Elektroninio verslo samprata
5 (100%) 1 vote

Elektroninio verslo samprata

TURINYS

Įvadas 3

1. Elektroninės komercijos samprata 5

2. Elektroninio verslo modeliai 7

2.1 Verslas – Verslui (B2B) 8

2.2 Verslas – Vartotojui (B2C) 12

2.3 Vartotojas – Vartotojui (C2C) 17

2.4 Valstybinė institucija – verslui (G2B) 18

Išvados 20

Literatūros sąrašas 22

Įvadas

Tikriausiai jau kiekvienas girdėjo frazę „elektroninė komercija“, bet

daugeliui taip ir neaišku iki galo kas tai yra. Lietuvoje tai asocijuojasi

su mažmenine elektronine prekyba, tačiau elektroninė komercija nėra vien

tik elektroninė prekyba. Žodis – komercija – reiškia, kad jai būdingi visi

įprastos (senosios) komercijos bruožai ir savybės. Elektroninė komercija –

tai verslo organizavimo modelis, kurio pagrindinė savybė – racionalus

informacijos panaudojimas. Ji gali apimti mažmeninę ir didmeninę prekybą,

paslaugų sferą ir netgi gamybą. Norint turėti iš jos naudos, nebūtina

verslą perorientuoti į elektroninį, galima paprasčiausiai jį papildyti

nauja šaka.

Informacinės technologijos vis labiau įtakoja ekonominių santykių

kaitą. Tai stebima Europos, pasaulio ir Lietuvos mastu. Atsiranda tokios

sąvokos ir reiškiniai, kaip skaitmeninė ekonomika, elektroninė prekyba,

darbas virtualiame darbo kolektyve. Auga elektroninėje erdvėje aktyviai

dirbančių asmenų ir įmonių skaičius. Pradedama formuoti reikiama juridinė

bazė. Visuotinai pripažįstama, kad elektroninio verslo plėtra šalies

ekonomikai yra labai svarbi – e-verslas padeda pasiekti platesnes rinkas ir

platesnį vartotojų ratą. Todėl kiekvienos šalies ekonomikos augimas

siejamas su tuo , kiek efektyviai verslas įvaldys elektroninę erdvę. Verslo

perkėlimas į elektroninę erdvę priklauso ir priklausys nuo daugelio

aplinkybių – verslininkų kompetencijos ir išradingumo, vartotojų

pasitikėjimo naujomis technologijomis, valdžios institucijų sugebėjimo

sukurti verslui netrukdančias teisines normas ir sąlygas, reikalingos

verslo plėtojimui informacijos prieinamumo, e.verslo plėtrai būtinos

informacinės infrastruktūros šalyje sukūrimo.

Organizacijas užsiimančias elektroniniu verslu galima suskirstyti į

dvi grupes: gyvenančias tik iš elektroninės komercijos ir papildančias savo

verslą elektroninės komercijos šaka. Įmonės, turinčios pajamų išskirtinai

iš elektroninio verslo, vadinamos virtualiomis, kadangi jos gali neturėti

jokio turto (sandėlių, kontorų, transporto ir t.t.). Tokia organizacija

egzistuoja ir verslu užsiima tik internete.

Elektroninis verslas (toliau e-verslas) apibrėžiamas kaip verslo

operacijų atlikimas ir įmonės veiklos organizavimas naudojant informacines

technologijas duomenų perdavimo tinklų aplinkoje. Tai įvairių, pelno

siekiančių veiklų – prekybos, marketingo, teleserviso, telemedicinos,

nuotolinio mokymo, teledarbo, bankininkystės ir kitų, vykdymas interneto

aplinkoje. E-verslas apima ne tik įprastines verslo operacijas bet ir

naujus, tik virtualioje aplinkoje galimus verslo modelius, kurie plėtojasi

ir keičiasi nepaprastai sparčiai. E-verslas greta e-komercijai būdingų

procesų, tokių kaip ryšiai su vartotojais, tiekėjais ir išoriniais

partneriais, įskaitant pardavimus, marketingą, užsakymų priėmimą,

pristatymą, vartotojų aptarnavimą, žaliavų pirkimą, tiekimą, atsiskaitymus,

apmokamą darbą virtualiuose kolektyvuose (parduodama darbo jėga, žinios),

apima ir tokius vidinius verslo procesus, kaip gamyba, atsargų valdymas,

intelektualių produktų kūrimas, rizikos valdymas, finansai, žinių valdymas,

personalo atranka ir jo valdymas.

