TURINYS
Įvadas 3
1. Elektroninės komercijos samprata 5
2. Elektroninio verslo modeliai 7
2.1 Verslas – Verslui (B2B) 8
2.2 Verslas – Vartotojui (B2C) 12
2.3 Vartotojas – Vartotojui (C2C) 17
2.4 Valstybinė institucija – verslui (G2B) 18
Išvados 20
Literatūros sąrašas 22
Įvadas
Tikriausiai jau kiekvienas girdėjo frazę „elektroninė komercija“, bet
daugeliui taip ir neaišku iki galo kas tai yra. Lietuvoje tai asocijuojasi
su mažmenine elektronine prekyba, tačiau elektroninė komercija nėra vien
tik elektroninė prekyba. Žodis – komercija – reiškia, kad jai būdingi visi
įprastos (senosios) komercijos bruožai ir savybės. Elektroninė komercija –
tai verslo organizavimo modelis, kurio pagrindinė savybė – racionalus
informacijos panaudojimas. Ji gali apimti mažmeninę ir didmeninę prekybą,
paslaugų sferą ir netgi gamybą. Norint turėti iš jos naudos, nebūtina
verslą perorientuoti į elektroninį, galima paprasčiausiai jį papildyti
nauja šaka.
Informacinės technologijos vis labiau įtakoja ekonominių santykių
kaitą. Tai stebima Europos, pasaulio ir Lietuvos mastu. Atsiranda tokios
sąvokos ir reiškiniai, kaip skaitmeninė ekonomika, elektroninė prekyba,
darbas virtualiame darbo kolektyve. Auga elektroninėje erdvėje aktyviai
dirbančių asmenų ir įmonių skaičius. Pradedama formuoti reikiama juridinė
bazė. Visuotinai pripažįstama, kad elektroninio verslo plėtra šalies
ekonomikai yra labai svarbi – e-verslas padeda pasiekti platesnes rinkas ir
platesnį vartotojų ratą. Todėl kiekvienos šalies ekonomikos augimas
siejamas su tuo , kiek efektyviai verslas įvaldys elektroninę erdvę. Verslo
perkėlimas į elektroninę erdvę priklauso ir priklausys nuo daugelio
aplinkybių – verslininkų kompetencijos ir išradingumo, vartotojų
pasitikėjimo naujomis technologijomis, valdžios institucijų sugebėjimo
sukurti verslui netrukdančias teisines normas ir sąlygas, reikalingos
verslo plėtojimui informacijos prieinamumo, e.verslo plėtrai būtinos
informacinės infrastruktūros šalyje sukūrimo.
Organizacijas užsiimančias elektroniniu verslu galima suskirstyti į
dvi grupes: gyvenančias tik iš elektroninės komercijos ir papildančias savo
verslą elektroninės komercijos šaka. Įmonės, turinčios pajamų išskirtinai
iš elektroninio verslo, vadinamos virtualiomis, kadangi jos gali neturėti
jokio turto (sandėlių, kontorų, transporto ir t.t.). Tokia organizacija
egzistuoja ir verslu užsiima tik internete.
Elektroninis verslas (toliau e-verslas) apibrėžiamas kaip verslo
operacijų atlikimas ir įmonės veiklos organizavimas naudojant informacines
technologijas duomenų perdavimo tinklų aplinkoje. Tai įvairių, pelno
siekiančių veiklų – prekybos, marketingo, teleserviso, telemedicinos,
nuotolinio mokymo, teledarbo, bankininkystės ir kitų, vykdymas interneto
aplinkoje. E-verslas apima ne tik įprastines verslo operacijas bet ir
naujus, tik virtualioje aplinkoje galimus verslo modelius, kurie plėtojasi
ir keičiasi nepaprastai sparčiai. E-verslas greta e-komercijai būdingų
procesų, tokių kaip ryšiai su vartotojais, tiekėjais ir išoriniais
partneriais, įskaitant pardavimus, marketingą, užsakymų priėmimą,
pristatymą, vartotojų aptarnavimą, žaliavų pirkimą, tiekimą, atsiskaitymus,
apmokamą darbą virtualiuose kolektyvuose (parduodama darbo jėga, žinios),
apima ir tokius vidinius verslo procesus, kaip gamyba, atsargų valdymas,
intelektualių produktų kūrimas, rizikos valdymas, finansai, žinių valdymas,
personalo atranka ir jo valdymas.
