Suvokimas
5 (100%) 1 vote

Suvokimas

112131

Įvadas 3

Suvokimo iliuzijos 4

Suvokimo kūrimas 5

Formos suvokimas 5

Gylio suvokimas 6

Binokuliniai signalai 7

Monokuliniai signalai 7

Suvokimo pastovumas 8

Formos ir dydžio suvokimo pastovumas 8

Skaisčio suvokimo pastovumas 8

Įprasminimas 9

Jutimų ribojimas ir sugrąžinta rega 9

Suvokimo adaptacija 10

Suvokimo nuostata 10

Kontaksto įtaka 10

Ar galim suvokti be jutimų? 10

Apie nejutiminio suvokimo apraiška 11

Skeptiškas požiūris į nejutiminį suvokimą 11

Nejutiminio suvokimo paslaptingumas 11

Literatūra 12

Įvadas

Maždaug prieš 2400 metų filosofas Platonas teisingai pastebėjo, kad mūsų protas suvokia objektus pojūčių dėka. Tačiau kaip veikia protas, kurdamas suvokinį? Šiame pranešime sužinosime, kaip, remdamiesi turimomis žiniomis ir lūkesčiais, analizuojame juntamąją informaciją. Kaip ne tik juntame formas ir spalvas, bet ir matome žydinčią rožę, pažįstamą veidą, saulėlydį? Kaip girdime ne tik įvairių tonų ir ritmų derinius, bet ir iš skausmo verkiantį vaiką, toli važiuojančių automobilių gaudesį, simfoniją? Tiksliau, kaip neprasmingus jutimus paverčiame prasmingu suvokimu?

Filosofai, svarstydami dabar žinomą „prigimties ir petirties“ problemą, ginčijosi ir suvokimo kilmies klausimu. Ar tai biologinės brandos ar patirties padarinys? Vokiečių filosofas Immanuelis Kantas (1724-1804) tvirtino, kad žinios, įgyjamos dėka mūsų įgimto gebėjimo sisteminti jungiamąjį patyrimą. Britų filosofas Johnas Locke (1632-1704) teigė, kad išmokstame suvokti pasaulį, jį patirdami. Dabar jau aišku, kad skirtingi suvokimo aspektai daugiau ar mažiau priklauso ir nuo įgimtų gabumų, ir nuo patirties, kuri padeda įprasminti jutimus.

SUVOKIMO ILIUZIJOS

XIX amžiaus pabaigoje, kai psichologija ėmė ryškėti kaip atskira diciplina, mokslininkai sudomėjo ir iki šiol domisi iliuzijomis. Iliuzijos suklaidina mus, paveikdamos mūsų sisteminio ir įprasminimo būdus. Iliuzijų supratimas padeda suprasti kasdienio suvokimo mechanizmus. Yra keletas suvokimo galvosūkių:

Pirmasis galvosūkis. Dešinėje matome 1889 metais Franzo Müller-Lyrio sukurtą klasikinį iliuzijos pavyzdį. Ar kuri nors atkarpa – AB arba BC,- atrodo ilgesnė? Daugumai žmonių atrodo, jog atkarpa BC yra ilgesnė. Staigmena! Jos vienodo ilgio. Jūsų liniuotė tai patvirtintų.

Kodėl mūsų akys mus apgauna?

Antrasis galvosūkis. Ar St. Louiso Getaway arkos aukštis didesnis už jos potį? O gal atvirkščiai? Iš tikrųjų jos aukštis yra lygus pločiui. Ir vėl rega mus klaidina.

Trečiasis galvosūkis. Lakūnai, laivų kapitonai, automobiliu vairuotojai aplinką suvokia esant skirtingoms matomumo sąlygoms. Kai jie klaidingai suvokia ar sureguoja – o taip dažniausiai būna komercinių lėktuvų katastrofų atvėjais (Adler, 1989),- galimi kraupūs padariniai. Psichologė Helen Rous (1975), tirdama atstumo suvokima, padėjo kelis baltus diskus ant Britanijos Hull universiteto pievelės ir paprašė praeivių įvertinti atstumą iki jų. Tiriamiesiems, kurie vertino nuotolį rytą, kai buvo tirštas rūkas, diskai atrodė toliau negu tiriamiesiems, kurie vertino atstumą šviečiant vidurdienio saulei. Ką tai sako apie mūsų normalų nuotolio suvokimą?Ketvirtasis galvosūkis. Iliuzijos kyla ir kitų jutimų pagrindu. Daugiau kaip prieš šimtą metų psichologą Wilhelmą Wundtą suglumino tai, kad žmonės, klausydamiesi metronomo ar laikrodžio tiksėjimo, girdi pasikartojantį 2, 3 ar 4 dužių ritmą: nevienodą tik-tik-tik-tik, koks jis iš tikrųjų ir yra, o, sakykime, TIK-tik-TIK-tik-TIK-tik. Iš vienodo tiksėjimo, kuris pasiekia ausį, kiekvienas klausytojas nesąmoningai susikuria girdimą derinį.

