Svietimo reformos
5 (100%) 1 vote

Svietimo reformos

Švietimo reformos

Edukacinės komisijos švietimo reforma ir jos poveikis krašto kultūrai.

Edukacinė komisija — valstybinė švietimo reikalų komisija buvo įsteigta 1773 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Uždarius jėzuitų ordiną, Edukacinė komisija vadovavo šalies švietimui. Ji, remdamasi šviečia mosiomis idėjomis, padarė svarbių reformų, supasaulietino ir priartino mokyklas prie gyvenimo. Instrukcijose buvo raginama supažindinti vaikus su žeme, kuri juos maitina ir nešioja, su namais, kuriuose jie gyvena, su duona, kuria jie valgo. „Tegul laisvu nuo pamokų metu lankosi pas įvairius amatininkus, sužino įrankių pavadinimus… Tegu turi nuovoką apie krašto derlių, jo kainas, brangumo ir pigumo priežastis… Tegu įeina į pirklių krautuves, kur pardavinėjami apdarai ir namų apyvokos daiktai…“ — buvo įrašyta vienoje iš instrukcijų. Į mokyklų programas buvo įtraukta botanika, fizika, geometrija, algebra — dalykai, kurie anksčiau visai nebuvo dėstomi. Vietoj lotynų kalbos buvo įvesta dėstomoji lenkų kalba, o į nacionalines lietuvių reikmes nebuvo atsižvelgta.

1775 m. Vilniuje buvo įkurta mokytojų seminarija, kuri rengė parapinių mokyklų mokytojus. Buvusi jėzuitų Vilniaus akademija 1781 m. perorganizuota į Lietuvos vyriausiąją mokyklą ir supasaulietinta. Vietoj jėzuitų akademijos fakultetų Vyriausiojoje mokykloje veikė dvi kolegijos — fizinių ir moralinių mokslų. Pirmojoje buvo dėstomi gamtos ir tikslieji mokslai: botanika, medicina, fizika. Iš humanitarinių disciplinų jaunimui įtakingiausia buvo sociologija, visuotinė istorija. Sociologiją dėstė fiziokratų idėjų šalininkas J.Stroinovskis. Istorikas T.Husaževskis, dėstydamas visuotinę istoriją, kovojo su tamsumu ir prietarais, mokė jaunimą niekur nesekti kitais, o patiems ieškoti, gilintis ir galvoti.

XIX a. pr. kurį laiką Lietuvoje išliko apskritai Edukacinės komisijos įvesta mokyklų struktūra. Bet buvo ir pakitimų. Pagal 1803 m. Rusijos švietimo nuostatus buvo šių tipų mokyklos: parapinė, apskrities, gimnazija ir universitetas. Universitetui dabar buvo pavesta tvarkyti ir švietimo reikalus.

Parapinė mokykla buvo skirta liaudžiai. Bajorija teigė, kad valstiečiai turi tenkintis elementariomis žiniomis. Net liaudžiai skirtose knygose buvo rašoma, „jog prasčiokėliams nereiktų geisti išsimokslinti didesnio mokslo; ir vyresnybei nereiktų daleisti dėl jų mokytis, nes per didelį mokslą apleistų gaspadorystę“. Labiausiai paplitusios buvo vienaklasės parapinės pradžios mokyklos, kuriose mokslas trukdavo 2—3 metus. Čia buvo mokoma pačių elementariausių dalykų: skaityti, rašyti, aritmetikos, tikybos, žodžiu, tiek, kad baudžiauninkas galėtų našiai dirbti ūkyje. Retesnės buvo dviklasės parapinės mokyklos, kuriose programa buvo išeinama per 4 – 5 metus. Jose, be elementarių dalykų, buvo mokoma lotynų, užsienio kalbų, geografijos. Parapinėse mokyklose buvo mokoma lietuviškai ir lenkiškai. Bet kai kur ir parapinėje mokykloje nebuvo paisoma lietuvių tautinių interesų — buvo mokoma vien lenkiškai. Pradinių mokyklų daugiausia buvo Žemaitijoje.

Veikė neoficialios kaimo mokyklėlės — bakalorijos. Patys valstiečiai samdė mokytojus, vadinamus bakaloriais (vėliau jie buvo vadinami daraktoriais), kurie mokė vaikus rašto vienoje iš erdvesnių kaimo trobų arba ėjo per trobas. Tų mokyklėlių programa buvo menkutė. Bet jose dažniausiai buvo mokoma lietuviškai.

