Sveikatos draudimas
5 (100%) 1 vote

Sveikatos draudimas

TURINYS

ĮVADAS 4

1. TRUMPA SVEIKATOS DRAUDIMO PLĖTROS APŽVALGA LIETUVOJE 1989–1996 METAIS 5

1.1. Parengiamasis etapas 1988–1991 metais 5

1.2. Nuoseklaus sveikatos draudimo įgyvendinimo etapas 1991–1996 metais 6

1.2.1. Sveikatos draudimas, kaip sudėtinė socialinio draudimo dalis 6

1.2.2. Sveikatos draudimo elementų raida plėtojant Valstybinės ligonių kasos veiklą 6

1.2.3. Pirmo reformų etapo teigiami rezultatai 7

1.2.4. Sveikatos draudimo įstatymo rengimas 1990–1996 metais 8

2. SVEIKATOS DRAUDIMO SISTEMA LIETUVOJE, PRIĖMUS SVEIKATOS DRAUDIMO ĮSTATYMĄ 1996 05 21 10

2.1. Privalomasis sveikatos draudimas 10

2.1.1. Privalomojo sveikatos draudimo taryba prie LR vyriausybės 11

2.1.2. Valstybinė ligonių kasa 12

2.1.3. Teritorinės ligonių kasos 13

2.1.4. Privalomojo sveikatos draudimo finansai 14

2.2. Papildomasis (savanoriškas) sveikatos draudimas 15

2.2.1. Lietuvos papildomojo sveikatos draudimo modeliai 16

2.3. Privalomojo sveikatos bei papildomojo (savanoriško) sveikatos draudimo skirtumai 19

3. LIETUVOS IR KITŲ ŠALIŲ SVEIKATOS DRAUDIMO SISTEMŲ ANALIZĖ 20

3.1. Lietuvos ir Estijos sveikatos apsaugos sistemų palyginimas 20

3.1.1. Privalomasis sveikatos draudimas Estijoje 20

3.1.2. Lietuvos ir Estijos privalomojo sveikatos draudimo analizė 22

3.2. Lietuvos ir Rusijos sveikatos draudimo panašumai ir skirtumai 23

3.3. Lietuvos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės sveikatos priežiūros finansavimų sistemos, jų panašumai ir skirtumai 25

4. SVEIKATOS DRAUDIMO LIETUVOJE VERTINIMAS, KRITINIS POŽIŪRIS Į JO FUNKCIONAVIMĄ 27

IŠVADOS 31

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………34

ĮVADAS

“Tegu vadovai, jei jie gali, saugo sienas nuo mirtinų užkrečiamųjų ligų. Tegu visose provincijose jie skiria į darbą žynius medicinos mokslo ir chirurgijos vyrus. Tegu jie stato ligonines ir jas geriau aprūpina. Tegu priima vaistų kontrolės įstatymus ir dar daugiau kitų priemonių gyventojų sveikatos apsaugai, bet tik leiskit pažvelgti jiems į vieną dalyką – būtinybę panaikinti ar bent padaryti labiau pakenčiamą didžiausią ligų šaltinį, begalinį žmonių skurdą. Antraip – vargu ar pamatysit kokią nors visuomenės sveikatos įstatymų naudą.”

J.P. FRANKAS, 1799 m.

Nuo tų laikų, kuomet Londono kavinėje, pavadintoje Loyd vardu buvo sudaryta pirmoji draudiminė sutartis (o tai buvo 1692 metais), panašių sandėrių esmė ne kažin kaip pasikeitė. Draudimo principas liko toks pats: visi moka po truputį, o tas, kam nutiko bėda, gauna būtiną sumą. Tokia bėda sveikatos draudimo atveju, o tiksliau draudiminiu atveju, laikoma liga arba jos profilaktikos būtinybė. Iš esmės, draudiminė medicina – forma, kuria remdamasi valstybė rūpinasi mūsų sveikata. Už mūsų visų pinigus.

