Sveikatos ugdymo
5 (100%) 1 vote

Sveikatos ugdymo

1121314151617181

SVEIKATA

A. Sveikas asmuo yra tas, kuris nerūko, alkoholį vartoja mažais kiekiais ir retai (arba išvis nevart.), sveikai maitinasi, bent tris kartus per savaitę sportuoja, retai serga, užsigrūdinęs.

B. Sveika šeima yra ta, kuri dažnai vaikšto pas daktarus ir pastoviai tikrina savo sveikatą, nerūko, mažai geria, nsveikai maitinasi, sportuoja.

C. Sveika bendruomenė yra ta, kuri….

D. Sveika mityba yra tokia, kuri nekenkia organizmui, bet tik jį….

E. Sveika darbo vieta yra tokia, kuri…

F. Sveika aplinka yra tokia, kuri…

G. Sveiki mokymo kursai yra tie, kurie…

PSO – Pasaulinė Sveikatos Organizacija pateikia tokį sveikatos apibrėžimą.

Sveikata – visapusė: fizinė, dvasinė (pagrindinė), socialinė, protinė, emocinė gerovė, o ne tik ligų ar negalavimų nebuvimas. Į sveikata žiūrima okolistiniu požiūriu t.y. ji suprantama, kaip visuma susidedanti iš viena nuo kitos priklausančių sričių ir jei kas nors atsitinka vienai sričiai neišvengiamai paveikiama ir kita.

Fizinę sveikatą lemia geras mūsų kūno funkcionavimas ir visų organizmo sistemų sveikumas (nervų, kvėpavimo, virškinimo, dauginimosi).

Protinė sveikata susijusi su būdais, kuriais mes renkame žinias iš įvairiausių šaltinių ir kaip gebame jomis pasinaudoti (debilumas).

Emocinė sveikata padeda suprasti savo jausmus ir išmokti pagrįstai juos reikšti (svarbu patirti kuo daugiau gerų jausmų).

Socialinė sveikata atspindi santykius su šeima, draugais, bendradarbiais ir kitais žmonėmis. Svarbu išmokti bendravimą palebgvinančių įgūdžių.

Dvasinė sveikata yra gyvybiškai svarbi bendrai mūsų sveikatai, susijusi su mūsų būties esme, su tuo ką mes vertiname, ir kas iš tikrųjų mums rūpi. Ji yra žmogaus egzistencijos šerdis.

NUO KO PRIKLAUSO SVEIKATA. SVEIKATĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI

1. Gyvensena (elgesys) – paties žmogaus gebėjimas saugoti ir tausoti sveikatą (darbo ir poilsio rėžimas, sveika mityba, priklausomybių nebuvimas).

2. Aplinka, kuri apima: fizinę apl. (oro, vandens užterštumas), socialinę apl. (būstas, ar turi už ką pavalgyt ir t.t.), psichologinę apl.(šeima).

3. Paveldėjimas (biologiniai organizmo ypatumai). 10- 15% žmogus paveldi polinkių sirgti tam tikromis ligomis nebūtinai dauno sindromu ir t.t. jie gali ir nepasireikšti tai priklauso nuo gyvenimo būdo..

Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė – 66m

Vidutinė moterų gyvenimo trukmė – 76,9m (šito žinot per egzą nereik)

SVEIKATOS STIPRINIMO SĄVOKA

Vienas iš išskirtiniausių šiuolaikinės sampratos bruožų yra visuomenės, jos struktūrų, bei individų atsakomybė už savo ir kitų sveikatą bei aktyvus dalyvavimas sprendžiant kitų ir savo sveik. problemas. Šis bruožas papildo cholistinės sveik sampratą ir parodo, kad žmonės turi neišsenkamų palimybių stiprint savo sveik. Sveikatos stiprinimas – procesas, suteikiantis žmonėm daugiau galimybių rūpintis savo sveik ir ją gerinti. Sveik stiprinimo veiklos sferos yra šios:

1. aplinka padedanti gerinti jūsų sveik.

2. bendruomenės įtraukimas į sveik stiprinimą.

3. visuomenės politika padedanti stiprint sveik.

4. individualios sveik stiprinimas bei sveik įgūdžiai.

5. sveikatos priežiūros tarnybų orientavimas į ligų profilaktiką ir sveik. stiprinimą.

PRAKTINĖ SVEIKATOS STIPRINIMO VEIKLA

Praktinė sveik stiprinimo veikla jungia tris tarpusavyje susijusias temas: sveik ugdymą, ligų profilaktiką, sveik saugą. Šios susijusios sferos rodo sveik ugdymo galimybes, kurios yra susijusios. Sveik negali padėt tik medikai.

Sveikatos ugdymas – kryptingos ir sąmoningos pastangos gilinti žinias apie sveikatos saugojimo ir stiprinimo būdus, įtvirtinti teigiamą požiūrį į sveik ir ją stiprinančius veiksnius, formuoti sveiko elgesio įgūdžius. Sveik ugdymas ypač svarbus vaikystėje ir paauglystėje , kai formuojasi žmogaus pasaulėjauta ir elgsenos stereotipai. Įpročiai dar netvirti todėl ugdymas labai prasmingas.

