Stuburiniai
5 (100%) 1 vote

Stuburiniai

1.Chordiniai (Tipas Chordata) gyvūnai.

|Tipas |CHORDATA |

|Potipi|VERTEBRATA (STUBURINIAI) |

|s |TUNICATA (GAUBTAGYVIAI) |

| |ACRANIA (BEKAUKUOLIAI) |

Chordinių tipui priklauso visi stuburiniai Vertebrata, be to kai kurie

primityvūs jūrų gyvūnai- tunikatai Tunicata ir bekaukuoliai Acrania.

Žemesnieji chordiniai neturi daugelio stuburiniams būdingų požymių, tačiau

juos sieja panaši svarbiausių organų sistemų sandara, išsidėstymas bei

vystymasis. Stuburiniai- progresyviausia chordinių šaka. Lyginant su

žemesniaisiais chordiniais, stuburiniai gerokai aktyvesni, pakitusi jų

mityba, todėl sudėtingesnė ir kūno sandara.

2.Svarbiausi anatomijos ir sistematikos vystymosi etapai.

3.Chordinių filogenijos teorijos.

Stuburiniai kildinami iš žemesniųjų chordinių. Stuburinių kilmei suprasti

ypač svarbu buvo ištirti iešmučio, ascidijų ir salpų kūno sandarą bei jų

vystymąsį. Šioje srityje ypač daug pasidarbavo rusų zoologas A.Kovalevskis

(1840-1901). Paaiškėjo, kad iešmutis kūno sandara labai artimas

primityviausiems stuburiams, tačiau visos jo organų sistemos daug

paprastesnės. Iešmučio ašinis organas- chorda, be to, žiaunų aparatas

susijęs su žarnynu. Ascidijų lervos taip pat turi chordą, virš kurios yra

nervinis vamzdelis, o žarnyno priekinėje dalyje gausu žiaunų plyšelių. Taip

buvo įrodytas iešmučio ir ascidijų ryšys su stuburiniais. Todėl jie

priskirti chordinių tipui.

Manoma jog chordinių protėviai mito pasyviai.

Vystantis, iš gemalinio blastoporo formuojasi analinė anga, o kitame

pirminės žarnos gale susidaro būsimoji suaugusio gyvūno burna. Pagal kilmę

ji- antrinė.

Chordinių protėvių kūnas mažai segmentuotas, sudarytas iš 3metamerų.

Antrinė kūno ertmė gerai išsivysčiusi, iš 5celominių maišų, kurių vienas-

prosomoje, po porą- mezosomoje ir metasomoje.

Maitinosi mikroplanktoniniais organizmais, kuriuos sulipindavo gleivėmis ir

stumdavo į burną blakstienėlėmis. Maisto daleles rankiojo apyburnio

lofoforais. Patobulėjus žiaunų košimo aparatui, išoriniai maisto rankiojimo

organai sunyko.

Svarbiausias chordinių raidos bruožas- pakitusi mityba. Taip atsirado

progresyviausia gyvūnų šaka- stuburiniai.4.Pagrindiniai chordinių gyvūnų sandaros bruožai:

Bendri chordinių bruožai:4.1.dvišalė simetrjia,

Dvišalė simetrija.4.2.antrinė burna,

Visi chordiniai yra antriniaburniai gyvūnai.4.3.antrinė kūno ertmė,

Mezoderminiu epiteliu išklota antrinė kūno ertmė, arba celomas.

4.4.metamerinė kūno sandara,

4.5nugaros styga arba chorda,

Turi chordą, kuri dar vadinama nugarine styga. Tai stangrus pirminis ašinis

organas. Teikia atramą raumenims. Chorda su raumenimis sudaro miochordinį

judėjimo aparatą. Gyvūnas plaukia vingiuodamas stangriu kūnu, nekeisdamas

jo ilgio. Vystantis stuburinių gemalui, apie chordą formuojasi antrinis

ašinis organas- kremzlinis arba kaulinis skeletas. Jis sudarytas iš

daugelio slankstelių. Atsiradus stuburui chorda pradeda nykti.4.6.nervų sistemos ypatumai,

CNS vamzdelio pavidalo. Ji yra nugarinėje pusėje, aukščiau chordos.

