Sventumo modeliai
5 (100%) 1 vote

Sventumo modeliai

1121

T u r i n y s

1. Šventumo modeliai :

a) Kankinys ……………………………………………………………………….. 2 psl.

b) Asketas ………………………………………………………………………….. 3 psl.

c) Kontempliuojantysis ………………………………………………………. 3 psl.

d) Tarnas ……………………………………………………………………………. 4 psl.

e) „Šventosios poros“ ………………………………………………………….. 4psl.

Šventumo modeliai

Kiekvieno krikščionio širdies gelmėje glūdi troškimas būti šventam. Per krikštą pasižadame apsivilkti “Viešpačiu Jėzumi Kristumi” (plg. Rom 13,14). Katalikų požiūriu, šventieji visais amžiais stengėsi paversti šventumą tikrove. Jie tai įkūnijo konkrečiai rodydami, ką reiškia gyventi pagal Evangeliją.

Mūsų tradicija išskyrė iš šventųjų gyvenimų tam tikrus modelius. Modeliai yra konkretūs įvaizdžiai. Jie nėra metaforos, kaip, pavyzdžiui, posakiai “lipti tobulumo laiptais” ar “kilti į dvasinį kalną”. Priešingai, jie padeda aiškiai, glaustai įžvelgti konkrečią šventumo realybę bei įsisąmoninti su ja susijusius įsipareigojimus. Jie yra savotiškos Evangelijos “ikonos”, krikščioniškojo savęs atidavimo simboliai. Modeliai neaprėpia visos realybės, bet tėra daliniai jos atvaizdai. Jie vienas kitą ne šalina, bet papildo. Kaip simboliai jie sykiu žadina teigiamą mūsų atsaką, skatindami mus siekti šventumo.

Kankinys

Krikščionių bendruomenė pasiūlė šį modelį tikintiesiems jau iš pat pradžių, dramatiškomis spalvomis pateikdama jį evangelijose. Jėzus atiduoda “gyvybę už draugus” (plg. Jn 15,13). Visi keturi evangelistai savo pasakojimus kreipia į kulminacinę Jėzaus kančios ir mirties istoriją, kurią lydi jo prisikėlimo triumfas. Nuo to laiko mirštančio Jėzaus meilė buvo nesuskaičiuojamų kankinių tvirtybės šaltinis.

Šio modelio privalumas yra pritrenkiantis aiškumas bei paprastumas. Jis įkvepia, kelia susižavėjimą, žadina mūsų širdyse giliai glūdintį troškimą dosniai save dovanoti. Kankinys iš meilės atsisako brangiausios dovanos – gyvybės. Kai kurių šventųjų, pavyzdžiui, Polikarpo, atveju kankinystė vainikavo jau stulbinančiai šventą gyvenimą. “Tarnavau Kristui 86 metus, – sakė Polikarpas savo kalintojams. – Kaip gi dabar galėčiau išsižadėti savo karaliaus ir gelbėtojo?” Kitiems kankinystė buvo daugiau “antrasis krikštas”, nuplaunantis jų (netgi gana ryškias) nuodėmes Avinėlio krauju.

Mūsų laikais teologai, pavyzdžiui, Karlas Rahneris, neretai siūlė išplėsti kankinystės sampratą. Kankinystė tradiciškai apibrėžiama kaip sutikimas mirti “už tikėjimą”. Marijos Goretti kanonizacijos 1950 m. atveju “tikėjimas” apėmė ir krikščioniškąją moralę. Dar daugiau, 1982 m. Bažnyčia kankiniu pripažino Maksimilianą Kolbę OFM, atidavusį gyvybę už kitą. Galima viltis, jog ši samprata bus panašiai praplėsta ir daugelio kankiniu pripažįstamo, bet dar nekanonizuoto arkivyskupo Oscaro Romero atveju, kuris neteko gyvybės dėl solidarumo su vargšais, kovojusiais už teisingumą. Tą patį galima pasakyti, pavyzdžiui, ir apie Rutilio Grande, jėzuitų kunigą, kartu su dviem palydovais nušautą Salvadore 1977 metais.

