studijos pasirodė tik šiame amžiuje, nes 19-o amžiaus pabaigoje ėmė sparčiai augti gamybos tempai, o su jais ir geresnių rezultatų siekimai.

Tarp organizacijos teorijų ir strateginio valdymo koncepcijų yra tiesioginis ryšys. Nuo to, iš kokių metodologinių pozicijų bus vertinama organizacija, kuria (kuriomis) teorija (-mis) bus vadovaujamasi, labai priklausys požiūris į strateginį valdymą, jo koncepcijų tinkamumą ir organizacijos, kaip visumos vystymą. Išskirti vieną kurią nors organizacijų teoriją, labiausiai įtakojusią požiūrį į strateginį valdymą, sunku. Tačiau galima išskirti kelias pagrindines teorijas.

Pirmoji ir seniausia teorija – biurokratinė (klasikinė) organizacijų teorija. Ryškiausi šios teorijos atstovai – F.Taylor, M.Weber ir H.Fayol [36,10]. Pagrindiniai šios teorijos akcentai – darbų pasidalijimas, racionalūs ir formalizuoti santykiai, apibrėžti funkciniai veiksmai, taisyklės, hierarchija, kontrolė. Šis požiūris mažai naudingas nagrinėjant strateginio organizacijos valdymo, ar jos vystymo, problemas, kadangi jis išreiškia organizacijos, kaip uždaros sistemos sampratą, ir tuo apriboja strateginės veiklos elementų atsiradimo joje galimybes [23].

Kita teorija – elgsenos. Šios teorijos atstovai A.Maslow, D.McGregor, F.Herzberg ir anksčiau minėtas Ch.Barnard akcentavo individų, jų grupių veiklos motyvus, komunikaciją, grupių dinamiką, lyderiavimą. Ši teorija reikšminga ir tuo, kad čia nagrinėjama ne tik individų, bet ir makrosistemų, kaip organizuotų individų grupių visumos elgsena [21,12].

H.Mintzbergo nuomone, organizacijoje yra penkios pagrindinės sudėtinės struktūrinės dalys: strateginė viršūnė, vidurinysis lygis, vykdomoji (operacinė) grandis, technostruktūra, aptarnavimo struktūra. Valdymo organizavimas ( konkreti valdymo struktūra, funkcijos ir kt. ) turi būti reglamentuojamas priklausomai nuo šių penkių dalių sandaros, kompozicijos, dydžio ir kitų parametrų. Tokia samprata ryškiai skiriasi nuo klasikinių požiūrių ir leidžia dinamiškiau tvarkyti struktūrų organizavimą [37].

Daug mokslininkų organizaciją nagrinėja bendrosios sistemų teorijos aspektu. Požiūrio į organizaciją kaip į atvirą sistemą esmė yra ta, kad tarp jos ir aplinkos nuolatos vyksta įvairių išteklių mainų procesai. Aplinka veikia visus sistemos elementus ir ne tik teikia išteklius ir gauna veiklos rezultatus, bet ir nulemia visos veiklos galimybes.

Sisteminės organizacijos teorijos veikiama susiformavo kita – atsitiktinumų teorija. Čia dominuoja požiūris, kad organizacijos ir jos aplinkos tarpusavio santykiai daugiausia priklauso nuo situacijos [40]. Svarbiausiu šios teorijos kūrėju ir metodologu laikomas J.Galbraith. Jo idėjos centras – veiklos tikslingumas. Kuo aiškesni ir labiau numatomi veiklos tikslai, tuo lengviau šią veiklą planuoti [11].

J.Lorsh ir P.Lawrence vieni pirmųjų analizuoja organizacijos veiklą nestabilioje aplinkoje. Jie jau tuo metu daug dėmesio skyrė organizacijos adaptavimosi konkrečioje aplinkoje problemai nagrinėti.[17,19].

Strateginio valdymo aspektu svarbi yra ir organizacijų ekologijos teorija. Pasak šios teorijos, pagrindinis organizacijos keitimosi šaltinis – ne jos adaptavimasis ar strateginiai vadovų sprendimai, bet aplinkos pasirinkimas. Centrinis šios teorijos akcentas – niša, apibrėžiama kaip išteklių erdvė ir suvokiama kaip kintanti sudedamoji aplinkos dalis. Organizacijos formos, geriausiai atitinkančios nišos ypatumus, turi didžiausias galimybes
išlikti.

