Tarptautinė privatinė teisė
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė privatinė teisė

TURINYS

ĮVADAS 3

I SKYRIUS 5

1.1 BENDRIEJI KLAUSIMAI 5

1.1.1 Jurisdikcijos klausimai 5

1.1.2 Pripažinimo klausimai 6

1.1.3 Tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalykas 7

1.1.4 „Užsienio teisės“ samprata 8

1.1.5 Tarptautinės privatinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės santykis 10

1.2 TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS ŠALTINIAI 11

1.2.1 Bendroji charakteristika 11

1.2.2 Konstitucija ir bendrieji teisės principai 12

1.2.3 Tarptautinės sutartys 13

1.2.4 Vidaus statutinė teisė 14

1.2.5 Teismų praktika 15

1.2.6 Papročiai ir teisės doktrina 16

1.3 KOLIZINĖS NORMOS 16

1.3.1 Kolizinės normos samprata 16

1.3.2 Kolizinių normų rūšys 17

1.3.3 Kolizinės normos struktūra 19

1.3.4 Pagrindiniai kolizijų sprendimo principai 19

1.4 PRELIMINARŪS KLAUSIMAI, SUSIJĘ SU KOLIZINIŲ NORMŲ TAIKYMU 21

1.4.1 Bendrosios pastabos 21

1.4.2 Kvalifikavimas 21

1.4.3 Šalutinė problema 23

1.4.4 Išskaidymas 24

1.4.5 Grąžinimas 24

1.4.6 Atsisakymas taikyti užsienio teisę 26

II SKYRIUS: PROCESINIAI TARPTAUTINIO BYLINĖJIMOSI KLAUSIMAI 28

2.1 TEISMINIS PRIKLAUSYMAS 28

2.1.1 Bendrosios pastabos 28

2.1.2 Actiones in personam 29

2.1.3 Actiones in rem 30

2.1.4 Forum non conveniens 30

2.1.5. Lis pendens 31

2.1.6 Sutartinės jurisdikcijos ypatumai tarptautiniame civiliniame procese 32

2.1.7 Teisminis priklausymas pagal tarptautines sutartis 33

2.1.8 Ieškinio užtikrinimas 34

2.2 PRANEŠIMŲ IR ŠAUKIMŲ ĮTEIKIMAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE 34

2.3 ĮRODYMŲ RINKIMAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE 38

2.4 UŽSIENIO TEISMŲ SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS 39

2.4.1 Bendrosios pastabos 40

2.4.2 Pripažinimas pagal dvišales tarptautines sutartis 40

2.4.3 Pripažinimas nesant dvišalės tarptautinės sutarties 41

2.4.4 Kiti atvejai 41

2.5 TARPTAUTINIO KOMERCINIO ARBITRAŽO KLAUSIMAI 42

III SKYRIUS: TAIKYTINOS TEISĖS KLAUSIMAI 43

3.1 TEISĖ, TAIKYTINA ŠEIMOS TEISINIAMS SANTYKIAMS 43

3.1.1 Santuokos galiojimas ir sudarymo procedūra 43

3.1.2 Ištuoka 45

3.1.3 Sutuoktinių turtiniai ir asmeniniai neturtiniai tarpusavio santykiai 46

3.1.4 Vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai 47

3.1.5 Įvaikinimas 48

3.2 TEISĖ, TAIKYTINA SUTARTINĖMS PRIEVOLĖMS 49

3.2.1 Šalių teisė pasirinkti taikytiną teisę 49

3.2.2 Teisė, taikytina nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės 51

3.2.3 Specialus atvejai 52

3.3 TEISĖ, TAIKYTINA DELIKTINĖMS PRIEVOLĖMS 53

3.3.1 Bendrieji atvejai 53

3.3.2 Išimtys 54

3.4 TEISĖ, TAIKYTINA DAIKTINĖMS TEISĖMS 55

3.4.1 Nekilnojamieji daiktai 56

3.4.2 Kilnojamieji daiktai 57

3.5 TEISĖ, TAIKYTINA PAVELDĖJIMO SANTYKIAMS 60

3.5.1 Testamento galiojimas 60

3.5.2 Kilnojamojo turto paveldėjimas 61

3.5.3 Nekilnojamojo turto paveldėjimas 61

3.6 TEISĖ, TAIKYTINA KITIEMS SANTYKIAMS 62

3.6.1 Čekis ir vekselis 62

3.6.2 Valiutinės operacijos 63

3.6.3 Kiti klausimai 63

Įvadas

Suvereniteto principas leidžia valstybei priimant teisės aktus reglamentuoti pačius įvairiausius valstybės viduje susiklostančius santykius. Visi valstybės teritorijoje esantys subjektai turi paklusti jos nustatytai teisinei tvarkai. Tačiau jos priimtos teisės normos baigia galioti su jos valstybinėmis sienomis. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad nacionalinė teisė nepasižymi eksteritorialumu, t.y. valstybės vidaus teisė galioja tik teisiniams santykiams, juridiniams faktams ar jų padariniams, susiklosčiusiems ar įvykusiems jos teritorijoje.

Tai, kad vienos valstybės vidaus teisė sukelia teisinių padarinių arba vienokį ar kitokį teisinį efektą užsienio valstybėje, galima paaiškinti tik tuo, jog atitinkama užsienio valstybė (jos teismai ar kitos kompetentingos institucijos) pripažįsta kitos draugiškos valstybės vidaus teisę ir ją taiko. Pavyzdžiui, šiuolaikinėje tarptautinėje privatinėje teisėje pripažįstama, kad reikia atsižvelgti į imperatyvias užsienio valstybės teisės normas ir jas taikyti. Antai, jeigu Lietuvos įmonė prekiautų su valstybėmis, kurioms JAV įstatymai nustatė sankcijas, ir JAV teismas Lietuvos įmonei taikytų už tai atsakomybę, tai toks JAV teismo sprendimas turėtų teisinį efektą Lietuvoje tik jeigu jis Lietuvoje būtų pripažintas arba Lietuvos teismai, nagrinėdami sutartinius ginčus, atsižvelgtų į tuos JAV įstatymus ir atitinkamai juos taikytų. Taigi, pagal šią, trečiąją nuomonę, valstybės vidaus teisės eksteritorialumas pasireiškia tik todėl, kad kitų užsienio valstybių teismai pripažįsta ir taiko tam tikros valstybės teisę.

Privatinė teisė reglamentuoja labai įvairius santykius: šeimos, nuosavybės, prievolinius ir t.t. Šių santykių, jeigu jie susiklosto ir plėtojasi tik konkrečios valstybės viduje, teisinio reglamentavimo šaltinis yra vienintelis – valstybės vidaus (nacionalinė) teisė. Tačiau privatinės teisės reguliuojami santykiai gali peržengti valstybės sienas. Tokių pavyzdžių daugybė: išvykusi į kurią nors užsienio valstybę Lietuvos pilietė susituokia su tos valstybės piliečiu; Lietuvos pilietis nusiperka namą Ispanijoje; JAV pilietis įvaikina vaiką – Lietuvos pilietį; Lietuvos įmonė stato namus Rusijoje ir t.t. Šiais atvejais sakoma, kad teisiniam santykiui būdingas užsienio, arba tarptautinis, elementas.

Teisiniam santykiui būdingą užsienio, arba tarptautinį, elementą gali lemti įvairios priežastys:

– santykio subjektas (santykio subjektai gali
būti skirtingų valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys, pvz., Lietuvos įmonė perka metalą iš Ukrainos įmonės);

– santykio objektas (santykio objektas gali būti užsienio valstybėje, pvz., mirusio Lietuvos piliečio palikimą sudaro Latvijoje esantis nekilnojamasis turtas);

– juridinio fakto, dėl kurio atsirado, pasikeitė ar baigėsi tas teisinis santykis, įvykimas užsienio valstybėje (pvz., testamento surašymas ir mirtis užsienio valstybėje atostogavusio ar darbo reikalais buvusio ir ten sunkia liga susirgusio Lietuvos piliečio);

– būtinumas nustatyti asmens nacionalinę priklausomybę siekiant išsiaiškinti jo teisnumą ir veiksnumą (pvz., Vokietijoje gyvenančiam Jordanijos piliečiui norint susituokti Lietuvoje su Lietuvos piliete; beje, teisnumo ir veiksnumo klausimą gali tekti spręsti ne tik teismui, bet ir notarams, civilinės metrikacijos įstaigoms);

– aplinkybė, kad kai kuriuos proceso veiksmus gali tekti atlikti užsienio valstybėje, nors civilinė byla nagrinėjama Lietuvos teisme (pvz., gali prireikti įteikti teismo šaukimą ar kitokius dokumentus užsienio valstybėje esančiam asmeniui; užsienio valstybėje gali tekti rinkti įrodymus ir pan.);

– užsienio valstybėje priimtų teismo ar arbitražo sprendimų vykdymas Lietuvoje (jeigu užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo sprendimą tenka vykdyti Lietuvoje, kyla klausimas, kokioms sąlygoms esant tai galima padaryti Lietuvoje).

Atsiradęs užsienio elementas nepakeičia teisinio santykio esmės – tas santykis ir toliau lieka atitinkamai civilinis, darbo, šeimos ar kitoks privatinės teisės reglamentuojamas santykis. Tačiau užsienio elementas teisiniam santykiui suteikia tam tikro savitumo, pasireiškiančio būtinumu atsakyti į papildomą klausimą, t. y. išsiaiškinti, ar šį santykį turi reguliuoti vienos ar daugiau valstybių vidaus teisė, o jeigu vienos, tai kurios būtent. Atsakymą turi pateikti valstybė savo vidaus teisėje. Aišku, valstybė gali pasirinkti izoliacionizmo poziciją ir ignoruoti kitų valstybių teisės sistemas, nustatydama, kad visiems santykiams, taigi ir turintiems užsienio elementą, taikoma tik jos vidaus teisė. Tokiu atveju valstybė nepripažintų užsienyje sudarytų savo piliečių santuokų, taip pat užsienyje sudarytų sutarčių, nebūtų galima paveldėti užsienyje esančio turto ir t.t. Tokios valstybės piliečiai būtų pasmerkti gyventi tik savo valstybėje ir nepalaikyti jokių ryšių su užsieniu. Šiandien, matyt, nėra pasaulyje valstybės, kuri būtų pasmerkusi save tokiai izoliacijai.

Atsižvelgti į užsienio valstybės teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti verčia kelios objektyvios priežastys. Pirmiausiai, pripažinti esant kitų valstybių teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti skatina vis labiau besiplečiančio tarptautinio įvairių ūkio sričių bendradarbiavimo poreikiai, kitokie tarptautiniai valstybių ir žmonių ryšiai. Verslininkui būtina garantuoti, kad jo teisės, įgytos pagal vienos valstybės teisę, bus pripažintos ir ginamos kitoje valstybėje; santuoką su užsienio piliečiu sudarančiam asmeniui turi būti garantuota, kad ši santuoka bus pripažįstama ir jo valstybėje, ir t. t.

Antra, atsižvelgti į užsienio teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti reikalauja teisingumo principas. Besąlygiškas teismo vietos valstybės teisės (lex fori) taikymas gali reikšti neteisingumą. Pavyzdžiui, užsienio valstybėje sudarytos sutarties forma, atitikdama jos sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimus, gali neatitikti teismo vietos valstybės teisės reikalavimų. Arba užsienio valstybėje sudaryta santuoka, galiojanti santuokos sudarymo vietos valstybės teisės požiūriu, pagal teismo vietos valstybės teisę gali negalioti. Jeigu teismas tokiais atvejais sutarties ar santuokos galiojimo klausimą spręstų tik pagal savo valstybės teisę, ši pozicija būtų neteisinga sutarties šalių ar sutuoktinių atžvilgiu. Toks problemos sprendimas reikštų, kad asmenys privalo laikytis ne tik savo valstybės teisės, bet ir visų kitų valstybių teisės reikalavimų. Praktiškai tai neįgyvendinama ne tik dėl to, kad neįmanoma gerai išmanyti visų pasaulio valstybių teisės, bet ir dėl to, jog tą patį klausimą įvairių valstybių teisė reguliuoja skirtingai. Antai, pagal musulmonų teisę, santuoka gali galioti, o pagal Lietuvos teisę, ji negaliotų. Tad sudaryti santuoką taptų apskritai negalima, nes būtų neįmanoma patenkinti visiškai skirtingų (vienas kitam priešingų) teisės sistemų reikalavimų.

Trečia, privatinėje teisėje teisinių santykių subjektai turi daug galimybių savarankiškai nustatyti savo teises ir pareigas. Dauguma privatinės teisės normų yra dispozityvios ir leidžia šalims savo tarpusavio teises ir pareigas nustatyti tarpusavio susitarimais. Taigi privatinėje teisėje pripažįstamas sutarties laisvės principas, kurio sudedamoji dalis yra sutarties šalių autonomija, t. y. jų teisė pasirinkti sutartiniams santykiams taikytiną teisę. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Švedijos įmonės, sudarydamos paskolos sutartį, gali joje numatyti, kad jų sutartiniams santykiams bus taikoma Švedijos teisė (CK 1.37 str. 1 d.). Jeigu Lietuvos teismas tokio šalių susitarimo nepaisytų ir besąlygiškai taikytų tik Lietuvos teisę, tai reikštų šalių autonomijos principo paneigimą ir dispozityvumo principo ignoravimą.

Ketvirta,
būtinumą atsižvelgti į užsienio teisę ir atitinkamais atvejais ją taikyti lemia visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai, kuriais grindžiami šiuolaikiniai valstybių tarpusavio santykiai: valstybių suverenios lygybės, abipusiškumo, taikaus ginčų sprendimo, sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų vykdymo, nesikišimo į valstybių vidaus reikalus, pagarbos žmogaus teisėms ir kiti.

Taigi sprendžiant bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, susiduriama su materialiosios ir proceso teisės klausimais, atsakymo į kuriuos pirmiausiai reikia ieškoti valstybės vidaus (nacionalinės) teisės normose. Šių teisės normų visuma ir yra vadinama tarptautine privatine teise.

Toliau dar kartą grįžtama prie užsienio (tarptautinį) elementą turinčių klausimų, kurie ir sudaro tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalyką.

I SKYRIUS

1.1 Bendrieji klausimai

1.1.1 Jurisdikcijos klausimai

Teismui užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje pirmiausiai tenka spręsti proceso klausimą, o būtent ar teismas kompetentingas nagrinėti tokią užsienio (tarptautinį) elementą turinčią bylą. Taigi pirmiausiai teismui kyla jurisdikcijos kolizija — tarptautinio civilinio proceso klausimas, t. y. bylos, turinčios užsienio (tarptautinį) elementą, teisminio priklausymo problema.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CKP) sakoma, kad civilinių bylų dėl ginčų, kuriuose dalyvauja užsienio valstybių piliečiai ar juridiniai asmenys arba asmenys be pilietybės, taip pat dėl ginčų, kurių nors viena iš šalių gyvena užsienyje, teisminis priklausymas nustatomas vadovaujantis šiame kodekse įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis.

Išspręsti tarptautiniame civiliniame procese kylantį jurisdikcijos klausimą bendrųjų jurisdikcijos taisyklių, numatytų nacionaliniame Civilinio proceso kodekse, deja, nepakanka. Įvairios valstybės vidaus (nacionalinėje) civilinio proceso teisėje nustato skirtingas jurisdikcijos taisykles. Todėl neretai kyla įvairių valstybių vidaus (nacionalinės) teisės normų, reguliuojančių konkretaus ginčo teisminį priklausymą, kolizija. Pavyzdžiui, Prancūzijos Civilinio kodekso (toliau – CK) 14-15 straipsniai Prancūzijos piliečiams nustato tam tikrą jurisdikcijos privilegiją. Pagal ją, Prancūzijos piliečiai gali reikšti ieškinius užsienio asmenims Prancūzijos teismuose, nesvarbu, užsienio asmuo turi gyvenamąją (verslo) vietą Prancūzijoje ar ne. Taigi bylos priklausymą Prancūzijos teismų jurisdikcijai lemia ne atsakovo gyvenamoji (verslo) vieta ar kiti kriterijai, o ieškovo pilietybė.

Dauguma kitų valstybių, taip pat Lietuva, tokios privilegijos savo piliečiams nenumato. Tuo tarpu teisingai neišsprendus šios kolizijos, gali būti sudėtinga pripažinti ir vykdyti priimtą teismo sprendimą užsienio valstybėje.