Lietuvoje taipogi yra taikoma draudiminė medicina. Čia nuo 1996 metų yra įsigaliojęs privalomojo draudimo įstatymas, taip pat yra priimtinas bei leistinas papildomasis (savanoriškasis) draudimas. Tačiau pastarasis galbūt nėra tiek taikomas, kiek norėtųsi ar būtų naudinga pačiai sveikatos draudimo sistemai tobulinti. Taigi šiandien mes turime nacionalinę sveikatos sistemą, kurią sudaro tik valstybinės gydymo įstaigos, o privačios lieka “už borto”. Taip prarandama bet kokia konkurencijos galimybė, dėl kurios sveikatos įstaigos galėtų didintų valdymo efektyvumą, paslaugų ir aptarnavimo kokybę, paslaugų įvairovę.

Šio kursinio darbo tikslas ir yra supažindinti su sveikatos draudimo sistema, jos plėtra. Manau, kad ši tema yra aktuali kiekvienam piliečiui, kuris rūpinasi savo sveikata ir nori, kad būtų užtikrintos visos jo teisės į sveikatos paslaugas, kurios turėtų būti kiek įmanoma palankesnės. Valstybės pagrindinis tikslas juk ir yra kiek įmanoma gerinti žmonių gerbūvį, užtikrinti geriausias sąlygas žmogaus egzistencijai be skurdo, be prievartos, be nelygybės. Taigi šiame darbe ir yra nagrinėjama Lietuvos sveikatos apsauga. Ji yra ne tik analizuojama, iškeliant privalumus ir trūkumus, bet ir lyginama su kitų šalių sveikatos draudimo sistemomis ir jų efektyvumu.

Šio kursinio uždaviniai jau seniai yra iškelti visų Lietuvos piliečių, kurie yra nepatenkinti Lietuvos sveikatos draudimo priežiūra. Čia norima giliau pažvelgti į sveikatos apsaugą, jos veikimą ir netgi pasiūlyti preliminarius būdus jai efektyviai veikti, kad būtų patenkinti visų socialinių grupių poreikiai ir kad žmonės daugiau nebesiskųstų esama sveikatos apsaugos sistema.

1. TRUMPA SVEIKATOS DRAUDIMO PLĖTROS APŽVALGA LIETUVOJE 1989–1996 METAIS

Kaip ir šiais laikais , prieš 200 metų Vakarų Europoje gyvenę žmonės turėjo sveikatos problemų, ir tie patys žmonės, t.y. pacientai ir medikai, bandė tas problemas spręsti. Pacientai kreipdavosi į mediką, ir kiekvienu atveju tai buvo šių individų reikalas. Mūsų laikais sveikatos priežiūra jau nėra tik jų reikalas: draudimo kompanijos bei socialinio draudimo fondai, profesinės organizacijos ir valstybė – tai nematomi sistemos dalyviai. Tačiau kiekvienai šaliai būdingos skirtingų proporcijų privatūs (individualūs) bei visuomeniniai (kolektyviniai) veiksniai. Šiuolaikinė sveikatos priežiūros organizavimo ir finansavimo modelių įvairovę sieja vienas bruožas – nė vienoje šalyje nedominuoja privati sistema,
egzistavusi prieš du šimtus metų.

1.1. Parengiamasis etapas 1988–1991 metais

Diskusijos dėl sveikatos finansavimo reformos Lietuvoje prasidėjo 1988 metais. Tuometinė Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė pradėjo finansuoti darbo grupę, sudarytą iš Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto darbuotojų ir medikų atstovų. Grupė (vadovas doc. A. Dobravolskas) 1989 metais parengė siūlymus, kuriuose buvo parodytas poreikis išskirti sveikatos apsaugos valdymą ir finansavimą iš tuometinės SSRS kompetencijos, atsisakyti sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo pagal turimus išteklius, diegti sveikatos išteklių skirstymą rajonams pagal rajonų gyventojų skaičių, pamažu didinti sveikatos įstaigų ekonominį savarankiškumą, atitinkamai mažinant Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos vaidmenį priimant sprendimus dėl centralizuotų medicinos aparatūros pirkimo. 1989 metų pabaigoje darbo grupė parengė rekomendaciją sveikatos draudimo sistemos įgyvendinimą laikyti pagrindine sveikatos finansavimo reformos kryptimi bei priemonių, garantuojančių Lietuvos ekonominį savarankiškumą, kontekste parengė pirmąjį sveikatos draudimo įstatymo projektą (pagrindiniai autoriai A. Dobravolskas ir L. Pečiulienė).

