Stratifikacija hierarchija klasė luomas galia
5 (100%) 1 vote

Stratifikacija hierarchija klasė luomas galia

TURINYS

1. Įvadas

2. Hierarchija, stratifikacija ir klasė (pgl. M. Harris, R.A. Rothman)

3. Klasė kaip uždara ir atvira sistema (pgl. R.A. Rothman)

4. Kasta: skirtumai nuo klasės (pgl. L. Dumont, M. Harris)

5. Klasė: grupės ir kategorijos (pgl. R. Jenkins)

6. Klasių konfliktas (pgl. K. Marx)

7. Galios samprata (pgl. P. Bourdieu)

8. Išvados

9. Literatūros sąrašas

1. ĮVADAS

Išgirdę kalbas apie socialinę klasę, kastą ar luomą, dažnai pagalvojame, kad tai jau pasenęs skirstymas, egzistavęs prieš keletą šimtmečių, tačiau net ir XXI amžiuje socialinės klasės yra svarbu.

Visuomenė apibrėžiama kaip socialinių ryšių tarp organizuotų grupių visuma. Mes visi be išlygų esam socialinės būtybės, todėl esame priklausomi nuo visuomenės tam, kad gyventume kaip žmonės. Tai bendras žmogiškos sąlygos aspektas. Kitas aspektas: specifinės grupės žmonių, gyvenančių kartu tam tikrais būdais (angl. ways) – tai skirtingos visuomenės. Šiuolaikinės visuomenės dažnai vadinamos klasių visuomenėmis, suteikiant “klasės” sąvokai platesnę negu marksizme prasmę ir išskiriant žymiai daugiau klasių pagal įvairius kriterijus (A. Dargytė-Burokienė, 1999).

2. HIERARCHIJA, STRATIFIKACIJA IR KLASĖ

Žodis “hierarchija” kilęs iš lotynų kalbos žodžio “hierarchia”, o šis savo ruožtu iš graikų kalbos žodžio “hierarkhes”, kuris reiškia “didysis šventikas”, “kunigas”. Taigi, akivaizdu, kad jo kilmė bažnytinė. Nepaisant to, šiuolaikinių socialinių mokslų kontekste terminas “hierarchija” neturi jokių užuominų į religiją. Socialinės ir kultūrinės antropologijos enciklopedijoje “hierarchija” apibrėžiama kaip “individų, socialinių klasių ar grupių, klasifikuojamų nuo aukštos iki žemos jų padėties visuomenėje, sistema”. Tuo tarpu L. Dumont siūlo labiau specifinį hierarchijos apibrėžimą, apibūdindamas holistiniu apimančiojo (angl. encompassing) bei apimtojo (angl. encompassed) santykiu. Anot L. Dumont, hierarchija yra “valdžios kopėčios, kuriose žemesnieji laipteliai tvarkinga seka yra apsupti aukštesniųjų laiptelių”. Galima sakyti, kad jis perfrazuoja Trumpojo Oksfordo žodyno apibrėžimą (“asmenų ar daiktų grupė, pagal padėtį ar klasę esanti viena aukščiau už kitą”).

Klasių hierarchijos ištakų reiktų ieškoti vadystėse ir didelio žmogaus” (angl. bigman) visuomenėse. Tačiau tobuliausios klasinės sistemos atsirado valstybinėse visuomenėse. Beveik per visą stratifikuotų visuomenių evoliuciją priklausomybė klasei, kaip teigia M. Harris, buvo bent jau tokia išraiškinga kaip skirtumas tarp vyro ir moters.

