Tarpkultūriniai barjerai ir jų sprendimo būdai
Šiame globalizacijos laikmetyje su skirtingų kultūrų atstovais susiduriama ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir versle. O kur skirtingos kultūros, ten ir tarpkultūriniai barjerai, t. y. kliūtys, trukdančios suprasti kitą kultūrą. Kaip barjerus galima išskirti: verbalinę ir neverbalinę kūno kalbą, socialines taisykles, tarpusavio santykius, vertybes, sampratas ir t. t. Kultūriniai sunkumai atsiranda dėl to, kad visuomenė mums įdiegė tam tikras sampratas ir vertybes, kurios mus savaip apriboja ir paženklina. Negana to, ir mūsų kalba yra neatsiejama nuo mąstymo, kuris taip pat paženklintas kultūrinės patirties ir sąlygotas tų veiksnių, kurie jau nuo vaikystės turėjo lemiamos įtakos mūsų elgesiui. Veikiami šių veiksnių, pasaulį regime per savotiškus “akinius”, kliudančius suvokti kitas kultūras.
Kalbant apie sampratas, akivaizdu, kad sampratos yra tiesios ir aiškios; skirtingi tik mūsų požiūriai į jas. Pavyzdžiui, garbė, pareiga, teisingumas, dėkingumas ir kerštas yra pagrindiniai vokiečių ir kinų, arabų ir polineziečių principai. Tuo tarpu kinas ir amerikietis pareigą supranta skirtingai, o anglo keršto supratimas mažai kuo panašus į siciliečio. Tyla įvairiose šalyse suprantama taip pat nevienodai. Tylus atsakymas į verslo pasiūlymą atrodys neigiamas amerikiečių, vokiečių, prancūzų verslininkams. Jiems pokalbis- dvipusis procesas, kurį vienas pašnekovas tęsia nuo ten, kur kitas sustojo.Tačiau pagal Rytų Azijos “klausymosi kultūrą” nieko bloga atsakyti tyla. Apskritai Suomijoje ir Japonijoje labiau pridera pritariamai linksėti ir tylomis šypsotis. Jei per derybas neatsižvelgiama ar nežinomą antros pusės kultūros ypatybių, susitikimas gali baigtis nesėkme, nes abi pusės viena kitos nesupras.
Kita svarbi tarpkultūrinio bendravimo kliūtis- skirtingos vertybių sistemos. Skirtingos vertybės sąlygoja kitokias socialines taisykles, elgesio ypatybes, požiūrį į tam tikras situacijas, sąvokas ir net humorą. Tarkime, švedams savaime suprantama, kad prekė turi būti pristatyta tinkamai supakuota. Pakuotės išlaidas jie iškart įskaičiuoja į prekės kainą. Lietuviai paprastai nurodo tik prekės kainą. O jeigu klientas paprašo pakuotės, liepia už tai primokėti, tuo nustebindami švedus. Kitas nesusipratimo pavyzdys- lietuvių nepasitikėjimas žodine sutartimi, kai tuo tarpu švedams pakanka ir telefonu susitarti dėl galimybės pradėti verslą.
Skiriasi ir požiūris į kūno kalbą: nervungi, judrūs ispanai, daug gestikuliuojantys rankomis, santūriems švedams ar suomiams atrodo “nenormalūs” . Tuo tarpu italams ar portugalams tai priimtina ir normalu. Taip pat žinome, kad daugumoje europos kultūrų akių kontaktas su kitais pokalbio dalyviais yra svarbus. O štai Japonijoje toks akių kontaktas laikomas nemandagiu ir nederančiu elgesiu, todėl japonai derybų metu net 90% viso pokalbio vengia susitikti žvilgsnius.
Reikia pripažinti, kad kultūrų atstovų požiūris į humorą, ypač anekdotus, taip pat skiriasi. Amerikiečių arba europiečių anekdotai prajuokina retą rytietį. Mat jų puoselėjamos vertybės ir dorovės normos savaime atmeta tokias humoro formas kaip sarkazmas, satyra, hiperbolė ar parodija. Per verslo susitikimus humoras yra dažnas daugelyje Europos šalių, kur jis padeda sutirpdyti ledus, atsipalaiduoti. Tačiau vokiečių įsitikinimu, derybų metu humoras visai nedera. Verslas yra dalykas rimtas ir nėra ko į jį kaišioti nereikšmingų istorijų ar blaškyti dėmesį. Japonai taip pat nesupranta, kam į dalykiškus susitikimus terpti humorą. Pajutę, kad buvo pasakytas anekdotas, kurio tikrai nesuprato, jie nusijuoks tik iš mandagumo. Tad humoras- subtilus dalykas, kas vienos kultūros žmones prajuokina, kitos gali įžeisti.
Bendraujant su kitų tautų atstovais išryškėja jautri sritis- kalbos vartojimas. Žodynas bei sąvokos, būdingos mūsų gimtajai kalbai, riboja mūsų patirties atkarpas. Išmokę daugiau kalbų, ypač tų, kurių sąvokos yra įdomiai skirtingos, plečiame savo regėjimo lauką ir bendravimo galimybes. Norint suprasti, kokia yra užsieniečio kolegos varomoji jėga, nėra geresnio būdo, kaip išmokti jo kalbąperskaityti toje šalyje parašytų knygų ir susipažinti su svarbiausiais to krašto istoriniais faktais. Beje, reikia pripažinti, kad kai kurių sąvokų tam tikrose kalbose neįmanoma išversti. Pavyzdžiui iš švedų kalbos lengva versti į anglų kalbą ir atvirkščiai, tačiau versti iš suomių į anglų kalbą yra kur kas sunkiau. Tokiais atvejais susiduriama su dviprasmiškumu, netikslumu.