Stuburiniai
5 (100%) 1 vote

Stuburiniai

Stuburiniai (lot. Vertebrata) – didžiausias chordinių gyvūnų (Chordata) potipis.

Pagrindiniai stuburinių gyvūnų požymiai: aplink chordą formuojasi stuburo slanksteliai, centrinę nervų sistemą sudaro nugaros bei galvos smegenys, kvėpavimo ir virškinimo sistemos atskirtos.

Manoma, kad pirminiai chordiniai gyvūnai atsirado ankstyvojo kambro periode (prieš 570 mln. metų), o jų protėviai tikriausiai buvo jūrų žvaigždžių giminaičiai.

Stuburinių klasės:

* Žuvys

* Varliagyviai

* Ropliai

* Paukščiai

* Žinduoliai

Žuvys

Raudonoji piranija (Pygocentrus natteri)

Raudonoji piranija (Pygocentrus natteri)

Mokslinė klasifikacija

Karalystė: Gyvūnai

( Animalia)

Tipas: Chordiniai

( Chordata)

Potipis: Stuburiniai

( Vertebrata)

Antklasis: Žuvys

( Pisces)

Žuvys (Pisces) – šaltakraujai gėlame ir jūros vandenyje gyvenantys stuburiniai gyvūnai, turintys žiaunas, neporinius (nugaros, pauodegio ir uodegos) ir porinius (krūtinės ir pilvo) pelekus. Kūno forma verpstiška, oda išskiria gleivingas liaukas. Galvos smegenis sudaro penki skyriai (geriau išsivysčiusios smegenėlės, uodžiamosios skiltys ir skonio svogūnėliai). Žuvys turi porines šnerves, vidinę ausį ir šoninę liniją. Kraujo apytakos ratas vienas, širdis iš dviejų kamerų (vieno prieširdžio ir skilvelio; išimtis – dvikvapės žuvys, kurios turi 2 kraujo apytakos ratus ir 3 kamerų širdį). Kraujotakos sistema uždara, širdyje būna tik veninis kraujas. Šalinimo sistemą sudaro inkstai, kurie išsidėstę išilgai stuburo, kūno ertmėje. Žuvys skirtalytės, turi porinius lytinius organus.

Dydis labai skirtingas – nuo kelių centimetrų iki 15 m ilgio (bangininis ryklys).

Kremzlinės žuvys (Chondrichthyes) – žuvų klasė. Šiai klasei priklauso rykliai, rajožuvės ir chimeros. Šių žuvų vyraujanti kūno forma yra verpstiška, pritaikyta greitai plaukti. Snukio gale kyšo šnipas – rostriumas. Žiotys yra snukio apačioje. Po juo prieš žiotis yra pora šnervių.

Kaulinės žuvys (Osteichthyes) – žuvų anklasis. Šaltakraujai gyvūnai, kvėpuojantys žiaunomis. Gyvena gėlame ir jūros vandenyje. Galvos šonuose turi žiauninius plyšius, uždengtus dangteliais. Burna su žandikauliais. Krūtininiai ir pilviniai pelekai sudaryti iš kremzlinių ir kaulinių spindulių, sujungtų plėvėmis. Širdis iš dviejų kamerų, 1 kraujo apytakos ratas. Turi dvi šnerves.

Pasaulyje žinoma apie 23 000 žuvų rūšių, Lietuvoje – 85 (Lietuvos žuvys).

Nervų sistema ir jutimo organai

Nugaros smegenys išsidėsčiusios stuburo kanale, o nuo jų atsišakoja nervų poros, kurios reguliuoja kūno ir peleko raumenų darbą. Priekinėje dalyje stuburo smegenys pereina į galvos smegenis. Galvos smegenys skirstomos į penkias dalis: 1. Priekinės smegenys – nuo jų į uoslės organus eina du uoslės nervai; 2. Tarpinės smegenys – dalyvauja priimant regėjimo dirginimus; 3. Vidurinės smegenys – nuo jų nervai eina į akių raumenis; 4. Smegenėlės – koordinuoja judesius ir pusiausvyrą; 5. Pailgosios smegenys – reguliuoja visas svarbiausias organizme vykstančias funkcijas.