Apibendrinant galima teigti, jog strateginio valdymo koncepcijos turi būti grindžiamos adekvačiomis organizacijų teorijomis, nes jeigu tarp jų bus konceptualinis skirtumas, strategija bus neefektyvi.

1.4. PAGRINDINĖS STRATEGINIO VALDYMO KONCEPCIJOS

Pirmoji ir bene ryškiausia yra strategijos koncepcija. Pirmasis šiuolaikinis mokslinis strategijos apibrėžimas pateiktas Alfred D. Chandler. Pasak jo, strategija apima 3 pagrindinius elementus: tikslus, organizacijos veiklos kryptį ir reikiamus tikslo pasiekimo išteklius [6]. Kitas strateginio valdymo metodologas H.I.Ansoff į strategiją žiūri kaip į bendrą giją, jungiančią visą organizacijos veiklą su jos rinkomis [3].

Kiek kitaip strategijos termino turinį supranta ir nusako D.Shendell ir Ch.W.Hofer. Jų vartojama strategija tampa tikromis taisyklėmis, pagal kurias priimami valdymo sprendimai, įvertinant 4 pagrindinius komponentus:

* produktus ir rinkas, kurioms šie produktai skirti;

* planuojamus pakeitimus šiame komponente;

* konkurencinį pranašumą arba tuos organizacijos ypatumus, kurie jai leidžia įgyti stiprią poziciją rinkoje;

* veiklos sinergiją [16].

Vertinant strategiją kaip poziciją, įdomią interpretaciją pateikia W.G.Astley ir C.J.Fombrun. Pasak jų, strategijos paskirtis – bendradarbiavimo tarp organizacijų skatinimas. Tai apima visą spektrą veiksmų, nuo neformalių susitarimų ir diskusijų iki formalių bendradarbiavimo ir bendros veiklos formų, bendrų grupių, įmonių ir pan [16].

Naują strategijos supratimo aspektą akcentuoja H.Mintzberg. Jis teigia, kad organizacijos tikslai, planai ir ištekliai yra nė kiek ne svarbesni nei tai, kaip organizacija elgėsi iki šiol ir ką daro šiuo metu. Todėl, jo vertinimu, strategija – tai organizacijos veiklos per tam tikrą laiką sistema, tai koncentruota elgsena, kuri gali būti arba numatyta, arba spontaniška [22].

Nepaisant didelės strategijų skirtingų aspektų įvairovės, daugelis autorių panašiai supranta jos esmę, t.y. pagrindiniais strategijos elementais laiko: aplinką, veiklos tikslus, situacijos analizę, planus, kaip naudoti turimus išteklius.

Kita padėtis susiklosto, kai nagrinėjamas strategijos formavimo procesas. Atskirų autorių nuomonė, kaip turi būti formuojama organizacijos strategija, neretai būna priešinga. Atskiros koncepcijos ir teorijos tinkamumą konkrečiu atveju daugiausia sąlygoja organizacijos vadovų mąstymo būdas, veiklos sąlygos, pačios organizacijos pobūdis. Todėl svarbu išsamiau panagrinėti strategijų formavimo koncepcijas bei aptarti jų privalumus ir trūkumus.

Požiūris į strategijos kūrimą kaip į procesą vystėsi sparčiai, ir jau galima išskirti įvairias savitas mokyklas:

1. Kultūros akcentavimo mokykla. Šios mokyklos atstovų požiūriu, strategijos formavimo procesą sąlygoja organizacijos narių kolektyvinė elgsena, o pastarąją savo ruožtu – organizacijos individų lūkesčiai ir vertybinės orientacijos.

2. Įtakos mokykla. Skirtingai nei minėtose mokyklose, įtaką lemia žinios ir kompetencija. Šis strategijų formavimo modelis būdingas profesionalioms organizacijoms.

3. Aplinkos įtakos mokykla. Tokio požiūrio esmė – pagrindinis dėmesys skiriamas adaptavimosi prie aplinkos užtikrinimui.

4. Konfigūracinė mokykla. Pagrindinė jos idėja – geriausiai organizaciją kaip sistemą nusako jos konfigūracija. Pasak šios mokyklos atstovų (H.Mintzberg ir D.Miller), strategijos formavimo procesas yra epizodinis, integruojantis savyje organizacijos, aplinkos ir strategijos elementus [16].

