Subjekto samprata subjektų teisnumas ir veiksnumas juridiniai asmenys
5 (100%) 1 vote

Subjekto samprata subjektų teisnumas ir veiksnumas juridiniai asmenys

1121314151

PLANAS

ĮŽANGA

I. CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTO SAMPRATA. SUBJEKTŲ TEISNUMAS IR

VEIKSNUMAS

1. TEISNUMAS

1.1. LAISVĖS STATUSAS (STATUS LIBERTATIS)

1.2. PILIETYBĖS STATUSAS (STATUS CIVITATIS)

1.3. ŠEIMOS STATUSAS (STATUS FAMILIAE)

1.4. TEISNUMO SUMAŽĖJIMAS (CAPITIS DEMINUTIO)

2. VEIKSNUMAS

II. JURIDINIAI ASMENYS

IŠVADOS

LITERATŪRA

ĮVADAS

Jau seniausiais Romos gyvavimo laikais buvo vartojama privatinės teisės subjekto sąvoka, jo teisnumas bei veiksnumas. Šios teisinės kategorijos vartojamos ir šiuolaikinėje teisėje, tik per ilgą istorinį laikotarpį jos įgavo tam tikrų skirtumų, šiek tiek patobulėjo.

Šio darbo objektas yra romėnų teisėje bei šiuolaikinėje teisėje aptariamas civilinės teisės subjektas ir su juo siejamos dvi socialinės teisinės kategorijos – teisnumas ir veiksnumas. Taigi bus aptariama subjekto samprata, teisnumas, elementai, būtini caput t.y. persona, veiksnumas ir juridiniai asmenys bei jų požymiai.

Pagrindinis darbo tikslas: kadangi šiuolaikinė teisė daugelį teisės normų perėmė iš romėnų teisės, o ypač civilinė teisė, tai labai įdomu bei naudinga pažvelgti į tai giliau. Būtent todėl peržvelgsiu civilinės teisės subjekto sąvoką, su juo siejamus teisnumą ir veiksnumą bei romėnų pastebėtą juridinio asmens idėją.

Užsibrėžto tikslo bus siekiama nagrinėjant turimą literatūrą. Stengsiuosi parodyti skirtumus bei panašumus tarp romėnų bei šiuolaikinės teisės gebėjimo būti civilinės teisės subjektu.

Pagrindiniai darbo uždaviniai yra: išanalizuoti civilinės teisės subjekto sampratą; išnagrinėti privalomus asmenybės elementus ir jų reikšmę persona; aptarti veiksnumo būtinumo būti subjektu; išanalizuoti juridinio asmens sampratą ir bruožus.

Problemos ištirtumas: kadangi literatūros šia tema labai nedaug, tai naudojausi vienu vadovėliu t.y. I. Nekrošiaus, V. Nekrošiaus ir S. Vėlyvio parašyta knyga “Romėnų teisė”. Taigi daugelis šio darbo minčių yra vieningos šios knygos autorių nuomonei. Beje, palyginimui naudojau vadovėlį “Civilinė teisė” ir Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, kuris reglamentuoja šiuolaikinės teisės normas.

I. CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTO SAMPRATA. SUBJEKTŲ TEISNUMAS IR VEIKSNUMAS

Teisė, kaip privalomųjų, valstybės sankcionuotų elgesio taisyklių (normų) visuma, reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, vadinamus visuomeniniais. Šių santykių, reguliuojamų civilinės teisės normų, dalyviai ir yra civilinės teisės subjektai. Tai gali būti pavieniai žmonės – fiziniai asmenys, arba jų grupės, junginiai – juridiniai asmenys. Tačiau ne visi visuomenės nariai – pavieniai asmenys ar jų junginiai – yra civilinės teisės subjektai. Civilinės teisės subjekto samprata visada siejama su jo gebėjimu turėti civilinių teisių ir pareigų.

Civilinėje teisėje gebėjimas turėti civilinių teisių ir pareigų yra vadinamas teisnumu. Šiuolaikinėje visuomenėje šį gebėjimą paprastai žmogus įgyja gimdamas. Tačiau kad asmuo pats galėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, savo veiksmais įgytų teisių ir pareigų, sudaryti sandorius, vien teisnumo nepakanka. Civilinėje teisėje galėjimas savo veiksmais įgyti civilinių teisių ir pareigų yra vadinamas veiksnumu. Todėl civilinės teisės subjekto samprata siejama su dviem socialinėmis kategorijomis – teisnumu ir veiksnumu. Nors pačiai civilinės teisės subjekto sampratai esminę reikšmę turi tik teisnumas.

