Studentų žargonybės-emocinė ekspresinė vertė
5 (100%) 1 vote

Studentų žargonybės-emocinė ekspresinė vertė

TURINYS

ĮVADAS 3

1. LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKA VARTOJIMO SFERŲ POŽIŪRIU 4

2. ŽARGONINĖ LEKSIKA 5

3. STUDENTŲ ŽARGONAS 6

4. ŽARGONYBĖ, NE ŽARGONAS 7

5. ŽARGONAS IR SLENGAS 8

6. ŽARGONYBIŲ EMOCINĖ EKSPRESINĖ VERTĖ 9

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 13

1. priedas. Studentiškų žargonybių žodynėlis 14

ĮVADAS

Žargoną galima vertinti kaip savotišką kalbą, atsiradusią skirtingų kalbų sandūroje. Būtent dėl šios savo ypatybės tam tikras žargonas gali tapti savotiška įvairių tautybių atstovų bendra kalba. Turbūt ir Lietuvoje jaunimo žargonas atlieka tokią pat funkciją – yra įvairių tautų atstovų tarpusavio bendravimo priemonė, įvairių masinių kultūrų sankirta, tikra pasienio teritorija, kur susiduria įvairios kalbinės sistemos. Dėl to iš kitos kalbos į žargoną skolinama leksika gali būti ne tik įdomus nagrinėjimo objektas, bet ir savotiškas kalbos įvaizdžio rodiklis. Įdomu tai, kad būtent dabar, kai lietuvių kalboje vyksta atkakli kova su bet kokios kalbos skoliniais (į lietuvių kalbą verčiami net tarptautiniai žodžiai, kurie daugumai kalbų yra bendri, sugalvojami terminai naujoms realijoms, atėjusioms iš Vakarų, apibūdinti), žargone vyksta visai priešingi procesai: aktyviai skolinama leksika iš įvairių kalbų, su kuriomis turi kontaktų dabartinis lietuvių jaunimas.

Šio darbo tikslai:

1. siekiama atskleisti žargono vietą lietuvių kalbos leksikoje;

2. suformuluoti ir apibrėžti žargono ir slengo sąvokas;

3. aptarti kalbinio ekspresyvumo komponentus ir ekspresyvinimo priemones;

4. atskleisti priežastis, skatinančias jaunimą vartoti žargoną;

5. aptarti priežastis, lemiančias įvairių vietovių žargono žodžių reikšmių skirtumus;

1. LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKA VARTOJIMO SFERŲ POŽIŪRIU

Lietuvių kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu skirstoma į keturis sluoksnius:

1. bendratautinę leksiką,

2. tarminę leksiką, arba dialektizmus,

3. termininę leksiką, arba terminiją,

4. žargoninę leksiką, arba žargonybes.

Lietuvių kalbos leksikos sluoksnių santykį vaizduojanti schema:

2. ŽARGONINĖ LEKSIKA

Žargoninė leksika, arba žargonybės (pranc. jargon „žargonas“), yra žodžiai arba žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje Tai labai netaisyklinga, kartais tyčia iškraipyta, vulgari kalba, dažniausiai vartojama vidutinio mokyklinio amžiaus mokinių ar kurių socialinių sluoksnių (miesto ar kaimo varguomenės, elgetų, aristokratų salonų), tam tikrų profesijų (vagių, jūrininkų, aktorių, sportininkų, studentų) atstovų

Profesorė Aldona Paulauskienė knygoje „Lietuvių kalbos kultūra“ rašo: „[Žargonas] „neturi savo fonetinės ir gramatinės sistemos, [tai] netaisyklinga, vulgari, svetimybėmis užteršta kalba, turinti tam tikrą stilistinę paskirtį. Iš esmės tai šnekamoji kalba, priklausanti kokiai nors veiklos sričiai, grupuotei, kurios narius jungia bendri socialiniai ar profesiniai interesai. Tai gali būti jūrininkų, karių, sportininkų, aktorių, menininkų, moksleivių, studentų, gatvės jaunimo, vagių, kalinių speciali, ne visiems suprantama kalba. Nors gramatinės sistemos šie žodžiai ir neturi, tačiau ir jiems būdingos kai kurios darybos ypatybės. Iš jų ryškiausios – trumpinimas, prastinimas, iškraipymas, svetimų darybos priemonių (priešdėlių ar priesagų) vartojimas (…)“

Vienas pirmųjų iš lietuvių kultūros veikėjų žargoną yra užrašęs A. Fromas–Gužutis. Jo užrašytų Raseinių pavieto XIX a. vidurio ubagų žargono pavyzdžių yra knygoje ,,Baisioji gadynė” (Vilnius, 1955).