Jutimo organamas priklauso akys, kuriomis žuvys skiria daiktų formą ir spalvą. Uoslės organus sudaro šnervės, pereinančios į akliną maišelį su jutiminėmis ląstelėmis. Klausos organai yra giliai kaukolėje, bet žuvys girdi. Visame kūno paviršiuje yra jutiminės ląstelės. Kai kurios žuvys priekinėje kūno dalyje turi lytėjimo ūselius (šamas, menkė). Šonine linija žuvys junta vandens srovės kryptį ir jėgą. Ši linija leidžia išvengti kliūčių ir gaudyti grobį.

Varliagyviai, arba amfibijos (Amphibia) – stuburinių gyvūnų klasė.

Primityviausi keturkojai, kurie dauginasi gėlame vandenyje. Lervos vystosi vandenyje, po metamorfozės įgyja būdingų sausumos stuburiniams bruožų: išsivysto plaučiai, susiformuoja du kraujo apytakos ratai, pakinta jutimo organai, susiformuoja lankstomos per sąnarius priekinės ir užpakalinės galūnės.

Pasaulyje apie 5000 rūšių. Lietuvoje – 13 rūšių (Lietuvos varliagyviai).

Kūno danga

Varlės oda

Varlės oda

Varliagyvių oda plika, tačiau epidermyje esančios liaukos išskiria gleives ir drėkina odą, tuo apsaugodamos nuo išdžiuvimo, arba yra labai svarbios reguliuojant osmosinį slėgį. Kai kurie varliagyviai odoje išskiria nuodingas medžiagas, kurias gamina serozinės liaukos. Paprastai tie nuodai nėra labai veiksmingi, tačiau medlaipinių (Dendrobatidae) kai kurios rūšys (pvz., Dendrobates azureus) yra labai nuodingos, ir vietos indėnai odos išskyromis tepa strėlių antgalius. Varliagyvių odos spalva priklauso nuo sugeriamų spindulių spektro. Jei sugeriamos visos spektro spalvos, gyvūnas būna tamsus, jei tik kai kurios – gyvūnas atrodo šviesus. Be to, odoje gali būti ir chromatoforų – pigmentų turinčių ląstelių. Nuo jų priklauso varliagyvių odos, įvairių joje esančių dėmelių spalva. Kartais dėl pigmentų nevienodo pasiskirstymo chromatoforo spalva pakinta. Tai labai svarbu kai gyvūnui tenka maskuotis, pasislėpti savo natūralioje aplinkoje.

Skeletas

Varliagyvių stubure skiriama kaklinė, krūtininė, juosmeninė, kryžmeninė ir uodeginė dalys. Pirmasis kaklo slankstelis vadinamas atlantu. Kryžmens slanksteliai jungiasi su dubeniu. Už jo yra uodeguotųjų varliagyvių uodegos slanksteliai. Beuodegių varliagyvių jie
suaugę. Slanksteliai beveik visų varliagyvių yra gerai sukaulėję. Šonkauliai sunykę ar labai trumpi, todėl nėra krūtinės ląstos. Kaukoklės kaulų yra mažai. Pečių juosta ir dubuo tapo tvirtesni, kad galėtų išlaikyti kūno svorį. Dubuo susideda iš klubakaulio, gaktikaulio ir sėdynkaulio, kurie kartu sudaro gūžduobę, į kurią remiasi šlaunikaulio galvutė. Beuodegių varliagyvių dubens sandara truputį kitokia, nes jo susiformavimui įtakos turėjo šokuojamasis judėjimo būdas.

