Sv rapolas kalinauskas
5 (100%) 1 vote

Sv rapolas kalinauskas



Šv. Rapolas Kalinauskas

patriotas, sukilėlis ir tremtinys

Turinys

Įvadas 3

Gimtasis miestas 4

Vaikystė ir jaunystė 4

Kapitonas generaliniame štabe 4

Išėjimas iš kariuomenės 5

Sausio sukilimo dalyvis 5

Gelbėdamas artimųjų gyvybę 5

Suėmimas ir nuosprendis 6

Kelyje į Sibirą 7

Pagaliau laisvėje 7

Vakarų Europoje 8

Išvados 9

Naudota literarūra 10

Įvadas

Šv. Rapolas Kalinauskas Lietuvai svarbus žmogus. Svarbus tuo, kad buvo patriotas, sukilėlis ir tremtinys. „Dievui atidavė viską, o dėl žemiškos tėvynės buvo surakintas grandinėmis“. Dalyvavo jis kovose ir sukilimuose Lietuvoje, gynė ją nuo caro, kuris norėjo sugirauti Lietuvą – katalikišką šalį. Aptarti, jo dvasinį stiprumą, kai buvo žadėta mirties bausmė ir išgyvenimus Sibire.

Gimtasis miestas

Laimingas yra Vilniaus miestas. Lygiai kaip ir kiti jis turi savo šventąjį. Kaip Roma turi Šv. Petrą, Asyžius – šv. Pranciškų, Paduva – šv. Antaną, Krokuva – šv. Stanislovą, taip Vilnius (be šv. Kazimiero) turi šv. Rapola Kalinauską. Ten yra gimęs, ten praleidęs vaikystę ir jaunystės metus, ir visą gyvenimąširdimi buvo ten.

Vaikystė ir jaunystė

Rapolas Kalinauskas gimė 1835 m. rugsėjo 1 d. matematikos profesoriaus Andriaus Kalinausko ir Juzefos Polonskos šeimoje. Pakrikštytas Juozapo vardu. Motina mirė praėjus kelioms savaitėms po jo gimimo ir mažąjį Juozapą auklėjo teta Viktorija. Sulaukęs devynerių metų pradėjo mokytis Vilniaus Aukštuomenės institute, kuriame profesoriavo jo tėvas. Juozapas pasižymėjo gabumais ir pavyzdingu elgesiu.

Kapitonas generaliniame štabe

Geležinkelio tinklo statyba, deja, buvo nutraukta neapibrėžtam laikui. Juozapas apleidžia geležinkelį ir, nenorėdamas apsistoti Peteburge, paeidauja būti perkeliamas į Lietuvos Brastos pilį, kur tampa inžinierinių pilies atstatymo darbų vadovu. Ten atvyksta 1860 metais rugsėjo mėnesį. Gyvenimas jam susiklostė sąlyginai gerai – paskiriamas generaliniu štabo kapitonu. Bet tuo metu išgyveba vidinių kovų laiką, suprasdamas, jog karininko karjera – tai ne pašaukimas. Kokios yra to priežastys? Viena iš priežasčių tai sunki caro persekiojamos katalikų Bažnyčios padėtis ir priverstinis rytų apeigų katalikų įjungimas į stačiatikių Cerkvę, taip pat okupacinės caro valdžios mokyklų uždarymas ir beviltiška jaunimo padėtis. Savo iniciatyva ir savo atsakomybe atidaro sekmadieninę mokyklėlę lenkų vaikams, kurioje moko ir auklėja.

Išėjimas iš kariuomenės

Lietuvos Brastoje Juozapas Kalinaukas suprato, jog karininko profesija caro kariuomenėje nesiderina su jo, kaip lenko patrioto nuostata. Todėl prašo atleidimo iš kapitono pareigų ir ieško kitos darbo vietos. Šiam sprendimui matyt turėjo įtakos ir tai, jog atostogų metu jis buvo 1861 metų antirusiškos manifestacijos liudininku Varšuvoje, o prieš tai būdamas gydyklose Čechočinke (Ciechocinek) jautė caro armijos gretose antilenkiškas nuotaikas. Galutinis sprendimas pasitraukimui gimė kartu su 1863 metų sausio sukilimo įsiliepsnojimu. Švenstasis Rapolas Kalinauskas pripažįsta, jog „ negalima buvo likti kariniame mundure tuo metu, kai širdis virpėjo pasiekus žiniai apie brolių ktaujo praliejimą“.

Sausio sukilimo dalyvis

Juozapas Kalinauskas vienas iš nedaugėlio žinojo caro karinės galybės jėgą ir galėjo pramatyti, jog sukilimas yra pasmerktas pralaimėjimui. „Labai aiškiai stojo prieš dvasios akis beginklės tautos ir ginkluotos valdžios galybės priešybė…“ buvo tikras, jog lenkijai „reikia išlieti daugiau prakaito nei kraujo, nes jo ir taip jau per daug išlieta“ – taip rašė 1863 metais kovo 17 dieną savo vyresniajam broliui Viktorui. Tokios padėties akivaizdoje nuolat kėlė sau klausimą: „Ar leistina man tokios žmonių, kurie viską pašventė tautos reikalui, daugybės akivaizdoje likti beveiksmiam?“ Galiausiai įsijungė š sukilimą ir tapo netgi karo Ministru Vilniaus srity.

Gelbėdamas artimųjų gyvybę

Šventasis Rapolas Kalinauskas „Prsisiminimuose“ aprašo savo veiklą sukilime: „ Visų pirma savo veikloje stengiausi padėti, o ypatingai, kur įmanima, gelbįti žmonių gyvybes“. Kai Tautinės Valdžios potvariu 1863 metais liepos pirmosiomis dienomis jis sugrįžo iš Varšuvos į Vilnių, sukilimas jau buvo gerokai numalšintas. Mieste siautėjo neapsakomas teroras, sukeltas caro įgaliotinio Michailo Muravjovo. Jis pavertė vienuolynuos kalėjimais, liepė suimti Vilniaus vyskupą Adomą Krasinskį (Adam Krasinski), ir jį ištrėmė, vien tik per mėnesį pasirašė 18 mirties nuosprendžių, o ištisus kaimus ištremdavo į Sibirą. Esant tokiai padėčiai nebuvo lengva vadovauti sukilimui.

Būsimasis šventasis – Juozapas Kalinauskas stengėsi visų pirma, kaip pats pasakoja, gelbėti kuo daugiau žmonių ir užtveti kelią blogiausiam, kas galėtų ištikti jo tėvynainius. Jis žinojo, kad žmogus išreiškia save tik tarnaudamas kitiems žmonėms. Šia taisykle vadovavosi tuomet, kai prasidėjo prie sukilimo, nors žinojo, jog jis bus numalšintas. Turėjo tik vieną tikslą: gelbėti sukilėlius, „atiktraukti kitus nuo klaidos“ . Tėvas Otto Filek rašo: „nepadaryti jokios didelės klaidos, o vėliau, jei
ji įvyksta, laisvanoriškai priimti jos pasekmes, išgyventi nelaimes drauge su kitais, nieko nekaltinant (verčiau prisiimant kitų kaltes) – tai aiškiai byloja Juozapo kalinausko Didybę.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 802 žodžiai iš 1544 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.