Visas šias mokyklas vienija kelios esminės idėjos. Strategijos formavimas mokymosi veikloje yra lankstus, dinamiškas procesas, ir todėl strategijos formavimo ir realizavimo etapai neturi būti atskirti. Antra idėja yra ta, kad visose organizacijose, išskyrus antrepreneriškas, strategijos formavimas nėra vien organizacijos vadovų prerogatyva. Šiame procese turi dalyvauti įvairūs žmonės, priešingu atveju nevyks mokymosi procesas. Mokymosi proceso esmė – žmonės organizacijoje veikia, po to, vertindami veiklos rezultatus mokosi, daro pakeitimus ir toliau veikia.

I. Ansoff indėlis į mokslo apie organizacijų strateginį valdymą, o ypač į strateginį planavimą, yra išskirtinis. Jis buvo vienas pirmųjų, pateikusių išbaigtą strateginio planavimo metodologiją. Savo pagrįstą strateginio planavimo koncepciją grindė poindustrinės epochos formavimusi, dėl ko daugelio organizacijų veiklos sąlygos pakito, ir joms teko išmokti veikti dinamiškoje, kintančioje aplinkoje. Autoriaus pateiktoje koncepcijoje dominuoja nauja to meto valdymo paradigma – samprata apie organizaciją, kaip apie atvirą socialinę sistemą, kurios veiklos efektyvumą didele dalimi lemia procesai, vykstantys už organizacijos ribų, t.y. jos aplinkoje.

Pagrindinė I.Ansoff koncepcijos idėja yra ta, kad organizacija, norinti veikti sėkmingai, tūri būti adaptyvi besikeičiančiomis veiklos sąlygomis. Metodologinė šios koncepcijos reikšmė ta, kad autorius parodo procesų, vykstančių organizacijos aplinkoje, ir pačios organizacijos kultūros ir valdymo potencialo tarpusavio ryšį ir svarbą. Ši strateginio planavimo koncepcija labiausiai tinka stambioms, diversifikuotoms organizacijoms [3].

K.Andrews strategijos formavimo koncepcija

Organizacijos strategiją K.Andrews supranta kaip sistemą sprendimų, nusakančių jos
uždavinius, pasiekimo būdus. Autorius pabrėžia būtinumą neatsieti organizacijos tikslų nuo jų siekimo būdų. Todėl jis akcentuoja strategiją kaip visumą, tam tikrą modelį. Taip pat mokslininkas atskiria du procesus – strategijos formavimą ir jos diegimą. Strategijos formavimo procesas apima galimybių ir grėsmių indentifikavimą, rizikos įvertinimą, jų suderinimą su turimais ištekliais. K.Andrews idėja apie tai, kad strategiją galima suprojektuoti, yra bene seniausia valdymo literatūroje. Šios idėjos, o kartu ir visos minėto mokslininko strategijos formavimo koncepcijos esmė yra ta, kad daroma prielaida, kad vienas žmogus, dažniausiai organizacijos vadovas, gali išanalizuoti ir įvertinti didžiulės apimties informaciją bei susisteminti ir fokusuoti strategiją. Strategijos formavimo procese jis išskiria 4 pagrindinius veiksmus, darančius įtaką strategijos pasirinkimui: aplinkos sąlygojamas aplinkybes, organizacijos išteklius, vadovų vertybines orientacijas ir socialinę organizacijos atsakomybę[2] ( 1priedas ).

Ch. W.Hofer ir D.Schendel strategijos formavimo koncepcija

Kiti du autoriai – Ch.W.Hofer ir D.Schendel į strategijos formavimo procesą žiūri kaip į strateginių problemų sprendimo procesą, t.y. jie laikosi daugiau strateginio planavimo logikos, kuri grindžiama išsamia analize ir reakcija į aplinkoje vykstančius procesus. Šių autorių strategijos formavimo koncepcijos pagrindą sudaro:

1. Tikslų formulavimo ir strategijos formavimo procesų atskyrimas. Šių procesų atskyrimas leidžia formuojant strategiją tikrinti ir atmesti nerealius ar kitais aspektais nevertingus tikslus, ką esant vientisam procesui, sunku padaryti.