Vis dėlto, “kankinio” modelis turi tam tikrų trūkumų. Kankinių esama palyginti retai. Tik nedaugeliui iš mūsų teks eiti šiuo keliu. Sekti Kristumi daugeliui mūsų reikš kantriai bei ištikimai diena dienon nešti kryžių visą ilgą gyvenimą. Vienas senas išmintingas misionierius kartą yra pasakęs: “Gyventi už Kristų neretai būna sunkiau, negu už jį mirti”. Be to, “kankinio” modelis kartais gali skatinti fanatizmą.

Asketas

Pasibaigus ankstyvojo laikotarpio persekiojimams ir krikščionims įsisąmoninus, kad palyginti nedaugeliui skirta kankinystės karūna, daugiau dėmesio imta skirti kitam modeliui – asketo. “Asketizmas” reiškia pratybas arba savitvardą. Asketas dažnai praktikuoja pasninkavimą, lytinį susilaikymą ir griežtą ar paprastą gyvenimo būdą. Tokiomis asketinėmis praktikomis norima ne “atsisakyti” objektų, bet perkurti save, tapti nauju asmeniu. Kitaip tariant, bet kokio savęs išsižadėjimo tikslas yra augimas meile. Nekaltybė ir celibatas ištisus amžius laikėsi viršutinėje asketinių kopėčių dalyje liudydami, kad krikščionių bendruomenė itin vertino auką, susijusią su lytinio artumo atsižadėjimu.

Asketinis modelis pasižymi daugeliu privalumų. Jis davė daug šventųjų, nes įgalino visą energiją skirti Viešpaties reikalams. Iš tiesų, sekimas Kristumi visada susijęs su savitvarda kasdien nešant “savo kryžių” (plg. Lk 9,23). Kalbant apie asketus bei didžiuosius kryžiaus mylėtojus, prieš akis išsyk stoja Pranciškus Asyžietis, kurio gyvenimas žavėjo nesuskaičiuojamą daugybę krikščionių. Jis gyveno nuostabiai paprastai, atsižadėjęs šeimos, turto, santuokos ir galios, bet sykiu aiškiai ir nepaprastai mylėdamas kūriniją.

Paprastas gyvenimo būdas, celibatas dėl Dievo Karalystės, nuolankus bei paklusnus jautrumas vargšų poreikiams yra galingas Karalystės ženklas. Asketo modelis, nors ir nelabai madingas šiandien,
yra nepaprastai svarbus šiuolaikinei visuomenei, pasižyminčiai neteisingu turto paskirstymu, pasilinksminimo kultūra, troškimu nedelsiant pasitenkinti ir išnaudotojiškais lytiniais bei galios santykiais.

Tačiau, kita vertus, asketus visada lydi pelagianizmo grėsmė, tendencija manyti, jog pakankamai gerai “treniruojantis” lenktynės bus laimėtos. Asketai gali imti didžiuotis savo “darbais”, tapti pernelyg griežti kitiems, ne taip disciplinuotiems. Šventumas galiausiai nėra asketinis pasiekimas, bet Dievo dovana, kurią gali gauti tiktai nuolankieji.

Kontempliuojantysis

Jėzaus malda evangelijose yra įspūdinga. Krikščionis visada žavėjo jo vienybė su Dievu, kurį jis vadino Tėvu. Nuo pat ankstyvųjų laikų kai kurie krikščionys, kaip Jėzus, eidavo melstis į dykumą. Pamažu bendruomenės tapo organizuotos, ir pagaliau susiklostė ištisa vienuoliškojo gyvenimo tradicija, kurios pagrindines taisykles nustatė šv. Benediktas.

Kaip dažnai atkreipdavo dėmesį Tomas Mertonas, kontempliacija būdinga ne vien vienuoliams. Kaip pavyzdį, galima paminėti palaimintąją Oną Mariją Taidži, XIX amžiuje Romoje gyvenusią ištekėjusią moterį, kuri, augindama septynis savo bei prižiūrėdama šešis našle tapusios savo dukters vaikus, sykiu garsėjo savo darbais vargšams ir kontempliatyvia vienybe su Dievu. Asmenys, rimtai siekdavę šventumo vienu ar kitu būdu, nuosekliai pripažindavo susivienijimo su Dievu poreikį tam tikra maldos forma. Tačiau vienuoliškoje tradicijoje kontempliatyvusis gyvenimo matmuo išsiskiria itin ryškiai. Asmuo pasitraukia iš visuomenės, idant išgirstų slapčiausius tikrovės balsus – Dievo žodį ir kenčiančios žmonijos šauksmus.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 991 žodžiai iš 1873 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.