Stuburinių nervinio vamzdelio priekinė dalis, atsiradus galvos srityje

svarbiems jutimo organams, diferencijuojasi į galvos smegenis.4.7.žiauniniai plyšiai.

Žarnyno priekinė dalis, ryklė kartu yra ir kvėpavimo organas. Žemesniųjų

chordinių, žuvų ryklės šonuose susiformavo žiaunų plyšiai, pro kuriuos

pašalinamas įsiurvtas H2O. Tai žiaunų aparatas. Sausumos stuburiniai

kvėpuoja atmosferos oru, todėl gemalo stadijoje yra tik žiaunų plyšių

užuomazgos. Žemesnieji chordiniai žiaunų aparatu ne tik kvėpuoja, bet ir

košia vandenį. Jį, kartu su maisto dalelėmis, varo blakstienėlėmis į erdvią

ryklę. Iš ryklės iškoštas H2O pašalinamas pro smulkučius plyšelius

Žemesnieji chordiniai nelabai judrūs, o daugelis suaugusiųjų jūrinių

laikosi prisitvirtinę prie grunto. Kitokie yra stuburiniai. Jie judrūs,

vikrūs, minta stambesniais objektais, o daugelis- tikri grobuonys.

Stuburiniai- viešpataujanti gyvūnų grupė ne tik jūrose ir gėluose vandenyse-

jie užvaldė ir sausumą.

5.Potipis Acrania- Bekaukoliai

T.Chordata

Potip. Acrania- Bekaukuoliai

Branchiostoma lanceolatum- Iešmutis

CNS, chorda, endostylis, kepenys, atriumas, atrioporas

Kraujotakos sist. pilvinė ir nugarinė aortos, žiauninės kraujagyslės.

Skers.pjūv.ties rykle: nugaros pelekinė raukšlė, nervinis vamzdelis,

chorda, kepenys, žiauniniai plyšiai, ryklė, endostylis, atriumas, raumenys.Priklauso klasė Galvachordžių Cephalochordata ir viena iešmučių šeima

Branchiostomidae su 2gentimis- Branchiostoma ir Asymmetron.5.1.sandaros ypatybės,

Iešmučiai yra 4-7cm ilgio, gyvena dažniausiai jūrų seklumose beveik

užsikasę į vidutinio rupumo smėlį. Kūno sandra tokia, kaip ir stuburinių,

tačiau daug paprastesni. Todėl tokių labai
primityvių chordinių gyvūnų

pažinimas svarbus stuburinių kilmei suprasti.5.2.jų evoliucija.

Manoma, kad bekaukuolių protėviai laisvai plaukiojo, buvo simetriški ir

turėjo segmentuotus raumenis. Tačiau chorda nesiekė kūno priekinio galo,

žiaunų plyšių buvo mažiau ir jie atsiverdavo tiesiog į išorę.

Vėliau šie bekaukuoliai evoliucionavo dviem kryptim. Vieni vystėsi kaip

laisvai plaukiojantys gyvūnai, tačiau jų maisto objektai ir mitybos būdas

kito. Susiformavo stuburiniai. Kiti prisitaikė gyventi dugne ir tapo mažai

judrūs.

Iešmutis pagal smegeninės pūslės išsivystymą primityvus.

Iešmučiai, gyvendami grunte, išsaugojo beveik nepakitusią labai primityvią

sandarą.

6.Galvachordžių (Klasė Cephalochordata) vystymasis ir sistematika.

7.1.Iešmučių anatomija, biologija ir sistematika,

IEŠMUTIS

Pailgas iešmučio kūnas suplotas iš šonų, nusmailėjusiais galais. Išilgai

nugaros tęsiasi žema pelekinė raukšlė. Ji jungiasi su uodeginiu peleku,

juosia kūno galą ir baigiasi pilvinėje pusėje prie atrioporo. Liemenyje

išilgai kiekvieno pilvinės pusės šono yra po 1pelekinę raukšlę- metapleurą.