Atskira elektroninio verslo sritis – paslaugos. Informacinės
visuomenės paslaugų apibrėžimas, pateiktas ES Direktyvose 98/34/EC ir
98/48/EC nurodo, kad informacinės visuomenės paslaugos yra tos paslaugos,
kurios teikiamos individualiam vartotojui reikalaujant, suteikiamos už
atlyginimą, vykdomos per atstumą, naudojant elektroninius įrenginius
duomenų apdorojimui bei saugojimui ir vykdomos tiesioginės kreipties (on-
line) režime. Paslaugos teikiamos nuasmenintiems vartotojams (radijas,
televizija), nemokamai teikiamos paslaugos (informacijos paieška tinkluose,
nemokama reklama), elektroninio pašto panaudojimas privatiems reikalams;
kitos paslaugos, atliekamos tiesiogiai dalyvaujant šalims (auditas,
medicininė apžiūra, diagnostika) nėra informacinės visuomenės paslaugos.
Lietuvoje jau yra nemažai įmonių, kurių veikla yra orentuota į e-
verslo vystymą. Vis daugiau šalies įmonių plėtoja informacines sistemas,
jungiasi prie interneto, vykdo atsiskaitymus ir susirašinėja su verslo
partneriais informacinių technologijų priemonėmis. Įmonės, kurios jau
išbandė naujosios rinkos privalumus, didina investicijas į e.verslą ir
tikisi pelno. Informacija tampa verslo strateginiu resursu, o informacinės
infrastruktūros išvystymo lygis ir teisinė aplinka – svarbiausiomis
elektroninio verslo
plėtojimo sąlygomis. Šalyje yra pakankamas mokslo ir
švietimo potencialas – universitetai ir mokslo įstaigos, galintys rengti
reikalingus e-verslui aukštos kvalifikacijos specialistus
1. Elektroninės komercijos samprata
Elektroninė komercija (E-commerce) yra visiškai naujas pasaulinis
reiškinys, prekybos būdas, kuris tapo įmanomas pažangių informacinių
technologijų dėka. Elektroninę komerciją būtų galima apibrėžti kaip verslo
formą, kuomet šalys bendrauja elektroniniu būdu, be fizinio ryšio. Daugelis
žmonių elektroninę komerciją supranta kaip tradicinį pardavimą internete.
Elektroninės komercijos sumanymas gali būti ne pardavinėjimas klientams
internete, bet jau dalyvaujančių elektroninėje komercijoje aptarnavimas ir
informacijos suteikimas.
Elektroninę komerciją būtų galima vadinti “bendra sąvoka, aprėpiančia
verslo sandorius, valdomus elektroniniu būdu, naudojant telekomunikacijų
tinklus” (5, p. 20). E-komercija – tai priėjimas prie kompleksinio tiekėjų,
distributorių ir vartotojų tinklo, kurie tarpusavy bendrauja Internetu”
(2). Elektroninė komercija pasižymi sparčiai besiplečiančiomis pasiūlos
galimybėmis, didėjančia visuotine konkurencija bei milžiniškais vartotojų
lūkesčiais. Visame pasaulyje verslas keičia savo organizacines struktūras
bei operacines formas: sena hierarchija pamažu nyksta, mažėja barjerai tarp
įmonės klientų ir tiekėjų. Labai svarbu yra įveikti įsisenėjusias kliūtis,
todėl verslo procesai yra reorganizuojami, o į pačią reorganizaciją dažnai
įtraukiama visa įmonė, jos partneriai, klientai ir net tiekėjai.
E-komercija – tai priemonė sudaryti sąlygas visoms įmonės
organizacijos formoms bei jas paremti. Ji leidžia įmonėms efektyviau ir
lanksčiau atlikti vidaus operacijas, artimiau dirbti su tiekėjais bei
jautriau reaguoti į klientų poreikius ir lūkesčius. Idealios informacinės
sistemos atveju elektroninė komercija turi pasireikšti visose įmonės
veiklos sferose. Sėkmingi elektroninės komercijos sumanymai gali apimti
pirkimus, plėtrą ar produktų projektavimą, vadovavimą produkcijai ar
gamybos rinkodarą, pardavimus, aptarnavimą, bendradarbiavimą versle,
produktų platinimą, mokslinius tyrimus, informacijos skleidimą, komercinių
bendruomenių steigimą, mokymą, renginius ir dar daug kitų verslo sferų.
Tradiciniu elektroninės komercijos atveju yra laikoma elektroninė
prekyba. Pastaruoju metu elektroninė prekyba yra viena iš perspektyviausių
ir pažangiausių Interneto technologijų. Elektroninę prekybą galima skaidyti
į didmeninę, kai tiekiamas didelis prekių ar paslaugų užsakymas, bei
mažmeninę, kai klientas dažniausiai yra tiesioginis vartotojas. Nors šie
specialūs atvejai yra didelės ekonominės svarbos, visgi jie lieka tik
bendro elektroninio verslo operacijų modelio pavyzdžiais. Kiti ne mažiau
svarbūs pavyzdžiai galėtų būti įmonės vidinės transakcijos arba
informacijos keitimasis tarp įmonių.