2. Strategijos formavimo proceso išskyrimas į 2 lygius – korporacinį ir verslo.

3. Socialinių ir politinių aspektų įvertinimas formuojant organizacijos strategiją. Svarbu ne tai, ar reikia tokius aspektus įvertinti, esmė – kada ir kur tai padaryti. Tai turi būti įvertinama tik ištyrus ekonominius, techninius, demografinius ir kt. parametrus.

4. Atsitiktinių atvejų įvertinimas strateginio planavimo procese. Verslo strategijos turi pasižymėti deramu lankstumu, kad galėtų atsižvelgti į aplinkos dinamiškumą. Korporacinėje strategijoje atsižvelgiama į galimus mikroaplinkos pasikeitimus, galinčius paveikti organizaciją.

5. Į strategijos formavimo procesą neįeina jos realizavimo programų, finansinių planų ir biudžetų kūrimas.

Strategijos planavimo koncepcijai artima ir pozicionavimo koncepcija. Šio požiūrio esmė – formuojant organizacijos strategiją, pagrindu imama jos pozicija rinkos – produkto požiūriu. Pozicionavimo koncepcijos pagrindas – galimų strateginių pozicijų numatymas ir pasirinkimas. Šia koncepcija pagrįstas strategijos formavimo modelis turi nemažai pranašumų. Jis labiau apibendrina atskirų analizių duomenis, yra gana suprantamas, techniškai nelabai sudėtingas. Tačiau jam būdingi ir keli trūkumai. Vienas jų – vieningame strategijos kūrimo procese mąstymo ir veiklos etapų vieningame strategijos kūrime procese atskyrimas. Kitas trūkumas – tai prioritetas ekonominiams, kiekybiniams kriterijams ir duomenims. Pozicionavimo modelis labiausiai tinka stambioms įmonėms, jei konkuruojama stabilioje veiklos aplinkoje, ir netinka smulkioms įmonėms.

Įtakos koncepcijos

Pagrindinė kultūros įtakos strategijos formavimui koncepcijos idėja yra grupinio darbo teikiamas efektas. Kai organizacijose yra susiformavusi jų kultūra ir filosofija, jos daro žymią įtaką strategijos formavimo procesui ir pačiai strategijai. Ši kultūra pasireiškia organizacijos narių elgesio normomis ir vertybėmis. Be to, kultūra matyti pačioje strategijoje. Pagal šią koncepciją, žmonės ir jų grupės renkasi tokius veiklos metodus ir kriterijų sistemas, kurie jiems atrodo tinkamiausi.

Interesų koncepcijos pagrindas yra nuostata, kad strategija yra kieno nors – jos vadovų ar savininkų – asmeninių, politinių interesų atspindys. Organizacija jiems yra priemonė savo tikslams pasiekti, ir kiek leidžia jų hierarchinis lygis ir interesų platumas, jie vykdo savo politiką. D.Hickson, J.Pfeffer išskiria 5 jėgos šaltinius, darančius įtaką formuojant strategiją:

1) reikšmingumas kitiems darbuotojams, struktūroms;

2) sugebėjimas generuoti finansinius išteklius;

3) pozicija visoje veiklos sistemoje;

4) nepakeičiamumas;

5) sugebėjimas veikti susiklosčius netikėtoms situacijoms;

H.Mintzberg išskiria 4 įtakos sistemas, veikiančias strategijos formavimą: 1) valdžią, 2) ideologiją; 3) ekspertizę ir 4) politiką. Pagal autorių, valdžia – tai formalus statusas su įgaliojimų struktūra; ideologija – bendros vertybės ir nuostatos; ekspertizė – profesionalų vertinimai.

Strategijos formavimo koncepcijas vienija adaptyvumo koncepcija. Joje galima rasti visų kitų koncepcijų elementų. Bendras akcentas: organizacijos elgseną, jos strategiją sąlygoja jos aplinka, ir organizacija, siekdama sėkmės, turi būti adekvati šiai aplinkai. Pagrindinis šios koncepcijos skirtumas – ne tik organizacija turi derintis su jos aplinka, bet ir visas strategijos kūrimas nagrinėjamas kaip vientisas, nenutrūkstantis procesas, aktyviai dalyvaujant dideliam darbuotojų būriui. Adaptyvumo modelis labiau tinka profesionalioms ir novatoriškoms organizacijoms.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4352 žodžiai iš 8634 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.