Siekiant išvengti tokių problemų, šalia bendrųjų jurisdikcijos taisyklių dera turėti ir specialiąsias, kad būtų galima nustatyti civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį priklausymą. Tokios specialiosios taisyklės gali būti nustatytos tiek vidaus (nacionalinėje) civilinio proceso teisėje, tiek ir tarptautinėse sutartyse (dvišalėse ar daugiašalėse). Pavyzdžiui, civilinių bylų, kurių šalys yra Lietuvos ir Lenkijos fiziniai ir juridiniai asmenys, teisminis priklausymas bus nustatomas pagal 1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Lietuvos ir Lenkijos sutartis) 21-51 straipsnius. Tad teisės normos, reguliuojančios civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį priklausymą, yra sudedamoji tarptautinės privatinės teisės dalis, nes jomis vadovaujantis išsprendžiamas kolizinis klausimas, t. y. kurios valstybės teismas kompetentingas nagrinėti konkretų ginčą, turintį užsienio (tarptautinį) elementą.

Be teisminio priklausymo problemos nagrinėjant ginčus, turinčius užsienio (tarptautinį) elementą, kyla ir kitų teismo jurisdikcijos plačiuoju požiūriu klausimų. Pavyzdžiui, vienai iš šalių ar kuriam kitam byloje dalyvaujančiam asmeniui esant užsienio valstybėje, teismui kyla klausimas, kaip jiems nusiųsti ieškinio pareiškimo ar kitokių dokumentų nuorašus, pranešimą apie teismo posėdžio vietą ir laiką, kitokius dokumentus. Teismas gali siųsti dokumentus tiesiogiai (ne per oficialias valdžios institucijas) užsienyje esančiam byloje dalyvaujančiam asmeniui ar perduoti kokiu nors kitu būdu? Atsakymo į tai taip pat reikia ieškoti tarptautinės privatinės teisės normose, kurios reguliuoja teismo pranešimų ir kitokių dokumentų siuntimą ir įteikimą dalyvaujantiems byloje asmenims, esantiems užsienio valstybėje. Šias normas gali nustatyti tiek vidaus (nacionalinė) teisė, tiek dvišalės ar daugiašalės tarptautinės sutartys (konvencijos).

Kitas aspektas, susijęs su teismo jurisdikcija plačiuoju požiūriu, yra įrodymų rinkimas užsienio valstybėje. Nagrinėjant civilinę bylą gali paaiškėti, kad įrodymai, kurie patvirtintų tam tikras reikšmingas bylai aplinkybes, yra užsienio valstybėje. Taigi kiltų klausimas, kaip surinkti užsienio valstybėje esančius reikiamus įrodymus, t. y. teismas tai gali daryti pats ar turi
pagalbos į užsienio valstybės teismą. Atitinkamai Lietuvoje esančių įrodymų rinkimo problema galėtų kilti ir užsienio valstybės teismui. Jis turėtų kreiptis į Lietuvos teismus ir prašyti surinkti mūsų valstybėje esančius įrodymus. Lietuvos teismui gavus užsienio valstybės teismo pavedimą surinkti įrodymus, vėl reikėtų išsiaiškinti ne vieną dalyką. Pirmiausiai – rasti atsakymą, ar toks pavedimas vykdytinas, o jeigu vykdytinas, tai pagal kokias civilinio proceso taisykles – Lietuvos ar užsienio valstybės? Atsakymo į šį klausimą taip pat reikia ieškoti tarptautinės privatinės teisės normose – tiek vidaus teisės, tiek dvišalių (daugiašalių) tarptautinių sutarčių (konvencijų) normose.

Nagrinėjant civilinę bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, šalia įrodymų rinkimo gali tapti būtina atlikti ir kitus tarptautinio pobūdžio proceso veiksmus. Pavyzdžiui, ieškovas gali prašyti užtikrinti ieškinį areštuojant užsienio valstybėje esantį atsakovo turtą; teismui nustačius, kad šalių ginčo santykiui turi būti taikoma užsienio valstybės materialioji teisė, tektų rinkti informaciją apie taikytiną užsienio valstybės teisę – gauti oficialų atitinkamo užsienio valstybės teisės šaltinio tekstą, kitą medžiagą, susijusią su užsienio teisės aiškinimu ir taikymu. Taigi šiuo atveju vėl kiltų tarptautinės privatinės teisės reguliuojamas bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcijos ir susižinojimo su užsienio teismais klausimas.

Pažymėtina, kad dėl jurisdikcijos gali tekti spręsti ne tik nagrinėjant civilines bylas. Tarptautinėje privatinėje teisėje jurisdikciją reikia suprasti plačiau – kaip valstybės bet kurios institucijos kompetenciją spręsti klausimą, turintį užsienio elementą. Pavyzdžiui, gali kilti klausimas, ar Lietuvos civilinės metrikacijos įstaiga gali registruoti užsienio piliečių santuoką ar ištuoką, ar notaras gali atlikti tam tikrą notarinį veiksmą ir panašiai.

1.1.2 Pripažinimo klausimai

Priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią ir sukelia atitinkamų teisinių padarinių tik jį priėmusio teismo valstybėje. Teismo sprendimas, kaip ir pozityvioji teisė, nepasižymi eksteritorialumu. Kad teismo sprendimas galiotų ir sukeltų atitinkamų teisinių padarinių ir užsienio valstybėje, atitinkamos užsienio valstybės valdžios institucijos privalo atlikti tam tikrą procedūrą – proceso veiksmus, dėl kurių teismo sprendimas užsienio valstybėje įgytų tą naują kokybę, t. y. galėtų sukelti tokių pačių teisinių padarinių kaip ir jį priėmusio teismo vietos valstybėje.

Pripažinti teismo sprendimą užsienio valstybėje šalims gali būti svarbu ne vien todėl, kad pripažinimas yra būtina sprendimo vykdymo užsienio valstybėje prielaida. Šalys gali turėti tokį teisinį interesą dėl pačių įvairiausių priežasčių. Gali būti svarbu, kad užsienio valstybė pripažintų teismo sprendimą, net kai jo priverstinio vykdymo klausimo apskritai nekyla (šitaip būna, kai teismo sprendimu pripažinta tam tikra asmens teisė arba tam tikrų teisinių santykių pasibaigimas, pasikeitimas ar jų egzistavimas, t. y., kai priimtas vadinamasis „teismo sprendimas dėl pripažinimo“; pvz., asmeniui gali būti svarbu, kad užsienio valstybėje būtų pripažintas teismo sprendimas nutraukti jo santuoką, jeigu jis nori joje sudaryti naują). Arba, tarkime, teismui priėmus sprendimą, atsakovas tampa suinteresuotas, kad ieškovas nepareikštų tapataus ieškinio užsienio valstybėje. Jeigu teismui priėmus sprendimą ieškovas pareikštų tapatų ieškinį užsienio valstybėje, atsakovas galėtų gintis nuo šio ieškinio įrodinėdamas, kad ginčas jau yra išspręstas kitos valstybės teismo sprendimu. Tačiau tokia atsakovo gynyba būtų veiksminga tik jeigu užsienio valstybė pripažintų anksčiau priimtą kitos valstybės teismo sprendimą. Galimas ir kitoks pavyzdys. Asmeniui, kurio viena santuoka nutraukta arba pripažinta negaliojančia teismo sprendimu, išvykus į užsienį ir norint ten sudaryti naują santuoką, būtų svarbu, kad teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo ar jos pripažinimo negaliojančia būtų pripažįstamas ir užsienio valstybėje, t. y., kad ir užsienio valstybės teisės požiūriu jis nebūtų laikomas susituokusiu. Asmuo, užsienio valstybei tokio teismo sprendimo nepripažinus ir laikantis nuostatos, kad jis yra susituokęs, toje užsienio valstybėje naujos santuokos sudaryti negalėtų (nebent ta valstybė nepripažintų monogamijos principo).

Ginčus, kylančius iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, sprendžia ne tik teismas, bet ir arbitražas. Jis ypač populiarus esant tarptautiniams komerciniams santykiams. Prireikus arbitrų priimtą sprendimą vykdyti užsienio valstybėje, kyla arbitražo sprendimo pripažinimo klausimas. Arbitražo, kaip ir teismo, sprendimas būtų vykdomas užsienio valstybėje tik jeigu jos atitinkama kompetentinga institucija pripažintų užsienyje priimtą arbitrų sprendimą. Taigi pripažinimo klausimai apima tiek užsienio valstybių teismų, tiek užsienio valstybėje priimtų arbitražo sprendimų pripažinimą.

Sprendžiant užsienio valstybės teismo ar užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo klausimą kyla nemažai problemų: kokia turi būti pripažinimo procedūra, kokius dokumentus reikia pateikti
prašant pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą, kokiems pagrindams esant galima atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą ir panašiai. Į šiuos klausimus taip pat atsako tarptautinė privatinė teisė.

1.1.3 Tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalykas

Analizuoti klausimus, susijusius su tarptautine privatine teise, sudėtinga jau vien todėl, kad pats terminas „tarptautinė privatinė teisė“ yra kontroversiškas ir dažnai sukelia dviprasmybių. Neretai šis terminas asocijuojasi tik su tarptautine, o ne su vidaus (nacionaline) teise. Dviprasmybių dažniausiai kelia žodis „tarptautinė“, o kartais – ir „privatinė“. Todėl svarbu aptarti ir terminijos problemas.

Būtina pabrėžti, kad šiuo atveju žodis „tarptautinė“ reiškia ne šaltinį, o teisinio reguliavimo dalyką. Taigi nėra vienos, bendros visoms valstybėms tarptautinės privatinės teisės, skirtingai nuo tarptautinės viešosios teisės, kuri yra viena visoms civilizuotoms valstybėms. Kiekviena valstybė turi savo tarptautinę privatinę teisę, savaip reguliuojančią užsienio (tarptautinį) elementą turinčius santykius. Tai, kad dėl vienodinimo kai kurie tarptautinės privatinės teisės šaltiniai yra ne vidaus, o tarptautinės teisės aktai, nekeičia jos esmės – ji išlieka vidaus (nacionalinės), o ne tarptautinės viešosios teisės dalis.

Žodis „privatinė“ tarptautinės privatinės teisės pavadinime taip pat pabrėžia jos teisinę prigimtį ir reguliavimo dalyką. Šios teisės normos reguliuoja ne valstybių tarpusavio santykius, o privačius, t. y. privačių asmenų tarpusavio, santykius arba tokius, kurių bent vienas iš subjektų yra privatus asmuo, tad šie santykiai įeina į privačios, o ne viešosios teisės reguliavimo dalyką. Taigi tarptautinė privatinė teisė yra privatinės teisės dalis, kuri reguliuoja privatinius teisinius santykius, kai šie peržengia vienos valstybės teisės sistemos ribas. Tarptautinė privatinė teisė taikoma tada, kai privataus pobūdžio santykis įgyja užsienio (tarptautinį) elementą ir todėl kyla vidaus (nacionalinės) privatinės teisės sistemos ir užsienio teisės sistemos kolizija. Vadinasi, tarptautinė privatinė teisė yra tarsi vidaus (nacionalinės) privatinės teisės tąsa tiems privatinės teisės reguliuojamiems santykiams, kurie turi užsienio (tarptautinį) elementą.

Nėra vienos nuomonės ir dėl tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalyko. Apibendrintai butų galima konstatuoti, kad daugelio valstybių teisės doktrinoje tarptautinė privatinė teisė laikoma tik kolizinių normų visuma. Todėl materialiosios teisės normos, tiesiogiai reguliuojančios santykį, turintį užsienio (tarptautinį) elementą, laikomos atitinkamos teisės šakos, pavyzdžiui, civilinės, šeimos, komercinės ir panašiai, ar instituto normomis, o ne tarptautinės privatinės teisės normomis. Tokios nuostatos pagrįstumą patvirtina ir tarptautinė praktika. Laikantis būtent tokio požiūrio, tarptautinės privatinės teisės ir atitinkamų kitų teisės šakų ar institutų vienodinimui skiriamos skirtingos tarptautinės konvencijos; tarptautinę teisę vienodina tam tikros tarptautinės organizacijos; užsienio valstybėse, kur tarptautinė privatinė teisė sisteminama atskiruose teisės aktuose, sisteminamos tik kolizinės normos, o suvienodintos materialiosios teisės normos inkorporuojamos į kitus teisės aktus.

Atriboti kolizinę ir materialiąją normą dažniausiai nėra paprasta. Neretai tenka sutikti, kad susiduriama su mišria, t. y. kolizine-materialiąja, norma. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos CK 1.11 straipsnis, kur nustatomi užsienio teisės taikymo ribojimai, laikytinas kolizinę norma, nes orientuoja, kurios valstybės — Lietuvos ar užsienio — teisę taikyti. Kita vertus, ši norma, nors ir netiesiogiai, tačiau vis dėlto reguliuoja patį santykį, pavyzdžiui, nurodydama teismui taikyti Lietuvos teisę, jeigu užsienio teisės taikymas prieštarautų viešajai tvarkai. Kolizinėmis-materialiosiomis taip pat laikytinos normos, reguliuojančios santuokos sudarymą konsulinėse įstaigose, ir daugelis kitų. Išvados dėl mišrių -kolizinių-materialiųjų normų egzistavimo teisingumą patvirtina aplinkybė, kad ne vienoje tarptautinėje sutartyje (konvencijoje) yra suvienodintų tiek kolizinių, tiek materialiosios teisės normų. Pavyzdžiui, dauguma 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos normų yra materialiosios, t. y. jos tiesiogiai ir vienodai reguliuoja santykius, susijusius su tarptautiniu krovinių vežimu kelių transportu. Tačiau šios konvencijos 16 straipsnio penktoji dalis yra kolizinė norma. Ji nurodo, kad krovinio realizavimo procedūra nustatoma pagal krovinio realizavimo vietos valstybės įstatymus ir sąlygas. Taigi ši norma nurodo tik krovinio realizavimo procedūrai taikytiną teisę, o ne tiesiogiai reguliuoja pačią procedūrą.

Kadangi santykių, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, teisinis reguliavimas Lietuvoje yra palyginti naujas dalykas, šios srities teismų praktika negausi ir nenusistovėjusi, tikslinga kai kuriuos dalykus nagrinėti plačiau, kartu bent trumpai aptariant tarptautines konvencijas, kurios vienodai reguliuoja tam tikrus santykius.

Baigiant analizuoti tarptautinės privatinės teisės prigimtį atkreiptinas dėmesys į dar vieną dalyką. Nors ir
pabrėžiamas privatus šios teisės pobūdis, tačiau apskritai neigti viešojo pobūdžio elementą tarptautinėje privatinėje teisėje vargu ar būtų galima. Pirma, tarptautinėje privatinėje teisėje yra normų, kurių paskirtis – saugoti viešąjį interesą. Taigi jos yra veikiau viešosios, o ne privatinės teisės normos, pavyzdžiui, jau minėtas CK 1.11 straipsnis, kur nustatomi užsienio teisės taikymo ribojimai. Antra, minėta, tarptautinė privatinė teisė reguliuoja tarptautinio civilinio proceso dalykus – teisminį priklausymą, teismo pranešimų ir šaukimų įteikimą, sprendimų pripažinimą ir t.t., o civilinio proceso teisė laikoma mišria (t. y. turinčia ir viešajai, ir privatinei teisei būdingų bruožų) teisės šaka. Vadinasi, tarptautinė privatinė teisė, būdama privatinės teisės šaka, turi ir viešosios teisės elementų. Ir tai nėra nuostabu, nes šiandien visiškai pagrįstai kalbama apie viešosios ir privatinės teisės konvergenciją. Galų gale yra valstybių, kurios apskritai nedaro esminio skirtumo tarp viešosios ir privatinės teisės (tai būdinga bendrosios teisės tradicijos valstybėms). Pagaliau tai veikiau teorinė diskusija (nors, minėta, šis klausimas gali būti aktualus ir praktikai), o faktas yra tas, kad tokių normų yra. Taigi teisininkui praktikui svarbiau žinoti, kada ir kaip jas taikyti.

1.1.4 „Užsienio teisės“ samprata

Tarptautinės privatinės teisės požiūriu sąvoka „užsienio teisė“ reiškia bet kurią kitą funkcionuojančią teisės sistemą, išskyrus bylą nagrinėjančio teismo vietos (lex fori) valstybės teisę. Problema kyla tada, kai vienos valstybės teritorijoje galioja kelios teisės sistemos, kurių koegzistavimą lemia valstybės teritorinis sutvarkymas ar kokios kitos priežastys. Štai federacinėje valstybėje šalia federalinės teisės sistemos galioja ir federacijos subjektų teisės sistemos. Pavyzdžiui, JAV galioja federalinė teisės sistema ir valstijų teisės sistemos. Skirtingos teisės sistemos taikomos ir daugelio kitų pasaulio valstybių (Australijos, Kanados ir kt.) teritorijose. Tačiau kelios teisės sistemos gali galioti ir unitarinėje valstybėje. Pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje 1918-1940 m. buvo keturios skirtingos civilinės teisės sistemos; Didžiojoje Britanijoje yra atskiros Anglijos, Šiaurės Airijos ir Škotijos teisės sistemos.

