Struktūrinis funkcionalizmas darbovietėje
5 (100%) 1 vote

Struktūrinis funkcionalizmas darbovietėje

1121

TURINYS

1. Įvadas

2. Struktūrinis funkcionalizmas

3. Socialinė sistema

4. Socialinė sistema – mokykla

5. Išvados

6. Panaudota literatūra

ĮVADAS

Struktūrinis funkcionalizmas

Funkcionalistų manymu, visuomenės socialinės sistemos pusiausvyrai ir “tvarkai” užtikrinti gali padėti tik visi į šią sistemą integruoti elementai ir mechanizmai. Kitaip tariant, būtina visų socialinių sistemų tarpusavio sąveika konsensuso (sutarimo) pagrindu.

Struktūrinio funkcionalizmo pagrindus suformulavo amerikiečių sociologas Talkotas Parsonsas (1902-1979).

Jis teigia, kad visos veikiančios sistemos, jeigu joms pavyksta išgyventi, susiduria su keturiomis pagrindinėmis problemomis:

• Pirma, sistemos turi gauti atsargų iš aplinkos ir jas paskirstyti sistemos viduje. Šį procesas vadinamas „adaptacija”.

• Antra, siekdamos tam tikrų tikslų sistemos turi nustatyti eiliškumą (prioritetus). Tai – „tikslo siekimo procesu”.

• Trečia, sistemos viduje santykiai turi būti koordinuojami ir reguliuojamai. Šis procesas pavadintas „integracijos mechanizmo kūrimo procesu”.

• Ketvirta, turi egzistuoti tokią sistemą sudarančių asmenų motyvacijos rengimo metodika, kuri jų veiklą suderintų su sistemos tikslais. Šis procesas pavadintas „vertybinio standarto palaikymo mechanizmo sukūrimu”.

Parsonsas teigia, kad šie keturi funkciniai reikalavimai, užtikrina bet kurios sistemos funkcionavimą.

Šiame referate plačiau pristatysiu Parsonso struktūrinio funkcionalizmo teorijoje nagrinėjamus keturis funkcinius imperatyvus ir socialinę veiksmo sistemą ir bandysiu pristatyti savo darbovietę – mokyklą – kaip funkcionuojančią socialinę sistemą.

STRUKTŪRINIS FUNKCIONALIZMAS

Struktūrinio funkcionalizmo pagrindus suformulavo amerikiečių sociologas Talkotas Parsonsas (Tallcot Parsons, 1902-1979). Jis buvo vienas žymiausių struktūrinio funkcionalizmo paradigmos šalininkas. Parsonsas teigė, kad sistema yra tarpusavyje susietų ir priklausomų elementų visuma. Funkcija yra veiklos pasekmė. Viena iš sistemos teorijos tezių pabrėžia, jog kiekviena nagrinėjama sistema, yra kitos, didesnės sistemos posistemė, o taip pat sudaryta iš posistemių, kurios gali būti nagrinėjamos kaip savarankiškos mažesnės sistemos.

Parsonsas teigia, kad egzistuoja keturi funkciniai reikalavimai, užtikrinantys bet kurios sistemos funkcionavimą:

Adaptacija

Sistema turi adaptuotis prie ją supančios aplinkos ir adaptuoti aplinką savo poreikiams.

Visuomenė, kurią sudaro žmonės, taip pat turi prisitaikyti prie aplinkos, kad išliktų. Kiekvienos visuomenės pirminė užduotis yra pagaminti ir paskirstyti materialius resursus, būtinus gyvybės palaikymui.

Tikslų pasiekimas

Sistema turi identifikuoti savo svarbiausius tikslus. Patenkinus pagrindinius fiziologinius savo narių poreikius, visuomenė turi spręsti kitą uždavinį – apibrėžti pagrindinius socialinius tikslus. Jie gali apimti žmonių pragyvenimo lygio kilimą, santykių su kitomis visuomenėmis raidą, dvasinį tobulėjimą ar pan. Kai tikslai yra identifikuoti, jų reikšmė turi būti įvertinta ir organizuotos pastangos jiems pasiekti. Bendri tikslai yra pagrindinis faktorius, numatantis visuomenės narių susitelkimą.

Integracija

Sistema turi reguliuoti savo sudėtinių dalių savitarpio ryšius (kontroliuodama savo sudėtines dalis). Tam, kad bet kuris tikslas būtų pasiektas, visuomenė turi įtvirtinti tam tikrą vidinės organizacijos formą. Tai yra, tam, kad pasiekti visuomenės tikslus, visų visuomenės narių pastangos turi būti mobilizuojamos ir nukreipiamos tam tikra linkme

Modelių palaikymas

Sistema turi kurti kultūrinius modelius, palaikančius ir atnaujinančius individų motyvaciją. Kiekvieno individo pastangų integracija priklauso nuo visų individų motyvacijos prisitaikyti prie egzistuojančių mąstymo ir veiklos būdų. Kitais žodžiais tariant, visuomenės nariai privalo intemalizuoti tos visuomenės kultūrines vertybes ir normas.