1. TEISNUMAS

Teisnumas – tai gebėjimas turėti civilinių teisių ir pareigų. Civilinio teisnumo, kaip ir bet kurios kitos teisinės sąvokos, pobūdį nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės formacijos gamybiniai santykiai. Valstybė, fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia galimybę turėti civilines teises ir pareigas, atsižvelgiant į atitinkamo laikotarpio materialines sąlygas. Teisnumas – tai anstatinis reiškinys, teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį, paskiausiai sąlygotą egzistuojančių toje visuomeninėje formacijoje gamybinių santykių ir bazės. Todėl teisės ir pareigos, kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai, yra nevienodos.

Kiekvienoje ekonominėje formacijoje civilinio teisnumo turinys yra skirtingas. Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinį sąlygoja toje ekonominėje formacijoje susiklostę gamybiniai santykiai. Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai suteikia galimybę visiems turėti lygias civilines teises ir pareigas, nepriklausomai nuo lyties, rasės, politinių ir religinių įsitikinimų. Pagal galiojančią Konstituciją ir civilinius įstatymus Lietuvos Respublikoje civilinį teisnumą turi visi Lietuvos piliečiai, taip pat užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Civilinių teisių ir pareigų visuma, kurias gali turėti teisės subjektai, pagal galiojančius civilinius įstatymus, sudaro civilinio teisnumo turinį. Civilinio teisnumo turinį šiuo metu mūsų respublikoje nustato Konstitucija, Civilinis kodeksas, Nuosavybės pagrindų įstatymas ir kiti paskutiniuoju metu priimti aktai.

Kadangi galimybę turėti vienas ar kitas subjektines civilines teises garantuoja valstybė, niekas negali atimti ar apriboti civilinių teisių, tik pati valstybė nustatytais atvejais ir tvarka gali tai padaryti. Civilinio kodekso
12 straipsnis neleidžia net pačiam piliečiui apriboti savo teisnumo. Įstatymai numato laikiną teisnumo apribojimą, bet pilietis negali būti visiškai neteisnus. Tik teismo nuosprendžiu piliečiui gali būti atimta galimybė turėti vienas ar kitas civilines teises.

Visai kitaip buvo romėnų teisėje. Gebėjimą būti civilinės teisės subjektu Romos teisininkai vadino caput. Jeigu tokį gebėjimą asmuo turėjo, buvo sakoma caput habet, jei ne – caput non habet, arba nullum caput habet. Teisnus žmogus vadinamas persona (asmeniu). Sąvoka persona, būdama teisinė kategorija, siejama su žmogumi. Paprastai teisės subjektas žmogus buvo nuo gimimo iki mirties. Tačiau Romos teisėje ši bendroji taisyklė turėjo išimčių siekiant apsaugoti jau pradėto, bet dar negimusio vaisiaus interesus arba reprezentuojant mirusįjį būsimo įpėdinio naudai.

Romėnų teisė, kaip ir visos kitos senovės teisės sistemos, persona laikė tam tikra privilegija, kurią žmogus įgyja tik tam tikromis sąlygomis. Kad Romoje būtų asmuo, t.y. teisės subjektas, žmogus turėjo turėti caput, priklausantį nuo trijų elementų, sudarančių jo esmę. Tai buvo laisvė, pilietybė ir šeimos galvos padėtis. Taigi kad būtum asmuo, pagal romėnų teisę, reikėjo būti:

· laisvu žmogumi, o ne vergu;

· piliečiu, o ne lotynu ar peregrinu;

· šeimos galva, o ne paprastu, priklausomu jos nariu.

Romos valstybės gyventojai, turintys status libertatis, status civitatis ir status famililiae, turėjo caput, buvo visiškai teisnūs ir buvo personae. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių asmuo, turintis visus tris elementus, sudarančius caput turinį, galėjo vieno ar net visų jų netekti. Tada įvykdavo capitis deminutio – teisnumo sumažėjimas.

