1.Chordiniai (Tipas Chordata) gyvūnai.
|Tipas |CHORDATA |
|Potipi|VERTEBRATA (STUBURINIAI) |
|s |TUNICATA (GAUBTAGYVIAI) |
| |ACRANIA (BEKAUKUOLIAI) |
Chordinių tipui priklauso visi stuburiniai Vertebrata, be to kai kurie
primityvūs jūrų gyvūnai- tunikatai Tunicata ir bekaukuoliai Acrania.
Žemesnieji chordiniai neturi daugelio stuburiniams būdingų požymių, tačiau
juos sieja panaši svarbiausių organų sistemų sandara, išsidėstymas bei
vystymasis. Stuburiniai- progresyviausia chordinių šaka. Lyginant su
žemesniaisiais chordiniais, stuburiniai gerokai aktyvesni, pakitusi jų
mityba, todėl sudėtingesnė ir kūno sandara.
2.Svarbiausi anatomijos ir sistematikos vystymosi etapai.
3.Chordinių filogenijos teorijos.
Stuburiniai kildinami iš žemesniųjų chordinių. Stuburinių kilmei suprasti
ypač svarbu buvo ištirti iešmučio, ascidijų ir salpų kūno sandarą bei jų
vystymąsį. Šioje srityje ypač daug pasidarbavo rusų zoologas A.Kovalevskis
(1840-1901). Paaiškėjo, kad iešmutis kūno sandara labai artimas
primityviausiems stuburiams, tačiau visos jo organų sistemos daug
paprastesnės. Iešmučio ašinis organas- chorda, be to, žiaunų aparatas
susijęs su žarnynu. Ascidijų lervos taip pat turi chordą, virš kurios yra
nervinis vamzdelis, o žarnyno priekinėje dalyje gausu žiaunų plyšelių. Taip
buvo įrodytas iešmučio ir ascidijų ryšys su stuburiniais. Todėl jie
priskirti chordinių tipui.
Manoma jog chordinių protėviai mito pasyviai.
Vystantis, iš gemalinio blastoporo formuojasi analinė anga, o kitame
pirminės žarnos gale susidaro būsimoji suaugusio gyvūno burna. Pagal kilmę
ji- antrinė.
Chordinių protėvių kūnas mažai segmentuotas, sudarytas iš 3metamerų.
Antrinė kūno ertmė gerai išsivysčiusi, iš 5celominių maišų, kurių vienas-
prosomoje, po porą- mezosomoje ir metasomoje.
Maitinosi mikroplanktoniniais organizmais, kuriuos sulipindavo gleivėmis ir
stumdavo į burną blakstienėlėmis. Maisto daleles rankiojo apyburnio
lofoforais. Patobulėjus žiaunų košimo aparatui, išoriniai maisto rankiojimo
organai sunyko.
Svarbiausias chordinių raidos bruožas- pakitusi mityba. Taip atsirado
progresyviausia gyvūnų šaka- stuburiniai.4.Pagrindiniai chordinių gyvūnų sandaros bruožai:
Bendri chordinių bruožai:4.1.dvišalė simetrjia,
Dvišalė simetrija.4.2.antrinė burna,
Visi chordiniai yra antriniaburniai gyvūnai.4.3.antrinė kūno ertmė,
Mezoderminiu epiteliu išklota antrinė kūno ertmė, arba celomas.
4.4.metamerinė kūno sandara,
4.5nugaros styga arba chorda,
Turi chordą, kuri dar vadinama nugarine styga. Tai stangrus pirminis ašinis
organas. Teikia atramą raumenims. Chorda su raumenimis sudaro miochordinį
judėjimo aparatą. Gyvūnas plaukia vingiuodamas stangriu kūnu, nekeisdamas
jo ilgio. Vystantis stuburinių gemalui, apie chordą formuojasi antrinis
ašinis organas- kremzlinis arba kaulinis skeletas. Jis sudarytas iš
daugelio slankstelių. Atsiradus stuburui chorda pradeda nykti.4.6.nervų sistemos ypatumai,
CNS vamzdelio pavidalo. Ji yra nugarinėje pusėje, aukščiau chordos.
