Tarifiniai ir netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai
5 (100%) 1 vote

Tarifiniai ir netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai



Tarifiniai ir netarifiniai tarptautinės prekybos

apribojimai

Referatas

2004 m.

TURINYS

Įvadas ……………………………………………………………………………2psl.

1. Protekcionizmo metodai tarptautinėje prekyboje…………………… 3psl.

1.1. Protekcionizmo sąvoka……………………………………………………4psl.

1.2.Protekcionizmo privalumai ir trūkumai………………………………… 5psl.

2. Tarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai………………………… 6psl.

2.1. Muitų rūšys……………………………………………………………… 6psl.

2.1.1. Muitai paslaugų pasaulyje…………………………………………… 9psl.

2.1.2. Muitų įvedimo padariniai…………………………………………… 9psl.

3. Netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai……………………… 11psl.

3.1. Kiekybiniai apribojimai……………………………………………… . . 11psl.

3.1.1. Kvotos…………………………………………………………………… 11psl

3.1.1. Licencijavimas……………………………………………………… .12psl.

3.1.2. „Savanoriški“ eksporto apribojimai………………………………… 14psl.

3.2. Užslėpti tarptautinės prekybos politikos metodai…………………… . 14psl.

3.3. Finansiniai tarptautinės prekybos politikos metodai………………… 15psl.

3.3.1. Subsidijos…………………………………………………………… .15psl.

3.3.2. Eksporto kreditai…………………………………………………… .17psl.

3.3.3. Dempingas………………………………………………………….. .18psl.

3.3.4. Neekonominiai reguliavimo metodai……………………………….. .20psl.

3.3.4.1. Prekybiniai susitarimai…………………………………….. …20psl.

3.3.4.2. Teisiniai režimai………………………………………….. … 20psl.

Išvados……………………………………………………………………….. … 22psl.

Literatūra …………………………………………………………………… . 23psl.

Įvadas

Tam tikros šalies užsienio ekonominė politika reguliuoja ekonominius santykius su kitomis šalimis. Tai vadinama tarptautine prekyba. Ji susideda iš dviejų prekinių srautų: eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją). Tarptautinę prekybą skatina tokie veiksniai:

• prekybos liberalizavimas;

• prekių transportavimo laiko trumpinimas;

• technikos pažanga;

• daugianacionalinių įmonių steigimas.

Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę ir kitus veiksnius, vykdo gana skirtingą tarptautinės prekybos politiką. Todėl beveik visas tarptautinės prekybos politikos formas galima suskirstyti į dvi kryptis: laisvąją prekybą ir protekcionizmą. Laisva prekyba –tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais. Tuo tarpu protekcionizmas – tai valstybės ekonominė politika, siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos.

Taigi šiame darbe aš norėčiau aptarti protekcionizmo sąvoką, privalumus ir trūkumus, kuriuos jis suteikia tokia politika besiremiančiai valstybei, ir aptarti pagrindinius skirtumus tarp laisvos prekybos ir protekcionizmo politikos.

1. Protekcionizmo metodai tarptautinėje prekyboje

1.1. Protekcionizmo sąvoka

Šiomis ekonomikos sąlygomis, kai į pasaulinę rinką įeina mažai išsivysčiusios ir besivystančios šalys, reikia imtis kažkokių priemonių besivystančiai nacionalinei ekonomikai apsaugoti nuo stiprios užsienio konkurencijos. Kiekviena valstybė siekia eksportuoti kuo daugiau prekių ar paslaugų ir riboti jų importą. Tarptautinės prekybos reguliavimas vyksta ekonominiais (tarifai, netarifiniai veiksniai) ir neekonominiais (prekybinės sutartys, teisiniai režimai) veiksniais.

Laisva prekyba – politika, kai valstybė minimaliai kišasi į užsienio prekybą, kuri, savo ruožtu, vystosi veikiant laisvai kintančioms pasiūlos ir paklausos santykį lemiančioms jėgoms.

Protekcionizmas – valstybės formuojama politika, kurios tikslas – apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, panaudojant tarifinius ir netarifinius prekybos politikos instrumentus.