Kai tam tikrose valstybės teritorijos dalyse galioja skirtingos teisės sistemos, kyla vadinamoji vidaus kolizija, t. y. reikia nustatyti, kurioje teritorijos dalyje galiojančią teisės sistemą reikia taikyti sprendžiant šalių ginčą.

Valstybėje kelios skirtingos teisės sistemos gali galioti ne tik teritoriniu, bet ir kitu principu – teisės tradicijos, religiniu. Bene labiausiai paplitęs yra pastarasis, kai skirtingos teisės sistemos gali būti taikomos skirtingoms tos pačios valstybės gyventojų grupėms, atsižvelgiant į jų išpažįstamą religiją. Pavyzdžiui, Libane, Izraelyje kai kurių sričių, ypač šeimos, santykiams, skirtingos teisės sistemos taikomos žydams, krikščionims ir musulmonams. Analogiška padėtis taip pat yra Pakistane, Indijoje ir kitose valstybėse. Tokiu atveju skirtingų teisės sistemų kolizija vadinama tarpasmenine.

Kai valstybėje yra kelios teisės sistemos, nepakanka nustatyti, kad šalių ginčo santykiui turi būti taikoma tos valstybės teisė. Tokiu atveju būtina detalizuoti, kuri iš kelių pripažįstamų teisės sistemų turi būti taikoma, t. y. tenka išspręsti vidaus arba tarpasmeninę koliziją. Taigi nepakaktų vien konstatuoti, kad ginčo santykiui būtina taikyti JAV teisę, bet ir atsirastų būtinybė nustatyti, kokia teisė – federalinė ar konkrečios valstijos – turi būti taikoma. Atsakymas į šį klausimą priklausytų nuo to, kokia teisė – federalinė ar valstijų – reguliuoja atitinkamą santykį. Jeigu santykį reguliuotų valstijų teisė, tektų nustatyti, kurios iš penkiasdešimties JAV valstijų teisę būtina taikyti. Tačiau kokiais kriterijais vadovaujantis būtų galima ir reikėtų nustatyti, kurią iš kelių užsienio valstybėje galiojančių teisės sistemų būtina taikyti?

Pagal CK 1.10 straipsnio ketvirtąją dalį, jeigu užsienio valstybės, kurios teisė, pagal šio kodekso normas, turi būti taikoma, konkrečiose teritorijos dalyse galioja skirtingos teisės sistemos, tai nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos teritorijos teisės sistemą, nustatomą pagal užsienio valstybės teisės nustatytus kriterijus. Pagal to paties straipsnio penktąją dalį, jeigu užsienio valstybėje, kurios teisė, pagal šio kodekso normas, turi būti taikoma, yra kelios teisės sistemos, taikomos skirtingų kategorijų asmenims, tai taikytina teisės sistema nustatoma pagal tos valstybės teisės nustatytus kriterijus. Taigi nustačius, kad būtina taikyti konkrečios valstybės, turinčios kelias teisės sistemas, teisę, konkrečią teisės sistemą reikės nustatyti ne pagal Lietuvos teisę, o pagal tos užsienio valstybės kolizines normas. Pavyzdžiui, nustačius, kad būtina taikyti JAV valstijų, o ne federalinę teisę, atitinkamą JAV valstiją, kurios teisės normas reikės taikyti, teks nustatyti pagal JAV teisės kolizines normas. Tačiau jeigu atitinkamos užsienio valstybės teisė nenumatytų kriterijų, pagal kuriuos turėtų būti nustatoma konkreti iš kelių toje valstybėje
teisės sistemų, taikytiną teisės sistemą turėtų nustatyti pats bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas glaudžiausio ryšio doktriną, t. y. teisės normas tos teisės sistemos, su kuria nagrinėjama byla yra glaudžiausiai susijusi (CK 1.10 str. 6 d.).

Sąvoka „užsienio teisė“ yra problemiška dar ir dėl kitos priežasties. Nustačius, kad turi būti taikoma užsienio valstybės teisė, kyla klausimas, reikia vadovautis tiek užsienio valstybės materialiosios teisės, tiek jos tarptautinės privatinės teisės normomis ar tik materialiosios teisės normomis. Atsakymas į šį klausimą gali lemti ne tik taikytiną teisę, bet ir bylos baigtį.

Labai svarbu žinoti, kad sąvoka „užsienio teisė“ reiškia teisę, taikytiną šalių materialiesiems santykiams, o ne proceso teisę (užsienio valstybės proceso teisės normos gali būti taikomos tik išimtiniais, tarptautinių sutarčių ir vidaus teisės numatytais atvejais). Todėl civilinės bylos nagrinėjimo tvarką visada nustato teismo vietos valstybės proceso teisė (lex fori), o ne užsienio valstybės proceso teisė. Tačiau skirtingų valstybių teisė nevienodai vertina kas laikytina materialiąja, o kas -proceso teise. Todėl teismui neretai tenka spręsti dar vieną problemą – materialiosios ir proceso teisės atribojimo klausimą.

Sąvokos „užsienio teisė“ taip pat nederėtų apriboti tik atitinkamos užsienio valstybės statutine teise. Nustatyti, kad šalių santykiams būtina taikyti užsienio valstybės teisę, reiškia, jog tos teisės turinį privalu atskleisti remiantis visais toje užsienio valstybėje pripažįstamais teisės šaltiniais: pozityviąja teise, teismų praktika, teisės doktrina ir t.t. Neretai užsienio valstybės įstatymo tekstas nėra pakankamas teisingai išspręsti bylą. Be įstatymo teksto, analizuotina ir įstatymo aiškinimo bei taikymo praktika. Pavyzdžiui, konkreti užsienio valstybės teisės norma, priimta prieš šimtą ar daugiau metų, teismų praktikoje gali būti aiškinama ir taikoma visiškai kitaip, negu būtų galima spręsti iš jos lingvistinio teksto – atsižvelgiant į pasikeitusias socialines, ekonomines sąlygas jos taikymo sritis gali būti labai išplėsta, arba atvirkščiai, – susiaurinta. Tai reiškia, kad, nežinant užsienio valstybės teismų praktikos ir teisės doktrinos ir aklai remiantis vien įstatymo tekstu, galima suklysti. Taigi sąvoka „užsienio teisė“ apima tiek pirminius (tiesioginius), tiek antrinius (netiesioginius) teisės šaltinius.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad sąvoka „užsienio teisė“ kartais neturėtų būti suprantama tik kaip užsienio valstybės civilinė teisė. Nors tarptautinės privatinės teisės požiūriu gali kilti tik kelių valstybių privatinės teisės sistemų kolizija, tačiau nuoroda į užsienio teisę gali reikšti, jog teismui teks taikyti ne tik atitinkamos užsienio valstybės civilinę (privatinę), bet ir viešąją teisę. Šitaip yra todėl, kad taikytinos teisės nustatymas neretai siejamas su aplinkybėmis, kurios yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, pavyzdžiui, asmens pilietybė. Kita vertus, ne visose valstybėse požiūris į viešąją ir privatinę teisę vienodas. Vienur atitinkamas santykis reguliuojamas privatinės, o kitur – viešosios teisės normų. Pavyzdžiui, daugumoje Europos valstybių santykiai, susiję su žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais, laikomi civiliniais teisiniais santykiais ir juos reguliuoja civilinė teisė. Tačiau Prancūzijoje šie santykiai laikomi viešosios teisės reguliavimo dalyku. Taigi teismui gali tekti taikyti ir užsienio valstybės viešosios teisės normas, reguliuojančias atitinkamai pilietybės, valiutos, muitų režimo, valstybės civilinės atsakomybės ir kitus klausimus. Todėl negalima atsisakyti taikyti užsienio valstybės teisės normos motyvuojant vien tuo, kad ji, pagal užsienio valstybės teisę, arba lex fori, laikytina viešosios, o ne privatinės teisės dalimi. Pavyzdžiui, CK 1.10 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad teisės norma, esanti užsienio valstybės materialiosios teisės dalis, taikoma neatsižvelgiant į tai, kad pagal tam tikros užsienio valstybės teisę, ji laikoma ne privatinės, o viešosios teisės dalimi. Kai kurių valstybių teisės normos, reglamentuojančios sutartis, kurių viena iš šalių yra valstybė, laikomos administracinės, o ne civilinės teisės normomis. Tačiau ši aplinkybė netrukdo jų taikyti, jeigu ginčo santykiui turi būti taikoma būtent tos šalies materialioji teisė.

Galiausiai reikia paminėti dar vieną svarbų aspektą, būdingą šiuolaikinei tarptautinei privatinei teisei. Tarptautinės prekybos teisė vienodinama ne tik tarpvalstybiniu lygmeniu, bet ir kitais būdais: tarptautiniam verslui atstovaujančios organizacijos, pavyzdžiui, Tarptautiniai prekybos rūmai (ICC), kodifikuoja tarptautinės prekybos papročius, įvairios tarptautinės organizacijos rengia pavyzdinius įstatymus, pavyzdines (standartines) sutartis ir panašiai. Taigi vyksta privatus arba pusiau privatus lex mercatoria (t. y. nevalstybinių tarptautinės prekybos taisyklių) derinimas ir kodifikavimas. Pavyzdžiui, UNIDROIT parengė ir priėmė tarptautinių komercinių sutarčių principus.

Tarptautinio komercinio sandorio šalys, sudarydamos sutartį, gali susitarti, kad jų santykiams bus taikoma ne konkrečios
teisė, o lex mercatoria, pavyzdžiui, UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai. Šalių autonomijos principas leidžia joms sudaryti tokį susitarimą, todėl teismas ar arbitražas šį šalių susitarimą turėtų gerbti. Vadinasi, šiuo atveju sąvoka „užsienio teisė“ reikš ne konkrečios valstybės nacionalinę (vidaus) teisę, o papročius, valstybės neaprobuotas taisykles, kurias pasirinko šalys. Be abejo, šalių autonomijos principas nėra absoliutus, todėl UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų kaip taikytinos teisės pasirinkimas nereiškia, kad nebus taikomos imperatyvios lex fori arba trečiosios valstybės teisės normos.

1.1.5 Tarptautinės privatinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės santykis

Tarptautinė privatinė teisės yra vidaus (nacionalinės) teisės dalis. Ji yra tarptautinė tik tuo atžvilgiu, kad reguliuoja (nors ir netiesiogiai) santykius, turinčius užsienio (tarptautinį) elementą. Kadangi kiekviena valstybė nustato savo kolizines normas, todėl pasaulyje nėra vienos tarptautinės privatinės teisės ir kiekviena valstybė turi savo tarptautinę privatinę teisę. Tačiau yra ir visoms valstybėms bendra tarptautinė teisė – tai tarptautinė viešoji teisė. Nors tarptautinė privatinė teisė nėra laikoma tarptautinės viešosios teisės dalimi, tačiau absoliučios, neperžengiamos ribos tarp jų taip pat nėra. Atvirkščiai, tarp tarptautinės privatinės ir tarptautinės viešosios teisės yra susiklostęs glaudus keliais aspektais pasireiškiantis ryšys.

Pirma, tarptautinė privatinė teisė remiasi tarptautinės viešosios teisės principais: abipusiškumo, valstybių tarpusavio pripažinimo, valstybių suverenios lygybės, sąžiningo tarptautinių sutarčių vykdymo (pacta sunt ser-vanda), tarptautinės teisės viršenybės, palyginti su nacionaline teise, nediskriminavimo, taikaus tarptautinių ginčų sprendimo, jėgos nevartojimo tarptautiniams santykiams, pagarbos žmogaus teisėms ir kitais. Tarptautinės viešosios teisės principai labai svarbūs aiškinti ir taikyti tarptautinėse sutartyse įtvirtintas tarptautinės privatinės teisės normas. Pavyzdžiui, nesant ar nepaisant vieno iš svarbiausių tarptautinės viešosios teisės principų – taikaus valstybių bendradarbiavimo (sambūvio), negalėtų būti įsivaizduojamas ir užsienio teisės taikymas, užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimas. Galima teigti, kad tarptautinė privatinė teisė įgyja prasmę ir reikšmę tik dėl tarptautinės viešosios teisės. Ypač svarbi tarptautinei privatinei teisei yra tarptautinės viešosios teisės dalis, susijusi su žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei tarptautine žmogaus teisių apsauga, draudžianti diskriminuoti kitų valstybių piliečius.

Antra, galutinis tarptautinės privatinės teisės ir tarptautinės viešosios teisės tikslas yra vienodas – užtikrinti kuo veiksmingesnį tarptautinį įvairių tarptautinės visuomenės gyvenimo sričių bendradarbiavimą, mažinti įvairias šio bendradarbiavimo kliūtis.

Trečia, tarptautinės privatinės teisės šaltiniai šalia vidaus (nacionalinės) teisės normų yra ir tarptautinės sutartys. Taigi tarptautinę privatinę teisę ir tarptautinę viešąją teisę sieja bendri teisės šaltiniai – tarptautinės sutartys. Vis labiau vienodinant tarptautinę privatinę teisę, didėja tarptautinių sutarčių, kaip tarptautinės privatinės teisės šaltinių, reikšmė. Kartu didėja tarptautinės viešosios teisės įtaka ir svarba tarptautinei privatinei teisei. Tarptautinių sutarčių, kaip teisės šaltinio, aiškinimo ir taikymo ypatumus nustato tarptautinė viešoji teisė. Todėl taikant tarptautinės privatinės teisės normas neretai tenka analizuoti ir tarptautinę viešąją teisę. Štai kodėl tarptautinės privatinės teisės šaltinių negalima nagrinėti atskirai nuo tarptautinės viešosios teisės šaltinių. Tai reiškia, kad daugelis tarptautinės viešosios teisės šaltinių netiesiogiai yra ir tarptautinės privatinės teisės šaltiniai.

Ketvirta, tarptautinė viešoji teisė atsako į klausimą, koks yra tarptautinės ir vidaus teisės santykis. Tarptautinėje privatinėje teisėje ši problema kyla dažnai, nes nemažai kolizinių teisės normų yra tarptautinėse sutartyse, o vidaus teisės nustatytos kolizinės normos neretai jų neatitinka. Tokiais atvejais tenka aiškintis vidaus ir tarptautinės teisės koliziją ir ją galima išspręsti tik remiantis viešąja tarptautine teise.

Pripažįstant glaudų tarptautinės viešosios teisės ir tarptautinės privatinės teisės ryšį, dar aiškiau jų santykis bus atskleistas nurodžius ir jų skiriamuosius požymius. Pirma, nors tarptautinė privatinė teisė vis plačiau vienodinama, ir šiandien daugelį jos šaltinių sudaro ne tarptautinės sutartys, o vidaus (nacionalinė) teisė. Tuo tarpu pagrindinis viešosios teisės šaltinis yra būtent tarptautinės sutartys.

Tarptautinė viešoji teisė reguliuoja valstybių ir tarptautinių organizacijų tarpusavio santykius, t. y. ne privačius privačių asmenų, o viešus viešų asmenų tarpusavio santykius. Taigi skiriasi tiek reguliuojamų santykių pobūdis, tiek jų subjektai. Tarptautinė viešoji teisė reguliuoja tarpvalstybinius santykius, arba santykius, kurie vienaip ar kitaip yra tarptautinės politikos išraiška. Jie neturi privatinio pobūdžio. Jeigu tarptautiniai komerciniai
santykiai susiklosto tarp privačių asmenų (arba bent vienas iš šių santykių subjektų yra privatus asmuo), bus taikomos tarptautinės privatinės teisės normos.

1.2 Tarptautinės privatinės teisės šaltiniai

1.2.1 Bendroji charakteristika

Šiuolaikinė teisės filosofija skiria šešias teisės šaltinių rūšis: bendruosius teisės principus; tarptautinę teisę; vidaus statutinę teisę; papročius; teismų praktiką (teismo precedentą) ir teisės doktriną. Šių teisės šaltinių reikšmė ir lyginamoji vertė įvairiose valstybėse nėra vienoda. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje teisės šaltiniai pagal teisinę hierarchiją rikiuojami tokiu eiliškumu: bendrieji teisės principai, Europos Sąjungos teisė, statutinė teisė, teismo precedentas, papročiai, teisės doktrina. Tuo tarpu kitose valstybėse, taip pat Lietuvoje, daugelis nurodytų esant kiek kitokį teisės šaltinių skaičių ir jų eiliškumą.