Stuburinių nervinio vamzdelio priekinė dalis, atsiradus galvos srityje
svarbiems jutimo organams, diferencijuojasi į galvos smegenis.4.7.žiauniniai plyšiai.
Žarnyno priekinė dalis, ryklė kartu yra ir kvėpavimo organas. Žemesniųjų
chordinių, žuvų ryklės šonuose susiformavo žiaunų plyšiai, pro kuriuos
pašalinamas įsiurvtas H2O. Tai žiaunų aparatas. Sausumos stuburiniai
kvėpuoja atmosferos oru, todėl gemalo stadijoje yra tik žiaunų plyšių
užuomazgos. Žemesnieji chordiniai žiaunų aparatu ne tik kvėpuoja, bet ir
košia vandenį. Jį, kartu su maisto dalelėmis, varo blakstienėlėmis į erdvią
ryklę. Iš ryklės iškoštas H2O pašalinamas pro smulkučius plyšelius
Žemesnieji chordiniai nelabai judrūs, o daugelis suaugusiųjų jūrinių
laikosi prisitvirtinę prie grunto. Kitokie yra stuburiniai. Jie judrūs,
vikrūs, minta stambesniais objektais, o daugelis- tikri grobuonys.
Stuburiniai- viešpataujanti gyvūnų grupė ne tik jūrose ir gėluose vandenyse-
jie užvaldė ir sausumą.
5.Potipis Acrania- Bekaukoliai
T.Chordata
Potip. Acrania- Bekaukuoliai
Branchiostoma lanceolatum- Iešmutis
CNS, chorda, endostylis, kepenys, atriumas, atrioporas
Kraujotakos sist. pilvinė ir nugarinė aortos, žiauninės kraujagyslės.
Skers.pjūv.ties rykle: nugaros pelekinė raukšlė, nervinis vamzdelis,
chorda, kepenys, žiauniniai plyšiai, ryklė, endostylis, atriumas, raumenys.Priklauso klasė Galvachordžių Cephalochordata ir viena iešmučių šeima
Branchiostomidae su 2gentimis- Branchiostoma ir Asymmetron.5.1.sandaros ypatybės,
Iešmučiai yra 4-7cm ilgio, gyvena dažniausiai jūrų seklumose beveik
užsikasę į vidutinio rupumo smėlį. Kūno sandra tokia, kaip ir stuburinių,
tačiau daug paprastesni. Todėl tokių labai
primityvių chordinių gyvūnų
pažinimas svarbus stuburinių kilmei suprasti.5.2.jų evoliucija.
Manoma, kad bekaukuolių protėviai laisvai plaukiojo, buvo simetriški ir
turėjo segmentuotus raumenis. Tačiau chorda nesiekė kūno priekinio galo,
žiaunų plyšių buvo mažiau ir jie atsiverdavo tiesiog į išorę.
Vėliau šie bekaukuoliai evoliucionavo dviem kryptim. Vieni vystėsi kaip
laisvai plaukiojantys gyvūnai, tačiau jų maisto objektai ir mitybos būdas
kito. Susiformavo stuburiniai. Kiti prisitaikė gyventi dugne ir tapo mažai
judrūs.
Iešmutis pagal smegeninės pūslės išsivystymą primityvus.
Iešmučiai, gyvendami grunte, išsaugojo beveik nepakitusią labai primityvią
sandarą.
6.Galvachordžių (Klasė Cephalochordata) vystymasis ir sistematika.
7.1.Iešmučių anatomija, biologija ir sistematika,
IEŠMUTIS
Pailgas iešmučio kūnas suplotas iš šonų, nusmailėjusiais galais. Išilgai
nugaros tęsiasi žema pelekinė raukšlė. Ji jungiasi su uodeginiu peleku,
juosia kūno galą ir baigiasi pilvinėje pusėje prie atrioporo. Liemenyje
išilgai kiekvieno pilvinės pusės šono yra po 1pelekinę raukšlę- metapleurą.