1.1. LAISVĖS STATUSAS (STATUS LIBERTATIS)

Per visą Romos valstybės gyvavimo istoriją pagrindinė ir svarbiausia prielaida, leidžianti būti civilinės teisės subjektu, buvo laisvės statusas. Status libertatis turėjo visi, nesantys vergai. Įrodyti status libertatis pakako nurodyti, kad žmogus nėra vergas. Vergas negalėjo būti teisės subjektas, jis – teisės objektas, bet ne persona, jis – res. Vergas skyrėsi nuo laisvo žmogaus tuo, kad neturėjo savo šeimos, jo šeimyninis gyvenimas nebuvo santuoka. Vergas neturėjo turto, negalėjo turėti nuosavybės, negalėjo būti nei kreditorius, nei debitorius, nei palikti turto savo įpėdiniui. Taip pat vergas negalėjo kreiptis į teismą, nes teisę dalyvauti procese turėjo tik laisvas žmogus. Kaip ir bet kuris kitas daiktas, vergas taip pat galėjo būti savininko apleistas, išvarytas, tačiau ir tai nesuteikė vergui laisvės. Tačiau, nors ir toks beteisis, vergas – vis dėlto žmogus. Tarp vergo ir kitų privatinės nuosavybės objektų yra skirtumas. Vergas, kaip ir vaikai, šeimoje priklausė alieni iuris (svetimos teisės) žmonėms. Vergas buvo in dominica potestate (šeimininko valdžioje), kad kaip vaikai – in potestate (tėvo valdžioje).

Laikui bėgant, faktinė vergų padėtis valstybėje kaitėsi, ji gerėjo arba blogėjo (pvz. ankstyvuoju Romos valstybės laikotarpiu į vergą dar nežiūrėta kaip į daiktą, o II a. pr. Kr. viduryje vergai buvo visiškai prilyginami gamybos priemonėms), bet pats teisės principas, kad neturintis laisvės asmuo negali būti teisės subjektas, išliko iki pat Romos imperijos žlugimo.

Seniausiu Romos istorijos laikotarpiu pagrindiniai vergovės šaltiniai, be neišsimokančio skolininko parsidavimo arba savo šeimos narių pardavimo vergijon, buvo priešo karių paėmimas į nelaisvę, svetimšalių, esančių Romos teritorijoje, pavertimas vergais ir gimimas iš vergės. Teisinį tėvo statusą įgydavo vaikai, teisėtoje santuokoje. Kadangi laisvojo santuoka su vergu nebuvo leidžiama, vergės pagimdyti vaikai įgydavo vergų statusą.

Klasikinio laikotarpio pradžioje vergovės šaltiniai keitėsi. Uždrausta paversti vergais Romos piliečius, neišsimokančius skolininkus. Tačiau atsirado naujų vergovės šaltinių. Vergais buvo galima paversti nuteistuosius už tam tikrus nusikaltimus mirties bausme arba katorga. Verge galėjo tapti ir laisvoji moteris, turėjusi intymių santykių su vergu ir nenutraukusi jų įspėta.

Imperatoriui Augustui paskelbus taiką pax Romana, karai, kaip pagrindinis vergovės šaltinis, palyginti su kitais teisėtais vergų įsigijimo būdais, prarado savo reikšmę. Pirmaisiais trimis mūsų eros amžiais parduodamų vergų labai sumažėjo. Dėl šios priežasties pasikeitė požiūris į vergus ir elgesys su jais.

Nors Romoje vergija laikyta natūraliu, įgimtu dalyku, tačiau jau anksti pradėtas vergų išlaisvinimas. Įprastas vergovės pasibaigimo būdas Romoje buvo manumissio, kai vergui laisvę suteikė jo šeimininkas. Žinomos trys manumissio formos: manumissio testamento, manumissio vindicta ir manumissio censu.

Manumissio testamento – laisvės vergui suteikimas pagal jo šeimininko mirus paliktą testamentą. Pagal testamentą vergui galėjo būti suteikta laisvė ir su jam privaloma įvykdyti sąlyga. Jos neįvykdęs, jis nebuvo laisvas, o jo padėtis buvusi tarytum tarpinė tarp vergijos ir laisvės .

Manumissio vindicta – tai dirbtinė laisvės suteikimo vergui procedūra, kai šis tampa laisvas taikant tariamą laisvės suteikimo procesą.

Manumissio censu esmė ta, kad po šeimininko pareiškimo cenzorius įrašydavo vergą į piliečių sąrašą
šis tapdavo laisvas.

Antruoju respublikos laikotarpiu greta šių formalių paleidimo būdų atsirado ir daugybė neformalių.