Nevienoda šių teisės šaltinių reikšmė ir konkrečiose teisės šakose. Būdingu daugumos užsienio valstybių tarptautinės privatinės teisės požymiu tapo tai, kad čia teismų praktikai teikiama didesnė reikšmė nei kitose teisės šakose. Ši išvada tinka ne tik bendrosios teisės sistemos valstybėms, kur tradiciškai teismo precedentas laikomas pagrindiniu teisės šaltiniu, bet ir daugumai kontinentinės Europos valstybių. Tokį reiškinį nesudėtinga paaiškinti. Teismų praktikos svarbą tarptautinėje privatinėje teisėje lėmė detalių kolizinių normų stoka statutinėje teisėje. Savo ruožtu ši aplinkybė priklausė nuo visuomeninių santykių lygio civilinės teisės kodifikavimo pradžioje – daugumoje Vakarų Europos valstybių privatinė teisė buvo pradėta kodifikuoti XVIII-XIX amžiais, kai tarptautinė prekyba ir tarptautiniai kitų sričių ryšiai dar nebuvo pasiekę šiandieninio masto. Todėl pradėjus kodifikuoti privatinę teisę nebuvo didelio poreikio detaliai sureguliuoti taikytinos teisės ir tarptautinės jurisdikcijos klausimus ir nenuostabu, kad pirmuosiuose civiliniuose kodeksuose tarptautinės privatinės teisės klausimai arba apskritai nutylėti, arba jiems skirtas tik vienas kitas straipsnis. Pavyzdžiui, 1804 m. Prancūzijos civiliniame kodekse buvo vos keli straipsniai, susiję su tarptautine privatine teise; 1896 m. Vokietijos civiliniame kodekse (tiksliau – specialiame įvadiniame įstatyme) tarptautinės privatinės teisės klausimus reguliavo tik dvidešimt du straipsniai. Taigi natūralu, kad plėtojantis tarptautiniams ryšiams neišvengiamai daugėjo teisės spragų ir teismų praktika buvo priversta jas užpildyti.

Kitas tarptautinei privatinei teisei būdingas bruožas – jos šaltinių dualumas, nulemtas teisės vienodinimo, kuris ypač suaktyvėjo XX amžiaus antrojoje pusėje. Viena vertus, tarptautinės privatinės teisės šaltiniai yra nacionalinės (vidaus) teisės šaltiniai, kita vertus, tarptautinės teisės šaltiniai – dvišalės ir daugiašalės sutartys (konvencijos).

Tarptautinės privatinės teisės šaltinių dualumas lemia daugelį problemų, kylančių aiškinant ir taikant tarptautinės privatinės teisės normas. Toliau vardijamos tik svarbiausios iš jų.

Pirma, kai kurioms tarptautinės privatinės teisės normoms esant tarptautinės teisės šaltinuose, neretai kyla vidaus teisės ir tarptautinės sutarties normų kolizija. Taigi dažnai tarptautinės privatinės teisės normų taikymas susijęs su vidaus ir tarptautinės teisės kolizijų sprendimu.

Antra, taikant tarptautines sutartis, būtina užtikrinti jų aiškinimo ir taikymo vienodumą. Norint pasiekti šį tikslą, teismui tenka analizuoti tarptautinių teismo institucijų ir užsienio valstybių teismų praktiką ir teisės doktriną.

Trečia, neretai kyla lingvistinių problemų dėl tarptautinės sutarties originalo ir jos vertimo į nacionalinę kalbą neatitikimų. Vadinasi, teismas neturėtų apsiriboti vien oficialiu tarptautinės sutarties teksto vertimu į nacionalinę kalbą, o esant galimybei, t. y. teisėjams turint deramų (pakankamų) užsienio kalbos įgūdžių, turėtų analizuoti ir jos autentišką, atitinkama užsienio kalba surašytą tekstą.

1.2.2 Konstitucija ir bendrieji teisės principai

Konstitucija, kaip aukščiausią juridinę galią turintis vidaus teisės šaltinis, sudaro bet kurios valstybės visos teisės sistemos pagrindą. Tad konstitucija, be abejo, yra ir tarptautinės privatinės teisės šaltinis.

Tarptautinės privatinės teisės požiūriu svarbios kelios Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatos. Pirma nuostata – tai Konstitucijos 135 straipsnio pirmoji dalis, kur nustatyta, kad „Lietuvos Respublika […] vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis […]“ Cituotas straipsnis reiškia, kad visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos yra sudedamoji Lietuvos teisės sistemos dalis. Todėl Lietuvos teismai privalo jais vadovautis ir juos taikyti. Taigi šis Konstitucijoje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas ypač svarbus taikant tarptautinėse sutartyse nustatytas tarptautinės privatinės teisės normas. Visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis laikomi pagrindinės valstybių tarptautinio bendradarbiavimo nuostatos, įtvirtintos Jungtinių Tautų Organizacijos įstatuose (1-2 str.) ir suformuluotos tarptautinių ginčų sprendimo
pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinio teismo, praktikoje: pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms; suvereni valstybių lygybė; nesikišimas į valstybių vidaus reikalus; sąžiningas tarptautinių įsipareigojimų vykdymas; taikus tarptautinių ginčų sprendimas; jėgos nevartojimas tarptautiniams santykiams ir t.t.

Šalia visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų, kurie vienokia ar kitokia forma yra įtvirtinti tarptautinėje teisėje – tarptautinėse sutartyse, tarptautinių organizacijų įstatuose ir kituose dokumentuose, būtina paminėti ir legs non scriptae (nerašyta teisė) – bendruosius teisės principus. Tarptautinio teismo statuto 38 straipsnio pirmosios dalies „c“ punkte nustatyta, kad Teismas taiko „civilizuotų tautų pripažintus bendruosius teisės principus“. Bendrieji teisės principai — nerašytos elgesio taisyklės, yra žmonijos ilgaamžės raidos rezultatas. Jie laikomi sudedamąja teisės dalimi ir jais remiamasi tiek aiškinant statutinės teisės normas, tiek užpildant teisės spragas. Bendrieji teisės principai yra , pavyzdžiui, pacta sund servanda (sutarčių privalu laikytis); audiatur et altera pars (išklausyk abi šalis) ir t.t. O taip pat tokie, kaip lygiateisiškumo, proporcingumo, teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių ir kiti principai.

Bendrieji teisės principai ne mažiau svarbūs ir tarptautinei privatinei teisei. Pavyzdžiui, pagarbos įgytoms teisėms principas reikalauja, kad būtų pripažįstamos asmens teisės, kurias jis įgijo pagal užsienio teisę. Tai reiškia, kad teismas pagal užsienio teisę įgytoms subjektinėms teisėms privalo taikyti atitinkamą užsienio teisę ir asmens teisinio statuso negali nustatinėti pagal savo valstybės teisę. Principas jura novit curia reikalauja, kad teismas ex officio spręstų, kokią teisę – užsienio ar vidaus, reikia taikyti ginčo santykiui. Šis principas taip pat reikalauja, kad teismas nustatytų ir taikytinos užsienio teisės turinį (išskyrus įstatymo numatytas išimtis, kai nustatyti užsienio teisės turinį yra bylos šalių pareiga).

„Kompetencijos kompetencijos“ principas leidžia teismui spręsti, ar jo jurisdikcijai priklauso byla, turinti užsienio elementą. Sprendimas, teismo priimtas pažeidžiant išimtinės jurisdikcijos taisykles ir išnagrinėjus jo kompetencijai nepriklausančią bylą, gali būti nepripažintas atitinkamoje užsienio valstybėje motyvuojant teismą viršijus savo kompetenciją.

Bendrųjų teisės principų svarba tarptautinei teisei pasireiškia įvairiais aspektais. Pirma, jais remiantis aiškinamos tarptautinės privatinės teisės normos, jų taikymo dalykai. Pavyzdžiui, nustačius teisės normos ir teisės principo prieštaravimą, pirmenybę būtina teikti teisės principui. Antra, vadovaudamasis bendraisiais teisės principais teismas gali užpildyti teisės spragas, o jų tarptautinėje privatinėje teisėje, palyginti su kitomis teisės šakomis, yra nemažai. Trečia, bendrieji teisės principai svarbūs įstatymų leidybai, rengiant ir priimant naujas tarptautinės teisės normas.

Kita svarbi Konstitucijos norma yra 138 straipsnio trečioji dalis, kur nustatyta, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“. Ši nuostata išreiškia monistinės doktrinos pripažinimą. Pagal šią doktriną, tarptautinė teisė, būdama sudedamoji vidaus (nacionalinės) teisės sistemos dalis, taikoma tiesiogiai. Vadinasi, ratifikuotos tarptautinės sutarties nuostatas Lietuvos teismai turi taikyti tiesiogiai, nes nėra būtinas koks nors vidaus teisės aktas, kuris tarptautinės teisės nuostatas inkorporuotų į vidaus teisę.

1.2.3 Tarptautinės sutartys

Kalbant apie tarptautines sutartis kaip apie tarptautinės privatinės teisės šaltinį, minėtinos trys tarptautinių sutarčių rūšys.

Pirma, dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose.

Šios sutartys pasirašomos tarp dviejų (išskyrus trišalę Lietuvos, Estijos ir Latvijos sutartį) valstybių ir jose ne tik nustatomos kolizinės normos, bet ir reguliuojami jurisdikcijos, teismo pavedimų siuntimo ir vykdymo, įrodymų rinkimo, teismų susižinojimo, teismo pranešimų, šaukimų ir kitų teismo dokumentų siuntimo ir įteikimo, teismų sprendimų pripažinimo klausimai. Taikytinos teisės ar kitokį klausimą, kurį reguliuoja dvišalė teisinės pagalbos sutartis, reikia spręsti pagal tarptautinės sutarties taisykles, o ne pagal vidaus teisę. Pavyzdžiui, esant dvišalei tarptautinei teisinės pagalbos sutarčiai, kurioje sureguliuotas teisės, taikytinos paveldėjimo santykiams, klausimas, būtina taikyti atitinkamą dvišalės tarptautinės sutarties taisyklę, o ne CK 1.60-1.62 straipsnius.

Antra, tarptautinės privatinės teisės srities daugiašalės tarptautinės sutartys (konvencijos), nustatančios vienodas kolizinės normas.

Tokiu atveju teismas neturi taikyti vidaus (nacionalinės) teisės kolizinių normų. Pavyzdžiui, 1989 m. Tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos 24 straipsnyje nurodyta, kad gelbėtojo teisės į palūkanas (papildomą kompensaciją) už bet kurį atlyginimą, priklausantį pagal šią konvenciją, nustatomos pagal valstybės, kurioje yra bylą nagrinėjantis teismas, įstatymus, t. y.
įtvirtintas lex fori principas. Taigi čia nustatyta vienoda kolizinė norma visoms valstybėms, kurios yra šios konvencijos dalyvės. Šiuo atveju teismui nereikės taikyti savo valstybės vidaus kolizinių normų, nes Konvencijos 24 straipsnyje sakoma, kad būtina taikyti teismo vietos valstybės teisę (lex fori).

Trečia, daugiašalės tarptautinės sutartys (konvencijos), pirmiausiai skirtos vienodinti privatinę materialiąją teisę, t.y. nustatančios vienodas materialiąsias normas, tiesiogiai reguliuojančias tam tikrus santykius.

Jeigu tam tikrą santykį vienodai reguliuoja tarptautinė konvencija (sutartis), būtina taikyti jos normas, o ne vidaus (nacionalinę) teisę. Pavyzdžiui, 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių nustato vienodas šių sutarčių sudarymo taisykles ir vienodai reguliuoja pirkėjo ir pardavėjo teises ir pareigas; 1929 m. Varšuvos konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo, nustato vienodas tarptautinio keleivių, bagažo ir krovinių vežimo taisykles; 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) nustato vienodas krovinių vežimo tarptautiniu automobilių transportu taisykles ir panašiai.

Pažymėtina, kad vienodinama ne tik materialioji, bet ir proceso teisė. Todėl tarptautinių konvencijų, nustatančių vienodas taisykles, yra ir civilinio proceso bei arbitražo proceso teisėje. Pavyzdžiui, 1958 m. Niujorko konvencija nustatė vienodas užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo taisykles.

Konvencijos, vienodinančios materialiąją ar proceso teisę, yra tarptautinės privatinės teisės šaltinis trimis aspektais.

Pirma, neretai šiose konvencijose šalia materialiosios teisės normų yra ir kolizinių normų. Pavyzdžiui, 1989 m. Tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos 24 straipsnyje nurodyta, kad gelbėtojo teisės į palūkanas (papildomą kompensaciją) už bet kurį atlyginimą, priklausantį pagal šią konvenciją, nustatomos pagal valstybės, kurioje yra bylą nagrinėjantis teismas, įstatymus, t. y. įtvirtinamas lex fori principas.

Antra, santykiui, pasižyminčiam užsienio (tarptautiniu) elementu, kurį vienodai reguliuoja tarptautinė konvencija, būtina taikyti jos nuostatas, o ne užsienio valstybės vidaus teisę, nustatomą pagal kolizines normas. Vadinasi, tokiu atveju taikytinos užsienio teisės klausimo apskritai nekyla, nes taikytina teisė yra atitinkama tarptautinė konvencija.

Trečia, neretai tarptautinės konvencijos normos nurodo, kad konvencija taikoma, jeigu tarptautinės privatinės teisės normos nustato, jog taikytina teisė yra valstybės, šios konvencijos dalyvės, teisė. Pavyzdžiui, 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 4 straipsnio pirmosios dalies „b“ punkte sakoma, kad šią konvenciją būtina taikyti, jeigu, pagal tarptautinės privatinės teisės normas, taikytina susitariančiosios valstybės teisė.

Būtų neteisinga manyti, kad spręsdamas bylas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą, teismas turi taikyti tik tas tarptautines sutartis, kurių dalyvė yra Lietuva. Galimi atvejai, kai sprendžiant civilines bylas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą, Lietuvos teismams gali tekti taikyti ir tarptautines sutartis (konvencijas), kurių dalyvė Lietuva nėra. Tokie atvejai galimi tada, kai tarptautinė sutartis (konvencija), nustatanti vienodas privatinės teisės normas, numato, kad ji taikoma, kai bent viena iš bylos šalių yra valstybėje – tos tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvėje, o pagal kolizines normas, turi būti taikoma būtent valstybės – tos tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvės – teisė. Tokiu atveju tarptautinė sutartis (konvencija) yra ją ratifikavusios ar kitaip prie jos prisijungusios valstybės teisės sistemos sudedamoji dalis, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi ją taikyti.

1.2.4 Vidaus statutinė teisė

Kaip jau ir minėta, tarptautinė privatinė teisė yra vidaus (nacionalinės) teisės dalis. Todėl nenuostabu, kad didžiąją bet kurios valstybės tarptautinės privatinės teisės šaltinių dalį sudaro būtent vidaus (nacionalinė) statutinė teisė.

Lietuvos tarptautinei privatinei teisei būdinga tai, kad kolizinės normos yra išdėstytos ne viename šaltinyje. Dauguma kolizinių normų yra kodifikuotos ir išdėstytos CK pirmosios knygos II skyriuje (1.10-1.62 str.).

Be CK, tarptautinės privatinės teisės šaltiniai taip pat yra CPK (784, 785, 789, 790, 793-799 str. ir t.t.), Prekybinės laivybos įstatymas (5 str.), Koncesijų įstatymas (18 str.), Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (3 str.), Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (25-31 str.), Komercinio arbitražo įstatymas (4, 25, 31, 39, 40 str.).

Tarptautinės privatinės teisės normų išbarstymas įvairiuose teisės aktuose sunkina jų taikymą. Todėl kodifikuojant privatinę teisę būtina galvoti ir apie tarptautinės privatinės teisės sisteminimą. Tačiau tai būdinga ne tik Lietuvai. Daugelyje pasaulio valstybių tarptautinė privatinė teisė kol kas nėra susisteminta.

