Svelnesnės bausmės skyrimas
5 (100%) 1 vote

Svelnesnės bausmės skyrimas

11213141

TURINYS

ĮVADAS

I. BENDRIEJI BAUSMĖS SKYRIMO PAGRINDAI

II. ŠVELNESNĖS BAUSMĖS SKYRIMAS

2.1. BENDROSIOS NUOSTATOS

2.2. ŠVELNESNĖS BAUSMĖS SKYRIMAS, KAI APLINKYBĖS APIBŪDINA KALTININKO ELGIASĮ PO NUSIKALSTAMOS VEIKOS PADARYMO

2.3. APLINKYBĖS, KURIŲ DERINYS NĖRA SVARBUS, KAD BŪTŲ PRITAIKYTA ŠVELNESNĖ BAUSMĖ

2.4. BAUSMĖS SUŠVELNINIMO BŪDAI

III. DUOMENYS APIE ŠVELNESNĖS BAUSMĖS SKYRIMĄ(pagal Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nagrinėtus

skundus)

IŠVADOS

LITERATŪRA

ĮVADAS

Baudžiamoji teisė mūsų dienomis labai svarbų vaidmenį vaidina ne tik teisės srityje, bet ir visuomeniniuose santykiuose, kadangi ji uždraudžia nusikalstamas veikas, numato už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes ar poveikio priemones bei atleidimą nuo jų ir bausmių lengvinimą.

Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas yra viena iš baudžiamosios teisės paskirčių.

Šio darbo objektas: švelnesnė bausmė. Taigi darbe nagrinėsiu aplinkybes, dėl kurių gali teismas paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Tačiau, kad būtų aiškiau ir suprantamiau, pirmiausia, aptarsiu bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Pagrindinis darbo tikslas: išnagrinėti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo pagrindus.

Rašydama darbą rėmiausi turima literatūra, kurios deja yra trūkumas. Tai daug lėmė ir nesenai naujojo Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso įsigaliojimas.

Pagrindiniai darbo uždaviniai:

· aptarti bendruosius bausmės skyrimo pagrindus;

· išnagrinėti visas aplinkybes dėl kurių gali teismas paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę;

· išnagrinėti Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo kasacines bylas dėl švelnesnės bausmės paskyrimo;

· pateikti gautus rezultatus išnagrinėjus kasacines bylas.

I. BENDRIEJI BAUSMĖS SKYRIMO PAGRINDAI

Lietuvos, kaip ir daugelyje kitų valstybių, baudžiamojoje teisėje yra vadovaujamasi individualios atsakomybės principu. Tai reiškia, kad asmuo “atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio” . Už tai asmeniui yra skiriama bausmė. O kas yra bausmės skyrimas? Bausmės skyrimas tai toks procesas, kurio metu teismas parenka konkrečią baudžiamajame įstatyme numatytą prievartos priemonę asmeniui, pripažintam kaltu tos nusikalstamos veikos padarymu. Bausmė savo esme išreiškia neigiamą visuomenės požiūrį į nusikalstamą elgesį, o jos dydis – neigiamo požiūrio laipsnį.

Skiriant bausmę būtina laikytis ir teisingumo principo. Teisingumo samprata yra gana plati ir daugelio suprantama skirtingai. Mano manymu teisingumas visų pirma turėtų reikšti įstatymo optimalų, pataisymui reikalingą bausmės dydį. Paskirtos bausmės, kaip teisingos supratimas padeda žmonėms įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumą. Be to, svarbu yra ir tai, kokiu mastu įstatymas sudaro galimybę teismui pačiam parinkti teisingą bausmę, kadangi kiekvienas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra unikalus, tiek dėl savo veikos, tiek dėl kaltininko asmenybės, todėl paskirta bausmė turi atspindėti visus individualius jo bruožus. Tačiau tuo pačiu turi būti nepažeidžiamas ir vienodos bausmės už tą pačią nusikalstamą veiką įgyvendinimo principas. Iš to išplaukia, kad teisingos bausmės paskyrimas yra viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamosios teisės įgyvendinimo stadijų. Pavyzdžiui,. skiriant bausmę ypač aktualūs atvejai, kai asmenys, padarę nusikalstamą veiką vienose valstybėse, perduodami kitos valstybės teisėsaugos institucijoms, todėl Europos Tarnyba 1993 metais patvirtino rekomendacijas dėl bausmių skyrimo.

