Tarptautinė ekonomika
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė ekonomika

I. TARPTAUTINĖS EKONOMIKOS ESMĖ IR SUBJEKTAI

1. Tarptautinės ekonomikos ir politikos sąveika.

TE nagrinėja tarptaut ekonominių santykių teorinius pagrindus, aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptaut finansų problemas, ek bei polit tarpusavio sąveiką moderniajame pasaulyje.

7 dešimtm prasidėję pokyčiai sąlygojo susidomėjimą ek ir polit sričių tarpusavio sąveika tarptautiniu lygiu. Tie pokyčiai:

1. Bretton – Woods sistemos žlugimas

2. Naftos kainų kilimas

3. JAV mokėjimo balanso sunkumai

4. Nedarbo ir infliacijos augimas pagr vakarų industrinėse valstybėse

5. Vakarų pasaulyje iškilo nauji ek galios centrai (V. Europa, Jap., JAV)

6. Naujų industrinių valstybių iškilimas ir dėl to padidėjusi konkurencinė kova. (naujos industrinės valstybės – Singapūras, Tailandas, P. Korėja, Honkongas, Malaizija, Brazilija, Argentina, Meksika, Čilė)

7. Trečiojo pasaulio šalių reikalavimai kurti “naują tarptaut ekonominę tvarką” bei teisingai paskirstyti ek gėrybes tarp Šiaurės ir Pietų

Poreikis spręsti naujas problemas paskatino bandymus aiškintis, kaip ek ir polit sritys sąveikauja šiuolaikinėje visuomenėje

Ek – gėrybių gaminimo, paskirstymo bei vartojimo sistema.

Polit – taisyklių, institucijų, reguliuojančių soc – ek santykius, visuma.

TE ir tarptaut politikos veiksnių sąveikai analizuoti pasirenkamas 1 iš 2 būdų:

1. Ekonomikos įtaka politikai, t.y. ek valstybės ištekliai lemia jos strateginę, diplomatinę, karinę galią.

2. · politinių veiksnių įtaka ek rezultatams

· politinės sistemos poveikis ek sistemai

· tarptaut politinės sistemos struktūros įtaka tarptaut ekonominei struktūrai

2. TE sfera.

Nac ūkiai arba jų subjektai, per tarptaut rinkas susiję tarpusavyje gamybiniais, prekybiniais, finansiniais, valiutos ir kapitalo saitais, sudaro TE sferą.

3. TE subjektai

TE subjektais yra arba gali būti:

· Nacionalinės įmonės

· Transnacionalinės korporacijos

· Nacionaliniai ūkiai

· Tarptautinės integracinės grupuotės

· Tarptautinės ekonominės organizacijos

Nacionalinės įmonės veikia tam tikros valstybės rėmuose ir tampa TE subjektais tuomet, kai užmezga ek santykius su kt TE subjektais, pvz su įmonėmis, esančiomis kitų valstybių struktūrose, taip pat su tarptautinėmis įmonėmis, institucijomis, organizacijomis. Kitokio pobūdžio įmonių, skirtų tik vidaus poreikiams tenkinti, negalima priskirti prie TE subjektų. Nac įmonių įėjimas į tarptaut sferą pirmajame etape vyksta per prekių mainus, kai susipažįstama su kainodara, konjunktūra, funkcionavimo sąlygomis etc. Antrasis etapas prasideda, kai nac įm pilnai įeina į užsienio rinką, pradėjusi ten savo prekių gamybą arba kitokią ūkinę veiklą išplečiant savo gamybos ir realizavimo apimtis, įsigijant naujas rinkas, nugalint prekybinius ir administracinius barjerus. Šiame etape įmonė, pakeitusi kiekyb ir kokyb parametrus, tampa tarptautine. Trečiasis įmonės internacionalizacijos etapas – jos globalizacija, t.y. veikla, išsiplėtojusi pasauliniu mastu ir turi globalinę politiką, susietą su tarptaut rinkomis, konjunktūra. Nemažai nac įmonių veikia pirmame lygmenyje. Į antrą etapą įžengia palyginti nedidelis kiekis. Į globalinį lygmenį patenka tik kai kurios stambiausios ir stipriausios įmonės kaip transnacionalinės įm (ne nacionalinės).