Valstybės, kurios sistemina tarptautinę privatinę teisę priimdamos konkrečius įstatymus, paprastai įtraukia į juos tiek kolizines, tiek tarptautinio civilinio proceso normas. Tačiau tai nėra vienintelis
privatinės teisės sisteminimo būdas. Nemažai valstybių, kurių teisė yra kodifikuota, pavyzdžiui, Vokietija, tarptautinės privatinės teisės normas sistemina dviejuose kodeksuose – Civiliniame kodekse ir Civilinio proceso kodekse. Vadovaujantis šiuo principu, ketinama kodifikuoti ir Rusijos tarptautinę privatinę teisę. Kai kur visos tarptautinės privatinės teisės normos (t. y. ir tarptautinio civilinio proceso normos) yra kodifikuojamos tik Civiliniame kodekse. Pavyzdžiui, Kanados Kvebeko provincijos CK 10 knygoje kodifikuotos visos tarptautinės privatinės teisės normos.

Taigi tarptautinė privatinė teisė sisteminama dviem būdais – arba įtraukiant į CK (kai kur – tiek CK, tiek CPK), arba priimant konkretų įstatymą. Abu tarptautinės privatinės teisės sisteminimo būdai turi ir privalumų, ir trūkumų. Konkrečiame įstatyme galima susisteminti visas tarptautinės privatinės teisės normas – reguliuojančias tiek taikytinos teisės, tiek tarptautinio civilinio proceso klausimus. Tačiau tokiu atveju tarptautinė privatinė teisė lyg ir nustoja buvusi sudedamoji privatinės teisės dalis. Kai tarptautinės privatinės teisės normos įtraukiamos į CK, tai paprastai jame kodifikuojamos tik kolizines normos, o proceso normos lieka CPK arba kituose įstatymuose, t. y. tarptautinė privatinė teisė lyg ir perskeliama į dvi dalis. Tačiau, minėta, yra ir išimčių: Kanados Kvebeko provincijos CK (10 knyga) kodifikuota visa tarptautinė privatinė teisė. Analogiška praktika yra ir JAV Luizianos valstijoje.

1.2.5 Teismų praktika

Tarptautinė privatinė teisė, palyginti su kitomis teisės šakomis, yra „jaunas“ teisės institutas, kurio reikalingumą lėmė objektyvūs tarptautinio bendradarbiavimo poreikiai. Todėl nenuostabu, kad didžiosios kodifikacijos laikotarpiu (XIX amžiaus pradžia – XX amžiaus pradžia) apie tarptautinės privatinės teisės kūrimą ir sisteminimą labai daug negalvota. Tačiau ginčų, turinčių tarptautinį elementą, kilę jau viduramžiais. Teismas, turintis spręsti tokį ginčą, būdavo priverstas susikurti taisyklę, nes statutinės taisyklės paprasčiausiai nebuvo. Todėl daugelyje valstybių istoriškai pagrindiniu tarptautinės privatinės teisės šaltiniu tapo ne statutinė teisė, o teismų praktika (teismo precedentas). Tai pasakytina ne tik apie bendrosios teisės šalis – Angliją, JAV ir kitas, kur tradiciškai teismo precedentas buvo vienas iš pagrindinių teisės šaltinių, ypač tarptautinės privatinės teisės, bet ir valstybes, kur teismų praktika istoriškai turi menkesnę reikšmę. Pavyzdžiui, Danijoje, Olandijoje, Švedijoje, tarptautinė privatinė teisė daugiausia yra teismų praktikos rezultatas.

Lietuvoje kol kas teismų praktikos vaidmuo tarptautinės privatinės teisės srityje nėra toks svarbus. Šį faktą galima paaiškinti ir negausia šios srities teismų praktika. Pavyzdžiui, Aukščiausiajame Teisme apibendrinant teismų praktiką taikant tarptautinės privatinės teisės normas, paaiškėjo, kad 1995-1998 m. Lietuvos teismai išnagrinėjo tik 79 bylas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą.

Tarptautinės privatinės teisės dualumas lemia, kad jos šaltinis yra ne tik nacionalinių teismų, bet ir tarptautinių teismo institucijų praktika. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Tarptautinis Teisingumo Teismas yra išnagrinėjęs keletą bylų, kuriose netiesiogiai kalbama ir apie tarptautinę privatinę teisę. Viename iš savo sprendimų Tarptautinis Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad bet kuri privačių asmenų tarpusavio sutartis grindžiama tam tikros valstybės nacionaline teise. Atsakymo į klausimą, kaip šią teisę nustatyti, reikia ieškoti tarptautinėje privatinėje teisėje, t. y. kolizinėse normose, kurios yra vidaus (nacionalinės) teisės dalis. Tačiau šis teismas skirtas spręsti ginčus, kylančius iš tarptautinės viešosios teisės reguliuojamų santykių. Todėl jo praktikoje bylų, tiesiogiai susijusių su tarptautine privatine teise, yra labai mažai. Tarptautinės privatinės teisės klausimai šio teismo praktikoje paprastai aptariami tik kai tarp valstybių kilęs ginčas susijęs su savo piliečių diplomatine gynyba.

Kitas svarbus tarptautinės privatinės teisės šaltinis yra Europos Teisingumo Teismo ir Europos pirmos instancijos teismo praktika. Šis teismas užtikrina vienodą tarptautinės privatinės teisės srities tarptau

tinių konvencijų, ppasirašytų tarp valstybių – Europos Sąjungos narių, aiškinimą ir taikymą. Tarptautinės privatinės teisės srities Teismo praktika labai gausi.

Būtina užtikrinti vienodą tarptautinės privatinės teisės srities tarptautinių konvencijų taikymą. Šis tikslas bus pasiektas tik kai tarptautinė konvencija bus aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į jos taikymo praktiką užsienio valstybėse. Todėl tarptautinės privatinės teisės šaltinis yra ir užsienio teismų praktika. Tarptautinės konvencijos, prie kurios Lietuva prisijungusi, normas Lietuvos teismai turi aiškinti ir taikyti atsižvelgdami į užsienio teismų praktiką, nes tik šitaip galima užtikrinti vvienodą tarptautinės teisės aiškinimą ir taikymą, o kartu – ir jos veiksmingumą.

1.2.6 Papročiai ir teisės doktrina

Paprotys, kaip visuotinės praktikos įrodymas, apibūdinamas keliais elementais: ilgaamžiškumu, tęstinumu, visuotinumu. Tarptautinėje privatinėje teisėje papročio, kaip teisės šaltinio, vaidmuo yra minimalus. Būtų sunku rasti papročio, esančio tik tarptautinės privatinės teisės šaltiniu, pavyzdį. Papročiai tarptautinei privatinei teisei yra svarbūs veikiau kaip tarptautinės viešosios teisės šaltiniai.

Paprotys taip pat labai svarbus, kai kalbama apie tiesioginį santykio, turinčio tarptautinį elementą, reguliavimą. Pavyzdžiui, ginčus, kylančius iš tarptautinės prekybos santykių, teismas, o ypač arbitražas neretai sprendžia ne tik taikydamas konkrečios valstybės teisę, bet ir tarptautinės prekybos papročius, pavyzdžiui, INCOTERMS. Tačiau sprendžiant kolizijų klausimus paprotys praktiškai yra nereikšmingas.

Teisės doktrina, atvirkščiai, tarptautinėje privatinėje teisėje atliko ir atlieka labai svarbų vaidmenį. Dėl nepakankamos statutinės teisės plėtotės, jos sisteminimo stokos teisės doktrina kartu su teismų praktika daugelyje pasaulio valstybių nuo seno buvo pagrindiniai tarptautinės privatinės teisės šaltiniai. Teisės doktrina, pateikdama teorinę tarptautinės privatinės teisės klausimų analizę, skatina įstatymų leidėją sureguliuoti neaiškius kolizinius klausimus. Aukštą tarptautinės privatinės teisės kodifikavimo lygį kai kuriose valstybėse galima paaiškinti būtent stipria tarptautinės privatinės teisės doktrina.

Teisės doktrinos įtaką ir svarbą tarptautinei privatinei teisei patvirtina aplinkybė, kad daugelyje valstybių leidžiami specialūs periodiniai leidiniai, kur analizuojamos teorinės ir praktinės tarptautinės privatinės teisės problemos, ppavyzdžiui: International and Comparative Law Quar-terly (Anglija); Comparative and International Law of South Africa (Pietų Afrikos Respublika);

Analizuodama teismų praktiką teisės doktrina kartu ją veikia – tobulina ir plėtoja. Jeigu teisės doktrina silpna, teismų praktika netenka labai svarbaus šaltinio, kuriuo būtų galima remtis sprendžiant sudėtingus kolizinius klausimus. Negausią tarptautinės privatinės teisės srities Lietuvos teismų praktiką būtent ir galima paaiškinti tuo, kad kol kas tarptautinės privatinės teisės doktrina Lietuvoje tik pradedama kurti.

1.3 Kolizinės normos

1.3.1 Kolizinės normos samprata

Kolizijos problema kyla tada, kai dviejų ar daugiau valstybių materialioji teisė pretenduoja reguliuoti ginčo santykį. Kolizijos sprendimas reiškia, kad teismas nustato, kurios iš kelių valstybių teisę reikia taikyti. Taigi iš kelių galimų taikyti teisės sistemų reikia išrinkti vieną. Vadinasi, išspręsti kolizinį klausimą reiškia nustatyti teisę, taikytiną ginčo santykiui, susijusiam su keliomis teisės sistemomis.

Taikytiną teisę būtina pasirinkti ne savavališkai, o remiantis tam tikrais kriterijais. Todėl teisėje būtina tam tikra nuoroda, kuri orientuotų teismą į konkrečios valstybės teisę ir šitaip ginčo santykis būtų lokalizuotas, t. y. siejamas su kuria nors nacionalinės teisės sistema. Taikytina teisė nustatoma taikant kolizinės normas, t. y. tam tikrus kriterijus, nustatytus šiose normose, kuriais vadovaujantis ginčo santykis susiejamas su konkrečios valstybės teise.

Valstybė, nustatydama kolizinės normas, taip pat vadovaujasi tam tikrais principais. Šie principai turi ssudaryti sąlygas tarptautiniam bendradarbiavimui ir jį skatinti bei užtikrinti veiksmingą teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Valstybė, nustatydama kolizijų sprendimo principus, taiko įvairius kriterijus, todėl šie principai skirtingose valstybėse gali būti nevienodi. Pavyzdžiui, vienose valstybėse teisė, taikoma fizinio asmens teisiniam statusui, nustatoma pagal pilietybės kriterijų, kitose – pagal nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijų. Taigi atsakymas į klausimą, kurios valstybės teisė bus taikoma, priklauso dar ir nuo to, kurios valstybės teismas nagrinės bylą, nes jis visada taiko savo valstybės kolizinės normas.

Nustatyti taikytiną teisę sunku ir dėl to, kad neįmanoma sukurti taisyklės kiekvienai kolizinei gyvenimo situacijai. Kaip ir materialiojoje, tarptautinėje privatinėje teisėje taip pat yra tam tikros bendrosios taisyklės. Pavyzdžiui, įtvirtinama taisyklė, kad sutartiniams santykiams taikoma valstybės, su kuria sutartinis santykis labiausiai susijęs, teisė. Tačiau tokie aptakūs ir nekonkretūs kriterijai sukelia papildomų problemų, nes tenka aiškinti patį kriterijų. Pavyzdžiui, tenka nustatyti papildomus požymius, kad būtų galima atsakyti, su kuria valstybe teisinis santykis labiausiai susijęs.

Kolizinę normą nuo kitų skiria tai, jog ji nenumato teisinio santykio subjektų teisių ir pareigų. Taigi ji teisinio santykio tiesiogiai nereguliuoja. Vadovaujantis kolizinę norma tegalima išsiaiškinti materialiosios teisės sistemą, pagal kurios materialiąją teisę ir bus nustatomos teisinio santykio subjektų teisės ir pareigos. Tačiau kolizinė norma, nurodydama, kurios valstybės teisę reikia taikyti,

teisinį santykį reguliuoja netiesiogiai. Tačiau kartais kolizinę ir materialiąją normą atriboti nėra paprasta. Pavyzdžiui, CK 1.25 straipsnio antroji dalis, kur nurodyta, kokiais atvejais Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigos registruoja santuoką, kartų yra ir kolizinė, ir materialioji norma. Viena vertus, ji apibrėžia civilinės metrikacijos įstaigų kompetenciją, kita vertus, nustato, kokiais atvejais santuoka bus sudaroma pagal Lietuvos teisę.

Taigi kolizinę normą galima apibūdinti kaip vidaus arba tarptautinėje teisėje įtvirtintą taisyklę, kuria vadovaujantis nustatoma konkrečios valstybės teisė, taikytina santykiui, turinčiam užsienio (tarptautinį) elementą.

Kolizinių normų visuma ssudaro tam tikrą atskirą sistemą, vadinamą kolizinė teise, kuri yra pagrindinė sudedamoji tarptautinės privatinės teisės dalis.

1.3.2 Kolizinių normų rūšys

Kolizinės normos klasifikuojamos į rūšis pagal įvairius kriterijus. Klasifikacijos ir jos kriterijų išmanymas padeda geriau suvokti kolizinės normos esmę ir tinkamai ją taikyti.

Pagal teisės sistemų pasirinkimo skaičių kolizinės normos skirstomos į vienašales, dvišales ir mišrias.

Vienašalės kolizinės normos kalba tik apie vienos teisės sistemos (paprastai tik apie teismo vietos vidaus (nacionalinės) teisės) taikymą. Jos nurodo, kad visais atvejais taikoma tik vidaus (nacionalinė) teisė, tt. y. lex fori, ir nenumato galimybės taikyti užsienio teisę. Iš esmės šios normos draudžia pačią koliziją, visada nurodydamos, kad turi būti taikoma vidaus teisė.

Dvišalės kolizinės normos nurodo dviejų ar daugiau valstybių teisės taikymo galimybę. Būtent šios normos sudaro ddidžiąją kolizinės teisės dalį. Tačiau jos tik numato pasirinkimo galimybę, bet konkrečios valstybės, kurios teisę reikia taikyti, paprastai nenurodo. Pavyzdžiui, dvišalė kolizinė norma gali numatyti, kad gali būti taikoma teismo vietos arba atitinkamos užsienio valstybės teisė. Kartais jos numato daugiau nei dviejų valstybių teisės taikymo galimybę, todėl neretai dar vadinamos ir daugiašalėmis.

Mišrios kolizinės normos nurodo, kad taikoma vidaus (nacionalinė teisė, tačiau kartu numato atvejus, kai galima taikyti užsienio teisę Tačiau taikyti užsienio teisę šiuo atveju galima tik tam tikrais atvejais, t. y. mišri norma nustato bendrąją taisyklę ir jos išimtis. Tačiau mišri norma dažnai nepateikia galutinio atsakymo į klausimą, kurios valstybės teisę reikia taikyti, taigi palieka spragą. Ji pasako daugiau nei vienašalė norma, tačiau mažiau nei daugiašalė. Todėl mišrios kkolizinės normos laikomos neišsamiomis.

Pagal tai, į kurios valstybės – savo ar užsienio, teisės sistemą yra nuoroda, kolizinės normos skirstomos į ribojamąsias, nurodomąsias ir mišrias.

Ribojamoji norma nustato vidaus (nacionalinės) teisės taikymo ribas ir kartu riboja užsienio teisės taikymą. Visos vienašalės koliznės normos yra ir ribojamosios. Nurodomoji norma nustato užsienio teisės taikymo ribas, t. y. nurodo kitos valstybės teisės sistemą. Visos dvišalės (daugiašalės) kolizinės normos yra nurodomosios. Mišri norma ir numato vidaus (nacionalinės) teisės taikymo galimybę, ir nurodo atitinkamos užsienio valstybės tteisę.

Pagal kolizijos sprendimo taisyklės formulavimo pobūdį kolizinės normos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias.

Bendroji kolizinė norma įtvirtina bendrąjį, pagrindinį kolizijos sprendimo kriterijų (taisyklę). Specialioji kolizinė norma nustato bendrosios taisyklės išimtį. Šios normos taikomos tada, kai taikant bendrąją taisyklę kiltų neigiamų padarinių. Specialiosiomis laikomos ir kolizinės normos, nustatančios išlygas. Pavyzdžiui, CK 1.37 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad sutartiniams santykiams taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė. Tačiau to paties straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta išlyga, kad Lietuvos ar kitos valstybės imperatyvios teisės normos taikomos neatsižvelgiant į tai, jog šalys savo susitarimu pasirinko taikytiną teisę.

Pagal įtvirtintų taisyklių privalomumą kolizinės normos skirstomos į imperatyvias, dispozityvias ir alternatyvias.

