Sutuoktinių santykiai
5 (100%) 1 vote

Sutuoktinių santykiai

Turinys

Įvadas 3

Senovės lietuvių tarpusavio santykiai šeimoje ir konfliktai 6

Netinkamos vedybų motyvacijos 7

Stereotipinės santuokinio gyvenimo iliuzijos 9

Galimi žmonos ir vyro tipai santuokoje 11

Kodėl vyrai ir moterys nesupranta vieni kitų? 18

Ar būtina sutuoktiniams gyventi kartu? 20

Dvasinis bendrumas tarp sutuoktinių 23

Konstruktyvus sutuoktinių bendravimas 24

Lyderystė tarp sutuoktinių 25

Psichologinis šeimos klimatas 31

Mišri santuoka 33

Neištikimybė santuokoje 35

Patarimai, kaip pagerinti sutuoktinių tarpusavio santykius 38

Išvados 40

Literatūra 41

Įvadas

Žmonių tarpusavio santykiai yra svarbiausia gyvenimo problema. Jie gali praturtinti mūsų gyvenimą, dovanoti daug laimės ir atvirkščiai – atnešti daug skausmo, nusivylimo, nuoskaudos ar pykčio. Bendravimo problemos ir konfliktai gali apkartinti gyvenimą, atvesti iki ligos ar net mirties.

Bendravimas tarp dviejų, savo gyvenimus nusprendusių sujungti žmonių nėra vien tik santarve ir harmonija paremti santykiai. Net tarp labai darniai sugyvenančių porų konfliktinės situacijos yra neišvengiamos. Ir barniai kyla ne vien dėl to, kad santykiai be kivirčių praktiškai neįmanomi. Dar viena problema yra lyčių skirtumai.

Taigi, tarpusavio bendravimas šeimoje, tai nesiekimas pakeisti savo partnerio asmenybę, jo savybes ar charakterį. Svarbu neužmiršti, kad vyrai ir moterys skiriasi daugeliu atžvilgiu. Jei tokio supratimo nestigtų daugeliui porų, jų meilė augtų, santykiai tobulėtų ir aistra neblėstų.

Tačiau tai tik viena iš daugelio teorijų, analizuojančių sutuoktinių tarpusavio santykius.

Darbo tikslas: Apžvelgti sutuoktinių tarpusavio santykių šeimoje teigiamas ir neigiamas puses.

Uždaviniai:

1. Pateikti lyčių skirtumų ypatumus.

2. Apibūdinti netinkamą santuokos motyvaciją, sutuoktinių dažniausias konfliktų priežastis.

3. Apibūdinti pagrindinius šeimos psichologinio klimato kūrimosi veiksnius.

4. Apibūdinti mišrios santuokos priežastis.

5. Apžvelgti neištikimybę ir jos padarinius.

6. Pateikti sutuoktiniams patarimų, padedančių išsaugoti gerus tarpusavio santykius.

Dviejų skirtingų lyčių, skirtinga elgsena

John Gray teigia, kad, kai klaidingai yra manoma, kad vyrai ir moterys vienodi, santykius veikia nerealios viltys. Moterys įsivaizduoja, kad vyrai elgsis taip, kaip elgiasi moterys, kai jos ką nors myli. Vyrai tikisi, kad moterys į juos reaguos taip, kaip daro įsimylėjęs vyras. Taigi nenuostabu,jog, jei aiškiai nesuvokiama, kad vyrai ir moterys elgiasi skirtingai, paprastai įsižeidžiama ir galiausiai imama kovoti su tuo, kurį labiausiai myli.

Moterys iš dalies jaučiasi apviltos poros santykių. Nelabai gerbia savo vyrą, nes nemano, kad jis sugeba atliepti jų jausmus, emocijas.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad moterų lūkesčiai dažnai būna labiau išdidinti, nerealūs negu jų partnerių. Taigi nereikia užmiršti, jog moteris labiau negu vyras laukia, kad partneris patenkintų kiekvieną jos santuokinį jos reikalavimą.