Kūną dengia vienasluoksnis epidermis su jutiminėmis ir liaukinėmis

ląstelėmis. Po epidermiu yra plonas jungiamojo audonio sluoksnis- tikroji

oda- koriumas. Tikroji oda (koriumas) turi įv. pigmentinių ląstelių, nervų,

kraujagyslių, ko neturi viršutinis sluoksnis.

Pagal savo gyvenimo būdą yra …?…

Šoniniai raumenys segmentuoti, išsidėstę metameriškai. Segmentai vadinami

miomerais. Raumenys segmentuoti išilgai viso kūno (tuo jis skiriasi nuo

žuvų), tačiau nesimetriški, nes kairieji miomerai išsidėstę pakaitomis

dešiniųjų atžvilgiu. Kiti asimetrijos požymiai: analinė anga yra ne

sagitalinėje plokštumoje, o uodegos apatinės raukšlės kairėje. Tai

ryškiausia lervos stadijoje.

Ašinis skeletas- chorda. Ji yra virš žarnyno ir tęsiasi nuo kūno priekinės

dalies iki pat uodegos galo. Chorda sudaryta iš plokščių skaidulinių diskų,

tarp kurių įsiterpusios pilnos skysčio vakuolės. Chordą dengia jungiamasis

audinys (analogiškas stuburinių skeletogeniniam audiniui). Šis audinys

tęsiasi aukštyn, apgaubia nugaros smegenis, pereina į mioseptus ir pasiekia

odos koriumą.

Centrinė nervų sistema. Priekinė nervinio vamzdelio dalis yra išsiplėtusi į

smegeninę pūslę. Pusiausvyros organų nėra. Virš nervinio vamzdelio

priekinės dalies, kairėje, yra uoslės duobutė, išklota virpamuoju epiteliu.

Išilgai nervinio vamzdelio kanalo išsidėsčiusios šviesai jautrios ląstelės,

kuriose yra jautrieji plaukeliai. Jais iešmutis gauna informaciją apie

šviesos kryptį ir intensyvumą. Taip jis orientuojasi.

Turi nugaros smegenų (spinalinius) nervus (tai periferinė NS), kurie

atsišakoja metameriškai. Kiekvieno segmento šonuose yra po du spinalinius

nervus: Vienas nervas- pilvinis (judinamasis), kitas- nugarinis- mišrus,

eina į odą bei vidaus organus. Šie nervai nesijungia.

Virškinimo ir kvėpavimo organai. Burnos angą supa ūseliai. Toliau eina

ryklė. Ryklės šonuose yra žiauniniai plyšiai. Jie neatsiveria tiesiai,

nesiriboja su vandeniu. Jie atsiveria į aplinkryklinę ertmę- atriumą, o šis

į išorę gyvūno pilvinėje pusėje- atrioporu. Atriumas-aplinkžiauninė ertmė,

saugo švelnų žiaunų aparatą nuo mechaninio pažeidimo. Žiauniniuose

plyšiuose gausu blakstienėlių, kurios varo vandenį pro burnos angą į ryklę.

Iš jos pro žiaunų plyšius H2O suteka į atriumą ir pašalinamas per

atrioporą. H2O atneša deguonį, taip pat įv. mikroorganizmus, planktono.

Taigi iešmutis košia H2O. Ryklės dugne yra vagelė- endostilis, kuri yra

gleivėta ir turi blakstienėles. Gleivės kartu su prilipusiu maistu,

stumiamos endostilio blakstienėlių priešinga H2O srovei kryptimi nuvaro

maistą į tolimesnę žarnyno dalį- vidurinę žarną, kuri tuoj už ryklės turi

stambią kepeninę išaugą. Ji apipinta kraujo kapiliarų, gamina išskyras,

kurios patenka į žarną. Tačiau šioje išaugoje dar nėra stuburinių kepenims

būdingo parenchiminio audinio. Galinė žarna atsidaro į išorę kiek toliau už

atrioporo, į kairę nuo apatinės pelekinės raukšlės. Toliau yra analinė

anga.