Vidurinis mokslas buvo einamas apskrities mokyklose ir gimnazijose šešerius metus. Tik apskrities mokyklose nebuvo mokoma graikų kalbos. Mergaitės mokėsi dažniausiai privačiuose pensionuose. Jų buvo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Vidurinė mokykla buvo skirta bajorijai, atitiko pasikeitusias gyvenimo aplinkybes: aukštuomenės nariai čia gaudavo būtiniausią humanitarinį išsilavinimą ir pasirengdavo praktinei veiklai, be kurios smulkusis ar net vidutinis bajoras negalėjo išsiversti. Literatūra buvo dėstoma pagal klasicizmo principus. Vidurinėje mokykloje dėstomoji kalba buvo lenkų. Mokiniams buvo draudžiama kalbėti lietuviškai. Vidurinį mokslą baigti valstiečių vaikams buvo sunku: jie neturėjo lėšų, trukdė kalbos barjeras. Be to, mokyklą jie turėjo lankyti slapčiomis, svetimomis pavardėmis. Tokius mokinius dvarininkai dažnai atiduodavo į rekrūtus ir gaudydavo. Dar sunkiau valstiečių vaikams buvo išeiti aukštąjį mokslą. Nuo 1813 m. Vilniaus universiteto vadovybei buvo įsakyta reikalauti iš stojančiųjų bajorystės dokumentų. Bet, nepaisydama visų trukdymų, liaudis veržėsi į mokslą.

Su gyvenimu labiau siejama vidurinė mokykla suvaidino svarbų vaidmenį. Joje studijoms pasiruošė nemažai smulkiosios bajorijos ir valstiečių vaikų.

Vilniaus universitetas, jo struktūra. 1579 m. įsteigta Vilniaus akademija nuėjo ilgą raidos kelią. XIX a. pradžioje čia buvo padarytos esminės reformos. Valdantieji sluoksniai, kovodami prieš antibaudžiavinį valstiečių judėjimą, stiprino valstybės aparatą bei ideologinius kadrus. Tam tikslui jie padarė didelę švietimo reformą. Rusijos imperija buvo suskirstyta į 6 švietimo apygardas. Vilniaus švietimo apygardai buvo priskirtos net aštuonios gubernijos — Vilniaus, Gardino, Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Kijevo, Volynės ir Podolės. Kiekvienai švietimo apygardai turėjo vadovauti universitetas.
1803 m. balandžio 4 d. Lietuvos vyriausioji mokykla buvo reformuota ir pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. Vilniaus universitetas tapo didžiulio, turėjusio beveik 9 milijonus gyventojų, imperijos rajono administraciniu švietimo centru. Universitete veikė keturi fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Be to, prie universiteto 1803 m. buvo įkurta Vyriausioji dvasinė seminarija. Tai buvo savotiškas penktasis fakultetas, nes seminaristai klausė universitete dėstomų dalykų ir laikė egzaminus. Universitete buvo skaitoma apie 32 pagrindinius kursus, ruošiama įvairiausių specialistų krašto ūkiui ir kultūrai. Vilniaus universitetas tapo krašto švietimo, kultūros ir visuomeninės minties centru. Apie 1820 m. pasiekęs savo klestėjimo viršūnę, jis buvo viena geriausių Rytų Europos aukštųjų mokyklų.

Lietuvos aukštojoje mokykloje vyravo dvi ideologinės kryptys. Viena jų buvo bajoriška, šlėktiška, kuri aiškiai atspindėjo lenkų nacionalizmo tendencijas. Tos krypties atstovai slopino lietuvių kultūrą, kliudė leisti lietuvišką pasaulietinio turinio spaudą, visaip varžė lietuvių kalbos teises mokykloje. Kitai krypčiai buvo būdinga demokratinė švietėjiška lenkų nacionalinio išsivadavimo tendencija. Šios krypties atstovai universitete turėjo nemaža teigiamos įtakos lietuvių literatūros raidai, rašytojų formavimuisi.