Naujasis Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas nenurodo bausmės skyrimo principų. Jo 54 straipsnyje pateikti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai skiriasi nuo anksčiau galiojusio Baudžiamojo kodekso.

Teismai įgyvendindami teisingumo principą vadovaujasi pagrindiniais bausmės skyrimo kriterijais ir taisyklėmis: bausmė skiriama pagal baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmiausia teismas privalo nustatyti ar yra padarytoje veikoje nusikaltimo sudėtis ir vėliau pagal objektyvius ir subjektyvius jos sudėties požymius teisiškai įvertinti nusikalstamą veiką, t.y. nurodyti atitinkamą baudžiamąją teisinę normą, kurioje yra nustatyti šios nusikalstamos veikos požymiai. Sankcija yra įstatymo numatytos bausmės skyrimo riba ir teismas neturi teisės peržengti joje numatyto maksimalaus bausmės dydžio.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:

1. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį.

Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį lemia lyginamasis kėsinimosi objektų vertingumas, vienarūšių žalų dydis, kaltės laipsnis, veikos padarymo vieta, laikas ir t.t.

2. kaltės formą ir rūšį.

Šiuo atveju teismas turi atsižvelgti į tai ar nusikalstama veika padaryta tyčia, ar neatsargumu. Svarbu ir tai ar tyčia yra tiesioginė, ar netiesioginė. Tiesioginė tyčia atsiranda tada, kai asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato atsirasiančius padarinius ir nori taip veikti.
Pavyzdžiui, motina paliko naujagimį norėdama juo atsikratyti. Netiesioginė tyčia – asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato atsirasiančius padarinius, ir nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Neatsargumas taip pat yra dviejų rūšių: nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas. Nusikalstamas pasitikėjimas tai, kai asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas yra tuo atveju jei asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

3. padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus.

Nusikalstamos veikos motyvą baudžiamosios teisės supranta kaip veikos priežastį, paskatą, nusikalstamo elgesio varomąją jėgą ar savęs pateisinimą. Žmogaus elgesio motyvai gali būti įvairūs. Dažniausiai įstatyme pasitaikantis motyvas yra savanaudiškumas (materialios naudos siekimas). Ji gali pasireikšti ir noru išlaikyti jau turimas materialias vertybes, ir noru išvengti materialių išlaidų. Kai kuriuose LR Baudžiamojo kodekso straipsniuose minimas nusikalstamos veikos motyvas – dėl valstybinės, tarnybinės ar visuomeninės veiklos. Pavyzdžiui, LR baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalis numato nužudymą dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo.

Nusikalstamos veikos padarymo tikslas – tai asmens siekiai, susiję su nusikalstamos veikos padarymu, priežastys dėl jis ėmėsi nusikalstamos veikos . Antai LR baudžiamojo kodekso 119 straipsnio 1 dalyje tikslas suformuluotas taip: “tas, kas turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jo organizacijai pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis…”

Nusikalstamos veikos padarymo motyvas ir tikslas – glaudžiai susiję terminai. Todėl kai kada sunku atskirti, ką įstatymų leidėjas turėjo galvoje, vartodamas vieną ar kitą terminą. Kartais tas pats terminas vienais atvejais įvardijamas kaip motyvas, kitais – kaip tikslas.

4. nusikalstamos veikos stadiją.

Teismas nustato ar tai buvo tik rengimasis padaryti nusikaltimą, ar pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, ar baigta nusikalstama veika. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra apibrėžiamas LR baudžiamojo kodekso 21 straipsnyje: “rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas”. Beje, labai svarbu yra tai, kad įstatymas nustato atsakomybę tik už rengimąsi padaryti sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, pavyzdžiui, organizuota grupė rengėsi įvykdyti valstybės perversmą.

Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką išdėstytas LR baudžiamojo kodekso 22 straipsnyje: “pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių”.

Baigtos nusikalstamos veikos LR baudžiamasis kodeksas nepateikia, tačiau baudžiamosios teisės teorija baigta nusikalstama veika laiko tokią asmens veiką (veikimą ar neveikimą), kuri turi visus būtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius, numatytus baudžiamojo kodekso specialiosios dalies konkrečiam straipsnyje, pavyzdžiui, pagal LR baudžiamojo kodekso 154 straipsnį: paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri pakirto pasitikėjimą juo.

5. kaltininko asmenybę.

Teismas pirmiausia į asmenis žiūri kaip į nusikalstamos veikos objektą, kuriam būtina paskirti bausmę už pavojingos veikos padarymą, vėliau nustato požymius pagal kuriuos veika įvertinama ir kvalifikuojama. Asmuo įvertinamas pagal socialinį asmenybės vaidmenį – pareigybė, profesija, veiklos pobūdis, pagal subjekto teisinę padėtį – pilietybė, teistumas, pagal fizines savybes – lytis, amžius. Svarbų vaidmenį vaidina kaltininko santykiai su nukentėjusiuoju – giminystės ryšiai, kiti santykiai (tarnybinis priklausomumas). Vertindamas kaltininko asmenybę tiek vienu, tiek kitu požiūriu teismas atsižvelgia ir į tai kaip kaltininkas elgėsi iki nusikalstamos veikos padarymo ir kaip elgiasi po jos padarymo.

6. asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį.

Šiuo atveju teismas atsižvelgia į tai kas padarė nusikalstamą veika: bendrininkų grupė, organizuota grupė ar nusikalstamas susivienijimas. Be to, turi būti nustatoma kas nusikalstamoje veikoje yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas, padėjėjas. Tačiau nebūtinai jie turi būti visi, pavyzdžiui, gali būti visi vykdytojai. Taigi bausmės skyrimui yra svarbu ar nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų, ar vieno asmens.

7. atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės yra išdėstytos LR baudžiamojo kodekso atitinkamai 59 ir 60 straipsniuose. Kadangi jų yra labai daug tai aš neaptarsiu jų, be to tai nėra mano darbo pagrindinis uždavinys. Tačiau reikia paminėti, kad teismas, skirdamas bausmę, neturi
tokią atsakomybę lengvinančią ar sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis.

Turiu pastebėti, kad visa tai palyginus su senuoju baudžiamuoju kodeksu pamatytume, kad dabar teismas turi atsižvelgti į daug platesnį aplinkybių sąrašą prieš skirdamas bausmę.

II. ŠVELNESNĖS BAUSMĖS SKYRIMAS

1.1. BENDROSIOS NUOSTATOS

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodo, kad teismas skiria bausmę pagal LR Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis kodekso bendrosios dalies nuostatų . Tai bendroji taisyklė, kuri nustato, kokia bausmės rūšis ir kokio dydžio gali būti skiriama teisiamajam už padarytą nusikalstamą veiką. Savaime suprantama, kad įstatymas negali numatyti visų gyvenimo situacijų, kadangi kiekvienas nusikaltimas, baudžiamasis nusižengimas turi individualių ypatumų. Taigi teismas skirdamas bausmę juos turi teisingai įvertinti, kas yra, kaip jau anksčiau minėjau, labai sudėtinga. Todėl LR baudžiamasis kodeksas numato išimtį iš bendrosios taisyklės. Išimtis įtvirtinta baudžiamojo kodekso 62 straipsnyje ir teigia, kad teismas skirdamas bausmę gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Tai reiškia, kad bausmė gali būti geriau ir tiksliau individualizuojama ir užtikrinamas jos teisingumas. Tačiau švelnesnė bausmė gali būti paskirta tik tuo atveju, kai teismas įsitikina, jog to straipsnio sankcijoje numatytoji net švelniausia bausmės rūšis bei jos minimumas yra kaltininkui persunki ir paskirti ją būtų visiškai neteisinga. Tai labai aiškiai apibrėžia LR Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalis “jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tai teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę”. Taigi teismas privalo laikytis teisingumo principo, nes, pavyzdžiui, skiriant bausmę, reiks vienokią taikyti kai nusikalstama veika padaryta pirmą kartą ir atsitiktinai ir žymiai griežtesnę, kai veika bus padaryta pakartotinai nusikaltusio asmens.