T.Parsonsas išskyrė tokius sisteminės hierarchijos lygius:

1. „Gyvoji sistema“.

Ji turi keturis posistemius:

• .fizinė-cheminė sistema, susidedanti iš fizinių ir cheminių procesų ir atliekanti gyvosios sistemos adaptacijos prie neorganinės aplinkos funkciją;

• organinė sistema, atliekanti tikslų pasiekimo funkciją;

• transcendentinė sistema, apimanti gyvos sistemos egzistavimo .transcendentines sąlygas ir atliekanti modelių palaikymo ir įtampos nuėmimo gyvojoje sistemoje funkciją;

• .veiksmo sistema – tai veiksmas, kontroliuojamas sprendimų (reikšmių), kurie priimami priklausomai nuo aplinkos. Ši sistema atlieka gyvos sistemos integracijos funkciją.

2.Išvardintų keturių sistemų posistemiai.

Veiksmo sistemai (ji labiausiai domino T.Parsonsą), jis nurodė tokius posistemius:

• .biologinė sistema (organizmas). Ji- materialų ir idealų pasaulius su jungianti grandus.( Idealus pasaulis – tai normos, vertybės, reikšmės, sudarančios veiksmo pasaulį). Ši sistema atlieka adaptacinę funkciją;

• asmenybės sistema. Atlieka tikslo siekimo funkciją. Besiformuodama individo socializacijos procese, kurio metu internalizuojamos vertybės ir normos, tampa instrumentu, kurio pagalba veiksmo
sistema nustato tikslų eiliškumą;

• socialinė sistema. Statusų ir vaidmenų, pagrįstų normomis, nurodančiomis pageidautinus veiksmus, visuma;

• .kultūrinė sistema. „Istorinės patirties:’ – idėjų, idealų, vertybių visuma. Atlieka modelių palaikymo funkciją, konkretizuodama idėjas socialinės sistemos normose ir intemalizuodama jas asmenybė sistemoje.

3.Antrame punkte išvardintų sistemų posistemiai.

Socialinėje sistemoje T.Parsonsas išskiria šiuos posistemius:

• .ekonominė sistema. Atlikdama jungiamosios grandies tarp socialinės organizacijos ir gamtinės aplinkos vaidmenį realizuoja adaptacijos funkciją;

• politikos sistema. Jos funkcija – bendrų tikslų apibrėžimas ir priemonių jiems pasiekti parinkimas;

• societalinės bendruomenės sistema. Jos uždavinys – socialinė integracija. Ši sistema apima visas socialinės kontrolės formas – pradedant įstatymais ir baigiant neformaliomis taisyklėmis (pavyzdžiui, teisė, religija)

• .socializacijos sistema. Perduodama vertybes ir norma bei užtikrindama jų internalizaciją (mokyklos, šeimos pagalba), atlieka modelių palaikymo funkciją.

Nagrinėdamas visuomenės funkcionavimą jis teigė, jog visuomenė taip pat yra

socialinė sistema, kurioje kiekviena jos sudėtinė dalis turi funkcinį indėlį visuomenės, kaip visumos funkcionavimui.

SOCIALINĖ SISTEMA

Parsonso požiūriu socialinę sistemą sudaro tam tikra situacija, turinti fizinį bei aplinkos matmenį, daugybę tarpusavyje sąveikaujančių individualių veikėjų, kurie yra motyvuoti „pasitenkinimo optimizavimu“, o individų tarpusavio santykiai bei santykiai su situacija yra apibūdinami ir tarpininkaujami kultūriškai struktūruolos bei bendros simbolių sistemos (Parsons 1951: 5-6).

Parsonso socialinės sistemos samprata pirmiausia apima mikrolygį. kuriame sąveikauja ego ir alter ego, laikomi pačiomis elementariausiomis socialinės sistemos formomis. Tačiau plačiau šio lygmens jis neanalizuoja pripažindamas, kad mikrolygmens sąveikos sistemos bruožai ieina į sudėtingesnių formų socialines sistemas. Ir nors socialinę sistemą Parsonas analizuoja kaip sąveikos sistemą, vis dėlto sąveiką jis nelaiko socialinės sistemos analizės pagrindiniu vienetu. Svarbiausiu sistemos elementu jis laiko padėties (status) – vaidmens kompleksą. Tai nėra nei veikėjo, nei sąveikos, o veikiau struktūrinis socialinės sistemos aspektas. Padėtis susijusi su struktūrine socialinės sistemos pozicija, o vaidmuo – su veiklos turiniu toje pozicijoje. Struktūriniu funcionalistiniu požiūriu, vaidmuo – tai institualizuotas normatyvinių teisių ir pareigų rinkinys.