Žymiausi universiteto mokslininkai. Vilniaus universitete dėstė rinktinė profesūra. Savo moksline ir pedagogine veikla ypač garsėjo astronomas J.Sniadeckis, chemikas A.Sniadeckis, botanikas S.Jundzilas, medikas J.Frankas, zoologas L.Bojanus, filologas E.Grodekas, istorikas J.Lelevelis. J.Sniadeckis (1756 – 1830) parašė vertingų matematikos mokslo veikalų vadovėlių. Būdamas universiteto rektoriumi (1807 – 1815), jis pasižymėjo kaip apdairus ir energingas administratorius. A.Sniadeckis (1768 – 1838) skelbė naujas biologijos mokslo pažiūras, bandė sukurti biologijos filosofiją, gyvybę apibrėžė kaip ypatingą medžiagos judėjimo formą, palyginti teisingai aprašė medžiagų apykaitos vaidmenį gyvybės procese, iškėlė aplinkos ir organizmo ryšį, savo darbais padėjo pagrindus patofiziologijai ir biochemijai. S.Jundzilas (1761 – 1847) materialistiškai vertino gamtos reiškinius, tyrinėjo Lietuvos florą, perorganizavo, išplėtė ir išgarsino užsienyje universiteto botanikos sodą — jame buvo apie 6500 augalų rūšių. J.Frankas (1771 – 1842) pirmasis atkreipė dėmesį į klimato bei topografijos sąlygų įtaką žmogaus sveikatai, daug nuveikė profilaktinės medicinos srityje, davė pradžią gyventojų sergamumo ir mirtingumo statistiniam tyrinėjimui, parašė nemažai mokslinių darbų. L.Bojanus (1776 – 1827) buvo lyginamosios anatomijos mokslo pradininkas ir pirmasis jo profesorius Rusijoje. Jis pirmasis išaiškino kai kuriuos stuburinių embriologijos klausimus, parašė apie 10 knygų ir apie 60 straipsnių veterinarijos, lyginamosios anatomijos, embriologijos ir kitais klausimais.

Visuotinės istorijos profesorius J.Lelevelis (1786 – 1861) naujas istorijos mokslo mintis išdėstė savo veikale „Historyka“. Čia teigė, kad istorijos objektą sudaro visuomeniniai santykiai, kultūros ir politikos problemos, „žmonių tobulėjimo“ procesas. Lelevelis iškėlė ir praktinę istorijos reikšmę: istorija skatinanti žmones veikti, geriau apgalvoti savo veiksmus. Profesorius nesutiko su bajorijos privilegijuota išskirtine padėtimi, didikų savivale, liaudies engimu. Lenkijos valstybės kūrėja jis laikė liaudį, stengėsi apginti valstiečių pilietines teises. Nors Lelevelis ir laikėsi unijinių pažiūrų, bet tyrinėjo ir Lietuvos istoriją. Jai yra paskyręs keletą veikalėlių ir straipsnių, iš kurių minėtini: „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais“, „Lietuvos ir Rusios istorija“. Dėstydamas visuotinės istorijos kursą, nemažai vietos skyrė Lietuvos praeičiai. Jis pažymėjo lietuvių narsumą kovoje su kryžiuočiais. Profesorius ypač išaukštino Mindaugą — Lietuvos valstybės kūrėją ir vienytoją. Mindaugas, pasak Lelevelio, įkūnijęs tą jėgą, kuri išgarsinusi Lietuvos vardą ir padėjusi išsilaikyti daugiau kaip šimtą metų. Paskaitose Lelevelis labai kritiškai vertina Lietuvos feodalų vaidus, jų tarpusavio kovas, pridariusias tautai didelių nelaimių. Kalbėdamas apie lietuvių ir lenkų uniją, Lelevelis pažymėjo, kad lietuviai į tą sąjungą žiūrėję su nepasitikėjimu, stengdamiesi išlaikyti politinę nepriklausomybę. Ypač akcentuojamas Vytauto vaidmuo kovoje dėl valstybės savarankiškumo. Lelevelio paskaitose įvairiapusiškai aptariami lietuvių ir rusų tautų santykiai. Motyvuodamas savo dėmesį Lietuvos istorijai, Lelevelis sakė, kad jis už gyventą laiką Vilniuje norįs atsidėkoti šiai tautai jos istorijos dalykų pasvarstymu. Lietuvos istorija jis ragino domėtis ir studentus.