Transnacionalinės korporacijos – tokie susivienijimai, kur visi aktyvai pilnai priklauso motininei įmonei ir yra išsidėstę keliose šalyse. Tarptaut korporacijos – motininė įmonė valdo tik dalį korporacijos aktyvų. Transnac (tarptaut) korporacijos gimsta ir vystosi tiesioginių investicijų poveikyje. Didžioji šiuolaikinių įm dauguma sukurta AB forma, kas žymiai palengvina jų nuosavybės ir struktūros pertvarką. Transnac korporacijos pagal savo prigimtį yra susijusios su konkrečia tarptaut kapitalizacijos forma. Šios korporacijos disponuoja didžiuliu kapitalu. Transnac korporacijos yra nepaprastai svarbūs TE subjektai, kurių reikšmė vis dar auga. 80 proc Vakarų pasaulio prekybos priklauso tarptaut ir transnac korporacijoms.

Nacionaliniai ūkiai kartu su valstybės institucijomis yra svarbiausias TE subjektas. Sąveikos sistemoje tarp nac ūkių svarbiausią vaidmenį vaidina valstybės institucija, kuri atlieka reguliuojančias ir organizacines f-jas politinėje, saugumo, visuomeninejė, ūkinėje sferose. Vis sunkiau darosi išskirti visiškai nepriklausomus nac ūkius. Dabar galima kalbėti apie nac ūkių globalizaciją.

Integracinės grupuotės turi regioninį charakterį. Pradėjo atsirasti 6 dešimtmetyje. Tai susivienijusių valstybių grupė, jų ūkiai tampriai susieti ek, soc ir politiniais saitais. Integracinių procesų įtakoje keičiasi šalių dalyvių ūkio struktūra, institucijų f-jos, kiekviena valstybė netenka dalies savarankiškumo (suvereniteto) ir perleidžia dalį suvereniteto integracinėms grupuotėms. ES, Centrinės Europos laisvosios prekybos grupuotė, EFTA, Š. Amerikos laisvosios prekybos šalys ir kt.

Tarptautinės ekonominės organizacijos. Pasaulinė prekybos organizacija, kuri reguliuoja tarptaut ekonominius santykius. Ji atsirado vietoj GATT’o. Pasaulio bankas – jis negali funkcionuoti be TVF. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas.

II. TE IR KONKURENCIJA

1. Konkurencingumo struktūros
sampratą galima priskirti prie ūkio subjektų. Analizuojant konkurencingumą, negalima atskirai nagrinėti nuo pasaulio ekonomikos pertvarkų. Ją įtakoja tie pertvarkymai, kurie įvyko po energetikos ir žaliavų krizės 8 dešimtmečio pr. Naftos krizė užbaigė stabilią ek vystymosi erą pokario laikotarpyje. Šią erą buvo galiam charakterizuoti žemu infliacijos lygiu palyginti su aukštais ek augimo tempais, stabilia valiutos sistema ir reliatyviai mažais vystymosi kaštais, žemu nac ūkių internacionalizacijos lygiu. Po naftos krizės negalima kalbėti apie stabilų ek augimą.