Atskira elektroninio verslo sritis – paslaugos. Informacinės

visuomenės paslaugų apibrėžimas, pateiktas ES Direktyvose 98/34/EC ir

98/48/EC nurodo, kad informacinės visuomenės paslaugos yra tos paslaugos,

kurios teikiamos individualiam vartotojui reikalaujant, suteikiamos už

atlyginimą, vykdomos per atstumą, naudojant elektroninius įrenginius

duomenų apdorojimui bei saugojimui ir vykdomos tiesioginės kreipties (on-

line) režime. Paslaugos teikiamos nuasmenintiems vartotojams (radijas,

televizija), nemokamai teikiamos paslaugos (informacijos paieška tinkluose,

nemokama reklama), elektroninio pašto panaudojimas privatiems reikalams;

kitos paslaugos, atliekamos tiesiogiai dalyvaujant šalims (auditas,

medicininė apžiūra, diagnostika) nėra informacinės visuomenės paslaugos.

Lietuvoje jau yra nemažai įmonių, kurių veikla yra orentuota į e-

verslo vystymą. Vis daugiau šalies įmonių plėtoja informacines sistemas,

jungiasi prie interneto, vykdo atsiskaitymus ir susirašinėja su verslo

partneriais informacinių technologijų priemonėmis. Įmonės, kurios jau

išbandė naujosios rinkos privalumus, didina investicijas į e.verslą ir

tikisi pelno. Informacija tampa verslo strateginiu resursu, o informacinės

infrastruktūros išvystymo lygis ir teisinė aplinka – svarbiausiomis

elektroninio verslo
plėtojimo sąlygomis. Šalyje yra pakankamas mokslo ir

švietimo potencialas – universitetai ir mokslo įstaigos, galintys rengti

reikalingus e-verslui aukštos kvalifikacijos specialistus

1. Elektroninės komercijos samprata

Elektroninė komercija (E-commerce) yra visiškai naujas pasaulinis

reiškinys, prekybos būdas, kuris tapo įmanomas pažangių informacinių

technologijų dėka. Elektroninę komerciją būtų galima apibrėžti kaip verslo

formą, kuomet šalys bendrauja elektroniniu būdu, be fizinio ryšio. Daugelis

žmonių elektroninę komerciją supranta kaip tradicinį pardavimą internete.

Elektroninės komercijos sumanymas gali būti ne pardavinėjimas klientams

internete, bet jau dalyvaujančių elektroninėje komercijoje aptarnavimas ir

informacijos suteikimas.

Elektroninę komerciją būtų galima vadinti “bendra sąvoka, aprėpiančia

verslo sandorius, valdomus elektroniniu būdu, naudojant telekomunikacijų

tinklus” (5, p. 20). E-komercija – tai priėjimas prie kompleksinio tiekėjų,

distributorių ir vartotojų tinklo, kurie tarpusavy bendrauja Internetu”

(2). Elektroninė komercija pasižymi sparčiai besiplečiančiomis pasiūlos

galimybėmis, didėjančia visuotine konkurencija bei milžiniškais vartotojų

lūkesčiais. Visame pasaulyje verslas keičia savo organizacines struktūras

bei operacines formas: sena hierarchija pamažu nyksta, mažėja barjerai tarp

įmonės klientų ir tiekėjų. Labai svarbu yra įveikti įsisenėjusias kliūtis,

todėl verslo procesai yra reorganizuojami, o į pačią reorganizaciją dažnai

įtraukiama visa įmonė, jos partneriai, klientai ir net tiekėjai.

E-komercija – tai priemonė sudaryti sąlygas visoms įmonės

organizacijos formoms bei jas paremti. Ji leidžia įmonėms efektyviau ir

lanksčiau atlikti vidaus operacijas, artimiau dirbti su tiekėjais bei

jautriau reaguoti į klientų poreikius ir lūkesčius. Idealios informacinės

sistemos atveju elektroninė komercija turi pasireikšti visose įmonės

veiklos sferose. Sėkmingi elektroninės komercijos sumanymai gali apimti

pirkimus, plėtrą ar produktų projektavimą, vadovavimą produkcijai ar

gamybos rinkodarą, pardavimus, aptarnavimą, bendradarbiavimą versle,

produktų platinimą, mokslinius tyrimus, informacijos skleidimą, komercinių

bendruomenių steigimą, mokymą, renginius ir dar daug kitų verslo sferų.

Tradiciniu elektroninės komercijos atveju yra laikoma elektroninė

prekyba. Pastaruoju metu elektroninė prekyba yra viena iš perspektyviausių

ir pažangiausių Interneto technologijų. Elektroninę prekybą galima skaidyti

į didmeninę, kai tiekiamas didelis prekių ar paslaugų užsakymas, bei

mažmeninę, kai klientas dažniausiai yra tiesioginis vartotojas. Nors šie

specialūs atvejai yra didelės ekonominės svarbos, visgi jie lieka tik

bendro elektroninio verslo operacijų modelio pavyzdžiais. Kiti ne mažiau

svarbūs pavyzdžiai galėtų būti įmonės vidinės transakcijos arba

informacijos keitimasis tarp įmonių.