I.Onacevičius (1780 – 1845) kurį laiką dėstė visuotinę istoriją. Jo istorinės koncepcijos atsispindi jau po mirties išleistuose konspektuose „Žvilgsnis į senąją Lietuvos istoriją“ ir „Žvilgsnis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją“. Onacevičius teigė, kad istorija remiasi tautų kilimo ir žlugimo aiškinimu, įvykių priežastingumo nustatymu. Profesorius Vilniaus
universitete pirmą kartą greta visuotinės istorijos pradėjo dėstyti ir Lietuvos istorijos kursą („krašto istoriją“). Į Lietuvos praeitį žvelgė romantiko akimis. Jis smerkė kryžiuočių ekspansiją į Pabaltijį, kritiškai vertino uniją su lenkais, gynė Lietuvos savarankiškumą. Profesorius ragino studentus rinkti tautosaką ir etnografinius duomenis.

Lietuvos teisės istorikas I.Danilavičius (1787 – 1843) buvo gerai ištyręs senovės Lietuvos teisės šaltinius ir tuomet dar veikusį III Lietuvos statutą. Eruditas ir demokratas profesorius turėjo puikią iškalbą. Savo darbe „Napoleono kodekso palyginimas su Lenkijos ir Lietuvos teise“ Danilavičius įrodinėjo, kad, keičiantis tautų gyvenimui, žmonių santykiams, vieni įstatymai turi užleisti vietą kitiems, turi keistis ir veikiančioji teisė. Lietuvos teisės atsiradimą jis aiškino kaip socialinės kovos rezultatą. Danilavičius sakė, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs, neigė luomines privilegijas ir feodalinę nelygybę, kritikavo feodalinę teisę, kuri valstiečius pavertusi vergais. Patarlėse ir dainose jis ieškojo išlikusių senovinių papročių bei teisinių normų liekanų.

Graikų, lotynų kalbų ir literatūrų profesorius G.E.Grodekas (1762 – 1825) daug prisidėjo prie klasikinės filologijos suklestėjimo Lietuvoje. Jis įsteigė klasikinės filologijos mokytojų rengimo seminarą, parašė klasikinės filologijos darbų, parengė Lietuvos mokykloms tos srities vadovėlių, tekstų, visaip populiarino antikinę kultūrą ir literatūrą. Pažymėtinas jo vadovėlis ,,Graikų literatūros istorijos pagrindai“. Grodekas buvo šviečiamojo amžiaus idėjų šalininkas. Nagrinėdamas ir vertindamas antikinės literatūros kūrinius, jis ugdė savo klausytojų protą, jausmus, vaizduotę, lavino skonį. Grodekas teigė, kad menas turi būti natūralus, nevaržomas normų ir taisyklių. Profesorius mokė jaunimą metodiškai dirbti, pažindino su naujausia moksline literatūra, ragino sekti mokslo pažangą. Jis turėjo didelį autoritetą, buvo jaunimo vertinamas.

Studentai dėl gero ir švelnaus būdo gerbė rusų kalbos, literatūros ir istorijos profesorių L.Loboiką (1786 – 1861). Kaip galima spręsti iš tvarkaraščių, jis aiškino „gražiausias poetų ir prozaikų vietas filologiniu ir estetiniu požiūriu“, koregavo studentų bandymus versti žymiausius lenkų kūrinius į rusų kalbą ir iš rusų kalbos į lenkų kalbą. Be savo dėstomų dalykų, Loboika domėjosi paleografija, archeologija, lietuvių kalba bei Lietuvos praeitimi. Etnografinę medžiagą pats rinko ir į tą darbą įtraukė studentus, užmezgė artimesnius ryšius su Kaj.Nezabitauskiu, S.Stanevičiumi, visaip stengėsi D.Pošką įtraukti į literatūrinį ir kultūrinį darbą. Tyrinėdamas lietuvių kalbos ir senovės paminklus, keliavo po Lietuvą, aplankė D.Pošką. Laikraštyje ,,Dziennik Wilenski“ rašė apie Žemaitijos piliakalnius, D.Poškos Baublį, teikė informaciją apie Lietuvą rusų kultūros veikėjui N.Rumiancevui, sukaupė statistinės medžiagos apie Lietuvos miestus.