Konkurencingumo struktūros pakitimai vyko ir tebevyksta, sukeldami eilę soc ir netgi politinių problemų. Pvz kai kurių įmonių ar net pramonės šakų likvidavimas atskirose valstybėse (laivų, tekstilės pramonė, plieno, automobilių gamyba). Industrinių valstybių ek raidoje įvyko žymūs pasikeitimai, kurie darė ir tebedaro įtaką konkurencijai kaip atskirų valstybių mastu, taip ir įm mastu. Pirmas pakitimas, kurį galima stebėti ilgą tarpsnį: pramonės produkcijos lyginamojo svorio kritimas nac produkte. Labiausiai charakteringas JAV ir kt Vakarų industrinėms valstybėms. Pramonę išstumia paslaugų sfera (JAV apie 72 proc BVP, Vokietijoje 60). Perdirbimo pramonė duoda apie 23-30 proc BVP. Pramonė vis mažiau duoda darbo vietų. Industrinėse sferose JAV užimta tik apie 18 proc dirbančiųjų. Pramonės mažėjimas primena buvusią padėtį žemės ūkyje. JAV ž. ū. Dirba apie 3 proc, bet šalis gerai apsirūpina ž.ū. produktais. Šios ypatybės pastebimos visose industrinėse valstybėse, kur darbui imlias pramonės šakas keičia mokslui imlesnės pramonės šakos, kurios yra konkurencingesnės. Pvz puslaidininkių vertė susideda iš 70 proc mokslinių tyrimų ir tik 12 proc iš darbo. Paslaugos jau seniai tapo pasaulinės prekybos dalimi (apie penktadalis) jų prekybos tempai žymiai didesni nei kitokio pobudžio prekių. Paslaugų tiekimas priklauso nuo pramonės funkcionavimo ir jos produktyvumo. Antras pokytis – pasikeitimai perdirbimo pramonėje, mažėjantis žaliavų pareikalavimas iššaukė pakitimus žaliavų pramonėje. Žaliavų kainos smuko, realiai kai kurios yra žemesnės nei prieš 20-30 metų. Žaliavų kiekis pramonės produkcijos vienetui dabartiniu metu tesudaro 40 proc tų žaliavų, kurios buvo sunaudojamos tam pačiam produkcijos vienetui pagaminti XX a pr. Mažinamas medžiagų imlumas keliais būdais:

1. Pažangiū technologijų vystymas

2. Tradicines žaliavas pakeitė sintetinės žaliavos

Pasauliniame ūkyje dviejų pagr veiksnių – darbo jėgos ir žaliavų – reikšmė smuko. Padidinti konkurencingumą šių veiksnių sąskaita tampa nebeįmanoma.

2. Konkurencingumo esmė ir veiksniai.

Kapitalo apimtis ir didžiausias panaudojimo efektyvumas vaidina svarbiausią vaidmenį tarptaut konkurencijoje. Pagr veiksnys – darbo našumas. Pagal finansinius rezultatus ir prisitaikymą prie besikeičiančios situacijos mažosios firmos ir vid firmos prisitaiko geriau negu didieji koncernai. Pirmiausiai tai galima pasakyti apie tradicines pramonės šakas – automobilių gamyba, plieno pramonė, kur nedidelės gamyklos dirba panaudodamos plieno laužą. Gamyba mažesnėmis apimtimis naudinga pirmiausiai dėl automatizacijos. Rinkos prioritetai keliami į pirmą vietą praktiškai visose pasaulio šalyse. Kadangi konkurencija yra rinkos mechanizmo pagrindas, tai jos mastai plečiasi. Konkurencija atskirose šalyse jaučia pasaul konkurencijos įtaką, kuri tampa bet kokios nac ek vystymosi faktoriumi. Tai tiesiogiai susiję su moksliniais tech pasiekimais. Būtent tai skatino naujas technol, naujas sistemas ir naujus valdymo metodus. Moksliniai techniniai pagimdė naujas transporto priemones ir naujas ryšių bei komunikacijos rūšis, konkurencijos pagrindu tampa gera informacija.

Ne mažiau svarbiu veiksniu tampa TE-ių santykių išlaisvinimas nuo tarptaut konfrontacijų kliūčių. XXI a išvakarėse galima pastebėti naujas tendencijas pasaulinės ek vystymesi. Stiprėjant ES ir Jap pozicijoms, reliatyviai silpsta JAV įtaka. Didėja konkurencinė kova tarp šių trijų galios centrų už rinkas, žaliavų šaltinius ir už pirmavimą mokslo-technikos srityje. Karts nuo karto aktyvizuojasi prekybinis karas. Šių centrų galybė neturi analogų.

