Tarptautinė prekyba ir žemės ūkio politika
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė prekyba ir žemės ūkio politika

11213141



Tarptautinė prekyba ir žemės ūkio politika

Referatas

Kaunas 2005

TURINYS

TURINYS 2

1. ĮŽANGA 3

2. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA 4

2.1 Alternatyvieji kaštai 4

2.2 Tarptautinės prekybos reikšmė 4

3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS PRANAŠUMAI IR PRIEŠTARAVIMAI 6

4. TARPATAUTINĖS PREKYBOS RIBOJIMAS 8

4.1 Tarptautinės prekybos ribojimo priežastys 8

4.2 Muitai 8

4.3 Muitų teigiamos ir neigiamos savybės 9

5. BENDROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS (BŽŪP) TIKSLAI IR UŽDAVINIAI 10

6. KRITIKA 11

7. BENDROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS REFORMA 12

8. RINKOS REGULIAVIMAS ŽEMĖS ŪKYJE 13

9. ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA LIETUVOJE 15

IŠVADOS 16

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 17

PRIEDAI 18

1. ĮŽANGA

Dar palyginus neseniai užsienio prekyba buvo suprantama kaip paprastas prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera. Auganti tarptautinė prekyba prisideda prie ES klestėjimo ir daro poveikį mūsų kasdieniniam gyvenimui.

Šio referato tema “Tarptautinė prekyba ir žemės ūkio politika”. Darbui atlikti buvo naudojami šie šaltiniai: moksliniai straipsniai, knygos, internetiniai puslapiai.

Darbo tikslas: paaiškinti, kas tai yra tarptautinė prekyba, kokie yra jos ribojimo būdai ir kam jie naudingi. Kokią įtaką tarptautinė prekyba turi žemės ūkiui. Aprašomos Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) priemonės susijusios su rinkos organizavimu, kainų reguliavimu.

BŽŪP sukurta iškilus poreikiui užtikrinti Vakarų Europos apsirūpinimą maistu, dabartinė bendra žemės ūkio politika toliau remia kaimo plėtrą ir ją skatina per ūkinės veiklos įvairinimą. Svarbiausias prioritetas yra vartotojų poreikiai, todėl reikia gaminti aukštos kokybės maistą ir tuo pačiu tausoti aplinką.

Darbe taip pat aptariama ir ES Bendrosios žemės ūkio politikos įtaka Lietuvos žemės ūkiui. Lietuvos ekonomikos raida ir gerovės kilimas tiesiogiai priklauso nuo atviro ir stabilaus užsienio prekybos politikos režimo taikymo.

2. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA

2.1 Alternatyvieji kaštai

Prekių mainai padeda jų dalyviams sparčiau vystyti žemės ūkį, sudaro sąlygas ekonominiam ir socialiniam atsilikimui įveikti. Jau nuo seniausių laikų svarbiausias aukščiausios valdžios ir elito turto šaltinis buvo iš prekybos gaunamos pajamos.

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų: tai – importo ir eksporto.

Tarptautinėje prekyboje kiekviena šalis specializuojasi tiekti tą produktą, kurio ji turi absoliutų gamybos pranašumą. Tai tokias prekes, kurias gaminant sunaudojama darbo sąnaudų produkcijos vienetui mažiau, nei tą prekę gaminama kitose šalyse. Tačiau specializaciją lemia ir palyginamasis pranašumas. Šalys gali gauti naudą iš tarptautinės prekybos ir tuomet, kai skiriasi prekių gamybos alternatyviniai kaštai. Tai tas kitų prekių kiekis, kurį tenka paaukoti, kad šios prekės būtų pagaminta vienu vienetu daugiau.

Alternatyvieji kaštai matuojami nauda arba pajamomis, kurios būtų gautos naudojant tuos išteklius kitam tikslui pasiekti. Pvz.: Lietuvai naudingiau bananus importuoti, negu juos auginti savo šalyje. Nes tai reikalautų daug daugiau papildomų išlaidų negu bananų transportavimo kaštai. Tuos kaštus kuriuos turėtų skirti bananams auginti, galėtų skirti cukrinių runkelių auginimui.