3. STUDENTŲ ŽARGONAS

Žargono žodžiai visada yra ne pagrindiniai, o paraleliniai tikrovės objektų pavadinimai, atsirandantys kalboje dėl įvairių priežasčių. Dalies žargonybių atsiradimą lemia tam tikrų visuomenės grupių, šiuo atveju studentų, noras padaryti savo kalbą nesuprantamą kitiems žmonėms, įslaptinti ją. Tačiau dažniausiai žargonybės studentų vartojamos, norint ką pasakyti sąmojingai, patraukti dėmesį, pasipuikuoti, sustiprinti įspūdį, padaryti kalbą kandesnę ar spalvingesnę. Dėl to visoms žargonybėms būdingas stiprus emocinis-ekspresinis atspalvis. Dėl savo ekspresyvumo žargonybės labai greitai plinta, peržengia profesines ar socialines ribas ir patenka į bendratautinę leksiką. Formuojasi bendratautinės šnekamosios leksikos sluoksnis — slengas.

Žargono žodžiai — labai nepastovus leksikos sluoksnis, jis greitai keičiasi. Kartais net gerokai skiriasi žargonas tos pačios socialinės ar profesinės grupės žmonių, gyvenančių skirtingose vietose.

Lietuvių kalboje vartojami žargono žodžiai kilmės požiūriu labai nevienodi. Dauguma jų — fonetiškai ir morfologiškai asimiliuotos svetimybės (barbarizmai, hibridai), pvz.: chebra ,,draugų, bičiulių būrys“, figovai „prastai, blogai“, fuginti „bėgti“, kabakas, knaipė „kavinė“, kaifas „malonumas“, leikyti „gerti“, lazdavoti „kibti, barti, šaipytis“, palinti „rūkyti“, skačkės „šokiai“, stukačius „skundikas“, šaika „būrys, draugija“, taskankės „muštynės“ ir t.t.

Kitos žargonybės — perdirbti ar sutrumpinti tarptautiniai žodžiai, pvz.: biblė „biblioteka“, egzas „egzaminas“, ciza „cigaretė“, kolis „kolokviumas“, konserva „konservatorija“, matieka
„matematika“, stipkė „stipendija“, univeika ,,universitetas“ ir t.t.

Kartais žargonybių pasidaroma ir su lietuviškom darybos priemonėm, jas nelauktai ar net neleistinai jungiant ar derinant, pvz.: auklyba, auklėša „auklėtoja“, bičas „bičiulis“, dėstytuvas „dėstytojas“, klasiokas „klasės draugas“, sausiokas „sausas vynas“, raudoniolika „daug, daugiau kaip dešimt“ ir t.t.

Iš kitų išsiskiria vadinamosios semantinės žargonybės. „Tai bendratautiniai žodžiai, vartojami savotiška žargoninė reikšme, pvz.: ardytis „iš kailio nertis, labai stengtis“, būda „mokykla““, kirvis „griežtas mokytojas ar dėstytojas“, nuskilti „pavykti, pasisekti“, susimauti „neišlaikyti egzamino, nepataikyti atsakinėjant“, nusiplauti, nusimuilinti „pabėgti, išeiti“, šakės „baigta, galas, prapultis“, šienas „niekai, šlamštas“ ir t.t. Šio tipo žargonybės, saikingai ir vietoje vartojamos, iš tiesų pagyvina, paįvairina kalbą. Galima dar paminėti ir keletą ekspresyvių studentiškų žargoninių frazeologizmų: be prošvaisčių „beviltiška“, gauti pompą „išsisemti“, nešti muilą „bėgti, nešdintis“, sumesti skudurus „susidraugauti arba susituokti“, pakišti kiaulę „padaryti niekšybę, kiaulystę“, neimti į plaučius „nesijaudinti, nesikrimsti“ ir t.t.

4. ŽARGONYBĖ, NE ŽARGONAS

Žargoną apibrėžiame kaip iškraipytą, nuo literatūrinės kalbos nutolusią atskirų visuomenės sluoksnių kalbą. Žargonas turi neliteratūrinių žodžių ir frazeologizmų, žodžių reikšmių. Nors žargonas neturi savo gramatinės ar fonetinės sistemos, bet jo tartis ir kirčiavimas gerokai prieštarauja literatūrinės kalbos normoms.

Neretai girdime studentus ir kitus žmones sakant, kad tas ir tas kalbąs (su) žargonais, autoriaus raštuose esą daug žargonų. Čia žargono terminas pavartotas negerai.

Galima įsivaizduoti, kad žargonas yra „makrosistema“ (žinoma, sąlyginė), kurią sudaro žodžių, jų darybos ir reikšmės variantų, netaisyklingo, nenorminio tarimo ar kirčiavimo žargoniniai atvejai. Atskiri šių sričių reiškiniai – leksikos, frazeologijos, semantikos, tarimo ar kirčiavimo žargonybės (pastarasis terminas geresnis negu žargonizmas).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1030 žodžiai iš 3341 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.