Ūkinės raidos netolygumas privedė prie jėgų diferenciacijos tarp pagr industrinių valstybių. Jap atsidūrė antroje vietoje pagal ekonominę ir pramoninę galią. Stiprėja 3 centrų ekonominė galia, iššaugdama į konkurencinę kovą. Vak Eur ir Jap siekia savo tikslų rungtyniaudamos su JAV. JAV specialistų nuomone, JAV sunkiau prasiskverbti į Jap rinkas nei Jap į JAV. Jap prekių kokybė ta pati, o kaina mažesnė. Jap įsitikinę, kad pakankamai atvėrė savo rinką kitoms šalims, tačiau jos nemoka pateikti tinkamų prekių.

Šiandien jau nebegalime abejoti tuo, kad pokario metais susiklosčiusi JAV veikla susilpninta. Šiuolaikinis pasaulis ypatingas tuo, kad monocentrizmą ekonomikoje pakeitė policentrizmas. Buvo priimtas Maršalo planas (Europos ek atgaivinimo planas). JAV reikėjo atkurti šias rinkas, kad galėtų prekiauti. Maršalo plano nepriėmė TSRS, Suomija, Lenkija, Čekija.

Mokslinis techninis progresas iššaukė pakitimus pagr industrinių valstybių ek struktūroje ir visame pasauliniame ūkyje. Mažėjo pramonės šakų vaidmuo, labai dinamiškai
vystėsi naujos mokslui imlios šakos (automatika, lazerinė technika). Iš industrinių šalių daugelis gamybų perkeliama į besivystančias šalis, o pačios pradeda vystyti ekologiškai švarias šakas. JAV ir Vak Eur šalyse tradicinės industrijos sferose vyko ir vyksta 2 lygiagretūs procesai:

1. Dalinė likvidacija (perkėlimas į kitas šalis) nesudėtingų, darbui ir energijai imlių gamybų

2. Senų pramonės šakų modernizacija, jų pritaikymas prie naujos sąlygų, kur svarbiausios mokslui imlios šakos.

Modernizuojant tradicinį pramonės potencialą Vak Eur šalys pasiekė geresnių rezultatų nei JAV. Jap perėjo nuo importo technologijų įsisavinimo ir modernizacijos prie nuosavų mokslui imlių šakų sukūrimo ir nac mokslinės-techninės bazės išvystymo. Ji likviduoja pasenusias gamybas, kurių produkcija negali konkuruoti tarptaut rinkose. Per karą jie buvo labai atsilikę ir per tuos metus pasiekė didžiulę pažangą. Jap liberalizavo ek, galėjo laisvai vystytis užsienio ir savas verslas.