Imperatyvi kolizinė norma įtvirtina vienintelį galimą kolizijos sprendimo variantą. Šiuo atveju teisinio santykio šalys savo susitarimu negali pakeisti normos nustatytų taisyklių. Be to, imperatyvi norma paprastai nenumato jokių išimčių ar išlygų. Dispozityvi kolizinė norma formuluoja taisyklę, kurios teisinių santykių subjektai gali nepaisyti. Jie savo susitarimu gali nustatyti kitokią taisyklę. Alternatyvi kolizinė norma numato keletą taikytinos teisės nustatymo taisyklių (kriterijų), vieną iš kurių gali pasirinkti teismas, teisinio santykio šalys arba viena iš jų. Alternatyvi kolizinė norma teisinio santykio šalims suteikia tik vienos iš kelių taisyklių pasirinkimo galimybę, tačiau nesuteikia galimybės pačioms sukurti taisyklę.

Skiriamos ir savarankiškos bei nesavarankiškos kolizinės normos. SSavarankiška kolizinė norma formuluoja taikytinos teisės nustatymo taisyklę (kriterijų), todėl ji leidžia nustatyti taikytiną teisę papildomai (subsidiariai) netaikant kitų kolizinių normų. Dauguma kolizinių normų yra savarankiškos. Tuo tarpu nesavarankiška kolizinė norma taikytinos teisės nustatymo taisyklių (kriterijų) neįtvirtina. Paprastai ji tik papildo savarankiškas kolizinės normas. Pavyzdžiui, nesavarankiškomis laikytinos kolizinės normos, kurios nurodo, kad kolizijų sprendimo taisyklių reikia ieškoti kitose normose, pavyzdžiui, tarptautinėse konvencijose.

Aptarti klasifikavimo kriterijai nėra vieninteliai. Tarptautinės privatinės teisės doktrina žino ir kitokių klasifikavimo kriterijų bei kolizinių normų rūšių. Pavyzdžiui, yra skiriamos netiesioginės („paslėptos“) kolizinės normos, t. y. materialiosios teisės normos, kurios ne tik nustato šalių teises ir pareigas, tačiau ir sprendžia kolizijos klausimą. Tokia norma laikytinas Koncesijų įstatymo 18 straipsnis.

Taip pat yra skiriamos griežtos ir lanksčios kolizinės normos. Griežta kolizinė norma formuluoja aiškų kriterijų, kurį konkrečiu atveju nėra sudėtinga nustatyti, pavyzdžiui, sandorio sudarymo vieta, santuokos sudarymo vieta ir panašiai. Lanksti kolizinė norma nurodo aptakų kriterijų, kuris priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių, todėl jį nustatyti konkrečioje byloje gali būti sudėtinga.

Pagal teisės šaltinį, kuriame yra kolizinės normos, galima skirti vidaus (nacionalines) kolizinės normas, t. y. tas, kurios įtvirtintos vidaus teisėje, ir tarptautines kolizinės normas, t. y. tas, kurias nustato tarptautinės sutartys (konvencijos).

Specialią kolizinių normų rūšį sudaro vadinamosios tarpinės kolizinės nnormos, t. y. tos, kurios tiesiogiai nenustato taikytinos teisės, o tik nurodo atitinkamą tarptautinę konvenciją, kuri kolizinį klausimą sprendžia vienodai. Tokios tarpinės kolizinės normos yra CK 1.34, 1.36, 1.44, 1.56 straipsniai. Šios normos dar vadinamos nesavarankiškomis kolizinėmis normomis.

1.3.3 Kolizinės normos struktūra

Teisės filosofija aiškina, kad teisės norma susideda iš trijų elementų -hipotezės, dispozicijos ir sankcijos. Apskritai ši normos struktūra galima ir analizuojant kolizinės normas. Tačiau kolizinės normos, būdamos specifinės, turi ir specifinę struktūrą.

Kalbant apie kolizinės normos struktūrą paprastai skiriami du jos elementai: apimtis ir ryšys. Kolizinės normos apimtis – tai kolizinės normos struktūros elementas, nusakantis materialųjį santykį, kuriam ta norma taikoma. Kolizinės normos apimtis paprastai nusakoma nurodant civilinių santykių visumą ar net visą civilinės teisės institutą, kuriam ta kolizinė norma numato taikytinos teisės nustatymo taisyklę. Kitaip tariant, kolizinės normos apimtis yra jos hipotezė. Kolizinės normos apimtis dažniausiai nurodoma straipsnio pavadinime arba straipsnio pradžioje. Pavyzdžiui, CK 1.43 straipsnis pavadintas „Dėl padarytos žalos atsirandančioms prievolėms taikytina teisė“. Jau pats straipsnio pavadinimas sako, kad jame esančios normos skirtos nustatyti deliktinėms prievolėms taikytiną teisę.

Kolizinės normos apimtis dažniausiai formuluojama nurodant teisinio santykio rūšį, pavyzdžiui, „nuosavybės santykiams taikoma“; „įvaikinimo santykiams taikoma“; „sutartinėms prievolėms taikoma“; „sutuoktinių turtiniams santykiams taikoma“ ir t.t. Tačiau kartais normos taikymo sritis nurodoma pabrėžiant

teisinio santykio subjektą ar objektą. Pavyzdžiui, CK 1.23 straipsnyje nurodyta, pagal kokias taisykles nustatomas valstybės civilinis teisinis statusas; CK 1.16 straipsnyje išdėstyti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma teisė, taikytina fizinių asmenų civiliniam veiksnumui, ir panašiai.

Kolizinės normos ryšys – tai nuoroda į taikytiną teisę, t. y. nurodoma, kurios valstybės teisę būtina taikyti atitinkamam santykiui. Šiuo struktūriniu elementu teisinis santykis ar jo subjektas ar objektas susiejamas su konkrečia „kompetentinga“ teisės sistema.

Kolizinės normos ryšys formuluojamas nurodant įvairius siejimo kriterijus: pilietybės, nuolatinės gyvenamosios vietos, ssandorio sudarymo vietos ir kitus.

Nustatant ryšį, kolizinėje normoje neretai įtvirtinamas ir laiko veiksnys, t. y. nurodomas laikotarpis ar laikas, su kuriuo siejamas kriterijus, lemiantis taikytinos teisės nustatymą. Pavyzdžiui, pilietybės faktas gali būti siejamas su asmens pilietybe jam gimstant arba mirštant; nuolatinė gyvenamoji vieta ar gyvenamoji vieta gali būti siejama su ta, kuri buvusi asmeniui sudarant santuoką, ją nutraukiant arba gimstant ar mirštant (CK 1.31, 1.62 str.). Taigi laiko veiksnys neretai taip pat yra svarbus kolizinės normos elementas.

1.3.4 Pagrindiniai kolizijų sprendimo pprincipai

Jau aptarta, kad užsienio teisės taikymas yra neišvengiamas dalykas. Todėl būtinos taisyklės nustatyti taikytiną teisę. Jos padeda susieti teisinį santykį su konkrečios valstybės teise. Teisinį santykį galima lokalizuoti, t. y. vadovaujantis pačiais įvairiausiais kriterijais susieti jį su konkrečios valstybės teisės ssistema. Teisinio santykio subjektas, objektas, veiksmas ar įvykis (pvz., žalos padarymas, sutarties sudarymas arba visas santykis (ar net teisės institutas) siejami su tam tikros valstybės teisės sistema remiantis bendruoju principu – ryšio formule. Konkretūs teisinio santykio elementai gali būti siejami su įvairių valstybių teise, pavyzdžiui, teisinio santykio objektas turtas – su jo buvimo vietos valstybės teise; teisinio santykio subjektas – su jo nuolatinės gyvenamosios ar gyvenamosios vietos valstybės ar valstybės, kurios pilietis jis yra, teise; veiksmas — su veiksmo atlikimo vietos valstybės teise ir panašiai. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra nemažai taikytinos teisės nustatymo principų, pavyzdžiui:

– -asmeninės teisės principas, pagal kurį asmens civilinis teisinis statusas nustatomas remiantis arba jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės (lex domicilii), arba valstybės, kurios pilietis jis yra, teise ((lex patriae);

– – nuolatinės gyvenamosios vietos principas, pagal kurį fizinio asmens civilinis teisinis statusas nustatomas remiantis jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise (CK 1.15-1.16 str.);

– – pilietybės principas, pagal kurį fizinio asmens civilinis teisinis statusas nustatomas remiantis valstybės, kurios pilietis jis yra, teise (CK 1.24 str. 1 d., 1.28 str. 1-2 d.) ir pan.

Be šių kolizijų sprendimo taisyklių, taikomi ir kiti taikytinos teisės nustatymo metodai. Pavyzdžiui, dažnai taikomas vadinamasis alternatyvaus kolizijų sprendimo metodas („arba – arba“), kai pritaikius tam tikrą vieną ar kkelias ryšio formules nustatomos kelios galimos teisės sistemos, kurių normos gali būti taikomos ginčo santykiui. Konkreti teisės sistema iš dviejų ar daugiau teisės sistemų nustatoma alternatyvos būdu – taikoma arba X, arba Y valstybė teisė, atsižvelgiant į tai, su kurios valstybės teise ginčo santykis labiau susijęs. Tai bendroji taisyklė, tačiau ji ne visada gali būti veiksminga, nes, pavyzdžiui, susitarimo tuoktis šalys gali neturėti bendros nuolatinės gyvenamosios vietos. Todėl būtina nustatyti papildomus kriterijus, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti taikytiną teisę, kai šito neįmanoma padaryti taikant pagrindinę taisyklę. Todėl yra numatytos šios, pagrindinės taisyklės išimtys. Jos nurodytos to paties straipsnio antrojoje dalyje. Čia sakoma, kad jeigu susitarimo tuoktis šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse, tai susitarimą tuoktis ir jo teisinius padarinius nustato susitarimo tuoktis sudarymo vietos valstybės arba vienos šalies nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, arba valstybės, kurios pilietis yra viena šalis, teisė, atsižvelgiant į tai, su kurios valstybės teise ginčas glaudžiausiai susijęs. Taigi ši norma numato tris galimas sistemas, konkreti viena iš kurių pasirenkama taikant glaudžiausio ryšio doktriną. Tačiau pasirinkimą iš dviejų ar galimų daugiau teisės sistemų gali lemti ne tik glaudžiausio ryšio doktrina, bet ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, didesnis kurios nors iš jų materialiosios teisės normų palankumas vienos iš ginčo ššalių teisėms ir pareigoms.

Be alternatyvos metodo, taip pat yra žinomas pasirinkimo metodas, kai konkrečią teisės sistemą iš kelių galimų pasirenka ginčo santykio šalis. Jis nuo alternatyvos metodo skiriasi tuo, kad taikytiną teisę pasirenka teisinio santykio šalis, o ne teismas ar kitas teisės taikymo subjektas. Tačiau šie metodai tėra tik pagalbiniai būdai iš kelių galimų teisės sistemų, nustatytų taikant vieną ar kitą ryšio formulę, pasirinkti konkrečią teisės sistemą.

Išvardyti teisinio santykio siejimo su viena ar kita teisės sistema principai nėra vieninteliai. Įvairių valstybių praktikoje žinoma ir kitų siejimo kriterijų. Pavyzdžiui, musulmoniškose valstybėse nustatant taikytiną teisę svarbus asmens priklausymas atitinkamai religijai – jeigu asmuo yra musulmonas, jo teisinis statusas nustatomas pagal islamo teisę.

Dažnai kolizinė norma neapsiriboja tik ryšio formulės (kriterijaus) nustatymu, o detalizuoja kai kuriuos jos elementus – laiką, vietą ir panašiai. Sprendžiant kolizinius klausimus, labai svarbus yra laiko veiksnys. Pavyzdžiui, sudarę santuoką sutuoktiniai pakeičia nuolatinę gyvenamąją vietą arba šalys vėliau pakeičia pasirinktą taikytiną teisę. Tokiais atvejais svarbu, kad kolizinė norma nustatytų ne tik ryšio principą, bet ir išspręstų laiko įtaką šiam principui. Dažniausiai kolizinėse normose nurodomas laikas, į kurį būtina atsižvelgti taikant jose nustatytą siejimo kriterijų.

Gali būti reikšmingi ir kiti papildomi kriterijai. Pavyzdžiui, vienais atvejais gali būti svarbi tik vienos teisinio ssantykio šalies pilietybė, tačiau kitais atvejais įtakos nustatant taikytiną teisę gali turėti tik bendra abiejų šalių pilietybė.

Įvairios valstybės taiko skirtingus siejimo veiksnius (ryšio formules). Pavyzdžiui, vienos valstybės fizinio asmens civilinio teisinio statuso nustatymą sieja su jo pilietybe, o kitos – su asmens nuolatine gyvenamąja vieta. Vienose juridinio asmens civilinio teisinio statuso nustatymui reikšminga jo įsteigimo vieta, kitose – juridinio asmens verslo ar buveinės vieta.

1.4 Preliminarūs klausimai, susiję su kolizinių normų taikymu

1.4.1 Bendrosios pastabos

Aiškinti ir taikyti teisės normas yra sudėtinga. Kolizinės normos taikomos ir aiškinamos vadovaujantis bendrosiomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis. Tačiau kartu šis procesas pasižymi tam tikra specifika. Kolizinių normų aiškinimo ir taikymo ypatumus lemia pačių kolizinių normų specifika. Pagrindinė jos priežastis yra ta, kad šios normos taikomos santykiams, turintiems užsienio (tarptautinį) elementą. Todėl taikant kolizinės normas dažnai tenka spręsti problemas, kurių nekyla taikant teisės normas santykiui, neturinčiam užsienio (tarptautinio) elemento. Pavyzdžiui, spręsdamas ginčą dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo, teismas taikys CK trečiosios knygos normas. Tačiau kai tokiam ginčui būdingas užsienio elementas, tam tikriems šio santykio aspektams teismui gali tekti taikyti net kelių valstybių teisę. Pavyzdžiui, teismui pirmiausiai gali prireikti spręsti vadinamąjį šalutinį klausimą – ar santuoka galioja. Paskui jam gali tekti spręsti kvalifikavimo problemą, t. y. kokį

turtą laikyti kilnojamuoju, o kokį — nekilnojamuoju; kokias teisės normas laikyti materialiosios, o kokias – proceso teisės normomis ir t.t. Net ir nustačius taikytiną teisę, teismui reikės atsakyti į klausimą, ar nėra priežasčių, dėl kurių užsienio teisės konkrečioje byloje negalima taikyti. Taigi norint taikyti kolizinę normą teismui pirmiausiai tenka išspręsti vadinamuosius preliminarius klausimus. Tarptautinės privatinės teisės teorija pagrindinėmis problemomis, susijusiomis su kolizinių normų taikymu, pripažįsta tokius preliminarius klausimus:

1) kvalifikavimą;

2) šalutinę problemą;

3) išskaidymą;

4) grąžinimą, ir

5) atsisakymą taikyti užsienio teisę.

Toliau – trumpai apie kiekvieną minėtą preliminarų klausimą.

1.4.2 KKvalifikavimas

Teismas, siekdamas tinkamai parinkti kolizinę normą, kuria vadovaudamasi jis nustatys teisiniam santykiui taikytiną teisę, pirmiausiai turi išsiaiškinti, apie kokį teisinį santykį kalbama. Minėta, kad vienas iš sudėtinių kolizinės normos elementų yra jos apimtis, t. y. teisinis santykis, kuriam ji taikoma. Kadangi skirtingiems santykiams galioja skirtingos kolizinės taisyklės, tinkamas kolizinės normos taikymas pirmiausiai siejamas su ginčo santykio teisinės prigimties išsiaiškinimu, t. y. privalu nustatyti, kokie civiliniai teisiniai santykiai sieja šalis: sutartiniai, deliktiniai, paveldėjimo, nuosavybės ir panašiai. Pavyzdžiui, išsiaiškinus, kad šalis sieja ssutartiniai santykiai, taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal CK 1.37 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Tačiau jeigu šalis sieja nesu-tartiniai santykiai, ši norma negali būti taikoma, o atitinkamai reikės taikyti CK 1.43 ar 1.54 straipsnius. Taigi kolizinės normos parinkimas labai priklauso nuo teisingo jjos apimties nustatymo, o šis – nuo to, kaip teisinis santykis bus teisiškai vertinamas, t. y. kvalifikuojamas (lot. ąualificare – priskirti prie kurios nors kategorijos). Kvalifikavimas reiškia teisinį fakto įvertinimą ir jo priskyrimą prie vieno ar kito teisės instituto ar teisės šakos reguliuojamos srities. Nuo ginčo santykio kvalifikavimo priklausys ne tik kokią teisę teismas taikys, bet ir kokia bus bylos baigtis. Kvalifikavimo sunkumai paaiškinami ir tuo, kad esant kai kurioms faktinėms situacijoms ribojasi daugiau teisės institutų. Pavyzdžiui, gali būti sudėtinga nustatyti ne tik kokie sutartiniai santykiai sieja šalis, bet ir kokią civilinę atsakomybę – deliktinę ar sutartinę – lemia tam tikri veiksmai. Iškalbus pavyzdys, iliustruojantis nevienodą įvairių valstybių teisės požiūrį į tą patį institutą. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse (Italijoje, Vokietijoje, LLietuvoje ir kt.), nesant įpėdinių, palikėjo turtas pereina valstybei, t. y. valstybė laikoma įpėdiniu ir šį santykį reguliuoja paveldėjimo teisės normos (CK 5.62 str. 1 d. 2 p.). Tačiau kitų valstybių (Anglijos, Austrijos, Turkijos ir kt.) teisė tokiais atvejais valstybės įpėdiniu nepripažįsta, todėl palikėjo turtas laikomas bona vacantia (bešeimininkiu) ir pereina valstybės nuosavybėn pagal daiktinės teisės, o ne paveldėjimo teisės normas. Taigi tas pats santykis, pagal vienos valstybės teisę, bus kvalifikuojamas kaip paveldėjimo santykis, o pagal kitos, – kaip daiktinės tteisės santykis. Todėl teismas pirmiausiai turi kvalifikuoti šalių ginčo santykį, t. y. priskirti jį prie tam tikros teisės šakos ar teisės instituto reguliavimo srities. Tačiau tokiu atveju reikia atsakyti į klausimą, pagal kurios valstybės teisę turi būti kvalifikuojamas santykis – teismo vietos ar atitinkamos užsienio valstybės? Šis klausimas yra ne mažiau reikšmingas, nes tą patį santykį skirtingų valstybių teisė gali vertinti nevienodai.

