Strateginio valdymo teoriju analize ir praktinis taikymas
5 (100%) 1 vote

Strateginio valdymo teoriju analize ir praktinis taikymas

ĮVADAS

Šiandieninis Lietuvos ūkis veikia besiformuojančių rinkos ekonomikos santykių sąlygomis. Lietuva ir jos įmonės palaipsniui tampa integralia atviros pasaulinės sistemos dalimi, todėl sėkmės galima tikėtis tik tuo atveju, jei jų veiklos kokybė bus adekvati aplinkos sąlygoms. O laisvoje rinkoje efektyviai gali funkcionuoti tik tos įmonės, kurios yra sukūrusios originalią vystymosi koncepciją ir struktūrą. Čia kiekvienai įmonei, siekiančiai įgyti pranašumą, svarbu sugebėti laiku reaguoti į atsiradusius naujus rinkos reikalavimus. Tačiau išorinių ryšių pertvarkymas yra neatsiejamas nuo vidinės įmonės struktūros pakeitimų. Taigi, apsisprendus keisti išorinį įmonės gyvenimą, tuo pačiu tenka keisti ir vidinį.

Lietuvos įmonėms palaipsniui integruojantis į Vakarų pasaulio ekonomiką, susiduriama su vis naujais reiškiniais. Nesuvokus šių reiškinių galimo poveikio, sėkmės tikėtis neverta. Įmonės veiklos plėtrai didelę reikšmę turi ir vadovo bei jo pavaldinių sugebėjimas įžvelgti savo įmonės naujas galimybes, sugebėjimas įvertinti rinką, savo konkurentus, klientus, žinoti, kokius pasirinkti partnerius, o savo sprendimais bei analize parodyti strateginį mąstymą. Mano nuomone, strateginis mąstymas bei valdymas, vienas iš esminių faktorių, padėjusių įmonėms ne tik nežlugti, bet ir efektyviai funkcionuoti dabartinėmis sąlygomis.

Strateginis valdymas – patikimiausia priemonė prisiderinti prie mikroekonominių ar makroekonominių svyravimų ir leidžianti įmonei ne tik išlikti, bet ir padidinti verslo mastus.

Temos aktualumą bei problemą būtų galima apibrėžti taip: šiandieniniams vadovams dar trūksta žinių apie strateginio valdymo teikiamas galimybes, bei suvokimo, jog strateginio valdymo teorijų vertinimas – sėkmingo įmonės egzistavimo pradinis etapas.

Darbo tikslas – atskleisti strateginio valdymo teorijos esmę, reikšmę, bei jo praktinį taikymą užsienyje bei Lietuvos įmonės veikloje.

Rašant darbą buvo keliami šie uždaviniai:

• apžvelgti strateginio valdymo sampratą;

• apžvelgti strateginio valdymo kaip mokslo srities raidą;

• išskirti pagrindines strateginio valdymo koncepcijas;

• aptarti įmonės strategijos tipus;

• aptarti strateginio valdymo proceso etapus;

• įvertinti strateginį valdymą užsienyje

• pritaikyti strateginio valdymo teorijas konkrečioje Lietuvos įmonėje.

Darbo atlikimo metodas: naudojama literatūra lietuvių ir užsienio autorių; apžvelgus strateginio valdymo teorijų aspektus, vertinami jų praktinio taikymo privalumai bei trūkumai.

Darbe nagrinėjamos įmonės, tai yra UAB “Jarnas” pasirinkimą lėmė dviejų metų darbo patirtis šioje įmonėje.1. STRATEGINIS VALDYMAS – ATSKIRA VADYBOS MOKSLO ŠAKA

1.1. STRATEGINIO VALDYMO SAMPRATA

Strateginis valdymas yra viena iš svarbiausių vadybos funkcijų. Šalia šio mokslo yra tokios specifinės vadybos šakos kaip organizacijų valdymas, finansų valdymas, personalo valdymas, gamybos valdymas ir kt. Kiekviena jų yra svarbios kaip savarankiškos vadybos teorijos ir praktikos kryptys. Nuolat kintančios įmonių veiklos aplinkybės verčia jas ir kitus veiklos subjektus nuolat koreguoti savo veiksmus, numatyti naujus tikslus ir jų siekimo būdus. Ilgalaikis planavimas gana ilgai padėjo spręsti šią problemą, tačiau dabar jis yra naudingas tik labai stambioms sistemoms, veikiančioms stabiliomis sąlygomis.