Todėl elektroninė komercija dar įvardijama kaip pasikeitimų

technologija. Įmonėms, kurios supras ją tik kaip jau egzistuojančių

operacijų priedą, elektroninė komercija teiks ribotą naudą. Tuo tarpu

įmonėms, norinčioms keisti savo organizaciją bei verslo procesus, ji atvers

naujų galimybių ir duos daugiausia naudos.

Svarbu paminėti ir tai, jog elektroninė komercija įtraukia tiek

elektroninę prekybą materialiais reikmenimis, tiek ir prekybą informacija.

Ji apima tokias verslo dalis kaip marketingas, užsakymas, apmokėjimas,

logistika, ryšių su klientais palaikymas technologijų pagalba. Elektroninė

komercija įprasmina elektroninių paslaugų teikimą, rėmimą, ar teisinę

informaciją, teikiamą konsultacijų pavidalu elektroninėje terpėje

(Internetu). E-komercija implikuoja elektroninių ryšių tarp kompanijų

užmezgimą ir palaikymą.

Kai kurios elektroninės komercijos formos egzistuoja jau beveik 20

metų pvz. EDI (Electronic Data Interchange – “tai kompanijoms garantavo

galimybę saugiai sudaryti sandorius ir atsiskaityti vienai su kita”(1))

mažmeninės prekybos ir automobilių srityje, bei CALS (Computer Assisted

Lifecycle Support) gynybos ir sunkiosios pramonės srityse.

Šios elektroninės komercijos formos buvo gana siaurai paplitusios

orientuojantis į dideles investicijas, reikalingas norint panaudoti šias

technologijas kompanijos veikloje. Tačiau jau kokius ketverius metus mes

matome tiesiog elektroninės komercijos bumą, kurį sukėlė Internetas ir

World Wide Web sąsaja, kuri elektroninės komercijos įrankius padarė

prieinamus beveik kiekvienai kompanijai. Šios technologijos iki minimumo

sumažino kaštus, reikalingus įžengti į elektroninę komerciją.

Kyla klausimas, kokie yra elektroninio verslo privalumai prieš verslą,

kuris neegzistuoja Internete arba nenaudoja interneto kaip pardavimų kanalo

ar komunikacijos su klientais ir partneriais priemonės? Atsakymas galėtų

būti toks:

• Sumažina verslo operacijų
• Leidžia pasiekti didesnę vartotojų dalį (praplėsti pardavimų

geografiją);

• Sumažina reklamos išlaidas;

• Sumažina sandėrio įvykdymo kaštus;

• Sumažina išlaidas skirtas žaliavų aprūpinimui ir tiekimui;

• Sumažina prekių pristatymo išlaidas;

• Leidžia pagerinti klientų aptarnavimą ir komunikaciją;

• Padidina prekinio ženklo žinomumą.

Tai keletas iš galimų strateginių pranašumų, kurių gali pasiekti

verslas konkuruodamas su kitais savo srities dalyviais.

Vertės grandinės (Value Chain) pokyčiai E-verslo sąlygomis:

• Pirkėjo pritraukimas

• Pirkėjo parama perkant

• Pirkėjo patenkinimas (Pirkimo pabaiga)

• Popardaviminis pirkėjo išlaikymas. (pvz. www.cisco.com)

2. Elektroninio verslo modeliai

Pirmiausia bus pateikiamas trumpas verslo modelių apibūdinimas. Verta

paminėti, jog tai labiausiai diskutuojamas ir mažiausiai suprantamas tinklo

aspektas (2). Paprastai sutariama tik dėl vieno – tinklas pakeičia

tradicinius verslo modelius.

Verslo modelio koncepcija turi apibrėžti produkto ar paslaugos

informacijos ir piniginius srautus bei nusakyti verslo dalyvių, įtrauktų į

vieną ar kitą verslo procesą vaidmenį, o taip pat, kokią naudą iš

dalyvavimo versle jie gauna. Verslo modelis – tai verslo vykdymo metodas

(kuriuo įmonė gali save išlaikyti – gauti pelno); akcentuojama tai, kaip

įmonė gauna pajamas. Verslo modelis, kartu su marketingo strategijos

formuluote gali padėti pasiekti didesnio verslo gyvybingumo ir sudaryti

galimybę atsakyti į tokius klausimus:

·1.Kaip sukuriamas pranašumas prieš kitas kompanijas?

·2.Koks prekės ar paslaugos pozicionavimas rinkoje?

·3. Koks yra marketingo veiksmų ir prekės savybių derinys,

atitinkantis pasirinktą verslo modelį?