Kraujotakos sistema. Iešmučio kraujotakos sistema yra beveik uždara. Tam

tikrose vietose kraujas patenka į ertmes ir tik po to atgal į kraujagysles.

Širdies neturi. Kraujas bespalvis- tai reiškia, kad nedalyvauja deguonies

pernešime. Pilvine aorta kraujas paskirstomas į žiaunines kraujagysles,

kuriomis toliau teka išilgai žiaunų lankų. Po to kraujas susirenka į

2aortos šaknis, o už ryklės- į nugarinę aortą. Iš jos kraujas pasiskirsto

po visą kūną. Kraują varinėja pulsuojančios žiaunų arterijos- vadinamos

žiauninės širdys. Pulsuoja pamatinė dalis.

Šalinimo organai. Juos sudaro 90porų metameriškai išsidėsčiusių inkstų

kanalėlių- nefridijos. Kiekvienas kanalėlis prasideda celomo sienelėje

keliais piltuvėliais, o kitu galu atsiveria į atriumą.

Lytiniai organai. Skirtalyčiai. Dauginasi tik lytiniu būdu. Apie 25poros

gonadų išsidėstę atriumo
sienelėje. Subrendę lytiniai produktai

praplėšia gonados dangalą, patenka į atriumą ir su H2O srove pasišalina.

Iešmutis neršia tik saulei nusileidus.

Vystymasis. Greitai vystosi, dėlto kad kiaušinis turi mažai trynio, nėra

resursų ilgiau vystytis. Vidurnaktį susiformuoja gastrulė, o po 36val.

išsirita aktyviai plaukiojanti lerva.

Kiaušinio segmentacija pilnutinė. Susiformuoja blastulė, sudaryta iš

vienasluoksnės blastodermos, po kuria yra blastulės ertmė- blastocelis. Tai

pirminė gemalo ertmė. Blastoderma įlinksta, susidaro gastrulė. Jos išorinis

sluoksnis vadinamas ektoderma, o vidinis, dengiantis gastrulės ertmę-

entoderma. Gastrulės ertmė- gastrocelis- atsiveria į išorę angele-

blastoporu.

Įlinkus susidaro 2sluoksniai. Susiformavus gastrulei pradeda formuotis įv.

organai: nervinė plokštelė, chorda ir vidurinis gemalinis lapelis-

mezoderma (mezoblastas).

CNS vystosi iš ektodermos ląstelių. Vidinis sluoksnis- entoderma

(=endoderma) diferencijuojasi, susidaro chorda ir žarna.

Mezoderma diferencijuojasi, susidaro somitai. Somitai, kurie prigludę prie

chordos yra kūno šoniniai raumenys. Susiformuoja koriumas iš dermatomos.

Apačia lieka nesegmentuota dalis, kur lieka tikrasis celomas.7.4.jų paplitimas.

Paplitimas ir ekologija. Gyvena ne sekliuose vandenyse, Ramiajam vandenyne,

šiltesniuose vandenyse. Paplitę šiltose ir vidutinės klimatinės zonos

jūrose: Viduržemio, Šiaurės, Juodojoje (prie Krymo) jūrose. Iešmučiai

gyvena 4-15m gylyje, dažniausiai iki žiočių kraštų užsikasę vidutinio

rupumo smėlyje. Plaukioja vingiuodami liemeniu, sraigtiškai. Daugiausia

rūšių pr.Azijos ir Australijos vandenyse. Prie Taivanio salos iešmučius

žvejoja specialių laivų maistui.8.Stuburinių (Vertebrata) potipio gyvūnų svarbiausieji sandaros bruožai.

Potipis VERTEBRATA

Judrūs gyvūnai, minta aktyviai.

Turi gerai išsivysčiusią galvą su tobulais jutimo organais.

Ašinis skeletas- kremzlinis arba kaulinis stuburas.

Turi širdį. Kraujas yra su hemoglobinu.