1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pirmaeiliu sveikatos priežiūros uždaviniu tapo bazinių medicinos paslaugų (imunizacija, vaikų sveikatos priežiūra, gyventojų aprūpinimas gyvybiškai būtinais medikamentais) garantavimas. Siekdama įgyvendinti šiuos tikslus bei atsižvelgdama į teorines ir praktines kompleksiško sveikatos draudimo diegimo problemas Lietuvos Respublikos Vyriausybė nusprendė 1990 – 1991 metais prioritetiniu savo uždaviniu laikyti bendrųjų socialinio draudimo įstatymų pagrindų parengimą. 1990 10 23 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymą, kuris, apibrėždamas socialinio aprūpinimo pagrindus, nustatė, jog:

• valstybinio socialinio aprūpinimo sistema yra visuomenės socialinio aprūpinimo pagrindas;

• valstybinio socialinio aprūpinimo sistema apima visus šalies gyventojus.

Šios bazinės nuostatos vėliau buvo išplėtotos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, įteisinusiame sveikatos draudimo sistemos atkūrimo Lietuvoje pradžią. Jau rengiant Valstybinio socialinio draudimo įstatymą buvo pasiektas įvairių politinių jėgų sutarimas, jog, parengus savarankišką sveikatos draudimo įstatymą, sveikatos draudimo elementus reglamentuojanti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo dalis bus perkelta į naująjį įstatymą.

1.2. Nuoseklaus sveikatos draudimo įgyvendinimo etapas 1991–1996 metais

1.2.1. Sveikatos draudimas, kaip sudėtinė socialinio draudimo dalis

Valstybinio socialinio draudimo įstatymas buvo patvirtintas 1991 05 21. Jo trečiasis skyrius reglamentuoja išmokas, susijusias su išlaidų medikamentams bei sanatorinio gydymo išlaidų kompensavimu.

Įstatyme numatyta, jog iš valstybinio socialinio draudimo lėšų apdraustiems sergantiems ligomis, įrašytomis į Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ministerijų patvirtintą sąrašą, bei visiems apdraustųjų vaikams iki 1 metų kompensuojama 100 % ambulatoriškai vartojamų būtinų medikamentų įsigijimo išlaidų. Apdraustųjų vaikams nuo vienerių iki septynerių metų, pensininkams, I ir II grupės invalidams buvo numatyta atitinkamas išlaidas kompensuoti 80 %. Lietuvos Vyriausybė, visuomeninėmis lėšomis negalėdama kompensuoti visų medikamentinio gydymo išlaidų, spręsdama vaistų prieinamumo problemą, turėjo dvi alternatyvas:

• remti visus gyventojus, kompensuodama labai riboto skaičiaus vaistų įsigijimo išlaidas;

• dosniau remti socialiai pažeidžiamiausias žmonių grupes, atsisakydama turtingesnių gyventojų išlaidų kompensavimo.

Dabartinė socialinė politika suformuota remiantis antrąja alternatyva.

1.2.2. Sveikatos draudimo elementų raida plėtojant Valstybinės ligonių kasos veiklą

Nors išsamus sveikatos draudimo įstatymas buvo pradėtas rengti 1989 metais, jo svarstymo Vyriausybėje procesas užsitęsė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama paspartinti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų ir finansuojančių institucijų sutartinių santykių plėtojimą, 1991 11 17 dieną priėmė nutarimą Nr.562 “Dėl sveikatos apsaugos finansavimo 1992 metais”. Nutarimo pagrindu 1992 01 10 sveikatos apsaugos ministro J.Olekos įsakymu buvo įkurta Valstybinė ligonių kasa (VLK), o jos pirmuoju direktoriumi paskirtas A.Sasnauskas.