Be to, būtina paminėti, kad švelnesnės bausmės skyrimas nėra asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Visais atvejai kaltininkui yra skiriama reali bausmė, tačiau ji yra tik mažesnė už žemiausiąją straipsnio sankcijoje numatytą ribą arba švelnesnė jos rūšis, negu numatyta įstatyme.

Bausmės švelninimo pagrindas paprastai yra konkrečios bylos aplinkybės, kurios parodo mažesnį veikos bei kaltojo asmens pavojingumą. Tokia galimybė įstatyme nesiejama su sankcijos struktūra ar padaryto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sunkumu. LR baudžiamojo kodekso 62 straipsnis gali būti taikomas kvalifikavus asmens padarytą nusikalstamą veiką pagal bet kurį Specialiosios dalies straipsnį ar jo dalį, nekreipiant dėmesio ar to straipsnio sankcija yra alternatyvi, reliatyviai apibrėžta, komuliatyvi ir t.t. Teismo išvada apie galimybę taikyti šį straipsnį yra objektyvių bylos duomenų analizės rezultatas. Svarbiausias įstatymų leidėjo reikalavimas yra tai, kad teismas vykdytų nurodytas šiame straipsnyje sąlygas. Remiantis LR baudžiamojo kodekso 62 straipsniu skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę galima šiais atvejais:

1) jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino turtinę žalą.

2) kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra juos kam prižiūrėti, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiklą buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

Šiuos išvardintus švelnesnės bausmės skyrimo atvejus plačiau aptarsiu sekančiuose paragrafuose.

2.2. ŠVELNESNĖS BAUSMĖS SKYRIMAS, KAI APLINKYBĖS APIBŪDINA KALTININKO ELGIASĮ PO NUSIKALSTAMOS VEIKOS PADARYMO

Naujojo baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu:

1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką;

Šiuo atveju, asmuo turi atvykti į teisėsaugos instituciją, manau geriausia į policiją, ir pranešti apie nusikalstamą veiką, kurią jis padarė arba kitokiu būdu pranešti, pavyzdžiui, paskambinęs telefonu.

2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi;

Manau, kad šiuo atveju įtariamasis pristatytas teisėsaugos pareigūnų į
teisėsaugos instituciją privalo prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką t.y. pasakyti, kad šį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padarė jis, ir savo elgesiu bei žodžiais parodyti, kad nuoširdžiai gailisi dėl savo poelgio.

3) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką;

Manau, kad šiuo atveju įtariamasis padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir pristatytas į teisėsaugos instituciją, turi padėti teisėsaugos pareigūnams t.y. ikiteisminio tyrimo tyrėjams, išsiaiškinti padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, pavyzdžiui, atkleisti joje dalyvavusius bendrininkus.

4) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

Kaltininkas turi atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą. Beje, pažymėtina, kad tai yra labai svarbu nusikalstamos veikos aulai, kadangi jai labiau rūpi turtinės žalos atlyginimas, nei moralinis pasitenkinimas.

Taigi net keturios atsakomybę lengvinančios aplinkybės sudaro vieną pagrindą. Todėl teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti ne į kurią nors vieną iš šių aplinkybių, o į jų visumą. Jeigu bent vienos iš šių atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, tai tokiu atveju baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma. Pavyzdžiui, asmeniui teismas negalės paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės LR baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 1 dalies pagrindu, jei jis tik nuoširdžiai gailėsis dėl savo poelgio ir bus atlyginęs turtinę žalą, kadangi jis nepranešė apie šios nusikalstamą veiką, nepadėjo ikiteisminiam tyrimui ir t.t. Visos šios minimos aplinkybės apibūdina kaltininko elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, o ne prieš darant nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2571 žodžiai iš 5069 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.