Universiteto profesūra buvo internacionalinė. Dalį mokomojo personalo universitetas išsiugdė iš savo buvusių studentų, bet nemažą jo dalį sudarė iš Rusijos universitetų, Lenkijos, Vokietijos, Italijos ir kitų valstybių pasikviesti dėstytojai. Vilniaus universitetas turėjo didelį mokslinį autoritetą ir keitėsi su Rusijos, taip pat su užsienio šalių universitetais moksliniais duomenimis, moksline literatūra, paskaitų programomis ir viešųjų paskaitų tekstais.

Universiteto studentai. Iš pradžių universitete studijavo 290 studentų; 1830 m., prieš pat uždarymą, jau buvo 1321 studentas. Čia studijavo lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių ir kitų tautybių žmonių. Didelis buvo ir socialinis įvairumas: universitete, be aristokratijos, smulkiosios bajorijos, mokėsi ir valstiečių vaikų. Mat universitetas griežtai nesilaikė įsakymo, draudžiančio priimti valstiečių vaikus. Didžiuliai socialiniai kontrastai buvo visur. Vieni ir į paskaitas važinėjo karieta, kinkyta bent ketvertu arklių, kiti skurdo iš menkų savo tėvų santaupų ar menkų uždarbių. Iš valstybės ar kitų organizacijų gaudavo paramą tik maža dalis studentų. Tie kontrastai atsispindi ir amžininkų prisiminimuose, kur kalbama, kad vieni lankė salonus, maskaradus, balius, leido laiką lėbaudami, kitiems terūpėjo „knyga, sąsiuvinis ir niekas daugiau“.

Universiteto vadovybė dėjo daug pastangų, kad priverstų studentus laikytis disciplinos ir akademinės rimties. Tam tikslui ji turėjo savo policiją, savo daboklę, skirdavo prižiūrėtojus, vadinamus pėdeliais, nustatydavo griežtą dienotvarkę, įvedė uniformą, draudė lankyti restoranus. Būdavo taip, kad net nueiti į teatrą studentas turėdavo gauti dekano leidimą.

Dauguma paskaitų universitete buvo skaitoma lotyniškai, todėl studentai turėjo gerai mokėti lotynų kalbą. Kai kurios paskaitos buvo skaitomos vokiškai ir kitomis kalbomis, priklausomai iš kurios šalies buvo pakviestas profesorius. Vilniaus universitete buvo leista paskaitų klausytis ir nestudentams.

Universitete mokėsi arba palaikė su juo ryšius daugelis XIX a. pr. lietuvių rašytojų. Čia trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo susibūręs lietuvių literatų būrelis. Universiteto profesoriai, tyrinėję Lietuvos praeitį, domėjęsi
lietuvių kalba ir tautosaka, lietuvių jaunuomenei buvo skatinantis ir drąsinantis pavyzdys. Universitetas išugdė nemažai Lietuvos istorijos tyrinėtojų. Ši aukštoji mokykla formavo pažangią savo klausytojų ideologiją. Čia buvo diegiami nauji mokslo atradimai, šviečiamojo amžiaus idėjos, pažangos ir reformų viltys, kriticizmo dvasia. Universitete jaunimas pajuto feodalinio luomo degradaciją, perprato baudžiavinį išnaudojimą. Aukštosios mokyklos įskiepytos idėjos perėjo ir į lietuviškus raštus.

Draugijos. Intensyvėjąs kultūrinis gyvenimas Lietuvoje pasireiškė ir draugijų kūrimusi. Steigėsi viešos ir slaptos draugijos: Medicinos, Labdarybės, Universiteto neturtingųjų studentų šelpimo, Karinių bičiulių ir kt. Bet platesne veikla išsiskyrė masonai, šubravcai ir filomatai.

Masonų organizacija buvo įkurta 1717 m. Londone ir greitai paplito po visą Europą. Tos organizacijos idealai susiformavo veikiami šviečiamojo amžiaus ideologijos. Masonai propagavo lygybės, laisvės, tautų brolybės idėjas, skelbė religinę toleranciją, smerkė pasaulietinį ir religinį despotizmą, politinį šovinizmą, klasinį visuomenės susiskirstymą. Revoliucinio kelio jie nepripažino, kėlė utopinę mintį, kad pasaulis taikiai pereis į pasaulinės brolybės karaliją. Jų ideologiją atitiko ir uždara, konservatyvi organizacijos struktūra, kurioje buvo daug simbolikos, ceremonialumo, mistikos.