Kūną dengia vienasluoksnis epidermis su jutiminėmis ir liaukinėmis
ląstelėmis. Po epidermiu yra plonas jungiamojo audonio sluoksnis- tikroji
oda- koriumas. Tikroji oda (koriumas) turi įv. pigmentinių ląstelių, nervų,
kraujagyslių, ko neturi viršutinis sluoksnis.
Pagal savo gyvenimo būdą yra …?…
Šoniniai raumenys segmentuoti, išsidėstę metameriškai. Segmentai vadinami
miomerais. Raumenys segmentuoti išilgai viso kūno (tuo jis skiriasi nuo
žuvų), tačiau nesimetriški, nes kairieji miomerai išsidėstę pakaitomis
dešiniųjų atžvilgiu. Kiti asimetrijos požymiai: analinė anga yra ne
sagitalinėje plokštumoje, o uodegos apatinės raukšlės kairėje. Tai
ryškiausia lervos stadijoje.
Ašinis skeletas- chorda. Ji yra virš žarnyno ir tęsiasi nuo kūno priekinės
dalies iki pat uodegos galo. Chorda sudaryta iš plokščių skaidulinių diskų,
tarp kurių įsiterpusios pilnos skysčio vakuolės. Chordą dengia jungiamasis
audinys (analogiškas stuburinių skeletogeniniam audiniui). Šis audinys
tęsiasi aukštyn, apgaubia nugaros smegenis, pereina į mioseptus ir pasiekia
odos koriumą.
Centrinė nervų sistema. Priekinė nervinio vamzdelio dalis yra išsiplėtusi į
smegeninę pūslę. Pusiausvyros organų nėra. Virš nervinio vamzdelio
priekinės dalies, kairėje, yra uoslės duobutė, išklota virpamuoju epiteliu.
Išilgai nervinio vamzdelio kanalo išsidėsčiusios šviesai jautrios ląstelės,
kuriose yra jautrieji plaukeliai. Jais iešmutis gauna informaciją apie
šviesos kryptį ir intensyvumą. Taip jis orientuojasi.
Turi nugaros smegenų (spinalinius) nervus (tai periferinė NS), kurie
atsišakoja metameriškai. Kiekvieno segmento šonuose yra po du spinalinius
nervus: Vienas nervas- pilvinis (judinamasis), kitas- nugarinis- mišrus,
eina į odą bei vidaus organus. Šie nervai nesijungia.
Virškinimo ir kvėpavimo organai. Burnos angą supa ūseliai. Toliau eina
ryklė. Ryklės šonuose yra žiauniniai plyšiai. Jie neatsiveria tiesiai,
nesiriboja su vandeniu. Jie atsiveria į aplinkryklinę ertmę- atriumą, o šis
į išorę gyvūno pilvinėje pusėje- atrioporu. Atriumas-aplinkžiauninė ertmė,
saugo švelnų žiaunų aparatą nuo mechaninio pažeidimo. Žiauniniuose
plyšiuose gausu blakstienėlių, kurios varo vandenį pro burnos angą į ryklę.
Iš jos pro žiaunų plyšius H2O suteka į atriumą ir pašalinamas per
atrioporą. H2O atneša deguonį, taip pat įv. mikroorganizmus, planktono.
Taigi iešmutis košia H2O. Ryklės dugne yra vagelė- endostilis, kuri yra
gleivėta ir turi blakstienėles. Gleivės kartu su prilipusiu maistu,
stumiamos endostilio blakstienėlių priešinga H2O srovei kryptimi nuvaro
maistą į tolimesnę žarnyno dalį- vidurinę žarną, kuri tuoj už ryklės turi
stambią kepeninę išaugą. Ji apipinta kraujo kapiliarų, gamina išskyras,
kurios patenka į žarną. Tačiau šioje išaugoje dar nėra stuburinių kepenims
būdingo parenchiminio audinio. Galinė žarna atsidaro į išorę kiek toliau už
atrioporo, į kairę nuo apatinės pelekinės raukšlės. Toliau yra analinė
anga.