2.2 Tarptautinės prekybos reikšmė

Tarptautinės prekybos reikšmę nusako šie aspektai:

● Išvežamos iš šalies vidaus rinkoje pagamintos perteklinės prekės ir įvežamos tos prekės, kurių šalis negali pasigaminti.

● Šalyje gaminamos ir išvežamos prekės turinčios absoliutų arba lyginamąjį pranašumą. Tokiu būdu pasisavinamas prekybinis pelnas.

● Dėl užsienio prekybos plinta pažangios technologijos, padedančios kelti nacionalinio ūkio veiklos efektyvumą.

● Šalies prekių ir paslaugų vartotojai įgyja didesnę galimybę rinktis ir geriau tenkinti savo poreikius.

● Vystomos eksportą gaminančios ūkio šakos, mažindamos darbo ir kapitalo sąnaudos išvežamos prekėms gaminti.

XX a. antroje pusėje tarptautinė prekyba plito labai sparčiai. 1950 – 1994 metais ji išaugo 14 kartų. Tokį spartų pasaulinės prekybos augimą lemia šie veiksniai:

● Tarptautinio darbo pasidalijimo plėtotė;

● Mokslinė techninė pažanga;

● Aktyvi transnacionalinių ir daugianacionalinių korporacijų veikla;

● Tarptautinės prekybos liberalizavimas ir GATT principų taikymas pasaulinėje prekyboje( Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos).

● Ekonominės integracijos stiprėjimas.

Taigi, pasaulinės rinkos inicijuotas tarptautinės ekonomikos atsiradimas ir formavimasis privertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apie naują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonominis reguliavimas, vykdomas nacionalinių vyriausybių, kurio pagrindiniai bruožai yra:

• Valstybinis užsienio prekybos reguliavimas pasireiškiantis tarifiniais ir netarifiniais metodais.

• Valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo importo-eksporto, darbo jėgos technologijų.)

• Valstybės reguliavimas valiutos ir finansų (makroekonominiame lygyje).3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS PRANAŠUMAI IR PRIEŠTARAVIMAI

Eksporto didinimas turi labai svarbią
reikšmę šalies ūkiui, todėl stengiamasi jį remti įvairiomis ekonominėmis priemonėmis. Tai ir valstybės priemokos gamintojams už eksportuojamas prekes, ir prekių pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis nei vidaus rinkoje. Tačiau taip pat ne mažiau svarbi yra ir importo reguliavimo politika, kadangi importo apimtis ir struktūra lemia šalies gyventojų gyvenimo lygį. Tai būtų tokios priemonės: importo licencijos ir importo kvotos. Suprantama, kad kiekviena šalis per užsienio prekybą stengiasi realizuoti savo ūkio pranašumus.

Dar palyginus neseniai užsienio prekyba buvo suprantama kaip paprastas prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera.

Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem pagrindinėmis kryptimis:

I – auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamos tos pačios kooperacijos.

II – stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip iš konkurentų pasaulinėje rinkoje tampama gerais partneriais, bendraujančiais tiek mokslo, tiek gamybos, tiek prekių realizavimo sferose.

Siekdamos kuo geriau pasinaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais, daugelis šalių savo teritorijoje sukūrė ypatingas ekonomines zonas. Čia galima laisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietinius gyventojus, disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi. Tokiuose rajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos prekės neapmokestinamos, o įmonės naudojančios naujas technologijas skatinamos įvairiomis ekonominėmis lengvatomis.

Tarptautinė prekyba taip pat daro ir kitą, labiau ginčytiną poveikį visuomenės vertybėms, idėjoms ir elgesio normoms. Taip ekonominio nacionalizmo šalininkai prekių įvežimą (importą) dažnai vertina neigiamai. Jų nuomone prekyba nepaiso tradicijų ir papročių, ugdo materializmą ir troškimą vartoti atvežtines prekes, žalingas šalies gyventojams. Kai kurie kritikai įžvelgia užsienio prekyboje imperialistines ekonominės politinės kultūrinės ekspansijos galimybes.