Ankstesnėje mokslinėje literatūroje galima rasti skirtingus strateginio valdymo apibrėžimus. Pavyzdžiui, metodologas J.Hunger strateginį valdymą supranta kaip valdymo sprendimų ir veiksmų kompleksą, nulemiantį įmonės ilgalaikius veiksmus. O teoretikas P.McDonnell pateikia tokį strateginio valdymo apibrėžimą: “Strateginis valdymas – tai valdymas, numatantis ilgalaikę perspektyvą, priimantis pagrindinius įmonės ilgalaikės raidos sprendimus [14]. Kaip matyti iš pateiktų strateginio valdymo apibrėžimų, autoriai jį apibrėžia savitai. Tačiau galima teigti, kad strateginis valdymas yra suprantamas kaip procesas, kuriuo siekiama sudaryti prielaidas sėkmingam įmonės egzistavimui.

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje yra pateikiamas kito teoretiko – G.Cole apibrėžimas, aiškiausiai nusakantis strateginio valdymo esmę: “Strateginis valdymas – tai fundamentalių pasikeitimų valdymas, daugiau orientuotas ne į įmonės viduje vykstančius procesus, bet į kitimus, lemiančius patį įmonės egzistavimą” [7].

Įmonės valdymo procesas susideda iš daugybės funkcijų: planavimas; organizavimas; koordinacija ir reguliavimas; apskaita, kontrolė ir analizė; aktivizacija ir stimuliavimas (1 pav.)[44]

Strateginis planavimas – tai procesas, kuriam vykstant būtina numatyti įvykius ir spręsti, kokie būtini veiksmai, kad įmonė pasinaudotų savo galimybėmis ir gautų naudą, bei apsisaugotų nuo visko, kas trukdo jos sėkmei ir gresia išlikimui [25].

Planavimo procesas susideda iš 4 – rių etapų [44]:

1. Bendrų tikslų sukūrimas

2. Konkrečių, detalizuotų tikslų tam tikram periodui nustatymas

3. Priemonių ir būdų jiems pasiekti sudarymas

4. Užsibrėžtų tikslų kontrolė ( palyginant planinius ir faktinius rodiklius)

Organizavimas apima valdymo proceso ūkinius elementus: techninis, informacinis aprūpinimas, darbų atlikimo laiko nustatymas, pareigybinių instrukcijų bei
įsipareigojimų sudarymas ir pan.

Koordinavimo ir reguliavimo tikslas – prižiūrėti, kad valdymas būtų kuo efektyvesnis: suderinti darbuotojų veiksmus, tikslingai paskirstyti darbai, reguliuoti nukrypimus nuo užsibrėžtų tikslų.

Apskaitos pagalba vyksta informacijos apie ūkinę sistemą surinkimas.Tai padeda įmonės veiklos kontrolės ir gamybos efektyvumo didinimui.

Aktyvinimas, stimuliavimas pasiekiamas kompleksiškai taikant įvairius moralinio ir materialinio skatinimo metodus. Moralinis skatinimas tenkina socialinius asmenybės poreikius (bendravimas,pagarba), materialinis skatinimas – žmogaus materialinius poreikius (uždarbio padidinimas, premijos ir t.t).

1 pav. Valdymo funkcijos [44].