Šiuose galvosūkiuose vyraujančios regos iliuzijos rodo, kad regos pojūtis reikšmingesnis už kitus pojūčius. Mes dažnai patiriame šį regos persvaros reiškinį. Nors, žiūrint filmą, garsas sklinda iš projektoriaus, esančio už nugaros, mes jį suvokiame kaip skildantį ir ekrano, nes ten regime kalbančius aktorius. Panoramos kino teatre, žiūrėdami į ekrane „amerikietiškaisiais kalniukais“ važinėjančius žmones, tvirčiau atsiremiame, nors kiti mūsų jutimai „sako“, kad mes nejudame. Abiem atvejais rega persveria kitus pojūčius.

SUVOKINIO KŪRIMAS

Šio amžiaus prdžioje grupė vokiečių psichologų pradėjo domėtis, kaip protas pojūčius sujungia į suvokinius. Sovokiantis žmogus keletą savo pojūčių susieja į geštaltą (vok. Gestalt –forma, visuma). Geštaltinės psichologijos šalininkai nurodė tokio mūsų proto gebėjimo pavyzdžių. Pažvelkite į 1 pav.: iš tikrųjų matyti 8 juodi skrituliai, turintys po tris baltas linijs. Tačiau, kai mes žvelgiame į juos visus kartu, regime visą formą – „Neckerio kubą“. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad ši figūra sukelia ne vieną vaizdą. Kadangi skrituliai gali būti susieti į kelis vaizdus, kurie yra vienodai galimi, tai protas pakaitomis pereina prie kiekvieno iš jų.

Geštaltinės psichologijos šalininkai mėgo sakyti, kad suvokiama
visuma gali skirtis nuo savo dalių sumos. Sumaišykite natrį (korzinį metalą) su chloru (nuodingosiomis dujomis) ir gausime kažką visiškai naujo – valgomąją druską. Panašiai ir suvokiama forma yra nauja visuma, kurios savybių neturi jos sudedamosios dalys (Rock ir Palmer, 1990). Sukimas yra gerokai daugiau negu patiriame pojūčiais.

Šie pavyzdžiai paskatino geštaltinės psichologijos tirinėtojus nustatyti dėsnius, pagal kuriuos savo jutimus siejame į sukinius. Taigi mūsų smegenys ne tik registruoja informaciją apie pasaulį – jos geba daug daugiau. Suvokti – tai ne vien atverti „langines“ ir leisti vaizdui palikti pėdsaką skegenyse. Mes visada perfiltruojame juntamąją informaciją ir ją paverčiame prasmingais suvokiniais.

Formos suvokimas

Įsivaizduokime, kad norime sukurti vaizdo-kompiuterinę sistemą, kuri, kaip ir akių-smegenų sistema, galėtų perskaityti ranka užrašytus adresus arba atpažintižmonių veidus.

FIGŪRA IR FONAS. Pirmiausia ši sistema turėtų mokėti išskirti adresus ir veidus iš jų fono. Suvokiant taip pat pirmoji užduotis yra išskirti bet kurį objektą, vadinamą figūra, iš ją supančios aplinkos, vadinamos fonu. Balsas, į kurį mes atkreipiame dėmesį pobūvio metu tarp daugelio balsų, tampa figūra, o visi kiti – fonu. Skaitant žodžiai yra figūra, o baltas popieriaus lapas – fonas.

GRUPAVIMAS. Išskyrę figūra iš fono, mes (ir mūsų vaizdo-kompiuterinės sistemos) turime ją paversti prasminga forma. Kai kuriuos pagrindinius požymius, pavyzdžiui, spalvą, judėjumą, tamsos ir šviesos kontrastus, mes apdorojame akimirksniu ir automatiškai. Siedamas ir įformindamas šiuos pagrindinius jutimus, mūsų protas vadovaujasi tam tikromis dirgiklių grupavimo taisyklėmis. Šios taisyklės nustatytos geštaltinės psichologijos tyrinėtojų, patvirtina jų idėją, kad suvokta visuma skiriasi nuo paprastos jos dalių sumos.