Tačiau įvairios nuomonės apie tarptautinę prekyba neužgožia svarbiausios minties, kad mainai naudingi visoms besivystančioms šalims, kitaip jie laisva valia nevyktų. Mažoms šalims užsienio prekyba yra vienintelis būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų šalių, o dažniausiai, tai tiesiog būdas garantuoti savo egzistenciją. Tačiau, nors tarptautinė prekyba yra absoliučiai naudinga visoms šalims, pasaulis išbandė įvairiausius būdus, kaip ją riboti. Suprantama gerų nerado, nes jų nėra. Bet koks prekybos ribojimas galų gale tampa žala visuomenei. Šiuo metu tarptautinė prekyba yra laisvesnė negu bet kada, kadangi pasaulis išmoko laisvosios prekybos pamoką, o kai kurios postkomunistinės šalys, tarp jų ir Lietuva, dar tik pradeda pajusti savo kailiu ar tikrai užsienio prekybą riboti žalinga.

Priklausomybė nuo užsienio prekybos Lietuvoje 2004 metų duomenimis. (plačiąja prasme) – 52,7% BVP priklausė nuo prekių ir paslaugų eksporto.

Prekyboje prekėmis – eksportas į ne ES šalis sudarė apie 33 %., importas – apie 36 %.

4. TARPATAUTINĖS PREKYBOS RIBOJIMAS

4.1 Tarptautinės prekybos ribojimo priežastys

Prekybiniai apribojimai visada naudingi konkuruojančių su importu prekių gamintojams. Jei prekės gaminamos šalies viduje, gamybos kaštai aukšti ir ji negali konkuruoti su importuojamomis prekėmis, tai gamyba ir užimtumas šioje šakoje mažės. Šis neigiamas užsienio prekybos poveikis koncentruojasi viename ar keliuose vidaus sektoriuose, kai tuo tarpu užsienio prekybos nauda – galimybė vartotojams pigiau nupirkti importuojamą prekę, negu ją parduoda vidaus gamintojai. Todėl, neigiamas pasekmes patiriančias sektoriaus darbuotojai turi stimulą ir galimybę siekti, kad sektorius būtų apsaugotas nuo konkurencijos pigesnių užsienio prekių. Vyriausybės lygiu priimant tokius sprendimus dažnai neatsižvelgiama į tai, kad per ilgą laikotarpį tokia apsauga kenkia vidaus gamybai, nes susilpnina kaštų mažinimo ir produkcijos kokybės gerinimo stimulus. Taip pat yra neatsižvelgiama į vartotojo interesus.

Prekybos politika apima ne tik prekybos, bet ir kitų ričių klausymus ( ekonomikos, politikos, organizacinius, administracinius, teisinius ir kt.). Šios sąsajos sąsajos pasireiškia ekonomikos vystymosi įtaka tarptautinei prekybai, politinėmis valstybės nuostatomis, pozicijomis, teisinių aktų nuostatomis. Tarptautinės prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai.

• Tarifinių apribojimų pagrindinis akcentas – muitais formuojami apribojimai.

• Netarifiniai apribojimai – pasireiškia kaip kiekiniai ir paslėpto protekcionizmo metodai.

4.2 Muitai

Valstybė siekdama apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio prekių konkurencijos plačiai taiko netiesioginius mokesčius – muitus, kuriais apmokestina prekes ir kitus daiktus gabenamus per sieną. Kadangi užsienio prekybą sudaro prekių išvežimas iš šalies ir įvežimas į šalį, tai bendrą muitų sistemą sudaro 3 blokai:

• Importo muitai – tai atitinkamai sugrupuotas prekių sąrašas, kurios apmokestinamos nustatyto dydžio mokesčiais, įvežant jas per valstybinę šalies sieną. Tai pagrindinė tarptautinės prekybos muitinio reguliavimo dalis, nes jos
įgyvendinami muitų politikos tikslai.