Tarp strateginio valdymo ir strateginio planavimo galima įžvelgti bendrų bruožų:

* centralizmas – bendros sistemos interesai viršesni už atskiro posistemio interesus;

* elementarumas – pasireiškia koncentravimusi į svarbiausius problemos elementus;

* daugiavariantiškumas (neapibrėžtumas) – priimant optimalų sprendimą, įvertinami galimi aplinkos ir vidaus pokyčiai;

• konkretumas – labiausiai atitinkančios konkrečias sąlygas alternatyvos pasirinkimas [31].

Strateginis valdymas dažnai sugretinamas ir su operatyviniu valdymu. Strateginio valdymo požiūriu, įmonės veikla nukreipta tokios strateginės pozicijos sukūrimui, kuri sudarytų įmonei galimybę prisitaikyti prie kintančių veiklos sąlygų. Tuo tarpu operatyvinis valdymas padeda įmonei jau sukurtos strateginės pozicijos pagalba siekti savo (įmonės) tikslų, t.y. pelno, padėties rinkoje, paklausios produkcijos ar paslaugų ir pan.

Tiek strateginis valdymas, tiek ir operatyvinis valdymas reikalauja kurti atitinkamą įmonės architektoniką, parinkti atitinkamos motyvacijos ir pasirengimo personalą.

Pirmoje šio šimtmečio pusėje strateginis ir operatyvinis valdymas įmonei buvo alternatyvos, tačiau šiais laikais atsirado būtinybė vienu metu naudoti ir strateginį, ir operatyvinį valdymą, nors jų architektonikos ir skiriasi.

Kai reikia giliau pagrįsti vadovų – strategų sprendimus, apsisprendimo situacijas ir juos veikiančius atsitiktinumus, yra naudojamasi ir tarpdisciplininiu mokymu – sinergetika. (Sinergetika – graikų kalboje “synergetikos” reiškia kooperuotas veiksmas). Sinergetika analizuoja tokių evoliucionuojančių pagal nelinijinius dėsningumus sistemų augimo ypatumus, apimančius netikėtus lūžius, krizes ir šuolius, padedančius apčiuopti ir pasirinkti sistemai naujus plėtros tikslus, kartu ir naują plėtojimosi efektyvumą, vadinamą sinerginiu efektu [39]. Be sinergizmo, kaip įmonės ar jų grupės saviorganizacijos atsiradimo proceso analizės, vadovų elgsenos strategijos tyrimai būtų negalutiniai.

Taigi, strategija (gr. strategos – generolo menas) yra organizacijos vadybos planas, reikalingas pasirinktiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti. Jame pateikiamos priemonės ir būdai, reikalingi įmonės paskirčiai ir tikslams pasiekti.[25].

1.2. STRATEGINIO VALDYMO MOKSLO RAIDA

Praktinės vadybos pradžių pradžia yra senųjų valstybių (senovės Kinijos, Egipto, Graikijos, Romos) valdymo organizavimas. Aiškiai skyrėsi tokių grupių kaip valdovų, didikų, valdovų vietininkų, prižiūrėtųjų, gyventojų teisės. Dar viena svarbi, nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės vadybos veiklos sfera – kariuomenės valdymas. Visose valstybėse, pradedant senaisiais laikais, armijos vaidino išskirtinį vaidmenį, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Kariuomenėje labai aiškiai skiriasi vadai (aukštesnio ir žemesnio rango) ir pavaldiniai – kareiviai ir žemesnio lygio vadai. Kiekvieno lygio vado pareigos ir veiklos bei atsakomybės ribos tiksliai apibrėžtos. Didelę praktinę reikšmę vadybos formavimuisi turėjo bažnyčios (ypač krikščionių) organizavimo patyrimas. Per keliolika šimtmečių bažnyčioje išsikristalizavo jos hierarchiniai sluoksniai, išsiskyrė sritys, parapijos, joms vadovauti paskiriami atitinkamo lygio dvasininkai (vyskupai, dekanai, kunigai). Visų bažnyčios institucijų veiklą reguliuoja jos įstatymai – kanonai.