Kraujotakos sistema. Iešmučio kraujotakos sistema yra beveik uždara. Tam
tikrose vietose kraujas patenka į ertmes ir tik po to atgal į kraujagysles.
Širdies neturi. Kraujas bespalvis- tai reiškia, kad nedalyvauja deguonies
pernešime. Pilvine aorta kraujas paskirstomas į žiaunines kraujagysles,
kuriomis toliau teka išilgai žiaunų lankų. Po to kraujas susirenka į
2aortos šaknis, o už ryklės- į nugarinę aortą. Iš jos kraujas pasiskirsto
po visą kūną. Kraują varinėja pulsuojančios žiaunų arterijos- vadinamos
žiauninės širdys. Pulsuoja pamatinė dalis.
Šalinimo organai. Juos sudaro 90porų metameriškai išsidėsčiusių inkstų
kanalėlių- nefridijos. Kiekvienas kanalėlis prasideda celomo sienelėje
keliais piltuvėliais, o kitu galu atsiveria į atriumą.
Lytiniai organai. Skirtalyčiai. Dauginasi tik lytiniu būdu. Apie 25poros
gonadų išsidėstę atriumo
sienelėje. Subrendę lytiniai produktai
praplėšia gonados dangalą, patenka į atriumą ir su H2O srove pasišalina.
Iešmutis neršia tik saulei nusileidus.
Vystymasis. Greitai vystosi, dėlto kad kiaušinis turi mažai trynio, nėra
resursų ilgiau vystytis. Vidurnaktį susiformuoja gastrulė, o po 36val.
išsirita aktyviai plaukiojanti lerva.
Kiaušinio segmentacija pilnutinė. Susiformuoja blastulė, sudaryta iš
vienasluoksnės blastodermos, po kuria yra blastulės ertmė- blastocelis. Tai
pirminė gemalo ertmė. Blastoderma įlinksta, susidaro gastrulė. Jos išorinis
sluoksnis vadinamas ektoderma, o vidinis, dengiantis gastrulės ertmę-
entoderma. Gastrulės ertmė- gastrocelis- atsiveria į išorę angele-
blastoporu.
Įlinkus susidaro 2sluoksniai. Susiformavus gastrulei pradeda formuotis įv.
organai: nervinė plokštelė, chorda ir vidurinis gemalinis lapelis-
mezoderma (mezoblastas).
CNS vystosi iš ektodermos ląstelių. Vidinis sluoksnis- entoderma
(=endoderma) diferencijuojasi, susidaro chorda ir žarna.
Mezoderma diferencijuojasi, susidaro somitai. Somitai, kurie prigludę prie
chordos yra kūno šoniniai raumenys. Susiformuoja koriumas iš dermatomos.
Apačia lieka nesegmentuota dalis, kur lieka tikrasis celomas.7.4.jų paplitimas.
Paplitimas ir ekologija. Gyvena ne sekliuose vandenyse, Ramiajam vandenyne,
šiltesniuose vandenyse. Paplitę šiltose ir vidutinės klimatinės zonos
jūrose: Viduržemio, Šiaurės, Juodojoje (prie Krymo) jūrose. Iešmučiai
gyvena 4-15m gylyje, dažniausiai iki žiočių kraštų užsikasę vidutinio
rupumo smėlyje. Plaukioja vingiuodami liemeniu, sraigtiškai. Daugiausia
rūšių pr.Azijos ir Australijos vandenyse. Prie Taivanio salos iešmučius
žvejoja specialių laivų maistui.8.Stuburinių (Vertebrata) potipio gyvūnų svarbiausieji sandaros bruožai.
Potipis VERTEBRATA
Judrūs gyvūnai, minta aktyviai.
Turi gerai išsivysčiusią galvą su tobulais jutimo organais.
Ašinis skeletas- kremzlinis arba kaulinis stuburas.
Turi širdį. Kraujas yra su hemoglobinu.