Vyrai, priešingai, atrodo santuoka patenkinti. Anot porų terapeutų, pasitaiko retas vyras, kuris skųstųsi vedybiniais santykiais. Galbūt todėl, kad po stresų darbe, pavargę nuo profesinių varžybų vyrai trokšta pailsėti namuose su žmona.

Gray J. Marso ir Veneros meilė., 1997

Atliktų tyrimų duomenimis (Mičigano universitete) daugumai vyrų labai nesunkų įtikti. Metams bėgant jie tampa dar „minkštesni“. Mičigano mokslininkai atskirai apklausė vyrus ir moteris jau nuėjusių vedybinių karų ir susitaikymo kelią, jie turėjo atsakyti, kiek paramos, pagarbos, palaikymo ir pasitikėjimo jie yra gavę ar davę. Vyro pasitenkinimo savo santuoka jausmas nepriklausė nuo to, kaip jis vertino savo santykius su žmona, teigia Mičigano universiteto psichologė L. Acitelli. Moterys pasitenkinimą ir savo asmeninę laimę sieja su santykiais su vyru kaip atramos jutimu. Kitaip tariant, ji laiminga, jei jaučia paremiantį ryšį. Praraja tarp lyčių tokia didelė, kad L. Acitelli daro išvadą: „Vedusio žmogaus statusas, štai, kas yra svarbu vyrams“.

Kaip beb8tų vyrams, išlaikyti artimus ryšius – tai gyvenimo arba mirties klausimas. Tyrimai rodo, kad vedę vyrai yra daug sveikesni ir linksmesni nei negu vieniši vyriškosios vyties atstovai.

Vyriausybės demografas Paul C. Glik kartą net pasakė, kad „norint išgyventi“, vyrams dvigubai naudingiau būti vedusiam nei moterims.

Be to, pagaliau vyrai vis labiau linksta prie pagarbos santuokos esmei. Priešingai, moterys turi daugiau ryšių šalia santuokos negu vyrai.

Paprastai vyrai linkę santuokoje užimti pasyvią, mažiau agresyvią poziciją negu moterys. Nors mieliau mėgsta, pavyzdžiui, pafantazuoti apie kitas moteris, bet niekada nepalieka savo žmonos. Taigi galima sakyti, kad vyrai santuokoje yra paviršutiniškesni nei moterys; tai galbūt ir yra jų santuokinės ramybės sąlyga.

Apskritai yra manoma, kad nuo seno egzistuojantis lyčių priešiškumas iš tikrųjų tėra neteisingas lyčių supratimas. Tik įsisąmoninus skirtumą tarp lyčių, atsiras švelnus atlaidumo jausmas, suvokimas, kad bus įgyvendintos visos viltys ir svajonės.

Senovės lietuvių tarpusavio santykiai šeimoje ir konfliktai

Mūsų krašto žmonės per amžius buvo labai taikingi, bet gyvenant šeimoje, nuolat dirbant, vargstant, tekdavo ir susipykti.
Žmonės sakydavo, kad susipykimo ar susibarimo yra sunku išvengti. Dažnai kartodavo atitinkamus priežodžius ir patarles: „Bitės gyvena meduje ir tai susipyksta“, arba „Šventieji dangui ir tai susipyksta, o iš vargo žmogaus nėra ko ir norėti“. Žmonės sakydavo: „ be pykčio ir gero darbo nepadirbsi“. Taigi susipykstama būdavo kiekvienoje šeimoje, tačiau pyktis nevienodai pasireikšdavo.

Vyras ir žmona pykdavosi nedažnai ir trumpai. Priežodis sako: „Dieną su pagaliais, naktį po vienais kailiniais“. Susipykdavo dėl įvairių darbų, skirtingų pažiūrų, vaikų auklėjimo. Tačiau vyro ir žmonos susipykimas buvo tik tarpusavis, slepiamas nuo pašalinių, nes tai buvo laikoma nepadorumu.

Pyktis reikšdavosi barniais, t.y. priekaištais. Vyras supykęs būdavo kur kas piktesnis už žmoną. Savo pyktį dažniausiai parodydavo daužydamas kumščiu stalą, retkarčiais pagriebdamas žmoną už kasų, ilgesnį laiką nekalbėdamas.