1992 metais respublikinės sveikatos priežiūros įstaigos buvo finansuojamos tokia tvarka:

• savivaldybių biudžetams buvo pervedamos lėšos, įgalinančios savivaldybes sudaryti sutartis su Sveikatos apsaugos ministerijai priklausančiomis įstaigomis dėl medicinos paslaugų pirkimo konkretaus miesto (rajono) gyventojams;

• lėšos, skirtos sveikatos priežiūros paslaugoms iš respublikinių įstaigų pirkti, iš valstybės biudžeto savivaldybėms skirstomos proporcingai gyventojų skaičiui;

• savivaldybės sudaro sutartis su įstaigomis dėl medicinos paslaugų pirkimo, besiremdamos Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) patvirtintais įkainiais.

Valstybinei ligonių kasai 1992 metais buvo skirtas metodinio vadovavimo sistemai bei finansuotojo sutartyse nenumatytais atvejais vaidmuo.

1993–1996 metais
VLK tiesiogiai pradėjo sudarinėti sutartis su respublikinėmis sveikatos priežiūros įstaigomis dėl paslaugų gyventojams teikimo ir šių paslaugų teikimo paprastųjų išlaidų kompensavimo.

1995 metų rudenį PHARE ir SAM atliktos apklausos duomenimis 80 % respublikinių įstaigų vadovų teigiamai įvertino jau sukauptą finansavimo per VLK patirtį. Diegiama sistema buvo apibūdinta kaip progresyvesnė, lyginant su sąmatiniu finansavimu, ir įgalinanti suformuoti dalinius gydymo įstaigų darbo sutarčių pagrindais įgūdžius. Tačiau Valstybės biudžeto išlaidos 1995 metais buvo mažesnės, nei numatyta, ir lėšų trūkumas sutrukdė VLK visiškai atsiskaityti pagal sutartis su įstaigomis, bet minėtos apklausos rezultatai rodo, jog finansinės problemos nesugriovė, tik sumažino įstaigų tikėjimą reformos racionalumu.

VLK ketverių metų darbo patirtis išryškino kelias įstaigų finansavimo problemas: Pirma – finansavimo sistemos vientisumas. Antra problema – būtinumas parodyti skirtingas gydymo išlaidas. Trečia problema – valdymo kompleksiškumas.

1.2.3. Pirmo reformų etapo teigiami rezultatai

1991 metais socialinio draudimo sistema garantavo būtinų vaistų prieinamumą socialiai pažeidžiamiausiems gyventojams (senatvės pensininkams, invalidams, vaikams bei sergantiems sunkiomis ligomis asmenims). Dauguma sanatorinių gydymo įstaigų įgijo ne pelno įmonių statusą ir sukaupė darbo kontraktų su SODRA pagrindu patirtį.

Didžiosios ligoninės pradėjo konkuruoti dėl pacientų, ir todėl sumažėjo kliūčių pacientams patekti į ligoninę (ypač chirurginio profilio skyrius). Beveik nekintant hospitalizavimų dažnumui, vidutinė gydymo trukmė 1990–1995 metais sumažėjo 3,2 dienų, arba 18 %. Palyginti su 1985 metais ligoninėse aiškiai sumažėjo lovų užimtumas ir atsirado galimybė mažinti lovų ligoninėse skaičių bei uždaryti nereikalingas ligonines.

1.2.4. Sveikatos draudimo įstatymo rengimas 1990–1996 metais

Sveikatos draudimo įstatymo rengimas, prasidėjęs 1989 metais, suaktyvėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais ir užtruko daugiau nei 5 metus. Per šį laikotarpį buvo parengti 7 gana besiskiriantys variantai ir daugybė šių variantų modifikacijų.

