„Lietuva, Lietuva, girdžiu tavo balsą…“, – kalbėjo Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, 1991 m. birželį lankydamasis Lomžoje. Praėjus dvejiems metams, Jo Šventenybė iš arti išvydo ir mūsų šalies veidą, leisdamas čia gyvenantiems krikščionims tiesiogiai patirti Jo asmenybės ir per Jį veikiančios Dievo Malonės ženklus. Vyriausiasis Katalikų Bažnyčios Ganytojas, 1993 metų rugsėjo 4 dieną pirmą kartą istorijoje atvykęs į Lietuvą, Vilniaus oro uoste kalbėjo: „Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos žemę, – dėkoju Dievui už man duotą malonę atvykti pas jus. Trokšte troškau aplankyti ypač man brangią Jūsų žemę!“. Lietuviai sutiko Šventąjį Tėvą su būdingu svetingumu ir nuoširdumu.
Iš dešimties metų perspektyvos žvelgdami į tas nepaprastas dienas, kai Šventasis Tėvas vaikščiojo tarp mūsų, pasistenkime giliau suvokti Jo žodžių ir Jo įkvėptų pokyčių katalikų bendruomenės ir visos visuomenės gyvenime prasmę. Ne visi tuomet įstengė Jo žodžius įsidėti į širdis, ne visų protus pasiekė ir sąžines pažadino su didele meile tarti Jono Pauliaus II paraginimai. Todėl prisiminkime juos, atsiverkime jiems, idant nepaprastai šiuolaikiškos Popiežiaus mintys mus augintų kaip krikščionis, kaip dvasiškai prisikeliančius stiprėjančios tautos žmones.
Visų pirma Šventojo Tėvo atvykimas mums aiškiai parodė, kad Lietuvai, kurią buvo bandyta prievarta atskirti nuo Romos, nuo krikščionijos, plačiai atsivėrė Visuotinės Katalikų Bažnyčios durys. Bažnyčios visuotinumo dvelksmas džiaugsmu užtvindė mūsų žmonių širdis. Išgyvenome nuotaiką, kokia apima vaikus, sutinkančius grįžtantį juos mylintį tėvą, kuris visą laiką jais rūpinosi, dėl jų sielojosi, jiems visokiais būdais stengėsi padėti. Lietuvos jaunimui Popiežius kalbėjo: „Kaip Petras, ateinu skelbti Kristaus, jūsų padrąsinti, kad sektumėte pėdomis To, kuris duoda vienintelę tikrąją viltį“.
„Po kiekvieno reikšmingo visuomeninio pasikeitimo žmogaus elgesys ir siela būna žaizdota“, – su Gerojo Samariečio jautrumu Šventasis Tėvas įvertino mūsų visuomenės dvasinę būklę. Tačiau Jis neverkšleno ir negraudino prisiminimais apie skaudžią praeities patirtį. Kryžių kalne giliai sujaudintas šio lietuvių tikėjimo liudijimo, Popiežius kalbėjo: „Kryžiaus pamokos yra ‘Dievo galybė ir Dievo išmintis’ (1 Kor 1, 24). Čia ir yra Gerosios Naujienos esmė, leidžianti suprasti, kas yra Dievas ir kas yra žmogus“.
Šventasis Tėvas atvyko mums priminti, kad Bažnyčios moksle yra „teisingų principų ir tinkamų kriterijų“, kuriais turėtų būti grindžiamas tautos laisvės ir kūrybos kelias. Visų Jo kalbų, anuomet pasakytų Lietuvoje ir šiandien dažnai kartojamų, svarbiausia mintis – raginimas kurti „naują žmogų“. Tai Šventojo Rašto šerdis: „apsivilkite nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24). Ką reiškia būti „nauju žmogumi“? Šventasis Tėvas aiškiai ir nedvejodamas nurodė nesenstantį ir nenykstantį šaltinį: „Evangelija, ši tikro atsinaujinimo ir vilties naujiena, tebėra svarbi kiekvienai epochai ir kiekvienam asmeniui. Paverskite ją kasdienio gyvenimo norma“.
Tai itin aukšti, net radikalūs reikalavimai, tačiau jie – vienintelis kelias į tikrąją žmogaus laimę ir laisvę. Mūsų tautos nepriklausomybės kelionė jau parodė, kad ant piktžolių bei usnių neauga vaisiai, kurie maitintų ir augintų žmogų. Šventojo Tėvo žodžiai, pasakyti jaunimui prieš dešimt metų, labai aktualūs ir šiandien: „Veltui ieško laimės tie, kurie paiso vien tik savęs ir klausosi klaidingų pranašų balso, eina vartotojiškumo ir pašlijusios dorovės keliu, egoizmą laiko gyvenimo būdu, abejingi religijai. Veltui kai kurie ieško laimės ir skaudžiai nusivilia, tikėdamiesi ją rasti sektose, kurios žaidžia su žmogumi, siūlo egzotikos ir magijos pokštus… Nuo šių klystkeliuose augančių medžių nuraškyti vaisiai tučtuojau baisiai apkarsta. Kai kurie šiuolaikinio jaunimo bruožai, – sakykim, narkotikų platinimas ir vartojimas, dirbtinio rojaus paieškos, sekso ir pornografijos turgus, nepilnamečių savivalė ir nusikaltimai, savižudybės, – slepia gilią ir siaubingą tuštumą, vertybių krizę, kuri neišvengiamai veda į moralinę suirutę“.
„Naujas žmogus“ negali būti kuriamas be aiškaus supratimo ir apsisprendimo. Kiekvieno sąžinėje įrašyti prigimtiniai dėsniai padeda išlaikyti ir kurti žmoguje harmoniją, kurios dėka pasiekiama darnos visuomenėje. Neįmanoma šių dėsnių pakeisti „modernesniais“ – patrauklesniais ar patogesniais. Visi pakaitalai tėra trumpalaikiai, palieka sužalotą dvasią ir sulaužytą gyvenimą. Tikrosios žmogaus laimės pamatas, pasak Šventojo Tėvo: „Bendražmogiškųjų dorybių ugdymas ir stiprinimas, sąžiningumas, garbingumas, darbštumas, tvarkingumas, pasitikėjimas, tarnavimo dvasia, nuoširdumas, pagarba, santūra, kilniadvasiškumas, teisingumo ir atsakomybės jausmas, dvasinė pusiausvyra, romumas, atvirumas – štai kai kurie ‘naujojo žmogaus’ būdingieji bruožai. Būtent tokio žmogaus jūsų Tėvynei labiausiai reikia, kad būtų užtikrinta gerovė ir taika“.