Stuburiniai- progresyviausia chordinių šaka.

Susiformavo gėluose H2O prieš 450mln metų (Silūro periode), po to greitai

paplito jūrose, o prieš 350mln metų, lygiagrečiai su nariuotakojais,

pradėjo plisti ir sausumoje. Gerokai pakito jų kūno sandara bei biologija.

Dabar gyvena 40.000stuburinių rūšių. Potipis skirstomas į 3antklasius ir

7klases:

|į antklasius: |į klases: |

|bežandžiai- |apskritažiomeniai- |

|Agnatha, |Cyclostomata, |

|žuvys- Pisces ir |Kremzlinės žuvys- |

|keturkojai |Chondrichthyes, |

|(Tetrapoda) |kaulinės žuvys- |

| |Osteichthyes, |

| |amfibijos- Amphibia, |

| |roplius- Reptilia, |

| |paukščius- Ave |

| |ir žinduolius- Mammalia. |

Išvaizda. Žemesniųjų stuburinių kūnas sudarytas iš galvos, liemens ir

uodegos. Kaukuolėje yra smegenys bei sudėtingi jutimo organai. Žarnyno

priekinė dalis- burnos ertmė ir ryklė. Liemens srityje yra gerai

išsivysčiusi kūno ertmė (celomas) ir didžioji žarnyno dalis; žuvų-

nugarinis ir poriniai (krūtininiai ir pilviniai) pelekai, o sausumos

stuburinių- segmentuotos priekinės ir užpakalinės galūnės. Uodegoje nėra

nei vidaus organų, nei celomo, o H2O stuburiniams čia išsivysto neporiniai

pelekai, iš kurių svarbiausias- uodeginis. Aukštesnieji stuburiniai tarp

liemens ir galvos turi lankstų kaklą. Žinduolių liemenį diafragma skiria į

priekinę krūtininę dalį (čia yra širdis ir plaučiai) ir pilvinę dalį (čia

išsidėstę skrandis, žarnos, inkstai, gonados).

Kūno danga. Oda apsaugo kūną nuo mechaninio žalojimo ir infekcijos. H2O

stuburinių oda pralaidi H2O, todėl padeda kvėpuoti, o sausumos stuburinius

apsaugo nuo išdžiūvimo. Žemesnieji stuburiniai pro odą intensyviai kvėpuoja

bei šalina įv. apykaitos produktus. Oda jautri įv. dirgikliams, todėl iš

jos kildinami įv. jutimo organai. Odoje yra pigmentų nuo kurių priklauso

jos spalva.

Stuburinių oda sudaryta iš 2skirtingos kilmės sluoksnių- epidermio ir

tikrosios odos (koriumo). Iš ektodermos vystosi epidermis. Tai

daugiasluoksnis epitelinis audinys. Viršutiniojo sluoksnio ląstelės

susidėvi ir vietoj jų iš gilesnių epidermio sluoksnių į paviršių migruoja

naijos ląstelės.

Dauginasi tik epidermio giliausio sluoksnio ląstelės. Sausumos stuburinių

viršutinis ragėja. Taip formuojasi ypatingos paskirties raginiai dariniai-

žvynai, nagai, plunksnos, plaukai. Be to iš epidermio susidaro įv. žuvų

vienaląstės ir sausumos stuburinių daugialąstės liaukos. Po epidermiu

esantis koriumas- skaidulinis jungiamasis audinys- teikia odai stiprumo.

Jis priklauso mezodermos dariniams (kilęs iš somitų išorinių dalių-

dermatomų). Koriume yra ne tik pigmentinių ląstelių, bet ir nervų,

kraujagyslių bei odoje susiformavusių raumenų. Raumenys judina ne tik odą,

bet ir jos raginius darinius: paukščių- plunksnas, žinduolių- plaukus.

Koriume formuojasi ir apsauginiai kieti
dariniai- odos kaulai bei

įv. žuvų žvynai. Tai stuburinių odos skeletas.

Skeletas- teikia atramą raumenims, apsaugo CNS bei galvos jutimo organus.