Dauguma sveikatos priežiūros organizatorių, 1990 metais dalyvavusių rengiant įstatymo projektą, darbą pradėjo turėdami tam tikrą supratimą apie sveikatos priežiūros visuomeninį finansavimą. Darbo grupėje buvo sutariama, kad iš sovietinių laikų paveldėta sistema, net esant medikų ir gydymo įstaigų pertekliui, sukuria paslaugų deficitą, negarantuoja gydytojų suinteresuotumo intensyviai ir kokybiškai dirbti, sudaro prielaidas labai žemas oficialias gydytojų algas papildyti kyšiais bei išskirtines sąlygas nomenklatūriniams sluoksniams formuotis. Nebuvo abejojančių tuo, kad bazinės sveikatos paslaugos turi būti prieinamos visiems nuolatiniams šalies gyventojams, kad sveiki ir darbingi šalies gyventojai per visuomeninį (pagrindinai valstybinį) finansinių išteklių perskirstymo mechanizmą turi remti riboto darbingumo asmenis. Daugiausia diskusijų 1990 metais sukėlė svarstymas, katrą (Bismarko ar Beveridžo) sveikatos finansavimo modelį pasirinkti. Buvo užfiksuota nuostata, jog finansavimas turėtų būti grindžiamas sveikatos draudimo įmokomis (pritarta tarpukario tradicijos, grindžiamos Bismarko modeliu, tęstinumui). Siūlyta, kad kiekvienos savivaldybės teritorijoje turėtų būti bent jau viena ligonių kasa, kad ligonių kasos biudžetas būtų formuojamas atsižvelgiant į kasos aptarnaujamų gyventojų skaičių. Manyta, jog teritorinės ligonių kasos turi turėti juridinio asmens teises bei savarankišką balansą, o VLK atlikti rezervo valdytojo funkciją ir metodiškai vadovauti privalomojo sveikatos draudimo sistemai bei atstovauti jai. Siekiant sumažinti gyventojų inspiruotą ir medikų sužadintą per didelį medicinos paslaugų vartojimą, buvo numatytas dalinis (iki 10 % konkrečios paslaugos kainos) mokėjimas už vizitą bei hospitalizavimą paciento lėšomis bei ekonominės paskatos gyventojams, besirūpinantiems savo sveikata ir retai besinaudojantiems medicinos paslaugomis. Siekiant, kad pramonės įmonės būtų baudžiamos žalos aplinkinių teritorijų gyventojams darymo atvejais, buvo numatyta galimybė tokioms įmonėms taikyti padidintus įmokų tarifus.

1992 metų pavasarį parengtas įstatymo projektas buvo svarstytas Vyriausybėje. Daugeliui projekto nuostatų, išskyrus dalinį paslaugų mokėjimą pacientų lėšomis ir paskatas santykinai sveikiems žmonėms, buvo pritarta ir 1992 metų rugpjūčio mėnesį šis (antrasis) sveikatos draudimo įstatymo projekto variantas, pasirašytas ministro pirmininko A.Abišalos, buvo nusiųstas svarstyti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą.

Lietuvos Respublikos Seime 1993 m. pavasarį įstatymo projektas nebuvo pradėtas svarstyti, nes tuometinio sveikatos ministro J.Brėdikio prašymu buvo sudaryta darbo grupė projektui tobulinti. Grupės narių nuomonė nesutapo privačių draudimo kompanijų dalyvavimo privalomajame draudime klausimu. Kiti grupės nariai sutiko, jog papildomas (savanoriškasis) sveikatos draudimas turėtų būti privačių draudimo kompanijų prerogatyva, bet, akcentuodami, jog privatūs draudikai stengsis pasirinkti sveikus ir turtingus žmones, palikdami valstybei drausti pagyvenusius ir
ligotus, prieštaravo pelno siekiančių įmonių dalyvavimui privalomajame draudime. Grupė suskilo ir 1993 metų pabaigoje privataus verslo šalininkų projektą (trečias variantas) Seime užregistravo Seimo narys L.Alesionka, o skeptikų (ketvirtas variantas, pratęsęs pirmų dviejų variantų tradiciją) – Seimo narys V. Andriukaitis. 1994 metais vyko lygiagretus abiejų pastarųjų variantų tobulinimas, o 1995 metų pradžioje Vyriausybė ir daugumos partijų sutarimu Seimas pritarė visuomeninio finansavimo variantui.