Kiekviena valstybės visuomenė turi bent dvi hierarchiškai tvarkingas klases – valdovus bei valdomuosius. Ten, kur klasių yra daugiau nei dvi, jos nebūtinai visos viena kitos atžvilgiu yra hierarchiškai išsidėsčiusios. Hierarchinis statusas yra mažai svarbus, kai jis negrindžiamas ekonomine-politine situacija. Išskirta iš religinio konteksto, hierarchija gali būti naudojama rangui apibūdinti, kur visuomenės sluoksniai yra vertinami santykyje su visuma. Tada hierarchija įgauna specialią formą, kuri šiuolaikinėje sociologijoje ir antropologijoje vadinama socialine stratifikacija. Stratifikacija – tai žmonių pasiskirstymas į sluoksnius arba grupes, išsidėsčiusias vertikaliai viena kitos atžvilgiu. Tai “bet kurios socialinės grupės padėtis visuomenės pozicijų hierarchijoje pagal valdžios, nuosavybės, socialinio įvertinimo ir/arba psichinio-psichologinio pasitenkinimo nelygybę” (M. T. Tumin, 1967). Akivaizdu, jog žmonių užimama padėtis visuomenėje yra nevienoda: vieni yra aukščiau, kiti žemiau. Pavyzdžiui, galime kalbėti apie skirtumą tarp darbininkų, dirbančių fizinį ir protinį darbą; tuo tarpu šeimos narių stratifikavimas skambėtų tikrai neįprastai. Kaip teigia R. A. Rothman knygoje “Nelygybė ir stratifikacija”, “socialinė stratifikacija turi daug formų, kurios skirtingose vietose ir skirtingu istoriniu laikotarpiu yra skirtingos, tačiau yra trys labiausiai žinomos formos – vergų, kastų bei klasių sistemos”. Jei sociologijos klasikas K. Marksas išskiria dvi pagrindines klases: 1) darbininkus, arba proletariatas, kurie uždirba pinigus parduodami savo darbo jėgą, bei gauna atlyginimą už darbo laiką, ir 2) kapitalistus, arba buržuaziją, kurie pelno pinigus pridedamąja darbo verte, nusavindami ją iš gerovę kuriančių darbininkų, tai šiuolaikinėje visuomenėje yra kur kas daugiau klasių ar socialinių grupių. Knygoje “Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas” pateikiamas socialinės struktūros atspindys, remiantis respondentų naudojamais terminais. Paklausti, ką mano apie šiandieninę Lietuvos gyventojų socialinę struktūrą, respondentai išskyrė šias socialines grupes (viso 15 grupių):

– Valdžia: tai Seimas, Prezidentas bei jį supantys žmonės;

– “Elitas”: tai pirmiausia intelektualusis elitas. Respondentai elitui priskiria verslininkus bei dalį inteligentijos;

– “Inteligentijos likučiai”: žmonės juos gerbia ir vertina jų kūrybinį darbą, bet verčiasi sunkiai, o mokesčių sistema nelabai skatina ar leidžia šį sluoksnį remti;

– “Plikbajoriai”: tai skurdūs intelektualos veiklos “likučiai”, neturintys žemės po savo
kojomis”;

– Šiuolaikiniai valdininkai: visi, kurie turėjo aukštus postus ir išlošė permainų metais – gamyklų direktoriai, privatizuotų įmonių atstovai, pan.;

– Valstybės tarnautojai: dirbantys dėl atlyginimo, suduriantys galą su galu;

– “Naujieji turčiai”: dėl palankios ekonominės situacijos staiga iškilę verslininkai bei tie, kurie žino, kaip daryti biznį;

– Verslininkai: iškilę dėl savo žinių, sugebėjimo bei pasiruošimo;

– “Neapibrėžta” prekiautojų grupė: labai besiskiriantys tarpusavyje. Vieni užsiima pačia primityviausia veikla, kiti turintys kvalifikaciją bei specialaus paruošimo reikalaujančios veiklos atstovai;

– “Daug žadančių verslininkų grupė”: tiek Lietuvos, tiek užsienio verslininkai, kurie kurdami biznį besiorientuojantys 10-15 metų į priekį;

– “Skurdžiai”: besiverčiantys iš skurdžių pajamų;

– Ūkininkai ir žemės ūkio darbininkai: dauguma vargšai, nors pagal turimą nuosavybę tarpusavyje skiriasi;

– Darbininkai: “nuskriaustieji”, praradę savo darbus ir tikėtąsias pensijas;

– Vargšai: tie, kurie buvo staigiai nuskurdinti, nes jų darbas tapo nebereikalingas;

– Mafija: grupė, siekianti savo tikslų šiurkščios jėgos metodais.

Pagrindiniai visuomenės skirstymo kriterijai yra profesija ir pajamos. Profesijos reikšmė, kaip sprendžiame iš tyrimo, išreiškiama pagal profesijų prestižo sampratą (“mokytojas dirba mažiau nei statybininkas, bet jo padėtis yra aukštesnė, nei darbininko”). O jei kalbėsime apie pajamas, tai kas turi pinigų – tas jaučiasi aukščiau kitų, nes “jeigu neturi pinigų, vadinasi, esi niekas” (M. Taljūnaitė, 1999).

3. KLASĖ KAIP UŽDARA IR ATVIRA SISTEMA

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 992 žodžiai iš 3149 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.