Todėl elektroninė komercija dar įvardijama kaip pasikeitimų
technologija. Įmonėms, kurios supras ją tik kaip jau egzistuojančių
operacijų priedą, elektroninė komercija teiks ribotą naudą. Tuo tarpu
įmonėms, norinčioms keisti savo organizaciją bei verslo procesus, ji atvers
naujų galimybių ir duos daugiausia naudos.
Svarbu paminėti ir tai, jog elektroninė komercija įtraukia tiek
elektroninę prekybą materialiais reikmenimis, tiek ir prekybą informacija.
Ji apima tokias verslo dalis kaip marketingas, užsakymas, apmokėjimas,
logistika, ryšių su klientais palaikymas technologijų pagalba. Elektroninė
komercija įprasmina elektroninių paslaugų teikimą, rėmimą, ar teisinę
informaciją, teikiamą konsultacijų pavidalu elektroninėje terpėje
(Internetu). E-komercija implikuoja elektroninių ryšių tarp kompanijų
užmezgimą ir palaikymą.
Kai kurios elektroninės komercijos formos egzistuoja jau beveik 20
metų pvz. EDI (Electronic Data Interchange – “tai kompanijoms garantavo
galimybę saugiai sudaryti sandorius ir atsiskaityti vienai su kita”(1))
mažmeninės prekybos ir automobilių srityje, bei CALS (Computer Assisted
Lifecycle Support) gynybos ir sunkiosios pramonės srityse.
Šios elektroninės komercijos formos buvo gana siaurai paplitusios
orientuojantis į dideles investicijas, reikalingas norint panaudoti šias
technologijas kompanijos veikloje. Tačiau jau kokius ketverius metus mes
matome tiesiog elektroninės komercijos bumą, kurį sukėlė Internetas ir
World Wide Web sąsaja, kuri elektroninės komercijos įrankius padarė
prieinamus beveik kiekvienai kompanijai. Šios technologijos iki minimumo
sumažino kaštus, reikalingus įžengti į elektroninę komerciją.
Kyla klausimas, kokie yra elektroninio verslo privalumai prieš verslą,
kuris neegzistuoja Internete arba nenaudoja interneto kaip pardavimų kanalo
ar komunikacijos su klientais ir partneriais priemonės? Atsakymas galėtų
būti toks:
• Sumažina verslo operacijų
• Leidžia pasiekti didesnę vartotojų dalį (praplėsti pardavimų
geografiją);
• Sumažina reklamos išlaidas;
• Sumažina sandėrio įvykdymo kaštus;
• Sumažina išlaidas skirtas žaliavų aprūpinimui ir tiekimui;
• Sumažina prekių pristatymo išlaidas;
• Leidžia pagerinti klientų aptarnavimą ir komunikaciją;
• Padidina prekinio ženklo žinomumą.
Tai keletas iš galimų strateginių pranašumų, kurių gali pasiekti
verslas konkuruodamas su kitais savo srities dalyviais.
Vertės grandinės (Value Chain) pokyčiai E-verslo sąlygomis:
• Pirkėjo pritraukimas
• Pirkėjo parama perkant
• Pirkėjo patenkinimas (Pirkimo pabaiga)
• Popardaviminis pirkėjo išlaikymas. (pvz. www.cisco.com)
2. Elektroninio verslo modeliai
Pirmiausia bus pateikiamas trumpas verslo modelių apibūdinimas. Verta
paminėti, jog tai labiausiai diskutuojamas ir mažiausiai suprantamas tinklo
aspektas (2). Paprastai sutariama tik dėl vieno – tinklas pakeičia
tradicinius verslo modelius.
Verslo modelio koncepcija turi apibrėžti produkto ar paslaugos
informacijos ir piniginius srautus bei nusakyti verslo dalyvių, įtrauktų į
vieną ar kitą verslo procesą vaidmenį, o taip pat, kokią naudą iš
dalyvavimo versle jie gauna. Verslo modelis – tai verslo vykdymo metodas
(kuriuo įmonė gali save išlaikyti – gauti pelno); akcentuojama tai, kaip
įmonė gauna pajamas. Verslo modelis, kartu su marketingo strategijos
formuluote gali padėti pasiekti didesnio verslo gyvybingumo ir sudaryti
galimybę atsakyti į tokius klausimus:
·1.Kaip sukuriamas pranašumas prieš kitas kompanijas?
·2.Koks prekės ar paslaugos pozicionavimas rinkoje?
·3. Koks yra marketingo veiksmų ir prekės savybių derinys,
atitinkantis pasirinktą verslo modelį?