Jis sudarytas iš kremzlinio bei kaulinio audinių.

Žuvų žvynai. Dabartinių kaulinių žuvų žvynai kauliniai, ploni. Kaulinių

ganoidų- sudėtingesni, labai kieti ir stori. Ryklių žvynai panašūs į

dantukus. Visi žvynai- ilgos evoliucijos išdava.

Ašinis skeletas- chorda. Jos ląstelėse gausu vakuolių. Aplink chordą ir jos

dangalą formuojasi mezoderminės kilmės (iš sklerotomų) jungiamasis

skeletogeninis audinys. Jis apauga ne tik chordą, bet ir CNS. Šis audinys

paprastai kremzlėja ir susidaro kremzlinis stuburas, o vėliau kaulėja ir

stuburas tampa kauliniu.

Neporinės galūnės. Žuvų pelekai- nugarinis (vienas arba keli), uodeginis ir

analinis.

Porinės galūnės. Žuvų krūtinkauliai ir pilviniai pelekai ir sausumos

stuburinių priekinės ir užpakalinės pirštuotos galūnės. Porinės galūnės

remiasi atitinkamai į pečių ir dubens juostas.

Sausumos stuburinių porinės galūnės išsivystė iš riešapelekių žuvų porinių

pelekų. Jos pritaikytos judėti žeme.

Raumenys kartu su skeletu sudaro judėjimo aparatą, kurio pagalba gyvūnas

juda erdvėje bei judina įv. kūno dalis. Raumenys padda palaikyti

pusiausvyrą, nuo jų darbo priklauso kraujo tekėjimas, kvėpavimas. Iš

raumeninio audinio susiformuoja kai kurių žuvų elektriniai organai.

Raumenys priklauso mezodrmos dariniams.

Jutimo organai. Šoninės linijos organai jautrūs reto dažnumo vandens

svyravimams (būdingi vandeny gyvenantiems).

Pusiausvyros ir klausos organai. Ausis. Svarbiausia jos dalis- plėvinis

labirintas, kuriame yra juntamųjų gubrelių. Jie būna 3tipų: skiauterėlės,

dėmelės, speneliai.

Skonio organai. Tai mikroskopinio didumo skonio svogūnėliai, jautrūs

ištirpusioms cheminėms medžiagoms. Skonio svogūnėlis sudarytas iš nedidelės

grupės ilgų antrinių juntamųjų ląstelių. Jų išoriniame gale yra trumpas

jautrusis plaukelis.

Uoslės organais gyvūnas junta dujinių arba ištirpusių H2O cheminių medžiagų

kvapus. Uosle jis aptinka maistą, susiranda partnerį, įspėjamas apie

artėjantį priešą.

Regėjimo organai. Visų stuburinių akies sandara panaši.

Nervų sistema. CNS sudaro galvos ir nugaros smegenys, o periferinę NS-

atsišakojantieji iš smegenų nervai. NS formuojasi gemalo nugarinėje pusėje

iš ektodermos. Galvos smegenys išsivysto iš išsiplėtusio nervinio vamzdelio

priekinės dalies.

Antrinė kūno ertmė (celmas). Įsiterpus iš blastoporo pusės porinėms

mezodermos juostoms tarp ektodermos ir entodermos, formuojasi stuburinių

celomas. Iš dermatomų (somitų išorinė dalis) susidaro odos koriumas, o iš

miotomų ir sklerotomų (sudaro kiekv. somito vidinę dalį) formuojasi

somatiniai raumenys ir ašinis skeletas

Stuburinių ši ertmė tik kūno liemenyje. Žuvų kūno ertmė skersine pertvara

padalyta į nedidelę priekinę širdiplėvės maišelio ertmę (čia yra širdis) ir

į erdvią liemeninę dalį (čia telkiasi kiti vidaus organai).

Virškinimo organų sistema. Prasideda burna, už jos esantis žarnynas

baigiasi analine anga. Burnos ertmė- burna- gomurys- liežuvis- dantys-

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2645 žodžiai iš 8780 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.