Struktūrinės pertvarkos sąlygomis industrinėse valstybėse stiprėja konkurencinė kova. Bet koks pralaimėjimas gali skaudžiai atsiliepti visai ek. Plačiai panaudojamas dempingas. Varžovai pritaiko užmaskuotus eksporto subsidijavimo metodus, taip pat valiuta stimuliuojamos prekybinės ekspancijos skatinimą. Prieštaravimai tarp trijų galios centrų kreditų ir finansų sferoje ne mažiau sudėtingi. Stambiausi Amerikos bankai apie pusę aktyvų laiko už sienos ribų, o Vak Eur sudaro galingus tarptaut konsorciumus, einančius vieningu frontu konkurencinėje kovoje, kuri veda į TNK (transnac komp) ir bankų susivienijimą. Pastebima vis didesnė finansinio kapitalo internacionalizacijos tendencija. Kosmopolitiniai koncernai ir bankai žymiai lengviau prasiskverbia per įv barjerus, statomus vienos ar kitos šalies. Iš čia išplaukia nauji prieštaravimai tarp atskirų valstybių ir TNK. Eina bekompromisinė konkurencija už pirmavimą labiausiai perspektyviose mokslo ir technikos srityse. Lyderiais lieka Jap ir JAV, nors daugelis mokslinių atradimų buvo padaryta Europoje, tačiau jų praktinis pritaikymas užtruko. Kai kuriems koncernams neužtenka jėgų rungtyniaujant su JAV ir Jap konkurentais. Konkurencinė kova tarp industrinių šalių firmų vedama ne vien progresyvios technologijos srityje. Tai vis dažniau priklauso nuo nac ūkių mechanizmų funkcionavimo, nuo firmų taikomų priemonių organizacinėje ir valdymo srityse. Ne veltui 1986 m JAV buvo įkurta spec konkurencingumo tarnyba, į kurią įėjo žymūs verslininkai ir mokslininkai. Prie stambiausių amerikietiškų gaminių konkurencingumo padidinimo faktorių priskiriama progresyvios technologijos įsisavinimo efektyvumo padidinimą, mokslinių kadrų paruošimą ir panaudojimą, naujų korporacinių ryšių formavimą. Rinka yra inovacinio aktyvumo varomoji jėga. Pagal eilę vertinimų didžioji dauguma inovacijų gimė paklausos dėka (iki 70 proc JAV), Jap tyrimais – 40 proc inovacijų ateina iš realizavimo tarnybų ir iki 35 proc tiesiogiai iš vartotojų. Kartu su tuo 9 deš-je korporacijos pačios formuoja naujų prekių ir paslaugų grupes. Naujų prekių gamybą tenka pradėti tuo laiku, kuomet dar didėja senų gaminių pardavimas dėl modernizacijos spartos. Šiuo atveju rizikuojama, bandant atspėti arba suformuoti paklausą. Vartotojų įtaka, vertinant būsimus gaminius, dažnai tampa lemiamu komercinės veiklos sėkmės faktoriumi.

Konkurencija vadinama firmų kova už vartotojų paklausą atitinkamose rinkose (jei rinka imli, konkurencijos pradžioje gali ir nebūti). Valstybės ūkio konkurencingumas priklauso nuo to, kokias ji turi ar sudaro sąlygas kapitalo investavimui ir jo efektyviam funkcionavimui. Atskiros šakos konkurencingumas priklauso nuo investicijų apimties ir jų atsipirkimo, o įm konkurencingumas yra jos sugebėjimas sukonstruoti, pagaminti ir parduoti geresnius gaminius nei konkurentai, turint omeny ne tik kainas, bet ir kt veiksnius (reklamą, įpakavimą etc).

Bendras konkurencingumo matas yra darbo našumo lygis ir dinamika visame ūkyje ir atskirose šakose. Jeigu kai kuriose Eur valstybėse ir JAV tam tikrose ūkio sferose darbo našumo lygis yra aukštesnis palyginus su Jap, tai jo dinamika yra didesnė Jap ekonomikoje.

Šiuolaikinėje tarptaut praktikoje remiamasi 8 pagr konkurencingumo veiksniais:

1. Vidaus nac ek potencialas, pagal kurį galima nustatyti ek efektyvumo ir aktyvumo laipsnį

2. Ūkio internacionalizacija – jo atvirumo laipsnis ir galimybės tarptaut prekybai bei tiesioginėms investicijoms

3. Valdžios veikla, kuri skatina konkurencingumo vystymą (valstybinio sektoriaus dydis, monetarinė ir mokesčių politika, politinis visuomeninis stabilumas)

4. Finansų sektorius – optimalios išteklių paskirstymo galimybės per alternatyvius investicijų pasiūlymus ir jų rėmimą per bankų sistemą

5. Infrastruktūra ir biznio poreikių aprūpinimas (transporto sistema, telekomunikacijos, elektros energijos panaudojimas)

6. Valdymas, jo efektyvumas ir orientacija į prekės kokybę bei pirkėją

7. Mokslas ir technologija. Išlaidos moskliniams tiriamiesiems darbams, inžinierių kvalifikacijai, ūkio inovacijai, intelektualinės nuosavybės apsaugai, naujų technologijų komercializacijai

8. Žmonių resursai: amžiaus struktūra, darbo jėgos kvalifikacija, darbo santykiai, gyvenimo kokybė, išlaidos
šiais veiksniais, prie labiausiai konkurencingų šalių galima priskirti JAV, Jap, Vakiet, Šveicariją, D. Brit. O iš valstybių, neįeinančių į Ek bendradarbiavimo ir vystymosi org (EBVO) – Singapūras, Malaizija, P. Korėja, Taivanas. Iš minėtų veiksnių daugiausiai dėmesio reiktų skirti žmonėms, mokslui ir technologijai, infrastruktūrai.