Taigi teisiškai įvertinti (kvalifikuoti) ginčo santykį yra labai svarbu ir kartu sudėtinga. Minėta, kad šį sudėtingumą lemia aplinkybė, jog teismo vietos valstybės teisė ir užsienio valstybės teisė gali tą patį santykį arba konkretų jo elementą teisiškai vertinti skirtingai. Pavyzdžiui, įvairių valstybių civilinė teisė nevienodai apibrėžia kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Todėl, pagal teismo vietos valstybės teisę, turtas, esantis ginčo objektas, gali būti pripažįstamas nekilnojamuoju, o pagal užsienio valstybės teisę, — kilnojamuoju. Nevienodai aiškinami ir kiti taikytinos teisės nustatymui svarbūs dalykai, pavyzdžiui, sutarties sudarymo vieta (vienose valstybėse taikomas emisijos, kitose – recepcijos principas), delikto padarymo vieta (vienur – veiksmo, sukėlusio žalą, vieta, kitur – žalingų padarinių atsiradimo vieta) ir panašiai. Antra, ginčo santykis gali turėti kelių institutų bruožų, pavyzdžiui, ne tik pirkimo-pardavimo, bet ir distribucijos, komiso ar kitokios sutarties požymių.

Taigi kelių valstybių tarptautinė teisė gali sieti taikytinos teisės nustatymą su ta ppačia aplinkybe, pavyzdžiui, sutarties sudarymo vieta. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad, siejant taikytinos teisės nustatymą su ta pačia aplinkybe, galimas tas pats rezultatas. Tačiau tokia išvada gali būti apgaulinga, nes, tą pačią aplinkybę suprantant skirtingai, rezultatas taip pat bus skirtingas.

CK kvalifikavimo problemos sprendimo nereguliuoja. Tai gali reikšti, kad įstatymų leidėjas, specialiai neaptardamas kvalifikavimo problemos, pripažino, jog visada būtina kvalifikuoti pagal Lietuvos teisę. Tačiau vargu ar tokia išvada būtų teisinga. Atsakant į šį klausimą būtina turėti omenyje ne tik tarptautinės privatinės teisės specifiką, bet ir būtinumą užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą. Todėl kvalifikavimo klausimus būtina spręsti atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį, t. y. vadovaujantis lyginamuoju metodu.

Užsienio valstybių tarptautinės privatinės teisės doktrinoje šiuo klausimu yra dvi nuomonės. Vieni teigia, kad kvalifikuoti santykį teismas visais atvejais turi pagal lex fori, t. y. pagal savo nacionalinę teisę. Kiti mano, kad būtina kvalifikuoti remiantis analitiniais lyginamosios teisės kriterijais, o ne vien nacionaline teise, todėl turi būti kvalifikuojama pagal teisę, taikytiną tam tikram teisiniam santykiui. Pavyzdžiui, praktiškai visų valstybių tarptautinė privatinė teisė pripažįsta, kad turtą privalu kvalifikuoti kaip kilnojamąjį ar nekilnojamąjį ne pagal lex fori, o pagal turto buvimo vietos valstybės teisę.

Jeigu kvalifikuojant santykį bus atsižvelgiama ir į užsienio teisę, tai teisinių santykių subjektai turės daugiau ggarantijų, kad jų įgytos teisės bus pripažįstamos ir analogiškai vertinamos ir užsienio valstybėje. Ir atvirkščiai, ignoruojant užsienio teisę, kvalifikuojant būtų ignoruojamas ir pačios tarptautinės privatinės teisės būtinumas. Todėl, atsižvelgdamas į tarptautinės privatinės teisės pobūdį ir tikslus, taip pat užsienio valstybių patirtį, teismas kvalifikuodamas neturėtų apsiriboti vien Lietuvos teise. Kvalifikuojant kartu atsižvelgtina ir į užsienio valstybės, su kuria ginčo santykis susijęs, teisę. Pavyzdžiui, nagrinėjant civilinę bylą dėl žalos, padarytos maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimo (CK 6.284 str.), asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą, nustatytini ne tik pagal CK 6.284 straipsnio pirmąją dalį, bet ir atsižvelgiant į ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ar valstybės, kurios pilietis jis yra, teisę. Vadinasi, nors kvalifikuojant santykį pagrindinę reikšmę turi lex fori, tačiau būtina atsižvelgti ir į kitus veiksnius, pavyzdžiui, šalių pilietybę, nuolatinę gyvenamąją vietą, turto buvimo vietą ir panašiai. Taigi teisėjas turi atsižvelgti ne tik į Lietuvos teisei žinomas, bet ir į jai nežinomas kategorijas bei institutus, nes, ignoruojant užsienio teisės specifiką, būtų ignoruojamas ir pačios tarptautinės privatinės teisės būtinumas. Kita vertus, taikytinoje užsienio teisėje vartojamos sąvokos taip pat turėtų būti aiškinamos taip, kaip jas aiškina užsienio valstybės teisė ir teismų praktika. Tačiau vidaus kolizinėse normose vartojamos sąvokos, nustatančios normos taikymo apimtį, pavyzdžiui, „sutuoktinių turtiniai santykiai“,

„daiktinės teisės“, „įvaikinimo santykiai“, „sandoris“ ir t.t., turėtų būti aiškinamos pagal vidaus teisę.

Su kvalifikavimo klausimu tiesiogiai susijusi ir materialiosios bei proceso teisės atribojimo problema. Taikytinos teisės klausimas gali kilti tik kai kalbama apie materialiąją teisę. Kadangi proceso teisė iš dalies yra viešosios teisės dalis, vadovaujantis valstybės suverenumo principu, visus procesinius bylos nagrinėjimo klausimus būtina spręsti pagal teismo vietos valstybės proceso teisę (lex f ori). Kiekvienoje valstybėje yra daromas skirtumas tarp materialiosios ir proceso teisės. Tačiau ne visada atribojama pagal tuos ppačius kriterijus. Todėl gali būti, kad, pagal teismo vietos valstybės teisę, tam tikra teisės norma ar teisės institutas yra proceso teisės dalis, o pagal užsienio valstybės teisę, – materialiosios teisės dalis.

Siekiant nustatyti, teisės norma yra materialiosios ar proceso teisės dalis, reikia vadovautis ne tik Lietuvoje pripažįstamais materialiosios ir proceso teisės atribojimo kriterijais, bet ir atsižvelgti į tarptautinės privatinės teisės pobūdį bei tikslus. Kaip minėta, pagrindinis tarptautinės privatinės teisės tikslas – užtikrinti, kad subjektinės teisės, įgytos pagal vienos valstybės teisę, būtų ppripažįstamos ir ginamos užsienio valstybėse. Todėl negalima atsisakyti taikyti užsienio valstybės teisės motyvuojant vien tuo, kad, pagal Lietuvos teisę, atitinkama norma yra ne materialiosios, o proceso teisės norma.

CK materialiosios ir proceso teisės atribojimo problemos nesprendžia. Taigi tai palikta teismų praktikai iir teisės doktrinai. Siekiant nustatyti, tam tikras teisės institutas laikytinas materialiosios ar proceso teisės institutu, būtina analizuoti tiek vidaus, tiek užsienio valstybių teisę. Vidaus teisės normos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į bylos tarptautinį pobūdį, atitinkamo instituto tikslus ir prigimtį. Analizuojant vidaus materialiąją ir proceso teisę, darytina išvada, kad, pagal Lietuvos tarptautinę privatinę teisę, materialiosios teisės dalimi turėtų būti pripažįstami tokie institutai:

1) normos, reguliuojančios ieškinio senatį;

2) normos, nustatančios teisines prezumpcijas;

3) normos, pagal kurias nustatoma, kas yra tinkamas ieškovas ir atsakovas;

4) normos, reguliuojančios teisę į palūkanas ir jų dydį;

5) normos, reguliuojančios atsiskaitymų valiutą;

6) įrodinėjimo dalykas, t. y. visuma aplinkybių, kurias būtina nustatyti siekiant tinkamai taikyti teisės normą.

Atitinkamai Lietuvos tarptautinės privatinės teisės požiūriu proceso teisės dalimi pripažintini tokie institutai:

1) normos, reglamentuojančios, ieškinio pareiškimo tvarką ir formą;

2) normos, reglamentuojančios įrodinėjimo priemonių lleistinumą;

3) normos, nustatančios civilinių teisių gynimo būdus;

4) normos, reguliuojančios išieškojimų eiliškumą;

5) normos, reglamentuojančios nuostolių skaičiavimo.

1.4.3 Šalutinė problema

Kolizinė norma taikymo požiūriu apima tik tam tikrą konkretų santykį. Tačiau teisinis santykis paprastai nėra izoliuotas. Atvirkščiai, neretai jis yra glaudžiai susijęs su kitais santykiais. Tokiais atvejais yra skiriamas pagrindinis teisinis santykis, o su juo susiję teisiniai santykiai vadinami šalutiniais, arba pagalbiniais. Todėl su pagrindiniu santykiu susiję klausimai lieka už kolizinės normos reguliavimo ribų. Pavyzdžiui, kolizinė, norma, nustatydama, kokia teisė turi būti taikoma sutuoktinių nnuosavybės teisiniams santykiams (CK 1.28 str.), reglamentuoja tik šiuos santykius, preziumuodama, kad santuoka galioja. Akivaizdu, kad šią normą galima taikyti tik tada, kai santuoka galioja. Tačiau iki nusprendžiant, ar ši norma apskritai gali būti taikoma, gali tekti atsakyti į vadinamąjį atsitiktinį, preliminarų, arba šalutinį klausimą, t. y. ar santuoka galioja. Vadinasi, norint išspręsti klausimus, susijusius su pagrindiniu santykiu (paveldėjimo, civilinės atsakomybės ir t.t.), reikia išspręsti ir pagalbinio, šalutinio santykio klausimą (santuokos, ištuokos, testamento, sutarties galiojimo ir pan.).

Šalutinis, arba preliminarus, klausimas kyla tada, kai yra visos trys tokios sąlygos:

1) pagrindinis, pavyzdžiui, paveldėjimo, santykis, turi užsienio elementą (pvz., palikėjas yra užsienio valstybės pilietis), t. y. jis nėra grynai vidaus santykis, ir todėl kyla teisės, taikytinos pagrindiniam santykiui, nustatymo klausimas;

2) su pagrindiniu santykiu yra susijęs kitas santykis, kuris, pagal tarp tautinę privatinę teisę, gali būti savarankiškas santykis, tad gali būti tai komos savarankiškos kolizinės normos (pvz., šeimos santykis, sutartinis santykis ir pan.);

3) su pagrindiniu santykiu susijusiam santykiui taikomos savarankiškos kolizinės normos numato kitą taikytiną teisę nei kolizinės normos, taikomos pagrindiniam santykiui, pavyzdžiui, pagal pagrindiniam – paveldėjimo – santykiui taikomas kolizinės normas, paveldėjimo santykiui reikia taikyti turto buvimo vietos valstybės teisę, o su pagrindiniu susijusiam šeimos santykiui – palikėj o nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ar kitos vvalstybės, kuri nesutampa su turto buvimo vieta, teisę.

Pasaulinėje praktikoje šalutinė problema sprendžiama įvairiais būdais. Vienose valstybėse ji sprendžiama taikant teisę, taikytiną pagrindiniam klausimui (lex causae). Kitur šalutinis klausimas sprendžiamas pagal teismo vietos valstybės teisę (lex fori). Dar kitur šį klausimą siūloma spręsti kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, atsižvelgiant į bylos specifiką.

1.4.4 Išskaidymas

Su šalutinės problemos sprendimu glaudžiai susijęs kitas svarbus klausimas, kuris tarptautinės privatinės teisės teorijoje vadinamas išskaidymu. Teisinis santykis paprastai turi keletą elementų, pavyzdžiui, sutarties forma, sutarties turinys, sutarties šalys ir panašiai. Be to, neretai teisinis santykis pereina keletą stadijų: atsiradimo, pasikeitimo, pasibaigimo. Analizuojant ginčo santykį gali paaiškėti, kad konkretiems šio santykio elementams ar jos stadijoms gali tekti taikyti skirtingas kolizinės normas. Tokia situacija vadinama išskaidymu. Pavyzdžiui, sutartis sudaryta tarp Lietuvos ir Švedijos įmonių. Šalys taikytinos teisės nepasirinko. Vėliau tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties vykdymo ir galiojimo. Šiuo atveju yra trys skirtingos kolizinės normos, taikytinos skirtingiems šio santykio elementams. Pagal CK 1.19 straipsnį, šalių teisinis statusas (teisnumas, valdymo organų kompetencija sudaryti sandorius ir t.t.) nustatomas vadovaujantis kiekvienos įmonės įsteigimo vietos valstybės teise, t. y. atitinkamai Lietuvos ir Švedijos teise. Pagal CK 1.37 straipsnio ketvirtąją dalį, iš sutarties išplaukiančios šalių teisės ir pareigos būtų nustatomos remiantis valstybės, su kuria sutartis yyra labiausiai susijusi, teise. Sutarties formai būtų taikoma sandorio sudarymo vietos valstybės, t. y. Lietuvos, teisė (CK 1.38 str.).

Analogiškai gali kilti ir konkrečioms teisinio santykio stadijoms taikytinos teisės nustatymo problema. Pavyzdžiui, šalių santuoka sudaryta Lietuvoje, vėliau sutuoktiniai nuolat gyveno Anglijoje, o santuoka nutraukta JAV. Akivaizdu, kad santuokos galiojimui, sutuoktinių turtiniams santykiams ir ištuokai reikės taikyti ne vienos, o kelių valstybių teisę.

Taigi vienoje ir toje pačioje byloje gali kilti ne vienas, o keli koliziniai klausimai ir jie bus sprendžiami pagal skirtingas kolizinės taisykles. Tai labai svarbu žinoti, nes neišskaidžius pagrindinio klausimo į sudedamąsias dalis galima neteisingai išspręsti bylą. Pavyzdžiui, jeigu sutarties formai taikysime teisę, kuri taikytina sutarties turiniui, tai gali būti, kad sutartį teks pripažinti negaliojančia, nors, pagal teisę, taikytiną sandorio formai, sutartis galiotų. Vadinasi, išskaidymo institutas leidžia išvengti situacijų, kai ginčo teisiniam santykiui ar jo sudedamosioms dalims taikoma aiškiai netinkama materialioji teisė. Todėl išskaidymo klausimą reikia spręsti atsižvelgiant į jau aptarto šalutinio klausimo sprendimo principą, t. y. remiantis išskaidymo principu ir konkretiems, savarankiškiems teisinio santykio elementams taikant savarankiškas kolizines normas.