Dažnesnė nesantaika šeimoje būdavo esant vyrui kitataučiui ar girtuokliui.

Moterys savo pyktį paprastai išreikšdavo tylėdamos. Taip pat greitai vaikščiodamos bei smarkiai trankydamos durimis, trankiai ant stalo dėdamos valgį. Pastebėta, kad moterys su vyrais pykdavosi trumpiau ir beveik visuomet pirmosios prakalbindavo vyrą. Ilgiau pykdavo tos žmonos, į kurių ūkį vyras būdavo atėjęs užkuriomis, nes ji namuose jausdavosi didesnė turto savininkė negu vyras. Paprastai vyro ir žmonos pyktį nutraukdavo atėję kaimynai; nežinodami, kad jie pykstasi, pradėdavo abu kalbinti, šie pradėdavo kalbėtis ir tarpusavyje.

Retai pasitaikydavo, kad vedusieji susipykę išsiskirtų. Jei taip atsitikdavo, išeidama žmona pasikviesdavo gimines ir su jais atsiimdavo savo turtą. Būdavo atvejų, kai išsiskyrusieji susitaikydavo ir vėl gyvendavo drauge. Bet tokia šeima būdavo pajuokiama, netekdavo pagarbos. Kartais susipykusieji eidavo skųstis pas kunigą, šis dažnai juos sutaikydavo.

Netinkamos vedybų motyvacijos

Kyla klausimas, ar pradėti vedybiniai santykiai paremti kokiu nors poreikiu, ar yra gyvenimo pasirinkimų vaisius.

Lengviau įsileisti į šią psichologinę analizę galėtų padėti atsakymai į tokius klausimus: kodėl aš susituokiau? Kokią naudą gaunu iš santuokos? Pirmiausia, reikia nuoširdžiai savęs paklausti, kokie trūkumai, kokios neurozės patenkinamos ir kompensuojamos santuokiniais ryšiais.

Šiuolaikinėje visuomenėje yra labai paplitusios sutuoktinių skyrybos. Viena iš priežasčių, dėl ko šis skausmingas reiškinys taip plinta yra netinkama vedybų motyvacija.

Taigi, V. Albiseti, pateikia keletą pastabų, kurios padės geriau pasiruošti santuokiniam gyvenimui.

Atsakomybė visada yra asmeninė. Manymas, kad kitas savo pozicija, elgesiu, mąstymu yra atsakingas už santuokinę laimę ir darną, yra neteisingas santuokinio gyvenimo suvokimas.

Individualios neurozės neišsprendžiamos, suverčiant jas tam, kuris mylimas, kuris dalijasi su kitu asmeniniu gyvenimu. Tokiu būdu ne tik nesumažinamas nepasitikėjimas, bet taip pat padaromas nelaimingas ir kitas.

Nekaltinti kito. Apskritai pamažu pažįstant kitą pastebimi neatitikimai, trūkumai, netobulumai. Darbas, dalijimasis kasdieniu gyvenimu gali sumažinti romantiką.

Palengva tikrovė pakeičia sutuoktinio asmens idealizavimą ir taip atsiranda suvokimas, kad neįmanoma įgyvendinti to, apie ką buvo svajojama, lūkesčiai lieka nepatenkinti, kitas tampa tarsi visai ne tuo asmeniu, viskas griūva. Aišku, kaltas yra partneris. Tai jis pavylė, tai jis nesubrendęs, nesuvokia įsipareigojimo rimtumo, santuokinių pareigų.

Taigi, vargu, ar yra atliekama savo paties kritinė peržiūra, vargu ar objektyviai įvertinamas savas elgesys, ar patikrintas savo lūkesčių teisėtumas.

Nereikia pamiršti, kad kito kaltinimas pasiekia vienintelį rezultatą: verčia jį jaustis vis labiau kaltu ir netinkamu.

Niekada netapti auka. Santuoka apskritai jausminiai santykiai yra ta vieta, kur daugiausia apsigaunama, kur stengiamasi įgyvendinti visokius mitus, tikėjimus, svajones, neturinčias nieko bendro su tikrove.