EBVO (OECD) – tai tarptaut tarpvyriausybinė org, įkurta JAV iniciatyva 1961 m. Iš pradžių į ją įėjo maršalizuotos šalys: Australija, Austrija, Belgija, Danija, D. Brit, Islandija, Isp, It, Izraelis, Jap, Kanada, Liuksemburgas, N. Zelandija, PAR, Norvegija, JAV, Turkija, Vokiet, Suomija, Pranc, Šveicar, Švedija). 1997 m priimtos Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija. Viso priklauso 29 šalys. Pagr tikslas – suderinta politika, skatinanti ek augimą, finansinį vystymąsi, užimtumą ir prekybos plėtrą. Aukščiausias organas – taryba, į kurią renkamas kiekvienos šalies atstovas. Posėdžiauja kartą per metus. Būstinė Paryžiuje.

3. Konkurencinės persvaros determinantės.

Prieš 10-15 prezentuojami konkurencingumo aspektai buvo nukreipti į technologinį faktorių ir kai kuriuos ekonominius parametrus (investic, darbo našumą). Kitokią koncepciją apie konkurenciją sampratą, išeinančią iš įprastinių ribų, yra pateikęs Harvordo universiteto profesorius M. Porteris. Savo koncepciją jis parėmė tyrimais, atliktais 10 išsivysčiusių šalių. Pagr konkurencingumo veiksniu jis laiko inovacijas. Tik per jas įmonė gali įgyti persvarą konkurencijoje. Inovacijos gali turėti ne tik technologinį charakterį, jos gali būti susijusios su ………. Įmonė turi pripažinti, kad nuosavos produkcijos pasenimas vyksta tada, kai ji turi didžiausią sėkmę rinkoje.

Kodėl vienos šalies firmos pasiekusios daugiau nei kitų šalių? Pagal Porterį – dėl susiklosčiusių sąlygų atskirose rinkose. Jis išvardija 4 pagr konkurencingumo veiksnius, kurie atskirai paimti negali savarankiškai įtakoti konkurencinei persvarai vystyti. Jie privalo vienas kitą papildyti. Žr. 1 schemą.

Gamybos veiksniai – Jap ir Šveicar aktyviai remiamas švietimas ir moksliniai tyrimai, nes jose nėra savų išteklių. Šios šalys paprastai specializuojasi tam tikrų produktų gamyboje.

Paklausos ypatumai – veiksnys, tampriai susijęs su pirkėjais ir jų prisitaikymu prie paklausos. Firmos ir valstybės įgauna konkurencinę persvarą tose įšalyse, kur greičiausiai įdiegiamos inovacijos. Paklausos ypatumus įtakoja vartotojų kultūra, įmonių galimybės ir vartotojų politika.

Firmos valdymo struktūra ir strategija – įm įkūrimo sąlygos, jų funkcionavimo organizavimas įtakoja jų reagavimą į rinkos poreikius ir inovacijų diegimą. Tyrimai įrodė, kad nėra tokios valdymo sistemos, kuri garantuotų sėkmę. Vokietijoje yra hierarchinė, Italijoje – šeimyninės ir smulkios įm. Firmos strategijos struktūrai vystyti didelę reikšmę turi konkurencijos kokybė. Stiprių konkurentų egzistavimas stimuliuojančiai veikia įmonę. Didelių rezultatų pasiekta stiprios konkurencijos sąlygomis. Egzistuoja 4 pagr konkurencinės kovos strategijos tipai:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2641 žodžiai iš 8597 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.