Viduriniaisiais amžiais jau buvo bandymų parašyti valdymo rekomendacijas ne tik kaip oficialius valstybių reguliaminus, bet ir kaip gana populiarius kūrinius. Vienas iš tokių pavyzdžių yra N.Machiavelli veikalas “Valdovas” . 19 – ame amžiuje , pradėjus vystytis mašininei gamybai, kuriantis pramonei, vienus ar kitus organizavimo ir valdymo aspektus pradeda nagrinėti M.Bolton, B.Gott, W.Brown ir kt. Šių autorių darbų pasirodymas reiškė, kad organizacijų valdymo klausimai pradedami nagrinėti visapusiškai, stengiamasi daryti apibendrinančias išvadas, ieškoti bendrų įvairioms organizacijoms valdymo bruožų. Tai rodo, kad objektyvi “dirva” atsirasti vadybai, kaip atskirai, specifinei mokslo krypčiai buvo subrendusi. [37].

Strateginio valdymo moklas yra viena naujausių vadybos mokslo sričių. Jo pradžia galima laikyti tik šio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pirmąją pusę. Iki tol jokių teorinių darbų šioje srityje nebuvo skelbta. Strateginio valdymo kaip mokslo srities, vystymosi priešistorė prasideda nuo ekonominių ir organizacinių sistemų tyrimų. “Pirmąją valdymo programą” pateikė H.Towne (1844 – 1924) iš JAV. Joje buvo keliami darbo
darbo organizavimo, kainų reguliavimo, atsižvelgiant į rinką ir užsakovą, klausimai.[16].

Kitas mokslininkas Ch.Bernard (1886-1961) išplėtojo F.Taylor darbą, akcentuodamas vadovų vaidmenį. Veikalą “Vadovų funkcijos” jis išleido 1938 metais. Tai pirmasis teorinis darbas, kuriame galima pastebėti strateginio valdymo užuomazgas. Apibrėždamas organizacijos tikslus, autorius akcentavo išorinės aplinkos tyrimo ir prisitaikymo prie jos, organizacijos pusiausvyros išlaikymo svarbą, į ką vėliau (apie 1970 m.) buvo atkreiptas dėmesys ir tai buvo pavadinta strateginiu planavimu.[4,41].

Kitas žymus sociologas Ph. Selznik įvedė “Kooptavimo” sąvoką, kuri reiškia, kad organizacija įjungia naujus elementus į savo tikslų ir strategijos formavimo procesus tam, kad užkirstų kelią tiems elementams jai kelti grėsmę.

Be to, jis parodė organizacijos institucinio palaikymo svarbą ir pasiūlė organizacijos išskirtinių sugebėjimų sąvoką, kuri vėliau kitų autorių darbuose rutuliojama kaip viena svarbiausių strateginio valdymo kategorijų.

Nors daug mokslininkų nagrinėja organizacijas, beveik nebuvo kalbama apie verslo strategiją ir organizacijos veiklos sėkmės veiksnius. Mokslo apie strateginį organizacijų valdymą gimimu galima laikyti šio amžiau 7 -ąjį dešimtmetį. (Iki to laiko buvusi organizavimo teorija akcentavo organizacijų universalumą ir jų administravimą). Mokslo apie strateginį valdymą tikraisiais pradininkais, pasak R.Jucevičiaus, laikytini 3 darbai: Alfred D.Chandler veikalas “Strategija ir struktūra” (1962), H.I.Ansoff “Korporacijos strategija” (1965) ir Harvardo universiteto mokslininkų bendra knyga “Biznio politika: tekstas ir atvejai” (1965) [16].