Priekinės ir užpakalinės galūnės gerai išsivysčiusios. Jos sudarytos iš trijų dalių: žasto, dilbio ir plaštakos. Plaštaka baigiasi keturiais pirštais (penktasis neišsivystęs). Užpakalines galūnes sudaro šios dalys: šlaunis, blauzda ir letena, kuri penkiapirštė ir su plaukiojamąja plėve. Galūnių dalys paslankiai sujungtos sąnariais. Užpakalinės kojos gerokai ilgesnės ir stipresnės už priekines, jos yra svarbiausios judant. Tupėdamas gyvūnas remiasi truputį sulenktomis priekinėmis kojomis, o užpakalinės tada būna sudėtos kūno šonuose. Greitai ištiesdama jas, varlė šokuoja, o priekinės kojos apsaugo gyvūną, kad šis nesusitrenktų į žemę. Varlė plaukioja, pritraukdama ir ištiesdama užpakalines galūnes, o priekines priglaudusi prie kūno.

Nervų sistema

Varliagyvių priekinės smegenys stambesnės negu žuvų ir turi 2 pusrutulius. Varliagyvių kūnas priplotas prie žemės, ir jiems nereikia išlaikyti pusiausvyros. Judesius reguliuoja smegenėlės. Nuo galvos smegenų atsišakoja 10 porų nervų.

Jutimo organai

Varliagyviai turi dvi dideles iššokusias akis, pridengtas vokais: odiniu – viršutiniu ir judriu – apatiniu. Dažnai mirksi, todėl drėgni vokai sudrėkina akių paviršių ir jis neišdžiūsta bei pašalina prilipusias dulkeles. Galvoje prieš akis yra pora šnervių. Tai ne tik uoslės organų angos, pro jas patenka atsmosferos oras kai gyvūnas kvėpuoja sausumoje. Akys ir šnervės yra viršutinėje galvos dalyje, todėl slėpdamasis vandenyje, varliagyvis iškiša iš jo tik akis ir šnerves. Dėl to gyvūnas gali kvėpuoti atmosferos oru ir matyti kas vyksta virš vandens. Už abiejų akių yra po nedidelį ratuką, aptrauktą oda. Tai išorinė klausos organo dalis – būgnelis. Nuo jo garsiniai svyravimai per klausos kaulelį perduodami į vidinę ausį. Varliagyviai turi vidurinę ir vidinę ausį, kuri glūdi kaukolės kauluose. Vidinėje ausyje pailgasis maišelis sudaro pusratinius kanalus. Šoninės linijos nėra, ją turi tik varliagyvių lervos ar vandenyje gyvenančios rūšys.

Virškinimo organai

Virškinimo sistema prasideda burna, kurioje yra stambūs dantys (išskyrus rupūžes) ir minkštas lipnus liežuvis. Į burną atsiveria seilių liaukos. Toliau yra ryklė, stemplė, skrandis, nuo kurios prasideda plonoji žarna (dvylikapirštė, klubinė). Į dvylikapirštę žarną atsiveria kepenų tulžies ir kasos latakai. Užpakalinė žarna atsiveria ne tiesiai laukan, o į tam tikrą užpakalinės žarnos paplatėjimą, vadinamą kloaką. Į kloaką atsiveria taip pat šlapimtakiai ir lytinių organų ištekamaieji latakai.

Kvėpavimo sistema

Suaugę kvėpuoja plaučiais bei visu kūno paviršiumi, lervos – žiaunomis ir per odą. Būdingos porinės šnervės, burnos ertmė, gerklos (garso skleidimo organas), trachėja, du bronchai ir poriniai plaučiai. Plaučiai panašūs į maišelius. Jų sienelėse gausu kraujagyslių, kuriose vyksta dujų apykaita. Varliagyvio gerklė kelis kartus per sekundę nutįsta žemyn, todėl burnos ertmėje oras praretėja, ir pro šnerves čia skverbiasi šviežias oras, kuris eina į plaučius. Atgal jį išstumia kūno sienelių raumenys. Kad varliagyviai galėtų kvėpuoti per odą, ši turi būti nuolat drėkinama. Šią funkciją atlieka odoje esančios liaukutės.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1376 žodžiai iš 4232 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.