Niekada neieškoti tobulumo. Žmogiškoms būtybėms, tobulumas neegzistuoja. Tai utopija, apgaulė. Geriausias būdas sužlugdyti santuoką – tai negyventi tikrovėje, atimant sau konkrečią galimybę augti kartu su kitu.

Pavyzdžiui, sutuoktinis negali norėti, kad kitas visada ir visur – darbe, namuose, lovoje, visuomenėje – būtų šaunus. Panašūs reikalavimai kyla iš tipinės infantilios, siekiančios viską valdyti asmenybės, kuri nenori matyti žmogiškos tikrovės.

Svarbu kalbėtis. Tyla arba pretenzijos, kad kitas suprastų savo partnerį be žodžių, niekada neišsprendė sutuoktinių problemų. Atvirkščiai, reikėtų stengtis perteikti partneriui savo džiaugsmus ir skausmus.

Deja, dažnai kalbama daug, bet mažai pasakoma. Daugelis diskusijų tarp sutuoktinių yra neobjektyvios ir nesiekia nieko kita, kaip tik sutvirtinti asmenines pozicijas.

Tad reikia ne tik kalbėti, bet nuoširdžiai ir labai sąmoningai kalbėtis apie savo elgesį, apie savo poziciją, savo lūkesčius.

Stereotipinės santuokinio gyvenimo iliuzijos

Anot, Valerio Albiseti, nėra galimybės ką nors pakeisti santuokoje, kur sekama paskui mitus. Tik nusimetus iliuzijų įgyvendinimo naštą, pasijusite lengvesni, o ne išsekinti, nusivylę ir galėsite pagaliau
save ir atskleisti kitą tokį, koks yra, leisdami jam keistis savu būdu.

Taigi tikra fantazija yra giliai suprasti kitą, tikra vaizduotė yra ta, kuri diena po dienos kuria santuokinius ryšius, tikra realybė yra prieš jūsų akis. Apie sąmoningumą, apie meilę, apie santuoką nekalbama. Tuo gyvenama.

Išskiriamos kelios iliuzijos, kurios trukdo realiai pažvelgti į santuokinį gyvenimą ir taip išvengti tiek vidinių, tiek tarpasmeninių konfliktų.

Noras surasti idealų partnerį. Gyvenimas ne tikrovėje veda į nuolatinius idealizavimus. Žmogus stengiasi surasti idealų sau partnerį, tikėdamasis, kad susikurs ramų, laimingą, giedrą gyvenimą. Iš tiesų ieškoma ne meilės, bet globos, saugumo, patogumo, galimybės per kažką kitą realizuoti savo troškimus. Tačiau žmogus ieškodamas idealo apleidžia save patį ir savąją laimę kuria už savo ribų.

Idealaus partnerio troškimas yra tipiška paaugliška vizija, išlikusi iš to laiko, kai būdavo įsimylima dažnai pačiam to net nesuprantant. Įsimylima veikiau meilę, o ne tikrą žmogų iš kaulų ir mėsos. Daugelis suaugusiųjų iš esmės ieško partnerio, primenančio žmones, kurie jiems buvo patrsuklūs paauglystėje.

Idealaus partnerio ieškojimas turi taip pat infantilumo bruožų ir primena tą amžiaus periodą, kuriame vaiko akimis žvelgiant viskas atrodo įmanoma. Na veltui psichologija infantilumo fazę įvardija kaip įsivaizduojamą visagalybę, kada norima visko ir iškart. Ir tik pamąsčius, suprantama, kad tai egzistuoja tik vaizduotėje.

Tai pat klaidinga manyti, kad poros santykiai gali padaryti kitą visaverte asmenybe. ši iliuzija taip pat remiasi įsitikinimu, kad partneris gali padaryti visaverte asmenybe savo mylimąjį, gali užpildyti tuštumas ar išgyventas neurozes. Tikroji šitaip įsitikinusių problema yra nepasitikėjimas savimi, savęs negerbimas, todėl kitiems perduodama galia padaryti juos visaverčius ir laimingus.

Tačiau niekas negali kito padaryti visaverčiu, tik jis pats. Tikras visavertiškumas pasiekiamas tik vienu būdu. Kuo geriau pažinti save ir pačiam save pranokti. Visavertis žmogus tas, kuris atrado save.