SVEIKATOS RAIDA

Žmogaus sveikata kinta visą gyvenimą. Įvairiausi veiksniai daro įtaką iki apvaisinimo arba net iki jo. Jie gali ne tik žaloti, bet ir stiprint. Nėsčiosios būklė, naujagimio svoris, sveik vaikystėje, tėvų gyvenimo sąlygos jų socialinė bei ekonominė padėtis labai susijusi su suaugusiųjų gyventojų sveik Vaikystėje sveik labiausiai priklauso nuo šeimos funkcionavimo, kuris susijęs su jos narių gabumais, įsitikinimais, vertybėmis ir patirtimi. Vaikai, kurie jaučiasi mylimi, vertinami ir glaudžiai susiję su šeima daug dažniau save vertina teigiamai, turi stipresnių savigarbos, vidinės darnos jausmą ir kokybišką gyvenimą. Tėvų galimybės sudaryti teigiamą aplinką vaikams labai priklauso nuo jų pačių ryšių su socialinės paramos sistema ir vaidmens šioje sistemoje. Tėvų nesugebėjimas materialiai ir psichologiškai rūpintis vaikais yra pagr sveikatą žalojantis veiksnys. Šeima moko vaikus kaip reaguoti į stresą, nesekmes, formuoja pažiūras į rūkymą, alkoholio vart., mitybą. Tėvų tarpusavio santykiai tampa pavyzdžiu, kuriuo vėliau sekama mokantis bendrauti su kitais žmonėmis.

Ikimokykliniame amžiuje 3-6 vaikas jau turi įvairių įgūdžių, kuriuos gavo šeimoje. Šis etapas praeina sėkmingai jei suaugusieji nevaržo vaiko iniciatyvos, leidžia jam bėgiot, bandyt, išsigalvoti visokių žaidimų, NE sako tik tada, kai labai reikia. Tada vaikas
nepraranda iniciatyvos, pasitiki savo jėgomis, formuojami tinkami sveik įgūdžiai, palankus elgesys. Tačiau iš kitos pusės vaikas turi aiškiai suprasti, kur yra riba.

Žmogaus gyvensenos pagrindai susiformuoja vaikystėje ir vėliau reikia labai daug pastangų norint jas pakeisti. Sveik ugdymas susideda iš artimiausios aplinkos stebėjimo, konkrečių sveik dalykų suvokimo ir būtent mokykla padeda susisteminti ir apibendrinti praktiškai įgytą vaikų žinojimą.

MOKSLEIVIŲ SVEIKATOS VERTINIMO KRITERIJAI

Grombachas pasiūlė vaikų sveikatos būklę vertinti pagal 4 kriterijus:

1. Lėtinių ligų buvimas tyrimo metu; (gali visą gyvenimą kankinti, bet gali ir išvis nepasireikšti) (cukrinis diabetas, bronchitas, epilepsija, sinusitas ir t.t.).

2. Vaiko išsivystimo t.y. fizinio (ūgio ir svorio santykis tam tikrai amžiaus grupei) ir neuropsichinio (ar atitinka savo bendraamžių intelektą)

3. Pagrindinių organizmo sistemų funkcinė grupė t.y. pagal klinikinių tyrimų (kraujo tyrimai, rentgenas, šlapimo tyrimai) ir funkcinių (pulsas po fizinio krūvio, kraujospūdis, kraujo gyvybinis oras: galim įkvėpt apie 5-6litrus vyrai, apie 3.5-4litrus moterys)

4. Organizmo atsparumas nepalankiems aplinkos poveikiams laipsnis 9pagal ūminių ligų dažnumą ir lėtinių ligų paūmėjimus) t.y. imunitetas.

1 grupė – sveiki, gerai fiziškai ir protiškai išsivystę vaikai be kūno defektų ar funkcinių sveikatos sutrikimų. Jų geras organizmo atsparumas, retai serga ūminėmis ligomis.

2gr. – mokiniai, kurie neserga jokia lėtine lig, bet turi kokių nors funkcinių org. sutrikimų ar kūno defektų, netrukdančių kasdienei veiklai; pvz; nutukę, netaisyklingos laikysenos, sutrikusios jėgos, menko fizinio pajėgumo, persirgę sunkiomis infekcinėmis ligomis (difterija, raudoniukė, vėjaraupiai). Taip pat tie, kuriems gresia rizika susirgt kuria nors liga.

3gr. – mokiniai sergantys lėtinėmis ligomis, turintys sunkių fizinių trūkumų (liekamieji traumų reiškiniai). Normaliai prisitaikantys prie darbinės veiklos ir normalių sąlygų mokykloje.

4gr. – mokiniai sergantys lėtinėmis ligomis, turintys morfologinių sutrikimų, kurie jiems sunkina kasdienę veiklą (kraujotakos, inkstų, plaučių ir kt. org. nepakankamumai).

5gr. – sunkūs ligoniai turintys I arba II invalidumo grupę ir jiems skiriamas lovos ar namų rėžimas.

MEDICININĖS FIZINIO PAJĖGUMO GRUPĖS

Į šias grupes skirstoma pagal šiuos kriterijus:

1. moksleivio sveikatos būklė,

2. fizinis išsivystimas,

3. svarbiausių organų funkcinė būklė,

4. fizinis parengtumas.