Artumas. Telkiame greta viena kitosesančios figūras. Matome ne šešias atskiras

linijas, bet tris jų poras.

Panašumas. Grumuojame tarpusavyje panašias figūras. Matome vertikalius tokių

pat formų – trikampių ir skritulių – stulpelius, o ne horizontalias mišrių formų eiles.

Ištisumas. Suvokiame vienalyčius, ištisinius, o ne pertraukiamus vaizdus.

Pavyzdyje galėtume matyti keletą besikaitaliojančių pusskritulių, tačiau

suvokiame tiesią ir bonguotą linijas.



Susietumas. Taškus, linijas ir plotus, kai jie tra vienodi ir sujungti, mes

suvokiame kaip atskirą vienetą.

Uždarumas. Jei figūra yra neištisinė, su spragomis, mes jas „užpildome“,

Kad susidarytų užbaigta visybė. „Užpildę“ šiame elnio eskize esanšias

spragas, mes matome visą elnią.

Gylio suvokimas

Dvimačius atvaizdus tiklainėse mes kažkaip pertvarkome į trimačius suvokinius. Trimačių objektų matymas, vadinamas gylio suvokimus, leidžia įvertinti jų nuotolį nuo mūsų. Tik žvilgtelėję įvertiname atvažiuojančio automobilio nuotolį ir skardžio aukštį. Iš dalies šis gebėjimas yra įgimtas. Eleanora Gibson ir Richardas Walkas (1960) tai nustatė, panaudojės stataus skardžio, kurio nuolydį dengė tvirtas stiklas, modelį. Idėją atlikti šį eksperimentą Gibson kilo iškylaujant – valgant priešpiečius ant Didžiojo kanjono krašto. Jis susidomėjo, ar pradedant vaikščioti kūdikis, žiūrėdamas nuo skard-io žemyn, suvokia pavojingą nuolydį ir grįžta atgal?

Cornelio universiteto laboratorijoje Gibson ir Walkas užkeldavo 6-14 mėnesių kūdykius ant regimojo skardžio krašto. Motinos kviesdavo savo vaikus šliaužti stiklu. Tačiau dauguma kūdykių atsisakydavo tai daryti ir šliauždavo „viršuje“, taip parodydami, kad jie suvokia gylį. Gyvūnų jaunikliai, dar neturintys jokios regos patirties, pavyzdžiui, kačiukai, vienos dienos ožkytės, tik ką išsiritę viščiukai, reagiuoja panašiai. Be to, jau pirmąjį savo gyvenimo mėnesį kūdykiai pasitraukia, norėdami išvengti tiesiai į juos artėjančių objektų, bet visai nesijaudina, dėl objektų, kurie artėja tokiu kampu, kuriuo jų nekliudytų. Taigi, atrodo, mūsų gebėjimas suvokti gylį yra įgimtas.

Kaip mes jį suvokiame? Kaip dvimačius atvaizdus tiklainėje paverčiame trimačiais suvokiniais? Kai kurie signalai, kuriais remiamės, veikia regint abiems akims (binokuliniai signalai). Kiti gali veikti ir regint viena akimi (minokuliniai signalai).

BINOKULINIAI SIGNALAI. Kadangi mūsų akys yra maždaug per 6 cm viena nuo kitos, jų tiklainėse susidaro truputį skirtingi pasaulio atvaizdai. Šis atvaizdų skirtumas tiklainėse yra svarbus signalas suvokiant atstumą. Kai laikome pirštą tiesiai prieš nosį, mūsų akies tiklainėse gaunami gana skirtingi atvaizdai. (Mes tai galime tai peastebėti užmerkę vieną akį, paskui kitą.) kuo didesnis nuotolis pavyzdžiui, kai laikome pirštą per ištiestą ranką, tuo mažesnis atvaizdų skirtumas tiklainėse.

Filmų 3-D ir „Viewmaster“ 3-D autoriai dirbtinai sukuria tinklainės atvaizdų skirtumo reiškinį, fotografuodami reginį dviem fotoaparatais, kurie yra per kelis centimetrus vienas nuo kito. (Ko gero, norėtume įdiegti tai ir į mūsų „matantį“kompiuterį.)
pro akinius arba kokį nors kitokį prietaisą, leidžiantį kairiajai akiai matyti tik kairiojo fotoaparato apimamą vaizdą, o dešiniajai akiai – dešiniojo, 3-D efektas imituoja normalų atvaizdų tinklainėse skirtumą.