Manymas, kad visada reikia būti kartu, remiasi nesugebėjimu suprasti fakto, kad niekas pasaulyje negalės visiškai su kitais susilieti. Klasikinės psichologijos požiūriu, nesugebėjimas išgyventi vienatvės yra kyla dėl nesugebėjimo visiškai atsisveikinti su ankstyvąja vaikyste. Tie, kurie labiau nei kiti išlaikė stiprius šio laikotarpio pradus, nuolat ieškos susiliejimo su kitu, visiškos simbiozės su partneriu, kad atgamintų laimingos, saugios ir visiškai užtikrintos praeities prisiminimą.

Šio tipo iliuzija verčia sutuoktinį trokšti, kad kitas visada būtų pasirengęs išklausyti kiekvieną jo norą ir patenkinti kiekvieną jo poreikį.

Tokio tipo santuokos galiausiai abiejų pasąmonėse sukelia apmaudą, nusivylimą, priklausomybės patologijas ir psichinę mirtį.

Manymas, kad geroje santuokoje negalima būti savimi – nelemta iliuzija! Geroje santuokoje bendrais tampa didžioji dalis planų ir situacijų, tačiau taip pat turima galimybė realizuoti ir savo asmenybę bei planus. Negalima pamiršti, kad kiekvienas individas yra unikalus, skiriasi nuo kitų. Kiekvienas turi savitą mąstymą ir savitą neurozę. Deja, šioje iliuzijoje iškyla ateities baimė, asmeninis nepasitikėjimas ir troškimas susilieti su kitu.

Geroje santuokoje sutuoktiniai turėtų gerbti bei vertinti nesutampančias nuomones ir skirtingą mąstymo būdą.

Manymas, kad santuokoje reikia keisti savo gyvenimo būdą – neteisingas požiūris. Sutuoktiniams labai svarbu kalbėtis apie savo poreikius, reikalavimus, lūkesčius. Tai yra aiškus ir garbingas bendravimo su partneriu būdas. Tačiau manyti, kad, vos tik partneriui bus kas nors pasakyta, jis tarsi įrodydamas savo meilę pasikeis, galutinai pakoreguos savo elgesį, nėra realistiška, tai priklauso iliuzijoms.

Manymas, kad gerą santuoką galima sukurti be pastangų, be supratimo. Santuoka nėra galutinis tikslas, ji yra tik pradžia. Ji yra nuolatinio, pastovaus, ilgo poros ir šeimos darbo vaisius, kuriam subrandinti reikalingas laikas, jėgos, įsipareigojimas, ypač abiejų partnerių psichologinio bei dvasinio sąmonėjimo darbas.

Tikėti, kad gera santuoka sukuriama be vargo, lengvai arba įvyksta kaip stebuklas, ateina kaip laimė, veltui yra didelė iliuzija, nieko bendra neturinti su tikrove.

Visos santuokos ypač pasisekusios, reikalauja didelio jautrumo, intuicijos ir atsidavimo.

Galimi žmonos ir vyro tipai santuokoje

Gyvenimo scenoje – vyras

Praktiškai bet kuris stipriosios lyties atstovas į klausimą: „Kas jums svarbiausia gyvenime?“ atsakys nesusimąstydamas: „Darbas ir šeima!“ Tik neskubėkite daryti skubotų išvadų, kad į pagrindines savo gyvenimo vertybes jie visada taip supratingai žiūri. Atrodytų, vyrų vaidmenys aiškūs – ištikimas sutuoktinis, rūpestingas tėvas, puikus specialistas, patikimas gyvenimo palydovas. Tačiau dažnai jų elgesys slepia daugybę įvairiausių niuansų. Ir ne visada išryškina gerąsias savybes.