1.2. PILIETYBĖS STATUSAS (STATUS CIVITATIS)

Pagrindinis romėnų teisės, kaip ir bet kurios kitos senovės teisės sistemos, principas buvo tas, kad tik Romos pilietis ginamas teisės. Tik civis Romanus galėjo būti romėnų visuomenės narys ir teisės subjektas. Būtent todėl pilietybės statusą romėnai laikė vienu iš sudedamųjų teisinio subjektiškumo elementų. Kiekvienas neturintis pilietybės, Romos įstatymų požiūriu, buvo daiktas. Visi laisvieji Romos gyventojai status civitatis požiūriu sudarė penkias grupes:

· Romos piliečiai (laisvieji);

· peregrinai;

· kolonai;

· lotynai;

· atleistiniai.

Vienas būdingiausių senosios romėnų teisės bruožų, nusakančių ankstyvosios Romos socialinės istorijos specifiką, buvo skirtingas pagrindinių piliečių luomų – patricijų, klientų ir plebėjų – teisinis statusas.

Patricijai buvo ankstyvosios Romos gimininės organizacijos nariai, kurių tėvai priklausė senatui.

Klientai teisiniu ir socialiniu požiūriu buvo glaudžiai susiję su patricijais. Ši grupė, kaip ir patricijai, labai sena. Teisiškai tai buvo laisvo žmogaus sutartinės priklausomybės santykiai. Klientai Romoje turėjo išskirtinį teisinį statusą. Jie įėjo į patricijų šeimas ir gimines kaip sakrališkai ir teisiškai priklausomi nuo savo patronų.

Trečioji Romos piliečių kategorija – plebėjai. Plebėjai nuo patricijų ir klientų skyrėsi tuo, kad neįėjo į gimininę organizaciją ir buvo nauji imigrantai. Tačiau plebėjai, ne kaip klientai, buvo asmeniškai laisvi ir nepriklausomi.

Romos pilietybė buvo įgyjama gimstant arba pagal įstatymą. Natūraliausias pilietybės įgijimo būdas buvo gimimas. Tačiau šiuo atveju pilietybės įgijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. Paprastai tėvų, nėštumo metu abiejų buvusių laisvų ir turėjusių pilietybės statusą, gimęs vaikas tapdavo piliečiu. Priešingu atveju pilietybės statusui įgyti turėjo reikšmės du faktai: kurio iš tėvų statusas pereina vaikui ir kada vienas iš tėvų prarado laisvės statusą.

Peregrinų kategorija senovės Romoje buvo negausi ir jų santykių reguliavimui senoji teisė specialaus dėmesio neskyrė. Peregrinai, kurių valstybės nebuvo sudariusios su Roma sutarčių, čia buvo beteisiai. Kad galėtų patekti į uždarą senosios teisės sritį, peregrinas privalėjo turėti Romoje savo globėją – Romos pilietį. Patekęs į Romos piliečio – patricijaus – globą, peregrinas tapdavo jo klientu. Peregrinai, nebūdami Romos polių nariai, neturėjo politinių teisių. Bet ir privatinės teisės atžvilgiu jie nebuvo visiškai teisnūs. Jie negalėjo naudotis visomis kviritinės teisės priemonėmis.

Peregrinai piliečio statusą įgydavo pagal įstatymą arba natūralizacijos būdu.

Dar viena Romos gyventojų grupė, neturėjusi Romos pilietybės, bet turėjusi beveik visas turtines teises, dažnai ir teisę tuoktis su romėnais, buvo lotynai. Lotynais vadinti Lacijaus gyventojai ir jų palikuonys. Tai buvo ypač privilegijuota gyventojų kategorija.

Lotynai tapdavo piliečiais pagal įstatymą arba natūralizacijos būdu.

Kolonas atitinka šiuolaikinę mūsų ūkininko sampratą. Kolonu buvo galima tapti gimstant, jeigu vienas iš tėvų buvo kolonas; susitarus, kai laisvas žmogus sutinka tapti kolonu asmens, išnuomojusio jam žemę; denuntatio būdu t.y. nustačius, kad elgeta apsimetantis žmogus yra sveikas ir darbingas. Tokie “elgetos” tapdavo kolonais tų šeimininkų, kurie apie tai pranešdavo.

Atleistinį Romos įstatymų leidėjai visada laikė buvusiu vergu. Magistrato akimis, tai laisvę gavęs asmuo, atleistinis, bet ne laisvas ir prigimties. Asmeninių ir turtinių santykių atžvilgiu atleistinis savo patronui išsaugojo tirs pagrindines pareigas: obsequium, operae ir bona.