Laisvosios prekybos pagrindinis teiginys, kad kiekviena šalis turinti plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios tai šaliai patogiausios palyginti su kitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba. Svarbiausi laisvosios prekybos privalumai yra šie : ji skatina abipusiškai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, didina visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą. Taigi, protekcionizmas kinta, galima išskirti net kelias ryškesnes jo formas:

• rūšinis protekcionizmas – nukreiptas į tam tikras valstybes ar atskirus produktus;

• šakinis protekcionizmas – lygina tam tikras ūkio šakas, visų pirmiausia taikomas žemės ūkiui (agrarinis protekcionizmas);


kolektyvinis protekcionizmas – susitarę kelios valstybės (pasirašiusios sutartį, sudarančios kokį nors junginį ar pan.) naudoja protekcionizmą, nukreiptą į jų ratą neįeinančias valstybes;

• paslėptas protekcionizmas – įgyvendinamas užslėptais vidinės ekonomikos politikos metodais.

Tarptautinės prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai.

1.1 Lentelė

Metodai Prekybos politikos instrumentai Nukreiptas į reguliavimą

Eksporto Importo

Tarifiniai Muitų mokesčiai

Tarifų kvotos ×

×

Netarifiniai Kiekiniai Kvotos

Licencijos

Laisvas susitarimas

×

× ×

×

Paslėpti Valstybės užpirkimai

Reikalavimas, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai

Techniniai apribojimai

Mokesčiai ir rinkliavos ×

×

×

×

Finansiniai Subsidijos

Kreditavimas

Dempingas ×

×

Paaiškinimai:

× – reiškia, kad tam tikras instrumentas nukreiptas į šiuo ženklu pažymėtą prekinį srautą.

Iš lentelės matome, kad tarptautinės prekybos apribojimo instrumentai dažniausiai taikomi norint apriboti importą arba sudaryti palankesnes sąlygas eksportui.

1.2. Protekcionizmo privalumai ir trūkumai

Protekcionizmo privalumai.

Labiausiai paplitęs protekcionizmo šalininkų argumentas – eksportas yra teigiamas reiškinys, o importas yra blogis, nes jis naudingas tik užsienio gamintojams. Muitai neva apsaugo nuo importo vietinę pramonę bei palaiko gamintojus.

Čia naudojami muitai, teikiamos subsidijos nacionalinio ūkio vystymuisi, kitais būdais apribojamas prekių judėjimas. Protekcionizmas, taikydamas laisvosios prekybos apribojimus, sumažina naudą iš specializacijos arba visai jos neteikia.

Jei šalys negali laisvai prekiauti, jos yra priverstos perkelti išteklius iš efektyvios jų naudojimo sferos į neefektyvią, kad patenkintų įvairius savo poreikius.

Protekcionizmo trūkumai.

Vykdant protekcionistinę politiką, didindami importo muitai, eksporto – mažinami ar išvis jų atsisakoma. Protekcionistinių priemonių naudojimas turi įtakos vartotojų ir gamintojų išlaidoms. Dėl prekybinių apribojimų padidėja vartotojų išlaidos, nes:

1. padidėja importuojamo produkto kaina;

2. aukštesnė importuojamo produkto kaina priverčia kai kuriuos vartotojus pirkti brangesnes vietinės prekybos prekes;

3. susilpnėjus konkurencijai šalies vidaus rinkoje dėl aukštų importuojamų produktų kainų, vietinės gamybos prekių kainos gali padidėti.

2. Tarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai

2.1. Muitų rūšys

Muitas – pagal muito tarifą nustatytas mokestis, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Kvota – importo kiekio ribojimas.

Tarifinė kvota – atsakingos ministerijos arba kitos valstybinės institucijos ūkio subjektui išduotas leidimas įvežti tam tikrą kiekį prekių be muito arba taikant sumažintą muito tarifą, atitinkamai stokojant tų prekių vidaus rinkoje arba pagal sudarytų laisvosios prekybos sutarčių nuostatas.