Kitas binokulinis nuotolio suvokimos signalas yra akių konvergencija: raumenų signalas, rodantis, kokiu laipsniu mūsų akys pasisuka į vidų, kai žiūrime į oblektą. Snegenys, gavusios informaciją apie konvergencijos kampą, spendžia, ar mes žiūrime į kažką, esantį panosėje, ar į šį spausdintą vadovėlio puslapį, ar į žmogų, stovintį kitame kambario gale.

MONOKULINIAI SIGNALAI. Žiūrėdami abiem akimis, galime lengvai ir tiksliai paliesti prieš mus laikomo pieštuko galą. Užmerkus vieną akį, ši užduotis šiek tiek npasunkėja. Tai patvirtina binokulinių signalų svarbą nustatant arti esančių objektų nuotolį. Kaip mes sužinome, ar žmogus yra nutolės nuo mūsų per 30 ar per 90 metrų? Juk žiūrint tiesiai prieš save į tolį, abiem atvėjais vinklainės vaizdų skirtumas yra labai mažas. Tokiais atvejais mes remiamės šiais monokuliniais signalais:

Santykinis dydis. Jeigu žinome, kad du objektai yra panašaus dudžio, tai objektą, kurio vaizdas tiklainėje yra mažesnis, suvokiame kaip esantį toliau.

Sanklota. Jei vienas objektas iš dalies uždengia kitą, tai pirmąjį suvokiame esant arčiau mūsų.

Oro perspektyva. Neryškūs objektai mums atrodo esantys toliaus už aiškius, ryškius objektus.

Tekstūros grandientas. Laipsniškai šiurkščios, ryškios tekstūros perėjimas į lygią, blankią tekstūrą yra didėjančio nuotolio ženklas. Mūsų regos sistema tankestį paviršių automatiškai suvokia kaip tolesnį.

Santykinis aulštis. Aukštesnius regos lauko objektussuvokiame esančius toliau.

Tai gali būti susiję su iliuzija, kad vertikalus matmuo yra ilgesnis už tokį pat

horizontalų matmenį (tai pastebėjome antrajame galvosūkyje apie St. Louiso

Gatway arką). Ar ši vertikali linija yra ilgesnė, trumpesnė ar tokio pat ilgio kaip

horizontali linija?

Santykinis judėjimas. Kai mūsų galva juda, tai atrodo, kad mūsų

atžvilgiu juda nejudantys aplinkos daiktai. Jeigu, važiuodami traukiniu,

nukreipsime žvilgsnį į kokį nors vieną objektą, pavyzdžiui, medį, tai pastebėsime, kad objektai, esantys arčiau už medį (žvilgsnio fiksavimo taškas), juda į priešingą negu mes pusę. Kuo šie objektai arčiau, tuo greičiau jie atrodo judą. Objektai, esantys už fiksavimo taško, atrodo judą ta pačia kryptimi kaip ir mes, ir kuo jie toliau, tuo lėčiau juda. Snegenys, nustatydamos objektų santykinį nuotolį, pasinaudoja šiais greičio ir judėjimo krypties požymiais.

Tiesinė perspektyva. Tariamasis lygiagrečių linijų suėjimas yra nuotolio požymis. Kuo jos arčiau viena kitos, tuo didesnis nuotolis suvokiamas. Avarijas traukinių pervažose iš dalies lemia ir tai, kad, spręsdami pagal tiesinę perspektyvą, žmonės yra linkę pertverti traukinio nuotolį. (Kad traukinys juda lėčiau negu iš tikrųjų, atrodo dar ir todėl, kad jis yra didelis.)

Santykinis skaistis. Artimi objektai atspindi daugiau šviesos, kuri patenka į mūsų akis. Todėl blausesnis objektas atrodo esantis toliau. Ši iliuzija taip pat dažnai būna viena iš avarijų priežasčių, nas, pavyzdžiui, rūke skendintis arba tik su stabdymo šviesomis automobilis atrodo esantis toliau negu iš tikrųjų.

Norėdami pavaizduoti gylį lygioje drobėje, dailininkai naudoja šiuos monokulinius signalus kaip ir žmonės, kurie turi įvertinti gylį tik viena akimi. Vašingtono universiteto kutbolo komanda 1960 metais po dviejų puikių Bobo Schloredto kamuolio perdavimų laimėjo Rožinę taurę. Schloredtas, kuris geba labai gerai apskaičiuoti nuotolį iki kitų žaidėjų, turi būti ypatingai jautrus monokuliniams nuotolio signalams, nes jis visiškai nemato kairiąja akimi.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2101 žodžiai iš 4180 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.