Medicininės fizinio parengimo grupės:

A. Parengiamoji. Tai moksleiviai turintys nedidelių sveik sutrikimų 2,3 gr. taip pat moksleiviai, kurie laikinai persirgo kokia nors infekcine liga (pvz; apendicitu). Jiems nerekomenduojama: dalyvauti varžybose, sporto būreliuose). Pagerėjus jų sveik jie gali pereiti į pagrindinę fizinio parengimo grupę.

B. Specialioji. Šiai grupei priskiriami 3,4gr. vaikai. Mankštinasi pagal specialią kūno kult. programą ir lanko gydomuosius kursus. Jiems negalima peršalti, kilnoti sunkių daiktų, šokinėti, būtina stiprinti pilvo raumenis, buvimas vandenyje ribojamas iki 10min. Sergant nervų sistemos ligomis negalima: vaikščiot lygiagretėmis, šokinėt per ožį, vaikščiot ant buomo. Kai sutrikusi rega nerekomenduojami šuoliai. Pagerėjus perkelti galima iš pradžių tik į parengiamąją grupę…

C. Pagrindinė. Šiai grupei priklauso visiškai sveiki vaikai. Jie gali dalyvauti sporto šventėse ir t.t.

SLAUGYTOJO FUNKCIJOS. MEDICINOS SESERS FUNKCIJOS

1. Organizuoja ir kontroliuoja visų moksleivių sveik kasmetinį patikrinimą.

2. Kiekvienais mokslo metais iki lapkričio 1d. išanalizuoja gautus iš medicinos įstaigų duomenis apie moksleivių sveikatos būklę. Esant sutrikimams pataria tėvams kreiptis į šeimos gydytoją.

3. Ūmių ligų ir traumų atvejais suteikia pirmąją medicinos pagalbą, iškviečia greitąją, siunčia pas šeimos daktarą, atleidžia nuo pamokų vienai dienai, praneša direktoriui ir tėvams.

4. Pildo kortelę ir laiku nukreipia moksleivius pasitikrinti sveikatą.

5. Atsako už suteiktų medicinos paslaugų kokybę pagal savo kompetenciją.

čia šiaip ne į tema; bakterinis susirgima spasireiškia pūliais

SLAUGYTOJOS FUNKCIJOS SVEIKATOS UGDYMO SRITYJE

1. Dalyvauja mokyklos narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevencinėje darbo grupėje kartu su grupe aptaria iškilusias prevencinio darbo sunkumus, kuria veiklos planus ir numato priemones.

2. Kartu su pedagogais, klasių auklėtojais ugdo moksleivių sveikos gyvensenos ir socialinius gebėjimus, moko pirmosios medicinos pagalbos, sveikos gyvensenos, konsultuoja mokytojus, moksleivius ir tėvus sveik ugdymo stiprinimo ir ligų prevencijos klausimais.

3. Teikia medicininę pagalbą per mokyklos sporto varžybas.

4. Už informacijos susijusios su sveikata konfidencialumą, padarytas profesines bei etikos klaidas, bei žalą vaikų sveikatai atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

ORGANIZMO RAIDOS DĖSNINGUMAI

Vaiko organizmas nuolat auga ir vystosi. Augimas ir vystymasis nėra tas pats; augimas tai kiekybinis organizmo kitimas pasireiškiantis atskirų kūno matmenų ir masės didėjimu, vystymasis tai kokybinė organų ir audinių diferencijacija ir f-jų tobulėjimas.

Augimas ir
vyksta pagal 6 objektyvius dėsningumus:

1. augimo ir vystimosi tempų netolygumas; skirtumas tarp biologinių (sulėtėjimas: greičiau pavargsta ir kalendorinių amžių. Kartais biologinis amžius pralenkia kalendorinį: šiuo atveju reikalingas didesnis medikų dėmesys.

2. augimo ir vystymosi priklausomybė nuo lyties. Mergaitės 2-3m. pralenkia vaikinus. Mergaitai brendimau 13-14m. Berniukam 14-15m.

3. atskirų organų ir sistemų augimo bei vystymosi heterochroniškumas (terminų nesytapimas). Lytiniai organai ima vystytis per anksti (normal: merg 9m, bern 11m) (nenormolu – po16m (sulėtėjęs)). Skirtingos sistemos vystosi skirtingu laiku.

4. organų ir funkcinių ssistemų biologinis potencialas: jei nuo 4 metų vaiką leistumėm i mokyklą jam pakenktumėm (krūvis turi būti ne maksimalus, o optimalus).

5. augimo ir viystymosi determinacija genetiniais ir išoriniais faktais. (žmogaus jėga, pulso dažnis, gyvenimo būdas); kai kurias f-jas galime pakeisti (bet pvz; mažas ūgis nepakeičiamas).

6. akceleracija; požymiai:

a) spartesnis vaikų augimas ir ankstesnė morfologinė stabilizacija..nes pvz; tėvai ilgai vaiką moko namie..bet tai taip pat sukuria ir socialines problemas, nes vaikas neina į mokyklą, nemoka bendrauti ir t.t.).

b) ankstesnis vaikų brendimas (skeleto kaulėjimas, dantų prasikalimas, lytinių liaukų veikla)

c) galutinių kūno matmenų padidėjimas.