Modeliai įgyvendinami labai skirtingais metodais ir plėtojasi itin
sparčiai. Kai kurie modeliai yra labai paprasti. Tarkime, kompanija gamina
prekes ar paslaugas ir parduoda jas pirkėjams. Jei viskas vyksta numatytai,
pajamos viršija išlaidas ir kompanija gauna pelną. Kiti modeliai gali būti
labai sudėtingi, kaip pvz. radijo ar televizijos transliacijos. Kalbant
apie “nemokamus” verslo modelius, tinkle (web’e) lengva užsimiršti, jog
radijas, televizija ir programavimas buvo transliuojami gerą pusę amžiaus.
Transliuotojas yra dalis didelio tarpusavyje susijusio tiekėjų, turinio
kūrėjų, reklamuotojų, besireklamuojančių, žiūrovų ar klausytojų rato. Ne
visada galų gale aišku, kas ir kiek gauna naudos ar uždirba pinigų.
Nors elektroninė komercija davė postūmį atsirasti visiškai naujiems
verslo modeliams, interneto terpėje atgimė ir kurį laiką buvę užmiršti,
laiko patikrinti verslo modeliai. Vienas iš pvz. – aukcionai, kuriuos
Internete išpopuliarino kompanija e-Bay ir išplėtė šio modelio naudojamą į
paltų paslaugų spektrą.
Nėra vienigai nusistovėjusios modelių klasifikacijos, kuria būtų
galima remtis kaip pagrindu, tačiau galima išskirti tam tikrus būdus ar
požymius, kuriais remiantis kompanijos uždirba pinigus internete:
• Verslas – Verslui B2B (Business to Business) – verslo modelis, kur
verslo procesai vyksta tarp verslo objektų;
• Verslas – Vartotojui B2C (Business to Consumer) – verslo modeliai
orientuoti iš verslo į vartotoją;
• Vartotojas – Vartotojui C2C (Consumer to Consumer) – verslo modelis,
kur tam tikroje terpėje vartotojai vykdo verslo operacijas tarpusavy;
• Vyriausybė – Verslui G2B (Governement to Business) – verslo santykiai
realizuojami tarp valstybės ir ūkio subjektų.
2.1 Verslas – Verslui (B2B)
Beveik visose industrijos šakose kompanijos naudojasi internetu
finansinių operacijų vykdymui, tarpusavio ryšių su investuotojais,
partneriais ir klientais užmezgimui, taip pat savo produktų paleidimui į
rinką.
Kompanija Hewlett Packard (HP), atlikusi tyrimą, nustatė, kad norint
klientui parduoti produktą, į procesą reikia įtraukti net 3 žmones: 1 –
techninę produkto pusę išmanantį asmenį, 2 – vadybiniką ir 3 –
finansininką. Tai gan objektyviai atspindėtų pagrindinį šio elektroninės
komercijos modelio principą – pateikti vartotojui (kitam verslo subjektui)
informaciją, kuri atitiktų kiekvieno iš 3 asmenų suteikiamą informaciją ir
žinias. T.y verslininkas savo elektroninės komercijos svetainėje turėtų
suteikti išsamią informaciją partneriui/klientui apie savo produktus,
paslaugas, kad šie tiesiog iš savo darbo vietos Internete galėtų sužinoti
ne tik juos dominančių paslaugų, prekių pritaikymus ir naudojimosi
instrukcijas, bet ir technines charakteristikas, jų kainas, kiekius
sandėlyje, pristatymo laiką, o svarbiausia – galėtų visa tai iškart
užsisakyti. Tokiu principu ne tik trumpėja darbo laikas, sumažėja telefono,
faksimilinio aparato išlaidos, bet ir mažėja prekių kainos, pagreitėja jų
pristatymas.
Elektroninėje komercijoje svarbiausia
yra ryšio tarp pardavėjo ir
kliento užmezgimas ir palaikymas. Nuo to, kaip kompanijos įgyvendina šį
procesą, priklauso jų verslo sėkmė. Daugelis klysta manydami, jog
elektroninė komercija galima tik tada, kai pateikiama galimybė už siūlomus
produktus ar paslaugas atsiskaityti tiesiogiai Internete.
Elektroninės komercijos B2B modelio privalumai tiekėjams būtų šie:
1. Padidinta konkurencija – visapusiškos įmanomos informacijos suteikimas
klientui yra pagrindinis veiksnys, lemiantis vienos ar kitos prekės ar
paslaugos pasirinkimą. Kompanija, kuri pateikia kaip galima daugiau
informacijos apie savo prekes ir paslaugas, o taip pat ir kitas sritis,
turi daugiau galimybių parduoti savo paslaugas kitoms kompanijoms, nei ta
kuri informacijos pateikimu apie save apskritai nesirūpina.
2. Personalizacija – elektroninė komercija leidžia atsižvelgti į atskiro
vartotojo reikmes – tai įgalina vartotojui pateikti tikslią, išsamią
informaciją tik apie jį dominančius produktus ir paslaugas. Vienas iš tokių