Alfred D.Chandler savo knygoje “Strategija ir stuktūra” (1962) nagrinėja stambių kompanijų augimą ir valdymą, ypatingą dėmesį kreipdamas į tai, kaip valdymo struktūros adaptuojamos prie veiklos sąlygų ir kaip valdymas užtikrina kompanijų augimą. Daug dėmesio skiriama ekonominių novacijų, organizacijos elgsenos ir valdymo pasiekimų analizei. Autorius pirmasis taip ryškiai atskleidė vadovų strateginę veiklą. Be to, jis parodė ir organizacinių pasikeitimų organizacijos viduje esmę, strateginių pakeitimų ir veiksmų, skirtų veiklos efektyvumo didinimui skirtumą . A.D.Chandler strategiją supranta kaip organizacijos ilgalaikių tikslų ir uždavinių numatymą, veiksmų ir reikiamų išteklių pasirinkimą šių tiklų įvykdymui [6].

Harvardo universiteto mokslininkai minėtoje knygoje laikosi nuomonės, jog nuolat besikeičianti aplinka sukuria nuolatos atsirandančias naujas galimybes ir sukelia grėsmes, kurias organizacija gali panaudoti ar jų išvengti. Organizacijos stipriųjų ir silpnųjų savybių analizė leidžia nustatyti organizacijos pranašumo šaltinius, o išorinių galimybių ir grėsmių analizė – galimus veiklos sėkmės veiksnius. Toks požiūris tarnauja strategijos formavimo procesui [14].

H.I.Ansoff savo darbe “Korporacijos strategija” (1965) akcentavo bendrąją firmos strategiją, taip pat nemažai dėmesio skyrė strategijos kūrimo procesui [3].

Be jau minėtų autorių, didelį indėlį į strateginio valdymo mokslo vystymąsį įnešė ir kiti du autoriai – H.Mintzberg ir M.Porter. Nors jų suformuluotos teorijos skiriasi (išryškina skirtingus akcentus), tačiau jos papildo viena kitą. M.Porter teorijos pagrindas – konkurencinės strategijos, įmonės konkurencinio pranašumo įgyjimo būdai per jos veiklą rinkoje, kai H.Mintzberg teorija akcentuoja tinkamos organizacijos elgsenos savo aplinkoje kūrimą, į strategiją žiūrint kaip į vientisą veiksmų sistemą [22,28].

Kodėl šis mokslas pradėjo vystytis tik 7 -ame dešimtmetyje, padeda paaiškinti ir kitas aspektas – įmonių veiklos sąlygų kitimas.

Nagrinėjant veiklos sąlygų kitimo tendencijas, amerikiečių San – Diego universiteto profesorius J.Ansoff išskiria 3 pagrindinius etapus, kuriuos pavadino masinės gamybos, masinės rinkodaros ir poindustrine epochomis. Tai sąlyginis šių etapų išskyrimas, tačiau tai leidžia išskirti esmingiausius pasikeitimus, verčiančius įmones keisti savo veiklos prioritetus.

Masinės gamybos epocha, pasak autoriaus, apima laikotarpį iki Didžiosios ekonominės depresijos. Pagrindinis šio laikotarpio skiriamasis bruožas – visų ekonominės veiklos subjektų pastangos buvo nukreiptos kuo giliau specializuotis, pateikti masinį, vienodą produktą, konkurencinėje kovoje sunaikinant ar prisijungiant varžovų įmones. Sėkmę lėmė veiksnys – jei produktas panašus į konkurento, bet pigesnis, jis bus nupirktas. Šiuo laikotarpiu strateginio valdymo ar strateginio planavimo nebuvo, nes nebuvo tokio poreikio, kadangi įmonių veiklos sritys, pramonės šakos skyrėsi viena nuo kitos. Įmonėms pakako ilgalaikio planavimo [38].

Rinkodaros epochos pradžia siejama 1930 metais, kai iš esmės pasikeitė įmonių veiklos sąlygos. Šių pasikeitimų esmė yra ta, kad rinka tapo pripildyta panašių produktų, kurių vartotojams nereikėjo – jie pradėjo pageidauti produktų įvairovės. Šioje situacijoje įmonės sėkmę labiausiai lemė ne jos sugebėjimas pagaminti produktą, bet jį parduoti rinkoje, įvairiais aspektais pranokstant konkurentus.