FAKTORIAI VEIKIANTYS AUGIMĄ IR VYSTYMĄSI

Endogeniniai:

1. genetiniai faktoriai (rasė: europidai, mongolidai, negridai; konstitucija – žmogaus sudėjimas)). Chromosominės paveldimos ligos (pvz; dauno liga atsilieps ūgiui).

2. nėštumo ir gimdymo (motinos elgesys nėštumo metu; motinos ligos: bendros, susijusios su nėštumu, infekcinės, gimdymo komplikacijos).

Egzogeniniai:

1. gamtiniai:

a) biotiniai (mityba, gimdymo eilė ( stipriausias pirmas vaikas), vaikų skaičius šeimoje, ligos: ūminės, lėtinės);

b) abiotiniai (klimatas ir mikroklimatas, oras, dirvožemis, vanduo, saulė, magnetinės bangos.

2. socialiniai:

a) hipodinamija – mažas fizinis aktyvumas.

b) urbanizacija – kėlimasis į miestus.

c) domestikacija – žmonės gyvena butuose.

d) informacijos srautas (dėl to vaikai psichiškai auga).

e) protinio darbo intensyvumas.

f) buitinės sąlygos.

g) pajamos vienam asmeniui.

h) transporto išsivystymas.

i) gyventojų migracija.

j) gyvenimo tempų pagreitėjimas.

NEIGIAMI TECHNIKOS IR TRANSPORTO VEIKSNIAI

 Triukšmas (vargina nervų sistemą)

 Oro užterštumas (mašinos)

 Traumatizmas (

NEIGIAMI CHEMIJOS PRAMONĖS VEIKSNIAI

 Apsinuodijimai

 Alergijos

 Organizmo atsparumo sumažėjimas

NEIGIAMI MIGRACIJOS IR TURIZMO VEIKSNIAI

 Klimato pakitimai

 Mitybos pakitimai

 Galimybė susirgti vietinėmis infekcinėmis ligomis

GYVENIMO TEMPŲ PAGREITĖJIMO NEIGIAMI VEIKSNIAI

 Nesugebėjimas persijungti iš vienos veiklos į kitą

 Nesugebėjimas adaptuotis

 Neurozės, depresijos

 Vaistų ir narkotikų vartojimas

ŽMOGAUS AMŽIAUS PERIODIZACIJA

I. Intrauterinis – iki 40 savaičių:

1. gemalo iki 8 sav.

2. vaisiaus 9- 40 sav.

II. Ekstrauterinis:

1. augimas – brendimas:

a) naujagimystė 0 – 6 -10 – 28d.

b) kūdikystė 6 – 28d. – 1m.

c) I-oji vaikystė 4 – 7m.

berniukai mergaitės

d) II-oji vaikystė 8 – 12m. 8 – 11m.

e) paauglystė 13 – 16m. 12 – 15m.

f) Jaunystė 17 – 21m. 16 – 20m.

2. stabilizacijos etapas:

vyrai moterys

a) subrendusio amžiaus I periodas 22 – 35m. 21 – 35m (geriausias gimdymo laikas)

b) subrendusio amžiaus II periodas 36 – 60m. 36 – 55m.

c) pagyvenęs 61 – 75m. 56 – 75m.

3. involiucijos etapas:

a) senatvė 76 – 90m.

b) ilgaamžystė virš 90m.

Čia šiaip: psichologine prasme vaikinai pasiduoda labiau nei merginos neigiamiem aplinkos poveikiam. Mūsų karta yra fiziškai silpnesnė nei ankstesnės kartos, nes daug daugiau patogumų..

MOKYKLINIS SUBRENDIMAS IR JO ESMĖ

Vaikas turi turėti fizinių ir protinių sugebėjimų.

Vaikai praeina komisiją (prieš mokyklą), kuri patikrina tiek fizinę, tiek psichinę vaiko būklę. Nes jei vaikas į mokyklą nueis per anksti tai sutrikdys jo emocinę būklę. Negerai vaiką leisti nei per anksti, nei per vėlai.

Mokyklos brandumas skirstomas į:

1. socialinių, emocijų brandumą (teigiamas savęs vertinimas ir savigarba, savikontrolė ir susivaldymas, mokėjimas bendrauti).

2. intelektinė branda (aktyvus domėjimasis pasauliu, jautrumas vaizdams ir garsams, atminties ir loginio mąstymo pradmenys, išlavėjusi kalba, gebėjimas įsivaizduoti, bandymai kurti).

3. vaiko nuostata ir pasirengimas tapti moksleiviu (domėjimasis knygomis, nusiteikimas eiti į mokyklą, judesių tikslumas, plaštakos funkcinis brandumas, fizinė branda (ji vertinama pagal fizinio išsivystymo lygį, augimo tempą, kūno proporcijas, dantų dygumą).

Brandumas mokykloje nustatomas tiriant 5-erių metų vaikus ir jei 5 – 6metų vaikas fiziškai vystosi harmoninga t.y. per metus paauga ne mažiau kaip 4cm, kūno proporcijos atitinka standartus ir jis turi bent vieną nuolatinį dantį jis laikomas biologiškai brandžiu t.y. jo biologinis amžius atitinka kalendorinį.