Lietuvoje ši draugija įsisteigė 1776 m. ir ypač išpopuliarėjo XIX a. pradžioje. Vilniuje veikė penki skyriai, kurie buvo vadinami ložėmis: „Uolusis lietuvis“, „Sokrato mokykla“, „Gerasis ganytojas“, „Slavų erelis“, „Tobuloji vienybė“. Raseiniuose buvo įkurta „Palemono“, o Ukmergėje sumanyta steigti „Dorovės triumfo“ ložė. Ložėms priklausė nemažai Vilniaus universiteto profesorių. Lietuvos masonai stengėsi užmegzti ryšius su Europos pažangiaisiais žmonėmis, ieškojo plačiųjų masių paramos. Jie platino Lietuvoje liberalines pažiūras į baudžiavą. Ypač aktyviai antibaudžiavinės mintys buvo propaguojamos 1817 m. Vilniaus seimelyje, kuriame iš 56 jo narių buvo 27 masonai. Kai kurie šios draugijos nariai kėlė ir žmogaus teisių klausimą, rėmė mokslą, meną. Reformomis buvo bandoma masonus paversti liberalios krypties draugija, kuri atitiktų laiko dvasią. Tai ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių carinę valdžią šią draugiją 1822 m. uždrausti.

Dar didesnį populiarumą turėjo triukšminga Šubravcų („Nenaudėlių“) draugija, kuri veikė Vilniuje nuo 1817 ligi 1822 m. Ta draugija taip pat turėjo švietėjiškų tikslų. Ji stengėsi kelti visuomenės dorovę, satyra pliekti jos ydas. Šubravcai smerkė baudžiavą, išjuokė bajorijos tamsumą, prietaringumą, didžiavimąsi titulais, nuolatinį bylinėjimąsi, propagavo darbą, mokslą, švietimą, rūpinosi krašto ekonominės gerovės kėlimu. Jie pasirašinėjo tokiais iš J.Lasickio mitologinio veikalo paimtais pseudonimais, kaip Sotvaras (J.Sniadeckis), Vaižgantas (I.Chodzka), Litvanis (L.Sobolevskis), Aušlavis (M.Balinskis), Gulbis (I.Šidlovskis), Perkūnas (J. Šimkevičius), Pergrubius (L.Borovskis), Poklius (K.Kontrimas) ir pan. Šubravcai buvo įsipareigoję rinkti mitologinę medžiagą, susijusią su savo pseudonimu. Lietuvių nacionalinę kultūrą ir jos kūrėjus jie vertino neigiamai. Savo idėjas šubravcai skleidė per satyrinio laikraščio „Wiadomosci brukowe“ („Gatvės žinios“) satyras, Pvz., satyroje „Mašina mužikams lupti“ piktinamasi bajorijos žiaurumu. Satyroje vaizduojamas tironas, kuris, norėdadamas palengvinti savo darbą, valstiečius muša mašina, taupančia brangų lupiko laiką, saugančią jo jautrią širdį. Kitoje satyroje smerkiamas žiaurus ir šykštus ponas, kuris badaujantiems valstiečiams dalija degtinės varymo atliekas ir už kiekvieną kvortą brogos reikalauja dienos lažo. Dar kitoje satyroje bajorija smerkiama už beatodairišką valstiečių plėšimą. Joje vaizduojama ponia, kuri beveik visą laiką praleidžia mieste, bet, pritrūkusi pinigų, parvyksta į savo dvarą pasipinigauti ir čia parodo nemaža išradingumo: surenka valstiečių suverptus linus, įsako išskersti baudžiauninkų penimas kiaules, net nukerpa vaikinams ir merginoms plaukus. Paskui linus parduoda pirkliams, mėsą — „traktierininkui“, o plaukus — perukų dirbtuvei. Už gautus pinigus kelia puotą. Tokios satyros kurstė antibaudžiavines nuotaikas. Amžininkų liudijimu, laikraštis buvęs labai populiarus, jo pasirodymo dieną knygyną gulte apguldavę smalsuoliai, žinias skaitydavę net ir ten, kur niekados niekas nieko neskaitydavę.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 2918 žodžiai iš 8696 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.