1995 metais dvi darbo grupės teikė pataisas ketvirtam variantui. Parengti variantai patikslino projekte vartojamus terminus, suderino sveikatos draudimo ir sveikatos sistemos įstatymų nuostatas dėl gyventojų, draudžiamų valstybės lėšomis. Šiuo laikotarpiu pagrindinai buvo diskutuojama dėl sveikatos draudimo biudžeto sudarymo. Paskutinį tašką diskusijoje padėjo Lietuvos Respublikos Seimas, 1996 05 21 patvirtindamas galutinį įstatymo tekstą. Simboliška, jog Socialinio draudimo įstatymas buvo priimtas lygiai prieš penkerius metus 1991 05 21.

Ar galutinis įstatymo tekstas labai skiriasi nuo 1992 metais parengtojo projekto? Pirmasis projektas savo dvasia atitiko Bismarko modelį, o galutinis yra artimesnis Beveridžo sistemai. Ryšį su Beveridžo sistema lemia:

• įstatymas fiksuoja minimalią pajamų mokesčio, skiriamo sveikatos draudimo įmokoms, dalį, ir atitinkamai situaciją, jog konkreti dalis bus nustatyta Seimui tvirtinant metų biudžetą;

• nuostata, jog “Seimas, kiekvienais metais priimdamas valstybės biudžetą <…> tvirtina į privalomojo sveikatos draudimo biudžetą pervedamas įmokas vienam apdraustajam, draudžiamam valstybės lėšomis, dydį”, ryšį su biudžetu dar labiau sutvirtina.

• įstatymo 32 straipsnis numato, jog “TLK steigia ir jos nuostatus tvirtina VLK”. Ši juridinė nuostata reiškia, kad teritorinės ligonių kasos yra VLK filialai, o visa draudimo institucijų sistema yra nacionalinė ir griežtai subordinuota;

• įstatymas numato centralizuotą medicinos paslaugų kainodaros bei kontrolės sistemą.

Įstatyme numatytas mokėjimas už medicinos paslaugas TLK ir įstaigų kontraktų pagrindu bei visuomenės atstovų dalyvavimas Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir TLK stebėtojų tarybų veikloje rodo, jog kuriamoje sistemoje yra ir Bismarko sistemai būdingų bruožų. (http://sec.sec.lt/docs/pubs/bookdrau.pdf)

2. SVEIKATOS DRAUDIMO SISTEMA LIETUVOJE, PRIĖMUS SVEIKATOS DRAUDIMO ĮSTATYMĄ 1996 05 21

Draudimą ligos atveju po Nepriklausomybės atkūrimo reglamentavo 1991 m. gegužės 21 d. tuometinės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymas. Lygiai po penkerių metų, t.y. 1996 m. gegužės 21 d., vykdant sveikatos draudimo sistemos reformą, buvo priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas. Šiuo metu tai yra pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis ligos draudimą.

Sveikatos draudimo įstatymas nustato sveikatos draudimo rūšis bei privalomojo sveikatos draudimo sistemą, apimančią tiek privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamus asmenis, tiek ir šį draudimą vykdančias institucijas bei privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių sveikatos priežiūros įstaigų teises bei pareigas.

Yra išskiriamos dvi sveikatos draudimo rūšys, o būtent privalomasis bei papildomasis (savanoriškas) sveikatos draudimas.(Čepinskis, J., 1999, p.307)

2.1. Privalomasis sveikatos draudimas

Privalomasis sveikatos draudimas yra valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, garantuojanti Privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas kompensavimą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2573 žodžiai iš 8514 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.