Muitų tarifai ir kvotos yra valstybės prekybos politikos pagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų. Muitų tarifas priklausomai nuo konteksto gali būti suprantamas keleriopai:

• santykyje su pasauline rinka, tai – prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas. Sąrašas naudojamų kvotų ir mokesčių, taikomų pervežant prekes per muitinę, sudaromas atsižvelgiant į nacionalinę ekonomiką.

• konkreti muito mokesčio reikšmė, mokama išvežant arba įvežant prekę per muitinę. Šiuo atveju muitų tarifas savo reikšme lygus su muito mokesčiu.

Muito mokestis (customs duty) – privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant ar eksportuojant prekę. Muito mokestis atsiranda kaip importo, eksporto dalis. Muito mokesčiai vykdo šias pagrindines funkcijas:

• fiskalinė funkcija;

• protekcinė funkcija;

• balansavimo funkcija.

Pagal muitų ėmimo pobūdį jie gali būti skirstomi į advaliorinius, specifinius ir mišrius.

Advalioriniai – (mokestis, skaičiuojamas nuo prekės kainos), yra analogiškas mokesčių proporcijai. Apskaičiuojamas apmuitinamų prekių ir kitų daiktų nustatytos vertės dydžio procentais. Daugiausia naudojamas toms prekėms, kurių, pvz., skiriasi charakteristikos toje pačioje prekės rūšyje.

Teigiamas šios muito rūšies bruožas yra tas, kad juo palaikomas vienodas vidaus rinkos apsaugos lygis, nepriklausomai nuo kainų šiam produktui vidaus rinkoje svyravimo, kinta tik įplaukos į biudžetą. Silpnoji tokio muito pusė, įvardijamas reikalingumas muitinėje visuomet žinoti prekės kainą, kuri svyruoja dėl labai daugelio priežasčių.

Specifiniai – (tam tikra suma už prekės vienetą), muitai apskaičiuojami nuo prekių ir kitų vertybių mato vieneto tvirtu tarifu. Naudojami standartizuotoms prekėms, tačiau nebėra galimybių manipuliuoti kainomis, ir dažnai vienodu to paties dydžio muitu apmokestinama brangi ir pigi tos pačios rūšies prekė.

Mišriosios muito normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant.

Pagal tarptautinės prekybos operacijas muitų tarifai yra skiriami į importo, eksporto ir
tranzito:

Importo muitai – mokesčiai, kurie uždedami importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje. Tai vyraujanti muitų forma, naudojama daugelio pasaulio šalių, siekiant apsaugoti savas prekes nuo užsienio prekių konkurencijos.

Eksporto muitai – mokesčiai, uždedami prekėms, kurios yra eksportuojamos iš šalies normaliomis sąlygomis išvežamieji muitai taikomi šiais atvejais:

• norint sulaikyti negausią pačiai šaliai reikalingą žaliavą;

• turint pasaulinę monopolinę kurio nors gamtos turto gavybą;

• norint priversti pagerinti arba standartizuoti tam tikrų išvežamųjų prekių gamybą.

Tranzito muitai – nustatomi tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms.

Pagal savo pobūdį muitai gali būti skirstomi į:

• bendrieji muitai skirti reguliuoti prekybą, pristabdyti importą prekių, kurios yra gaminamos toje šalyje;

• specialūs muitai, kaip atsakomoji reakcija diskriminaciniams veiksniams tos valstybės, kurios prekėms nustatomi tie muitai. Tai laikina priemonė, kurios PPO narių tarpe nėra;

• sezoniniai muitai naudojami operatyviam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypatingai sezoninėms prekėms (žemės ūkio produkcijai);

• antidempingo muitai naudojami tais atvejais, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į šalį žemesne kaina negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių jų įvežimo ar išvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes ir kitas vertybes gali būti padaryta žala šalies interesams;

• kompensaciniai muitai taikomi toms importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos (jei jų importas teikia žalą vietiniams analogiškų prekių gamintojams). Šis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio;

• protekciniai muitai įvedami laikinai, jei užfiksuotas faktas, kad sparčiai augantis importas naikina vietinių gamintojų verslą, išstumia vietinius gamintojus. Taip pristabdomas tam tikros prekės importo augimas. Šalis savo viduje tada turi laiko persitvarkyti.