Stuburiniai- progresyviausia chordinių šaka.
Susiformavo gėluose H2O prieš 450mln metų (Silūro periode), po to greitai
paplito jūrose, o prieš 350mln metų, lygiagrečiai su nariuotakojais,
pradėjo plisti ir sausumoje. Gerokai pakito jų kūno sandara bei biologija.
Dabar gyvena 40.000stuburinių rūšių. Potipis skirstomas į 3antklasius ir
7klases:
|į antklasius: |į klases: |
|bežandžiai- |apskritažiomeniai- |
|Agnatha, |Cyclostomata, |
|žuvys- Pisces ir |Kremzlinės žuvys- |
|keturkojai |Chondrichthyes, |
|(Tetrapoda) |kaulinės žuvys- |
| |Osteichthyes, |
| |amfibijos- Amphibia, |
| |roplius- Reptilia, |
| |paukščius- Ave |
| |ir žinduolius- Mammalia. |
Išvaizda. Žemesniųjų stuburinių kūnas sudarytas iš galvos, liemens ir
uodegos. Kaukuolėje yra smegenys bei sudėtingi jutimo organai. Žarnyno
priekinė dalis- burnos ertmė ir ryklė. Liemens srityje yra gerai
išsivysčiusi kūno ertmė (celomas) ir didžioji žarnyno dalis; žuvų-
nugarinis ir poriniai (krūtininiai ir pilviniai) pelekai, o sausumos
stuburinių- segmentuotos priekinės ir užpakalinės galūnės. Uodegoje nėra
nei vidaus organų, nei celomo, o H2O stuburiniams čia išsivysto neporiniai
pelekai, iš kurių svarbiausias- uodeginis. Aukštesnieji stuburiniai tarp
liemens ir galvos turi lankstų kaklą. Žinduolių liemenį diafragma skiria į
priekinę krūtininę dalį (čia yra širdis ir plaučiai) ir pilvinę dalį (čia
išsidėstę skrandis, žarnos, inkstai, gonados).
Kūno danga. Oda apsaugo kūną nuo mechaninio žalojimo ir infekcijos. H2O
stuburinių oda pralaidi H2O, todėl padeda kvėpuoti, o sausumos stuburinius
apsaugo nuo išdžiūvimo. Žemesnieji stuburiniai pro odą intensyviai kvėpuoja
bei šalina įv. apykaitos produktus. Oda jautri įv. dirgikliams, todėl iš
jos kildinami įv. jutimo organai. Odoje yra pigmentų nuo kurių priklauso
jos spalva.
Stuburinių oda sudaryta iš 2skirtingos kilmės sluoksnių- epidermio ir
tikrosios odos (koriumo). Iš ektodermos vystosi epidermis. Tai
daugiasluoksnis epitelinis audinys. Viršutiniojo sluoksnio ląstelės
susidėvi ir vietoj jų iš gilesnių epidermio sluoksnių į paviršių migruoja
naijos ląstelės.
Dauginasi tik epidermio giliausio sluoksnio ląstelės. Sausumos stuburinių
viršutinis ragėja. Taip formuojasi ypatingos paskirties raginiai dariniai-
žvynai, nagai, plunksnos, plaukai. Be to iš epidermio susidaro įv. žuvų
vienaląstės ir sausumos stuburinių daugialąstės liaukos. Po epidermiu
esantis koriumas- skaidulinis jungiamasis audinys- teikia odai stiprumo.
Jis priklauso mezodermos dariniams (kilęs iš somitų išorinių dalių-
dermatomų). Koriume yra ne tik pigmentinių ląstelių, bet ir nervų,
kraujagyslių bei odoje susiformavusių raumenų. Raumenys judina ne tik odą,
bet ir jos raginius darinius: paukščių- plunksnas, žinduolių- plaukus.
Koriume formuojasi ir apsauginiai kieti
dariniai- odos kaulai bei
įv. žuvų žvynai. Tai stuburinių odos skeletas.
Skeletas- teikia atramą raumenims, apsaugo CNS bei galvos jutimo organus.