Iki 6 -ojo dešimtmečio pradžios veiklos sąlygos tiek tarptautinėje, tiek šalių vidaus rinkoje nebuvo komplikuotos
palyginant nesunkiai planuojamos, tačiau šio laikotarpio pabaigoje, o ypač 8 – ojo dešimtmečio antroje pusėje sąlygos pasikeitė. Pradėjo kisti atskirų įmonių veiklos ribos, pats stilius. Vartotojai pradeda reikalauti ne tik pasirinkimo galimybės, bet ir komforto, malonumo vartojant produktą, tai yra visuomenei reikia ne tik kiekybinių, bet ir kokybinių jos gyvenimo lygio atributų.

Valdymo literatūroje labai išsamiai nagrinėjami įvairūs vadinamosios “tyliosios” valdymo revoliucijos, kurios pradžia yra 9 – asis dešimtmetis, aspektai. Požiūrį į organizaciją ir jos valdymą, pasireiškiantį tuo, kad ji nagrinėjama kaip uždara sistema, keičia kitas požiūris, požiūris į organizaciją kaip į atvirą socialinę sistemą. Tai yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys organizacijos sėkmę, ar nesėkmę, glūdi ne joje pačioje, o jos veiklos aplinkoje. Kitaip tariant, lemia 2 jos sugebėjimai: ar organizacija sugebės pastebėti atsirandančias naujas valdymo galimybes ir jas panaudoti ?, ar sugebės laiku pastebėti aplinkoje kylančias grėsmes ir jų išvengti?

Būtent ta situacija, kai reikia ieškoti naujų veiklos būdų, netgi keisti veiklos sritį, bei sunku pakankamai tiksliai nusakyti būsimąsias veiklos sąlygas, ir yra pagrindinė prielaida užsiimti sisteminga, sudėtinga ir brangiai kainuojančia įmonės strategijos formavimo veikla.

1.3. ORGANIZACIJOS TEORIJŲ IR STRATEGINIO VALDYMO

KONCEPCIJŲ RYŠYS

Teorija – tai teiginių ir koncepcijų visuma, kuria siekiama kažką paaiškinti arba numatyti [29]. Organizacijų teorija siekia paaiškinti, kaip grupės ir individai elgiasi besikeičiančioje organizacinėje struktūroje kuriai jie priklauso, bei supančiose juos aplinkybėse. Istoriškai organizacijų tiesa pasireiškė kai tik žmonija ėmė organizuotis bendrai veiklai. Šios rūšies studijos pasirodė tik šiame amžiuje, nes 19-o amžiaus pabaigoje ėmė sparčiai augti gamybos tempai, o su jais ir geresnių rezultatų siekimai.

Tarp organizacijos teorijų ir strateginio valdymo koncepcijų yra tiesioginis ryšys. Nuo to, iš kokių metodologinių pozicijų bus vertinama organizacija, kuria (kuriomis) teorija (-mis) bus vadovaujamasi, labai priklausys požiūris į strateginį valdymą, jo koncepcijų tinkamumą ir organizacijos, kaip visumos vystymą. Išskirti vieną kurią nors organizacijų teoriją, labiausiai įtakojusią požiūrį į strateginį valdymą, sunku. Tačiau galima išskirti kelias pagrindines teorijas.

Pirmoji ir seniausia teorija – biurokratinė (klasikinė) organizacijų teorija. Ryškiausi šios teorijos atstovai – F.Taylor, M.Weber ir H.Fayol [36,10]. Pagrindiniai šios teorijos akcentai – darbų pasidalijimas, racionalūs ir formalizuoti santykiai, apibrėžti funkciniai veiksmai, taisyklės, hierarchija, kontrolė. Šis požiūris mažai naudingas nagrinėjant strateginio organizacijos valdymo, ar jos vystymo, problemas, kadangi jis išreiškia organizacijos, kaip uždaros sistemos sampratą, ir tuo apriboja strateginės veiklos elementų atsiradimo joje galimybes [23].

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2615 žodžiai iš 8634 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.