Būtent šie muitų tarifai ir naudojami šalyje, norint apsaugoti vidaus ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos. Dviejų valstybių lygyje gali būti vedamos derybos, apibrėžiamos pozicijos ir peržiūrimi galimi paaiškinimai, susidariusiai situacijai, bei ieškoma sprendimų kartais įgyvendinamų politiniame lygmenyje.

Pagal muitų kilmę muitai gali būti autonominiai, konvenciniai ir preferenciniai:

Autonominiai – įvedami valstybės. Dažniausiai tai pasireiškia kaip įstatymas, o konkretūs muitų tarifai nustatomi prekybos, finansų ar ekonomikos ministerijų.

Konvenciniai (sutartiniai) – tarifai, įvedami dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu (pvz.: GATT).

Preferenciniai – muitai, taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių. Jie imami pagal sudarytas su kitais kraštais sutartis. Jei su kuria nors valstybe turima didžiausio palankumo pagrindais sudaryta sutartis, tai kiekviena nuolaida, padaryta bet kurios trečios valstybės naudai, tuojau automatiškai tenka ir tai valstybei, kuri turi didžiausio palankumo sutartį.

2.2. Muitai paslaugų pasaulyje

Daugelyje šalių paslaugos sudaro daugiau kaip pusę bendro vidaus produkto. Paslaugos yra neatsiejamos nuo prekybos produktais (transportavimas, draudimas ir kt.), taipogi apmokestintos muitais bei kitais apribojimais.

Vidinės subsidijos šalies gamintojams (paslaugų teikėjams) yra geresnis konkurentabilumo palaikymas nei importuojamų paslaugų apmokestinimas. Savo ruožtu importo tarifai nukreipti prieš paslaugų importą yra geriau nei importo kvota tada, kai licencija kvotos gavimui parduodama aukcione.

Dažniausiai pasireiškia kiekiniai paslaugų importo netarifiniai apribojimai, kurie gali būti:

• prekybos paslaugomis apribojimas;

• kvotų importuojamoms paslaugoms įvedimas;

• filialinių įmonių šalies rinkoje steigimo ribojimas;

• paslaugų teikėjų mobilumo ribojimas. Jis neleidžia jiems atvykti į šalį, kur jų teikiamos paslaugos kaina aukštesnė už tas pačias ar panašaus pobūdžio paslaugas kitur (jų šalyje). Šalis gali įvesti tam tikrus reikalavimus. Pvz.: ekonomistas turi išlaikyti tos šalies kalbos egzaminą ir kt., kad galėtų ten dirbti. Paslaugų vartotojų mobilumo ribojimas dažniausiai pasireiškia vizų išdavimo ribojimu (į žemesnio pragyvenimo lygio šalis).

2.3. Muitų įvedimo padariniai

Neigiami padariniai:

• muitai stabdo ekonominį vystymąsi. Muitų įvedimas mažose šalyse mažina ekonominį vystymąsi ir efektyvumą. Didelėse šalyse yra atvirkščiai, muitai gali duoti naudą – kai prekybos sąlygų pagerėjimas viršija dėl muitų įvedimo atsiradusius nuostolius;

• vienpusis muitų įvedimas dažnai būna prekybinių nesutarimų („karų”) priežastimi. Šie nesutarimai griauna visos tarptautinės prekybos stabilumą ir smukdo pasaulinę ekonomiką;

• muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius. Kadangi padidėja prekės kaina, vartotojai daugiau moka už prekę, daugiau mokesčių gauna valstybė. Tai gali ypač neigiamai paveikti ekonomiškai silpnas valstybes;

• importo muitas netiesiogiai griauna šalies eksportą, neigiamai veikiant mokėjimo balansą.

Daugelyje šalių eksportuojamų prekių sudėtines dalis sudaro importuojamos detalės ir komponentai. Jei yra importo muitas, tai už jas sumokama daugiau nei laisvos prekybos
sąlygomis, todėl eksportuojamų prekių gamybai sunaudojama daugiau finansinių išteklių. Tokia prekė, išėjusi į pasaulinę rinką, yra mažiau konkurentabili lyginant su kitomis, tos pačios rūšies, pigesnėmis prekėmis.