Jeigu ūgis ir svoris
patenka į tą patį koridorių arba gretimą fizinis išsivystimas yra HAN (harmoningas), jei skiriasi daugiau nei vienu koridorium NHA (neharmoningas). Jei ir ūgis ir svoris arba vienas iš jų patenka į I arba VIII kraštutinis HAK (harmoningas kraštutinis).

Kūno proporcijos įvertinamos pagal filipinų metodą. Vaikas atsistoja tiesiai ir kaire ranka bando paliesti dešnę ausį (už nugaros).

Psichomotinė būklė yra įvertinama Kerno Yraseko testu. Vaiko prašo nupiešti žmogeliuką, duodama nukopijuoti įvairias raides. Šis testas parodo plaštakos išsivystymo bei judesių koordinacijos lygį, vaiko orientaciją erdvėje.

Motometrinis Ozereckio testas “iškirpk ratą”.

JUDAMASIS APARATAS

Jį sudaro kaulai ir raumenys.

Naujagimiai turi apie 270 kaulų.

Suaugę apie 200.

Vaiko kaulai – elastingi ir lankstūs, o su amžiumi daugėja neorganinių medžiagų todėl jie pasidaro trapūs.

Griaučių funkcijos:

1. apsauginė (krūtinės ląsta saugo plaučius, širdį; stuburas saugo nugaros smegenis; dubuo saugo dauginimosi organus; kaukolės griaučiai saugo galvos smegenis).

2. atraminė (prie griaučių tvirtinasi raumenys, padeda kūnui išlaikyti pastovią formą).

3. judamoji (prie jų tvirtinasi raumenys)

4. kraujo gamyba

5. dalyvauja medžiagų apykatoje

Čia šiaip: ilgiausi kaulai – blauzdikauliai

GRIAUČIŲ RAIDA

Kaulų vystymasis prasideda antrą gemalo vystymosi mėnesio pabaigoje ir baigiasi 18 – 25m. gyvenimo metais.

Kaulų vystymosi pagrindas yra kaulėjimo taškų atsiradimas, juose embriono jungiamojo audinio ląstelės virsta kauline medžiaga gaminančiomis ląst. ir pradeda gaminti kaulinę medžiagą, kurioje pradeda kauptis kalcinės druskos.

Čia šiaip: ląst – audinys: a) raumeninis (visi kūno raum.) b) nervinis (nervų sist. c) dengiamasis ( epitelinis, dengia visą kūno paviršių iš išorės ir vidaus) c) jungiamasis (kraujas, kaulai, kremzlės, raisčiai, limfa) d) organai (oda, širdis).

Šie taškai plečiasi į visas puses ir tokiu būdu vyksta kaulėjimo procesas. Visi griaučių kaulai išsivysto vidutiniškai iš 806 kaulėjimo taškų iš kurių apie 270 atsiranda iki gimimo. Kaulėjimo procesas vyksta ne vienodais tempais: iki 7metų jis vyksta intensyviai; mokyklinio amžiaus pradžioje stebimas kaulėjimo apmirimas, o lytinio brendimo metu vėl suintensyvėja ir galutinai susiformuoja kaulų ertmės. Šių taškų atsiradimas yra svarbus rodiklis įvertinant vaiko vystymąsi ir nustatant jo biologinį amžių.

Kaulas storėja, nes jį dengiančio antkaulio vidinis sluoksnis gamina kaulinę medžiagą, kuri kaupiasi aplink kaulą. Kaulas ilgėja epifizinių kremzlių dėka. Ilgiesiems kaulams ilgėjant tarp jų vidurinės dalies ir galų lieka kremzlės, kurios iš pradžių būna storos, o vėliau ardomos raudonųjų kaulų čiulpų plonėja. Jų vietoje gaminasi kaulinė medž. Su amžiumi epifizinė kremzlė pranyksta ir susidaro vientisas kaulas, kuris jau nepailgėja. Epifizinės kremzlės labai svarbios diagnozuojant augimo pabaigą jei jų yra žmogus auga jei ne sustoja (augimas pasibaigia).

Kaulų augimo bei kaulėjimų procesų greitis priklauso nuo: paveldėjimo, rasės, klimato, mineralinių medžiagų bei vitaminų kiekio maiste, judėjimo aktyvumo ir vidinės sekrecijos liaukų veiklos.

Kaulą sudaro: 50% vandens, riebalai, organinės medž., neorganinės medž.

Kietoji medž. kauluose dingsta senatvėje.

Vaikų stuburui kenkia pagalvės (ir dar gali uždusti..).

Kai lūžta kaulas reikia padaryti jį nelanksčiu, tik tada vežti…

LAIKYSENA

Laikysena – įprasta žmogaus padėtis stovint, sėdint, dirbant.

Taisyklinga laikysena – tokia, kai žmogus be ypatingų pastangų sugeba stovėti tiesiai šiek tiek pakelta galva…šiek tiek pakeltais pečiais.