Atkreipkite dėmesį į tipiškus vyrų vaidmenis šeimoje. Daugelis iš jų jums pasirodys gerai pažįstami…

1. Rūpestingas Maitintojas

Jis rimtai rūpinasi materialine šeimos gerove. Maitintojas, nenuleisdamas rankų, dirba dieną ir naktį. Ir nesvarbu, kad vaikai pradeda
kaip tėtis atrodo, o žmona sunkiai prisimena, kaip skamba jo balsas ne per telefoną… Manote Maitintojui patinka toks gyvenimas? Nepatinka! Jis jau seniai nejaučia jokių emocijų… Gal tik chronišką nuovargį ir negailestingą vienatvę. Vis dažniau jaučiasi tuščias ir bejėgis. Nepasitenkinimas savimi ir mintys apie neperspektyvų egzistavimą yra nuolatinis šio darbštuolio palydovas. Ir nuo šios svitos niekur nepabėgsi.

Jeigu ir iškrenta kokia laisva poilsio minutė, Maitintojas, nežinodamas kur pasidėti, sėda prie kompiuterio arba randa kitą būdą save „pakrauti“. Įtampą šeimoje jis sugeba kurti nepavargdamas. Ir po viso šito žmona dar drįsta kaltinti savo Maitintoją abejingumu!? Vyras nuoširdžiai nesuvokia: „Aš viską darau dėl tavęs! Dėl vaikų! Dėl šeimos! Man pačiam nieko nereikia!“ Iš tikrųjų sunku paprieštarauti, juk argumentas toks įtikinamas.

Nėra ko ginčytis. Maitintojas – Idealaus Vyro pavyzdys… Neaišku viena. Kodėl žmona vis dažniau verkia? Ir jos nenuramina nei nauji kailiniai, nei naujas automobilis. Ir ko toms moterims reikia? Kodėl žmona grasina mesti visą šią gerovę savo geradariui po kojomis ir bėgti nuo jo į pasaulio kraštą? Arba išeiti… pas labiau abejingą darbui ir karjerai, tačiau jautresnį ir nuoširdesnį…

2. Mamos Sūnelis

Per vestuves, kaip priedą prie dovanos, Mamos Sūnelio išrinktoji gali išgirsti: „Priimk mano sveikinimus. Tu gavai į vyrus geidžiamiausią, mano brangųjį sūnelį! Jis auksinio charakterio! Jam nėra lygių! Su juo gyvensi kaip rojuje!“ Tik nepamanyk, kad kas nors nori tave įžeisti. Tokią frazę kiekviena moteris turi priimti kaip nuoširdų komplimentą. Mamos Sūnelis jau seniai įprato, kad gimdytojos žodžiai visada išsipildo. Tai greit pajus ir žmona. O ir kaip gali būti kitaip? Juk mama viską pasaulyje žino! Už jos pečių – didelė gyvenimo patirtis! Mamytė savo brangiam sūneliui ne tik artimas žmogus, ji – Tikros Moters idealas! Be to – nepasiekiamas. Jos įvaizdžiui negali prilygti nė viena vėjavaikė, nesuprantanti gyvenime nieko! Visi žmonos bandymai įtikti savo išpaikintam vyrui pasmerkti žlugti. „Ir tai tu vadini barščiais? Argi mane taip maitino vaikystėje?“ Arba: „Tu nemoki rūpintis vyru! Tu iš ryto tingi iškepti blynelių! Nejaugi taip sunku?“ Idealios žmonos kartelė iškelta taip aukštai, kad net pasaulio čempionė – namų šeimininkė – jos neperšoktų. O ką jau kalbėti apie jauną nepatyrusią moterį. Visi ketinimai veltui…

Manote, kad dešimtmečiai bendro gyvenimo pakeis sutuoktinių santykius? Nieko panašaus. Būdamas keturiasdešimties, o net ir šešiasdešimties, toks vyras vis tiek pasitikės tik mama. Ilgos konsultacijos telefonu su ja tampa kaip kąsnelis šviežio oro, būtinas gyvenimo ritualas.

Šventes, savaitgalius, gimtadienius Mamos Sūnelis švenčia su tėvais. Priešindamasis savo aistringam norui pailsėti su žmona, vaikais, draugais, jis kaip užhipnotizuotas lekia į gimtąjį lizdą. Kas jį ten veja? Kas suaugusį vyrą paverčia nesubrendusiu vaiku? Tėvai, nuolat įsižeidinėdami ir kaltindami sūnų nedėkingumu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2884 žodžiai iš 9570 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.