Antra pasekmė: X šalies įvestas muitas, sumažindamas importą, eksportuotojai šaliai y sumažina pajamas ir to pasekoje sumažėja šalies galimybės importuoti iš pirmosios šalies X.

Šių veiksmų padariniai gali būti labai skaudūs: mažėja gamyba, užimtumas, didėja nedarbas. Tyrimai parodė, kad didžioji dalis pasekmių, įvedus šalyje importo muitus, tenka jos eksportuotojams. Ginant vietinių gamintojų interesus, kenčia vietiniai eksportuotojai ir kitos su ginamu sektoriumi susijusios ūkio šakos. Dalis jų bankrutuoja, veikla tampa nebepelninga, ir dalis tos ūkio šakos darbuotojų netenka darbo.

Teigiami padariniai:

• muitai apsaugo jaunas, nesusiformavusias ūkio šakas. Turimos omenyje tos šalies ūkio šakos, kurios ką tik pradėjo vystytis, o kitose šalyse jau stipriai išvystytos ir stiprios. Joms reikalinga valstybės parama. Jei būtų prekyba be jokių apribojimų, silpnų vietinių ūkio šakų produkciją greitai nukonkuruotų geresnės ir pigesnės iš užsienio atvežtos prekės;

• muitai – nacionalinės gamybos skatinimo priemonė. Šis teiginys grindžiamas visa virtine užsienio prekių konkurentabilumą sąlygojamų veiksnių: vietinių gamintojų prekės nebeperkamos, įmonės bankrutuoja, daugėja bedarbių, jiems iš valstybės biudžeto mokamos pašalpos, pamažu smunka pragyvenimo lygis, atsiranda trintis ir nepasitenkinimas visuomenėje;

• muitai papildo biudžetą. Tokį teiginį dažnai pateikia šalys, kuriose muitai sudaro virš 10 % biudžeto. Jose būna silpna mokesčių sistema, klesti korupcija ir juodoji rinka;

• muitai apsaugo nacionalinį saugumą, tarptautinį šalies prestižą, jos kultūrą ir tradicijas.

3. Netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimai

Be tarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo metodų vyriausybė aktyviai naudoja netarifinius metodus – kiekybinius, užslėptus ir finansinius. Kurių dauguma, išskyrus tarifinius muitus, silpnai reaguoja į kiekybinius apribojimus, todėl blogai atsispindi statistikoje. Nacionalinėms vyriausybėms atsiranda alternatyva: kokį prekybos instrumentą – tarifinį ar netarifinį – naudoti konkrečioje situacijoje. Netarifiniai metodai laikomi politiškai priimtinais, be to jie nėra dar viena mokesčių našta tautai. Netarifiniai metodai aiškiai yra patogesni norimam rezultatui pasiekti: nereguliuojami tarptautiniais susitarimais, o juos naudojant savo prekybos politikoje, vyriausybė jaučiasi lengviau, nei įvedant tarifinius apribojimus, kurie reguliuojami Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO).

Daugumoje atvejų naudojant netarifinius metodus, ypač intensyvius kiekybinius, netgi kartu su palyginus liberaliu tarifiniu režimu, visumoje leidžiama pasiekti daug griežtesnį apribojimą vyriausybės prekybos politikoje.

3.1. Kiekybiniai apribojimai

Kiekybiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos reguliavimo forma, apsprendžianti prekių kiekį ir nomenklatūrą, leidžiamą importuoti ar eksportuoti. Apribojimai gali būti naudojami vyriausybės nutarimu vienašališkai arba tarptautinių susitarimų keliu, koordinuojantys tam tikrų prekių prekybą.

3.1.1. Kvotos

Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė eksportuojamų ar importuojamų prekių nustatytam kiekiui, sumai ar numatytam laikotarpiui apriboti. Sezoninė kvota vadinama kontingentu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2395 žodžiai iš 7936 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.