Laikysena yra ne įgimtas dalykas, o ji yra išugdoma. Ji priklauso nuo žmogaus įpročių. Laikysena gali sutrikti dėl silpnų raumenų Jei raumenys nestiprūs įprastoj padėtį jie neišlaiko stuburo.

Fiziologinės stuburo kreivės yra matomos iš šono. Vaikai jų neturi (vėliau atsiranda).

Fiziologinės stuburo kreivės:

1. Lordozė (stuburo išlinkimas į priekinę dalį):

a) kaklo

b) juosmens

2. Kifozė (išlinkimas į užpakalinę dalį):

a) krūtinės

b) kryžkaulio

Naujagimio slankstelių ir kremzlių santykis. Vaiko kremzlės – putlesnės, o suaugusiojo kremzlių diskai suplokštėja.

Laikysenos deformacijos priežastys:

1. įgytos (rachitas, stuburo tuberkuliozė); jos yra dažnesnės.

2. įgimtos (jungiamojo audinio silpnumas, stuburo tuberkuliozė (sugriauti stuburo slanksteliai), hipoginezija (silpni raumenys, jie tinkamai nepalaiko stuburo)).

Stuburo deformacija:

1. skoliozė (stuburas iškrypęs į šoną). Jos diagnozavimo būdai: a) statymas prie sienos b) statymas prie tinklelio. Šią stuburo deformaciją reikia gydyti arba operuoti.

2. kifozė (stuburo linkiai yra dideli).

3. lordozė (išlenkimas juosmens srityje).

4. kifoskaliozė (ir atgal ir į šoną).

5. plokščiapėdystė; plokščiapadžiai skundžiasi skausmais kojose, pavargstastovint, gali skaudėti stuburą; Priežastys: a) įgimtos, b) įgytos (traumos, paralyžiai, statinės priežastys: per didelis svoris, bloga avalynė, silpni raumenys ir raisčiai.

Reikia vitamino d, patogios avalynės (pakulnė 2cm), masažų, pratimų.

RAUMENYS

Raumenų masės priklausomybė nuo
23%

8m. – 27%

12m. – 28%

15m. – 23%

18m. – 44%

Raumenų jėgos priklausomybė nuo amžiaus:

18 – 19m. – 100%

8 – 9m. – 30%

13 – 14m. – 60%

60m. – 40%

Judëjimas glaudžiai susijęs su kalba, dėmesiu, mąstymu, vegetacine organizmo veikla.

Lūžiai judesių vystymęsi:

1m. – antigravitaciniai judesiai

7m. – adaptacija antigravitaciniams krūviams (sėdėti mokykloj)

11 – 13m. – judesių involiucija (dėl lytinio brendimo)

18 – 20m. galutinis judesių susiformavimas

20 – 25m. – tobuli judesiai

virš 25m. – adaptacija dideliems fiziniams krūviams

Hipokinezija

Hipokinezija – nepakankamas judrumas, sumažėjęs judėjimas, sumažėjus žmogaus raumenų jėga dėl nepakankamo veiklumo.

Hipokinezija skirstoma:

1. buitinę (dėl patogaus gyvenimo būdo)

2. priverstinę (moksleiviai ir studentai priversti sedėt ir mokytis)

3. profesinę (pvz; darbas prie kompo, vairuotojo)

4. nozogeninę (sergant įvairiomis judamojo aparato ligomis)

5. gerontologeninę (dėl senatvės)

6. eksperimentinę

Hipokinezijos pasekmės:

1. sumažėjęs energijos eikvojimas

2. ATF sintezės sumažėjimas

3. raumenų jėgos ir darbingumo sumažėjimas

4. kūno masės sumažėjimas; metabolizmas (medž. apykaita raumenyse)

5. raumenų jautrumo sutrikimas

6. judesių koordinacijos sutrikimas

7. impulsų iš proprio receptų sumažėjimas

8. kraujagyslių tonuso sumažėjimas

9. širdies masės sumažėjimas

10. širdies kraujagyslių sistemos detreniruotumas

11. kalcio, fosforo apykaitos kauluose sutrikimas (atsiranda dėl to, kad išsiskiria daugiau kalcio su šlapimu, o dėl to sumažėja kaulų tvirtumas)

12. aferentinės impuleacijos sutrikimas

13. nervų sistemos mitybinės f-jos sutrikimas

14. reaktyvumo sumažėjimas

Hiperkinezija

Hiperkinezija – daug rečiau pasitaikantis reiškinys, kurio priežastys – sportinio pasirengimo formavimas (treniruotės, varžybos)

Sporto esmė –

Sportas gali būti:

1. profesionalus

2. megėjiškas

Hiperkinezijos pasekmės: per daug energijos išeikvojama, netolygus raumenų augimas ir vystymasis, širdies ritmo sutrikimas.

Fizinis aktyvumas (FA) – kūno judesiai, kuriuos atliekant sunaudojama daugiau energijos negu ramybės būsenoj. Kiekvieno žmogaus fizinį aktyvumą lemia jo pagrindinė veikla.

Veikla gali būti:

1. aktyvi (žaidimai, plaukiojimas, slidinėjimas, vaikščiojimas)

2. pasyvi (knygos, TV, kompas)

Jei didžiąją laiko dalį užima pasyvi veikla, sutrinka kraujotaka, silpnėja raumenys, vystosi netaisyklinga laikysena.