Obsequium reiškė, kad atleistinis visada privalėjo gerbti savo išlaisvintoją ir jo ascedentus taip, kaip sūnus gerbia savo tėvą.

Operae – tai pareiga patarnauti savo patronui.

Bona reiškė, kad patronas, jo descendentai, būdami susiję su atleistiniu quasi šeimos ryšiais, turėjo išlaikymo prievolių.

1.3. ŠEIMOS STATUSAS (STATUS FAMILIAE)

Šeima, familia, – visos senosios Romos santvarkos, valstybinio ir visuomeninio gyvenimo pagrindas. Žmogus, nepriklausantis jokiai šeimai, nepriklausė ir jokiai giminiai, kartu seniausiais Romos laikais negalėjo būti ir pilietis. Todėl familia, kaip libertatis ir civitas, yra natūrali civilinio teisnumo prielaida.

Senovės romėnų šeima buvo patriarchalinė. Tai uždara nuo išorinio pasaulio sistema, kurios vienintelis šeimininkas ir atstovas bendraujant su išoriniu pasauliu – pater familias. Jis buvo vienintelis šeimininkas visko, kas priklausė šeimai. Jo valdžia buvusi absoliuti ir teisiniu požiūriu vienoda tiek šeimos nariams, tiek jos turtui. Ši absoliutinė pater familias valdžia senovėje vadinta manus. Laikui bėgant šeimos teisinė padėtis keitėsi, o ir pati pater fimilias valdžia konkretiems šeimos nariams imta vadinti kitaip. Ilgainiui senosios pater familias valdžios pavadinimas savo reikšmę išlaikė tik siekiant apibūdinti vyro valdžią žmonai. Pater familias valdžia vaikams vadinta pater potestas, o jo valdžia vergams – dominica potestas.

Pater familias
visiškai ribojo bet kokius kitų laisvų šeimos narių santykius su išoriniu pasauliu. Tačiau pamažu įvyko esminių pokyčių, dėl kurių buvo pripažintos kai kurios žmonos ir vaikų teisės. Ilgainiui šeima iš uždaros sistemos, apgaubtos patriarchaline skraiste, tapo savarankiškų subjektų bendruomene, pradėjo irti jos teisinė vienovė. Vis dėlto ši evoliucija buvo labai lėta, ir todėl gana ilgai romėnų šeima išsaugojo daugelį patriarchalinės šeimos bruožų. Tokia romėnų šeimos struktūra lėmė ir jos narių skirstymą jos teisnumo požiūriu į dvi dideles grupes:

· personae sui iuris;

· personae alieni iuris.

Pirmajai grupei priklausė tik pater familias, t.y. šeimos atžvilgiu savarankiškas asmuo. Tačiau asmuo, turintis pater familias statusą, nebūtinai privalėjo būti tėvas, turėti šeimą ir vaikų. Teisiniu požiūriu svarbiausia, kad asmuo šeimoje nebūtų niekam pavaldus, tik tada jis laikytas teisės subjektu ir galėjo turėti savo turto ir įgyti teisių. Visi kiti šeimos nariai – vaikai, taip pat jų palikuonys ir žmona, esant santuokai cum manu, šeimoje užėmusi dukters padėtį, buvo personae alieni iuris. Nors jie visi buvo personae, t.y. teisės subjektai, tačiau ne savo naudai ir ne savo sąskaita, o pater familias. Būtent ši padėtis ir apibūdina, jų kaip subjektų, teisių ir pareigų apimtį civilinių teisių atžvilgiu. Pirma, jie buvo teisnūs įgyti turtą tiek pagal civilinę teisę, tiek pagal ius gentium savo pačių veiksmais ex sua persona, bet ne persona domini, kaip kad vergai. Antra, visa tai, ką jie įgyja savo veiksmais tampa jų pater familias nuosavybe.

Antrosios grupės teisių apimtis civilinės apyvartos atžvilgiais praktiškai tolygi vergų teisių apimčiai. Visos prievolės, kylančios iš jų sudarytų sandorių, senaisiais lakais laikytos niekinėmis, t.y. nesukuriančiomis nei jiems, nei pater familias jokių teisinių padarinių. Vėlais į šias prievoles pradėta žiūrėti kaip į natūralias. Pater familias iš esmės už jas neatsakė, bet atsakė už savo šeimos narių padarytą žalą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2781 žodžiai iš 5455 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.