Jis sudarytas iš kremzlinio bei kaulinio audinių.
Žuvų žvynai. Dabartinių kaulinių žuvų žvynai kauliniai, ploni. Kaulinių
ganoidų- sudėtingesni, labai kieti ir stori. Ryklių žvynai panašūs į
dantukus. Visi žvynai- ilgos evoliucijos išdava.
Ašinis skeletas- chorda. Jos ląstelėse gausu vakuolių. Aplink chordą ir jos
dangalą formuojasi mezoderminės kilmės (iš sklerotomų) jungiamasis
skeletogeninis audinys. Jis apauga ne tik chordą, bet ir CNS. Šis audinys
paprastai kremzlėja ir susidaro kremzlinis stuburas, o vėliau kaulėja ir
stuburas tampa kauliniu.
Neporinės galūnės. Žuvų pelekai- nugarinis (vienas arba keli), uodeginis ir
analinis.
Porinės galūnės. Žuvų krūtinkauliai ir pilviniai pelekai ir sausumos
stuburinių priekinės ir užpakalinės pirštuotos galūnės. Porinės galūnės
remiasi atitinkamai į pečių ir dubens juostas.
Sausumos stuburinių porinės galūnės išsivystė iš riešapelekių žuvų porinių
pelekų. Jos pritaikytos judėti žeme.
Raumenys kartu su skeletu sudaro judėjimo aparatą, kurio pagalba gyvūnas
juda erdvėje bei judina įv. kūno dalis. Raumenys padda palaikyti
pusiausvyrą, nuo jų darbo priklauso kraujo tekėjimas, kvėpavimas. Iš
raumeninio audinio susiformuoja kai kurių žuvų elektriniai organai.
Raumenys priklauso mezodrmos dariniams.
Jutimo organai. Šoninės linijos organai jautrūs reto dažnumo vandens
svyravimams (būdingi vandeny gyvenantiems).
Pusiausvyros ir klausos organai. Ausis. Svarbiausia jos dalis- plėvinis
labirintas, kuriame yra juntamųjų gubrelių. Jie būna 3tipų: skiauterėlės,
dėmelės, speneliai.
Skonio organai. Tai mikroskopinio didumo skonio svogūnėliai, jautrūs
ištirpusioms cheminėms medžiagoms. Skonio svogūnėlis sudarytas iš nedidelės
grupės ilgų antrinių juntamųjų ląstelių. Jų išoriniame gale yra trumpas
jautrusis plaukelis.
Uoslės organais gyvūnas junta dujinių arba ištirpusių H2O cheminių medžiagų
kvapus. Uosle jis aptinka maistą, susiranda partnerį, įspėjamas apie
artėjantį priešą.
Regėjimo organai. Visų stuburinių akies sandara panaši.
Nervų sistema. CNS sudaro galvos ir nugaros smegenys, o periferinę NS-
atsišakojantieji iš smegenų nervai. NS formuojasi gemalo nugarinėje pusėje
iš ektodermos. Galvos smegenys išsivysto iš išsiplėtusio nervinio vamzdelio
priekinės dalies.
Antrinė kūno ertmė (celmas). Įsiterpus iš blastoporo pusės porinėms
mezodermos juostoms tarp ektodermos ir entodermos, formuojasi stuburinių
celomas. Iš dermatomų (somitų išorinė dalis) susidaro odos koriumas, o iš
miotomų ir sklerotomų (sudaro kiekv. somito vidinę dalį) formuojasi
somatiniai raumenys ir ašinis skeletas
Stuburinių ši ertmė tik kūno liemenyje. Žuvų kūno ertmė skersine pertvara
padalyta į nedidelę priekinę širdiplėvės maišelio ertmę (čia yra širdis) ir
į erdvią liemeninę dalį (čia telkiasi kiti vidaus organai).
Virškinimo organų sistema. Prasideda burna, už jos esantis žarnynas
baigiasi analine anga. Burnos ertmė- burna- gomurys- liežuvis- dantys-