Fizinis aktyvumas priklauso nuo amžiaus, lyties, mokymosi ar darbo trukmės, buities sąlygų, individualių pomėgių ar savybių.

Svarbiausi fizinio aktyvuma principai:

1. perkrovimo principai (kad sustiprėtų raumenys taip pat ir širdis (jei norim padidint raumens ištvermę) reikia didesnio krūvio nei kasdien..

2. specifiškumo principas (t.y. lankstumui, raumenų jėgai reikia specifinių prat.)

Kiekvienam fizinio pajėgumo komponentui reikia (lankstumui, ištvermei) reikia specialių prat. Pradėjus dirbti su viena raumenų grupe reikie baigti, o tada tik pradėt mankštinti kitą.

Progreso principas. Jis susijęs su perkrovimo principu ir reiškia, kad fizinio pajėgumo didėjimas turi būti optimalus (nei per greitai, nei per lėtai)

Kad fiziniai prat. būtų naudingi reikia:

1. atlikti pakankamai dažnai

a) kasdien aktyvus gyvenimo būdas

b) 3-5 kartus per sav. tempimo pratimai, joga, svorių kilnojimas, atsilenkimai, atsispaudimai.

Kuo rečiau pasyvus poilsis!!

2. intensyvumas (fiziniai prat. turi būti ne per lengvi)

3. laikas (prat. atlikimo trukmė) mankšta turi trukti ne trumpiau kaip 15min.

FIZINIO AKTYVUMO FORMOS

Fizinių pratimų paskirtis yra lavinti visus raumenis, padėti geriau pasisavinti maisto medžiagas.

Fiziniai prat. pagal poveikį skirstomi:

1. pasitempimo prat.: lenkimasis į šonus (pusiausvyrai); šuoliukai, pritūpimai, bėgimas, ėjimas, lenkimasis pirmyn atgal, liemens sukimas spasilenkus, rankų, kojų mostai (kvėpavimui, kraujotakai); pečių lankop raumenų atpalaidavimas (padeda atsipalaiduot); koordinacijos, tikslumo ir dėmesio ugdymas (susikaupimo, parengia organizmą darbui)

2. aerobinės sporto šakos: ėjimas, bėgimas, plaukimas, tenisas, futbolas, krepšinis, dviratis (gerina kvėpavimą ir kraujo apytakos sistemų veiklą, retai būni piktas, geresnis virškinimas)

3. raumenų tempimas (raumenys išlieka lankstūs, plastiški, paruošti darbui, be didesnės įtampos gali pereit prie pasyvios būsenos ar energingų judesių)

4. grūdinimasis t.y. saulės vonios, vandens procedūros.

Grūdinimasis vasara

Kaitinamasi 5-10min po truputį laikas didinamas (max. 2-3val.). Saulės spinduliai gerina medž. apykaitą, daro organizmą atsparesniu ivairioms ligoms. kaitintis negalima nuo 11-15val.

Vandens procedūros pradedamos apsitrinimu. Apsitrinama kempine. Vandens temperatūra 33-35C. Trukmė 25-30sek. Kas dvi, tris dienas mažint temp. 1-2 laipsniais kol pasiekiama vandentiekio temperatūra. Apsipylimas masažuoja odą, pakelia nervų sistemos tonusą (nerekomenduojama silpnesnės nervų sistemos ir padidėjusio kraujospūdžio žmogui). Naudinga grūdinti gerklę. Ryte ir vakare skalauti 25-20C temp. vandeniu ir kas 10 dienų temp. mažinti. Naud. maudymasis (grūdintis vasarą ir visus metus 2-3 kartus per sav.
vandens telkiniuose).

Stipriausia grūdinimosi forma – maudymasis žiemą!

5. mankšta; jos paskirtis – kuo greičiau pažadint, bet nenuvargint organizmą ir parengti darbui. Mankštinamasi gerai išvėdintoj patalpoj arba lauke. Apšilimas 4-5min krūvis didinamas..baigti kvėpavimą gerinančiais prat 3-4 min.

IMUNITETAS

Imunitetas tai organizmo savybė apsiginti nuo infekcinės ligos sukelėjų arba jų išskiriamų nuodų, toksinų.

Imunitetas gali būti:

1. Rūšinis; susiformavęs evoliucijos eigoje, įgimtas ir priklauso nuo paveldėtų genetinių veiksnių.

2. Nespecifinis (dirbtinis); nespecifinį imunitetą lemia organizmo fiziologinės f-jos ir barjerai, kurie neleidžia užkratui patekti, o patekusį sunaikinantys. Šias f-jas atlieka: oda (trukdo mikrobams patekt į vidų), gleivinės, skrandis, kepenys, limfinė sistema (uždegiminė reakcija infekcijos patekimo vietoje).

3. Specifinis imunitetas – atsparumas, tik tam tikrai infekcijai. Jo pagrindas – specifinių antikūnių susidarymas veikiant tam tikriems antigenams.

Imunitetas skirstomas į:

1. Natūralų:

a) natūralus aktyvus imunitetas susidaro persirgus kokia nors liga (persirgus gripu po 1 metų vėl gali kartotis).

b) natūralus pasyvus imunitetas įgyjamas jam gavus specialius antikūnius.