• Eksporto muitai – tai prekių sąrašas, kurių išvežimu į užsienį valstybė nesuinteresuotą, tačiau draudimo išvežti netaiko. Dažniausiai naudojama siekiant apriboti išvežti iš šalies gamtinius išteklius arba jaučiant šalies viduje kokių nors prekių stygių. Atskirais atvejais eksporto muito mokesčiai duoda galimybę padidinti eksportuojamos produkcijos kainą kitų šalių vartotojų sąskaita ir nedidinant eksporto apimčių papildyti valstybės biudžeto pajamas. Tačiau tada reikia turėti labai tvirtas tos prekės pozicijas pasaulinėje rinkoje.

• Tranzitiniai muitai – tai mokestis už gabenimas per šalie teritorija prekes į kitas šalis. Viena vertus tai valstybės biudžeto pajamų papildymo įrankis, o kita vertus tai nepageidaujamų per šalį prekių srautų apribojimas, siekiant nepabloginti ekologinės situacijos ar sprendžiant kai kuriuos užsienio prekybos protekcionistinius uždavinius.

Muitai yra klasifikuojami pagal įvairius kriterijus: pagal muitų ėmimo pobūdį; pagal apmuitinimo laiką; ekonominius valstybės tikslus ir interesus ir pagal kilmę. Tačiau įvedus muitus pirmiausia nukenčia vartotojai. Jau vien tai, kad tos prekės yra importuojamos į šalį rodo, jog vartotojai jas labiau vertina nei savo šalies gamybos analogus. Įvedus muitus vartotojas priverstas mokėti didesnę sumą pinigų arba įsigyti mažesnį kiekį. Muitų įvedimas akivaizdžiai nenaudingas vartotojui, ir tai galima įvertinti kiekybiškai remiantis klasikiniu paklausos ir pasiūlos modeliu (tai pavaizduota grafike).

4.3 Muitų teigiamos ir neigiamos savybės

Paprastai muitų politika būdinga silpnai išsivysčiusioms šalims, nors muitai nėra pati efektyviausia priemonė tarptautiniai ekonomikai reguliuoti. Pripažįstant laisvosios prekybos naudą tiek atskirai šaliai, tiek pasauliniam ūkiui, ekonomiškai silpnesnės šalys ne visada gali naudotis tarptautinių ekonominių ryšių reguliavimo būdais.

Autarkijos argumentas naudojamas teigiant, kad šalis turi apsaugoti tas importo pakaitalus gaminančias šakas, kurios gamybai naudoja ribotus gamtinius išteklius, pvz.: žemės ūkis, anglies pramonė.

Žemės ūkio muitai yra taikomi iš ES nepriklausančių valstybių importuojamiems reglamentuotiems žemės ūkio produktams ir yra skirti kompensuoti skirtumą tarp kainų pasaulio rinkoje ir Bendrijos vidaus rinkoje nustatytų kainų (1 priedas).

Muitai įvedami naujų šakų apsaugai, strateginių šakų apsaugai, vietinės gamybos prekių konkurencingumui stiprinti taip pat nedarbo sumažinimui.

Nors yra argumentų pateisinančių muitų naudojimą, tačiau jų įvedimas turi ir neigiamų pasekmių:

● Muitai stabdo ekonomikos vystymąsi, nes mažina tarptautinę prekybą.

● Sukuriamas pretekstas atsakomosioms kitų šalių protekcionistinėms priemonėms.

● Padidina vartotojo mokesčius, nes pakelia prekės kainą.

● Importo muitas netiesiogiai griauna eksporto muitą.5. BENDROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS (BŽŪP) TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) – tai nuosekliai išplėtota perskirstomojo pobūdžio Europos Sąjungos politika, kurios svarbiausia paskirtis – ES biudžeto lėšomis remti žemės ūkio sektorių, garantuojant žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas

Romos sutartyje, kuria remiantis šešios šalys sukūrė Europos ekonominę bendriją (EEB) ir kuri įsigalėjo 1958 m. sausio 1 d., žemės ūkis buvo specialiai įtrauktas į bendrąją rinką, kurioje kiekybiniai apribojimai ir muitai, nustatyti prekybai tarp šalių narių, būtų pašalinti ir būtų nustatytas bendras išorinis tarifas.