Pvz., mokyklos direktoriaus padėtis yra tam tikra mokyklinės struktūros grandis, tiesiogiai pavaldi švietimo skyriui. O tai, ką mokyklos direktorius privalo daryti, jau susiję su jam priskirtu vaidmeniu – būti tiesiogiai atsakingu už mokyklos programos vykdymą. Padėtis ir vaidmuo apibūdinami sistemos funkcinio reikšmingumo atžvilgiu, todėl veikėjai analizuojami ne jų minčių ir veiksmų, o funkciniu socialinių padėčių ir vaidmenų komplekso požiūriu. Tokią teorinę perspektyvą, skirtingai nuo simboli.nio interakcionizmo krypties, būtų galima apibūdinti kaip tyrimą, kuris aiškinasi, kaip struktūra formuoja veikėjo elgesį, o ne kaip veikėjas konstruoja struktūrą. struktūrinio funkcionalizmo perpspektyva leidžia kalbėti apie atskirą vaidmenų teorijos variantą, kuris gana aiškiai skiriasi nuo simbolinio interakcionizmo vaidmenų teorijos varianto. .

Parsonsas pirmiausia domėjosi socialinės sistemos struktūriniais komponentais, todėl šalia padėčių ir vaidimenų jis tyrinėjo makrolygmens sistemas (kolektyvus, normų ir vertybių kompleksus). Kiekviena socialinė sistema turi tam tikrą skaičių socialinei sistemai būtinų flunkcinių sąlygų): .

• Socialinės sistemos turi būti struktūruotos taip, kad galėtų veikti suderintai su kitomis sistemomis.

• Sistema turi susilaukti paramos iš kitų sistemų, jei ji siekia išlikti.

• Sistema turi patenkinti daugumą savo veikėjų poreikių.

• Sistema privalo pasiekti adekvataus savo narių dalyvavimo.

• Sistema bent minimaliai turi kontroliuoti potencialiai ją griaunanti elgesį.

• Sistema turi kontroliuoti konfliktą, jei jis ima ją griauti.

• Socialinė sistema turi turėti kalbą, kad išliktų.

Iš šių būtinų funkcinių sąlygų įvykdymo galima daryti prielaidą, kad Parsonsas

pirmiausia domėjosi didelių skalių sistemomis ir jų ryšiais. Ši požiūrį galima apibūdinti instituciniu funkcionalizmu. Net tuo atveju, kai jis kalba apie veikėjus, akivaizdu, kad apie juos kalbama sistemos požiūriu. Vis dėlto Parsonsas visiškai nevengė svarstymų apie santykius tarp veikėjų ir socialinių struktūrų bei domėjosi tais būdais, kuriais sistemos normos ir vertybės perduodamos veikėjams. Sėkminga socializacija garantuoja normų ir vertybių internalizaciją. Siekdami patenkinti savo individualius interesus socializuoti veikėjai faktiškai patenkina visos sistemos interesus.

Svarbiausia Parsonso teorijos prielaida teigia, kad normatyvinė tvarka, kurią užtikrina socializacija, yra atskirta nuo elgesio tvarkos, susijusios su veikėjo pasirinkimu.

Iš esmės Parsonsą domina viena poveikio krytis – kaip visuomenė veikia veikėją, tad, jo

veikėjai yra pasyvūs, sociatizacijos proceso dalyviai. Anot Parsonso, vaikai išmoksta elgtis perimdami visuomenės normas, vertybes, dorovę. Socializacija matoma kaip konservatyvus procesas, kurio metų poreikių išsidėstymas susieja vaiką su socialine sistema, o ji savo ruožtu parūpina jam priemonių, kuriomis poreikiai yra patenkinami. Šioje sampratoje mažai arba iš viso nėra vietos kūrybai. Įvairūs malonumo patenkinimo poreikiai pririša vaikus prie sistemos, kurioje jie gyvena. Socializacija šiuo atveju yra esminis procesas, tačiau Parsonsas ja laiko ne tik ankstyvajam asmens amžiui būdingu procesu, o nuolatiniu viso gyvenimo patyrimu. Kadangi vaikystėje perimtas normos ir vertybės daugeliu atveju yra labia bendros, jos neparuošia vaikų įvairioms ir specifinėms gyvenimo situacijoms, į kurias

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1521 žodžiai iš 2806 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.