2. Dirbtinis:

a) dirbtinis aktyvus imunitetas sudaromas siekiant apsaugoti nuo tam tikros ligos skiepijant (vakcinuojant). 1-5metams susidaro imunitetas kai kam dar ilgiau. Yra kombinuotos vakcinos t.y. nuo kelių ligų. Vakcinuojama yra įvairiais būdais.

b) dirbtinis pasyvus imunitetas sudaromas įleidus į organizmą jau gatavus antikūnius imuniniu serumu ar imuno globalino pavidalu.

KVĖPAVIMAS. JO REIKŠMĖ

KVĖPAVIMO ORGANŲ LIGOS. JŲ PREVENCIJA

Nosies ertmė, nosiaryklė, gerklos, gerklė (trachėja t.y. 10-12cm vamzdelis, storis 2-2,5cm), bronchai, plaučiai.

Kvėpuoti reikia per nosį, nes nosyje plaukeliai padeda sulaikyti dulkes, nosyje sušyla oras, o gleivinė jį sudrėkina.

čia šiaip: nosis galima sakyti yra filtras

Kvėpavimo takus sudaro kremzlės. jos reikalingos, nes kvėp. takai subliukštų ir oras neįeitų.

Dvi pagrindinės kvėpavimo fazės yra įkvėpimas ir iškvėpimas.

Įkvepiant ir iškvėpiant dalyvauja šie raumenys: diafragma (kai iškvėpiam diafragma pakyla), tarpšonkauliniai raumenys…………………………

Kvėpavimą reguliuoja kvėpavimo centras, kuris yra pailguosiuose raumenyse.

Kai kraujyje sumažėja deguonies kiekis, o padidėja CO2 nerviniai impulsai siunčiami į ilguosius smegenis ir gaunamas signalas įkvėpti.

Naujagimiai per min. 40-50 kartų

Kūdikiai 30-40 kartų

Mokyklinio amžiaus vaikai 16-20 kartų

Jaunuoliai 14-16 kartų

Suaugusieji 10-14 kartų

Visas oro kiekis, kurio gali būti 2-5 litrų yra vadinamas gyvybine plaučių talpa t.y. didžiausias oro tūris, kurį galime įkvėpti ir iškvėpti. Plaučių oro talpa priklauso nuo fizinio parengtumo, amžiaus.

Įprastai įkvėpiamo oro tūris yra 0.5l ir vadinamas įkvėpiamuoju oru. Oro tūris, kurį galima papildomai įkvėpti po ramaus įkvėpimo yra 2.5l po ramaus iškvėpimo dar galima papildomai iškvėpti 1.5l oro. Tai vadinama rezervine oro talpa, o oro kiekis (1.5l) liekantis plaučiuose maksimaliai iškvėpus vadinamas liekamąja plaučių talpa.

KVĖPAVIMO SUTRIKIMAI. LIGOS. JŲ PRIEŽASTYS IR PREVENCIJA

Kvėpavimo organų ligos statistikos duomenimis sudaro 35% visų ligų. Dažniausios yra:

1. Infekcinės ligos (jos sukelia slogą, sinusitą, plaučių uždegimą, gripą, tuberkuliozę, trachėjitą ir t.t.)

2. Bronchinė astma (alerginės kilmės)

3. Plaučių emphizema (išsipūtimas) (plaučių vėžys, plaučių uždegimas, embolija (kraujagyslės užkišimas krešuliu).

Svarbiausios priežastys sukeliančios šias ligas:

1. didėjantis oro užterštumas kenksmingomis medžiagomis;

2. mažų gyvūnėlių laikimas butuose (alerginės);

3. nenatūralios cheminės medžiagos (dezodorantai, rūkymas (80% plaučių vėžio atvejų sukelia rūkymas; vyrai serga dažniausiai));

4. maisto konservantai (priedai).

Profilaktinės priemonės:;

1. ištisus metus sistemingai grūdintis;

2. mankštintis;

3. vengti peršalimo, o pajutus pirmuosius simptomus gyditis;

4. vengti dulkių;

5. nerūkyti;

6. neuostyti nežinomų medžiagų;

7. naudotis apsaugos priemonėm bendraujant su ligoniu;

8. daugiau būti gryname ore (ypač sveikas – pūšynų oras);

9. išsiaškinti kam esam alergiški ir stengtis išvengti alergenų.

KRAUJAS IR KRAUJODARA

Kraujo turime apie 52l.

Kraujas atlieka šias f-jas:

1. transforminę;

2. apsauginę;

3. reguliuoja kūno temp.;

4. išnešioja hormonus.

Kraujas nėra vienalytis. Jį sudaro:

1. Kraujo plazma (ją sudaro kraujo serumas ir fibrinogenas (dalyvauja krešėjime))

2. Kraujo ląstelės

a) eritrocitai; jie gaminami kaulų čiulpuose gyvena 120 dienų, o tada suardomi blužnyje, kepenyse. Jų nusėdimo greitis: vyrų 3-9ml/h, mot. 7-12/h, naujagimio 0.5/h.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4463 žodžiai iš 8884 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.