Pagrindiniai žemės ūkio politikos tikslai, numatyti Romos sutarties 39 straipsnyje, išplaukė iš tuometinės rinkos situacijos pokarinėje Europoje, pasižymėjusios žemės ūkio ir maisto produktų stygiumi. Žemės ūkis liko sudėtingas objektas integracijos atžvilgiu, nes nacionalinė žemės ūkio politika šalyse – narėse, skyrėsi savo metodais ir gaunama parama.

Pradiniame BŽŪP įgyvendinimo etape buvo numatyta:

• padidinti žemės ūkio našumą, remiant techninę pažangą ir užtikrinant racionalų žemės ūkio gamybos vystymą bei optimalų gamybos veiksnių, tai yra darbo jėgos, panaudojimą;

• tokiu būdu užtikrinti tinkamą žemės ūkio bendruomenės pragyvenimo lygį, būtent didinant asmens, dirbančio žemės ūkyje, individualias pajamas;

• užtikrinti tiekimo galimybes;

• stabilizuoti rinkas;

• užtikrinti stabilų maisto prekių tiekimą vartotojams priimtinomis kainomis.

Kaip matome, šie tikslai vienodai atspindėjo žemės ūkio produkcijos gamintojų ir vartotojų interesus. Pradiniame BŽŪP formavimo etape, žemės ūkio gamybos ir maisto produktų suvartojimas Europos valstybėse buvo skirtingas, todėl kiekviena Europos Sąjungos valstybė, atsižvelgdama į savo šalies specifines žemės ūkio sąlygas, galėjo formuoti BŽŪP. Stengiantis išvengti neigiamų socialinių ir ekonominių pasekmių, tokių kaip nedarbas miestuose ar kaimo vietovėse, socialinės adaptacijos problemos ir pan., formuojant BŽŪP buvo atsižvelgta į žemės ūkio gamybos specifiką (žemės ūkis – ne tik šalies ūkio, užtikrinančio pajamas, dalis, bet ir žemdirbyste besiverčiančių žmonių gyvenimo būdas). Tai turėdamos galvoje, Europos Sąjungos šalys atsisakė revoliucinių pertvarkymų
žemės ūkyje ir pasirinko tradicinį žemės ūkio paramos variantą.

6. KRITIKA

Pagrindinė BŽŪP (bendra žemės ūkio politika) kritika susijusi su jos protekcionistiniu pobūdžiu. Laisvosios rinkos šalininkai ypatingai nesutinka su vyriausybių kišimusi, pasak jų, laisva rinka (be valstybės kišimosi) žymiai efektyviau susitvarko su resursų paskirstymu.

Tarp BŽŪP kritikų yra ir kai kurie globalizacijos šalininkai. Jų teigimu subsidijos prisideda prie problemos, kuri kartais vadinama Europos Tvirtovė. Vakarai kiekvienais metais išleidžia dideles sumas pinigų subsidijoms, o tai turi labai neigiamas pasekmes vargingesnėms šalims, kurios konkuruoja žemės ūkio rinkoje. Taip pat teigiama, kad BŽŪP sukuria žemės ūkio produkcijos perteklių, kuris parduodamas trečiojo pasaulio šalims ir ne tik neleidžia joms eksportuoti savo produkcijos Vakarams, bet netgi didina jų skurdą vesdami trečiojo pasaulio ūkininkus prie bankroto.

Žemės ūkio subsidijos taip pat palaiko dirbtinai aukštas maisto kainas Europos Sąjungoje. Kai kurių ekspertų teigimu europiečiai moka už maistą apie 25% daugiau nei mokėtų nesant BŽŪP.

BŽŪP yra neproporcingai palanki kai kuriems Europos Sąjungos regionams, būtent, Prancūzijai, Ispanijai ir Portugalijai. Šios šalys gauna dideles sumas pinigų kitų šalių sąskaita.

7. BENDROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS REFORMA

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2440 žodžiai iš 4869 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.