Modeliai įgyvendinami labai skirtingais metodais ir plėtojasi itin

sparčiai. Kai kurie modeliai yra labai paprasti. Tarkime, kompanija gamina

prekes ar paslaugas ir parduoda jas pirkėjams. Jei viskas vyksta numatytai,

pajamos viršija išlaidas ir kompanija gauna pelną. Kiti modeliai gali būti

labai sudėtingi, kaip pvz. radijo ar televizijos transliacijos. Kalbant

apie “nemokamus” verslo modelius, tinkle (web’e) lengva užsimiršti, jog

radijas, televizija ir programavimas buvo transliuojami gerą pusę amžiaus.

Transliuotojas yra dalis didelio tarpusavyje susijusio tiekėjų, turinio

kūrėjų, reklamuotojų, besireklamuojančių, žiūrovų ar klausytojų rato. Ne

visada galų gale aišku, kas ir kiek gauna naudos ar uždirba pinigų.

Nors elektroninė komercija davė postūmį atsirasti visiškai naujiems

verslo modeliams, interneto terpėje atgimė ir kurį laiką buvę užmiršti,

laiko patikrinti verslo modeliai. Vienas iš pvz. – aukcionai, kuriuos

Internete išpopuliarino kompanija e-Bay ir išplėtė šio modelio naudojamą į

paltų paslaugų spektrą.

Nėra vienigai nusistovėjusios modelių klasifikacijos, kuria būtų

galima remtis kaip pagrindu, tačiau galima išskirti tam tikrus būdus ar

požymius, kuriais remiantis kompanijos uždirba pinigus internete:

• Verslas – Verslui B2B (Business to Business) – verslo modelis, kur

verslo procesai vyksta tarp verslo objektų;

• Verslas – Vartotojui B2C (Business to Consumer) – verslo modeliai

orientuoti iš verslo į vartotoją;

• Vartotojas – Vartotojui C2C (Consumer to Consumer) – verslo modelis,

kur tam tikroje terpėje vartotojai vykdo verslo operacijas tarpusavy;

• Vyriausybė – Verslui G2B (Governement to Business) – verslo santykiai

realizuojami tarp valstybės ir ūkio subjektų.

2.1 Verslas – Verslui (B2B)

Beveik visose industrijos šakose kompanijos naudojasi internetu

finansinių operacijų vykdymui, tarpusavio ryšių su investuotojais,

partneriais ir klientais užmezgimui, taip pat savo produktų paleidimui į

rinką.

Kompanija Hewlett Packard (HP), atlikusi tyrimą, nustatė, kad norint

klientui parduoti produktą, į procesą reikia įtraukti net 3 žmones: 1 –

techninę produkto pusę išmanantį asmenį, 2 – vadybiniką ir 3 –

finansininką. Tai gan objektyviai atspindėtų pagrindinį šio elektroninės

komercijos modelio principą – pateikti vartotojui (kitam verslo subjektui)

informaciją, kuri atitiktų kiekvieno iš 3 asmenų suteikiamą informaciją ir

žinias. T.y verslininkas savo elektroninės komercijos svetainėje turėtų

suteikti išsamią informaciją partneriui/klientui apie savo produktus,

paslaugas, kad šie tiesiog iš savo darbo vietos Internete galėtų sužinoti

ne tik juos dominančių paslaugų, prekių pritaikymus ir naudojimosi

instrukcijas, bet ir technines charakteristikas, jų kainas, kiekius

sandėlyje, pristatymo laiką, o svarbiausia – galėtų visa tai iškart

užsisakyti. Tokiu principu ne tik trumpėja darbo laikas, sumažėja telefono,

faksimilinio aparato išlaidos, bet ir mažėja prekių kainos, pagreitėja jų

pristatymas.

Elektroninėje komercijoje svarbiausia
yra ryšio tarp pardavėjo ir

kliento užmezgimas ir palaikymas. Nuo to, kaip kompanijos įgyvendina šį

procesą, priklauso jų verslo sėkmė. Daugelis klysta manydami, jog

elektroninė komercija galima tik tada, kai pateikiama galimybė už siūlomus

produktus ar paslaugas atsiskaityti tiesiogiai Internete.

Elektroninės komercijos B2B modelio privalumai tiekėjams būtų šie:

1. Padidinta konkurencija – visapusiškos įmanomos informacijos suteikimas

klientui yra pagrindinis veiksnys, lemiantis vienos ar kitos prekės ar

paslaugos pasirinkimą. Kompanija, kuri pateikia kaip galima daugiau

informacijos apie savo prekes ir paslaugas, o taip pat ir kitas sritis,

turi daugiau galimybių parduoti savo paslaugas kitoms kompanijoms, nei ta

kuri informacijos pateikimu apie save apskritai nesirūpina.

2. Personalizacija – elektroninė komercija leidžia atsižvelgti į atskiro

vartotojo reikmes – tai įgalina vartotojui pateikti tikslią, išsamią

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2098 žodžiai iš 6989 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.