1.4.5 Grąžinimas

Kai teismas, pritaikęs kolizinę normą, nustato, kad turi būti taikoma užsienio valstybės teisė, būtina atsakyti į klausimą, ką reiškia sąvoka „taikytina teisė“, — tai tik atitinkamos užsienio valstybės materialioji

teisė ar apskritai visa jos teisės sistema, taigi ir jos kolizines normos? Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys ir tai, kurios valstybės teisė bus taikoma ginčo santykiui. Pavyzdžiui, nepalikęs testamento Prancūzijoje miršta asmuo, turintis Lietuvos pilietybę, tačiau nuolat gyvenęs Prancūzijoje. Pagal Lietuvos Respublikos CK 1.62 straipsnio pirmąją dalį, paveldėjimo santykiui turi būti taikoma palikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, t. y. Prancūzijos, teisė. Tačiau Prancūzijos tarptautinė privatinė teisė numato, kad paveldėjimo santykiams taikoma palikėjo pilietybės valstybės, t. y. Lietuvos, teisė. Taigi, jjeigu taikytina teise laikysime tik materialiąją teisę, tai į Prancūzijos teisės kolizines normas, kurios grąžina į Lietuvos teisę, nebus atsižvelgiama ir paveldėjimo santykiui bus taikomos Prancūzijos CK normos, reguliuojančios paveldėjimą pagal įstatymą. Tačiau jeigu į taikytinos teisės sampratą įtrauksime ir kolizines normas, tai teks taikyti atitinkamos užsienio valstybės normas, kurios gali reikalauti taikyti lex fori. Taigi vienais atvejais nuoroda į užsienio teisę gali būti besąlygiška, kategoriška, t. y. užsienio teisės materialioji norma bus taikoma, nors tos valstybės tarptautinė privatinė teisė ggrąžina į lex fori arba trečiosios valstybės teisę. Kitais atvejais nuoroda į užsienio teisę gali būti sąlyginė, su išlyga, leidžiančia grąžinti į lex fori arba trečiosios valstybės teisę.

Situacija, kai, į taikytinos teisės sampratą įtraukus ne tik užsienio valstybės materialiąją teisę, bbet ir jos kolizines normas, šios nurodo taikyti kitos valstybės teisę, vadinama renvoi, t. y. grąžinimu.

Renvoi problema kyla todėl, kad skirtingų valstybių tarptautinė privatinė teisė nevienodai sprendžia tuos pačius kolizinius klausimus. Pavyzdžiui, vienos valstybės kolizines normos asmens civilinio teisinio statuso nustatymą sieja su valstybės, kurios pilietis jis yra, teise, kitos -su asmens nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise.

Pasaulyje žinomi keli renvoi problemos sprendimo būdai. Pirma, valstybė savo vidaus teisėje gali nustatyti, kad taikytina, t. y. užsienio, teise ji pripažįsta tik užsienio valstybių materialiąją teisę, o ne jos kolizines normas. Tai reikštų, kad renvoi institutas apskritai nėra pripažįstamas nes į užsienio valstybės kolizines normas niekada nebus kreipiama dėmesio. Todėl visais atvejais bus taikoma užsienio valstybės materialioj teisė, o grąžinimo klausimo apskritai nekils. PPavyzdžiui, tokios pozicijos laikosi Anglijos tarptautinė privatinė teisė.

Antra, galima pripažinti tik grąžinimą į teismo vietos valstybės vidaus teisę, t. y. paprastą, arba vienašalį, renvoi. Tokiu atveju užsienio valstybės kolizinių normų bus paisoma tik tada, kai jos grąžina į lex fori (toks šios problemos sprendimo variantas pripažįstamas Prancūzijoje ir kitose valstybėse).

Trečia, galima pripažinti grąžinimą ne tik į lex fori, bet ir į trečiosios valstybės teisę. Tai vadinamoji dvigubo renvoi teorija, pagal kurią teismas užsienio teisę turi taikyti taip, kaip ją taikytų aatitinkamos užsienio valstybės teismas. Šį principą galima taikyti tik jeigu yra pripažįstamas ir paprastas renvoi. Vadovaujantis šia doktrina, nurodyto pavyzdžio sprendimas atrodytų taip. Pagal Lietuvos Respublikos CK 1.62 straipsnio pirmąją dalį, reikia taikyti Prancūzijos teisę. Tačiau Prancūzijos teismas taikytų Lietuvos teisę, nes Prancūzijos tarptautinė privatinė teisė nurodo taikyti Lietuvos teisę. Kadangi Prancūzijos teisė pripažįsta renvoi, o Lietuvos kolizinės normos grąžina į Prancūzijos teisę, Prancūzijos teismas taikytų Prancūzijos teisę. Todėl reikia elgtis taip, kaip elgtųsi Prancūzijos teismas, t. y. taikyti Prancūzijos teisę.

Pagal CK 1.10 straipsnio trečiąją dalį, nuoroda į taikytiną užsienio teisę reiškia nuorodą į atitinkamos valstybės vidaus materialiąją teisę, o ne į šios valstybės tarptautinę privatinę teisę, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis. Taigi CK, į sąvoką „užsienio teisė“ įtraukdamas tik atitinkamos valstybės materialiąją teisę, įtvirtina bendrąjį principą, kad renvoi nepripažįstamas. Tačiau šis principas nėra absoliutus, nes minėta norma leidžia išimtis. Jos numatytos CK 1.14 straipsnyje. Jo pirmojoje dalyje sakoma, kad galimi grąžinimas ar nuoroda į trečiosios valstybės teisę tik šio kodekso numatytais atvejais. Bene vienintelį tokį atvejį numato to paties straipsnio trečioji dalis, pagal kurią galima grąžinti į Lietuvos teisę siekiant nustatyti asmens civilinį teisinį statusą.

Tačiau CK 1.14 straipsnio ketvirtojoje dalyje įsakmiai nurodyta, kad renvoi netaikomas tais atvejais, kai ttaikytiną teisę yra pasirinkusios sandorio šalys, taip pat siekiant nustatyti teisę, taikytiną sandorio formai ir nesutartinėms prievolėms. Šiais atvejais į atitinkamos valstybės kolizines normas neturi būti atsižvelgiama.

Kai taikytina teisė nustatoma pagal tarptautinės sutarties kolizines taisykles, renvoi klausimas sprendžiamas remiantis tarptautinės sutarties nuostatomis (CK 1.14 str. 5 d.).

1.4.6 Atsisakymas taikyti užsienio teisę

Aplinkybė, jog teisinis santykis turi užsienio (tarptautinį) elementą, automatiškai nereiškia, kad bus taikoma užsienio teisė. Esant santykiui, turinčiam užsienio (tarptautinį) elementą ir aiškinantis, kurios valstybės teisę reikia taikyti, gali paaiškėti, kad dėl tam tikrų priežasčių užsienio teisės taikyti neįmanoma. Pavyzdžiui, vienas iš tokių atvejų numatytas CK 1.12 straipsnio trečiojoje dalyje —jeigu nei šalims, nei teismui nepavyksta nustatyti taikytinos teisės turinio, ginčas bus sprendžiama taikant Lietuvos teisę.

Tačiau gali būti ir kitokių aplinkybių, dėl kurių negalima ginčo santykiui taikyti užsienio teisės. Pirmiausiai reikia pažymėti, kad bet kurios valstybės teisėje yra imperatyvių teisės normų, o šias būtina taikyti visais atvejais, ir be jokių išimčių. Taigi šias normas privalu taikyti net ir tada, kai ginčo santykiui turėtų būti taikoma užsienio teisė.

Be to, kiekviena valstybė turi tam tikras principines teisinio reglamentavimo nuostatas, kurios sudaro atitinkamos visuomenės gyvenimo pagrindą. Pavyzdžiui, daugumoje valstybių šeimos santykių teisinis reglamentavimas grindžiamas monogamijos principu. Valstybė negali atsisakyti taikyti tokių principinių nuostatų, nnes priešingu atveju išnyktų jos funkcionavimo teisinis pagrindas ir ji prarastų savo identitetą.

Todėl visų valstybių tarptautinė privatinė teisė numato užsienio teisės taikymo ribojimus. Užsienio teisės taikymo ribojimas yra tam tikras „saugiklis“, leidžiantis apsaugoti visuomeninę santvarką nuo jai nepriimtinų ar net pavojingų užsienio teisės nuostatų.

Šiuolaikinė tarptautinė privatinė teisė žino tris atvejus, kai užsienio teisės galima netaikyti. Pirma, teismas gali atsisakyti taikyti užsienio teisę, jeigu ginčo santykį reglamentuoja imperatyvios teismo vietos valstybės (Jex fori) arba trečiosios valstybės, su kuria teisinis santykis yra susijęs, teisės normos (CK 1.11 str. 2 d.). Antra, pagal kolizines normas nustatytos taikytinos užsienio valstybės teisės galima netaikyti, jeigu byla su ta valstybe nėra susijusi arba ji labiau susijusi su kita valstybe (CK 1.11 str. 3 d.). Trečia, užsienio teisės galima netaikyti motyvuojant tuo, kad jos taikymas prieštarautų teismo vietos valstybės teisės (lex fori) įtvirtinai viešajai tvarkai (CK 1.11 str. 1 d.).

Taigi atsisakyti taikyti užsienio teisę galima tik išimtiniais ir tik įstatyme numatytais atvejais. Nepagrįstai atsisakyti taikyti užsienio teisę ir taikyti tik lex fori reikštų atsisakyti vykdyti teisingumą, taip pat prieštarautų žmogaus teisėms ir tarptautinės teisės principams.

Kiekvienos valstybės privatinėje teisėje skiriamos dispozityvios ir imperatyvios teisės normos. Imperatyvios teisės normos paprastai nustatomos siekiant apginti viešąjį interesą. Todėl imperatyvios teisės normos

prigimtis reikalauja į ją atsižvelgti visais atvejais. CK 1.11 straipsnio antrojoje dalyje numatyta, kad taikomos Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos, nors šalys savo susitarimu yra pasirinkusios taikyti kitos valstybės teisę. Taigi, pagal CK 1.11 straipsnio antrąją dalį, imperatyvios teisės normos gali būti:

1) lex fori;

2) taikytinoje teisėje;

3) trečiosios valstybės teisėje.

Pagrindinis klausimas taikant išlygą dėl imperatyvių teisės normų taikymo yra susijęs su vienos ar kitos teisės normos įvertinimu – ji yra imperatyvi ar ne. CK 1.11 straipsnio aantrojoje dalyje įsakmiai nurodyta, kad šis klausimas neturi būti sprendžiamas formaliai: teismas, iki priimdamas sprendimą taikyti ne užsienio teisę, o savo ar trečiosios valstybės imperatyvias teisės normas, privalo atsižvelgti į tų normų prigimti tikslus ir jų taikymo ar netaikymo padarinius.

Teismas gali atsisakyti taikyti užsienio teisę, jeigu ją taikant šalys galėtų išvengti Lietuvos ar kitos valstybės, su kuria šalių santykiai yra glaudžiai susiję, imperatyvių teisės normų taikymo. Siekiant nustatyti, teisės norma imperatyvi ar ne, reikia atsižvelgti į jos ne tik lingvistinę iišraišką, bet ir tikslus, prigimtį, taikymo ar netaikymo padarinius. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo 13 straipsnio trečiojoje dalyje reikalaujama, kad arbitrų skaičius visada būtų nelyginis. Lietuvoje prašoma pripažinti arbitražo sprendimą, priimtą valstybėje, kurioje tokio reikalavimo nėra. Manytina, kad nesant kitų uužsienio sprendimo nepripažinimo pagrindų, būtų netikslinga ir neprotinga atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą vien dėl to, kad arbitrų skaičius buvo nelyginis, t. y. kad neįvykdytas imperatyvios Lietuvos teisės normos reikalavimas.

Su šiuo klausimu susijęs ir įstatymo apėjimo klausimas. Sandorio šalis ar sutarties šalys, norėdamos išvengti nepalankios teisės normos taikymo, gali pasirinkti sau palankesnę teisės sistemą arba atlikti kitus veiksmus, leidžiančius išvengti atitinkamos valstybės teisės taikymo, pavyzdžiui, pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą, atsisakyti pilietybės, nurodyti kitą, nei yra iš tikrųjų, sandorio sudarymo vietą ir panašiai. Jeigu tokie veiksmai iš tiesų buvo nesąžiningi, tai teisė negali ginti nesąžiningo asmens. Bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad civilinių teisinių santykių subjektai elgtųsi sąžiningai, ir atitinkamai teigiantis, jog nesąžiningo asmens interesai neginami, bei draudžiantis piktnaudžiauti teise, šiuo atveju lleidžia nepaisyti tokių apgaulingų ir nesąžiningų šalių susitarimų ar vienašalių jų veiksmų (CK 1.2, 1.5, 1.37 str.). Kadangi CK įstatymo apėjimo klausimo specialiai nereguliuoja, teismas įstatymo apėjimą ir jo teisinius padarinius turėtų spręsti vadovaudamasis bendrąja viešosios tvarkos išlyga. Todėl nustatęs, kad teisinio santykio šalis ar šalys, siekdamos išvengti joms nepalankios teisės taikymo, elgėsi nesąžiningai, teismas, remdamasis CK 1.2 straipsnyje įtvirtintu neleistinumo piktnaudžiauti teise principu, 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais ir vadovaudamasis 1.11 straipsniu, gali atsisakyti taikyti šalių ppasirinktą užsienio teisę ir išspręsti bylą taikydamas imperatyvias Lietuvos teisės normas.

Galima atsižvelgti ir į trečiosios valstybės imperatyvias teisės normas, jeigu teisinis santykis yra su ja susijęs. Pavyzdžiui, Lietuvos pilietis iš Vokietijos piliečio nusipirko afrikietišką liaudies meno kūrinį, nelegaliai atgabentą iš Nigerijos. Pirkimo-pardavimo sutarčiai taikoma Vokietijos teisės. Tačiau, pagal Nigerijos teisę, tokių meno kūrinių eksportas iš šalies draudžiamas. Tokiu atveju reikės atsižvelgti ir į imperatyvias Nigerijos teisės normas. Toks klausimo sprendimas pateisinamas imperatyvių teisės normų prigimtimi ir tikslais bei tarptautinės teisės principais.

Tačiau imperatyvias kitų valstybių teisės normas būtina taikyti atsižvelgiant į viešosios tvarkos išlygą. Imperatyvią užsienio valstybės teisės normą, kurios taikymas reikštų Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos pažeidimą, teismas, remdamasis CK 1.11 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta viešosios tvarkos išlyga, turi atsisakyti taikyti. Pavyzdžiui, vyras ir moteris sudarė santuoką valstybėje, kurios teisė draudžia ištuoką. Jie abu yra tos valstybės piliečiai, tačiau gyvena valstybėje, kurioje ištuoka leidžiama, ir nori nutraukti santuoką. Šiuo atveju valstybės, kurios piliečiai yra sutuoktiniai, imperatyvių teisės normų, draudžiančių ištuoką, taikymas prieštarautų teismo vietos valstybės viešajai tvarkai, todėl teismas gali atsisakyti taikyti imperatyvias užsienio valstybės teisės normas. Taip pat galima netaikyti imperatyvių užsienio teisės normų, kurios nustato neprotingus santuokos nutraukimo ribojimus, ar, pažeisdamos vyro ir moters lygiateisiškumo principą, suteikia teisę nutraukti ssantuoką tik vyrui ar žmonai arba nustato kitokius žmogaus teisių ribojimus, prieštaraujančius tarptautinei teisei žmogaus teisių srityje.

CK 1.11 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokiais atvejais teismas turi taikyti lex fori, t. y. Lietuvos teisę.

Tai, kad teisinis santykis turi užsienio elementą, automatiškai nereiškia, jog bus taikoma užsienio teisė. Esant santykiui, turinčiam užsienio elementą, ir aiškinantis, kurios valstybės teisę reikia taikyti, gali paaiškėti, kad dėl tam tikrų priežasčių užsienio teisės taikyti neįmanoma.

Viešosios tvarkos doktrina yra vienas iš aptakiausių ir bene sunkiausiai taikomų tarptautinės privatinės teisės institutų, suteikiantis teismui plačią diskrecijos teisę. Apskritai ši doktrina reiškia, kad nacionalinės teisės normai, ginančiai viešąjį interesą, būtina teikti pirmumą, palyginti su užsienio teise. Taikytinos užsienio valstybės teisėje gali būti normų, kurios yra nepriimtinos bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisės požiūriu. Todėl nė viena valstybė negali atsisakyti viešosios tvarkos išlygos. Ji yra „gynybinė“ ir leidžia valstybei apsaugoti savo pagrindinius, gyvybiškai svarbius vidaus ir užsienio politikos interesus. Pavyzdžiui, viešosios tvarkos išlyga gali būti panaudojama kaip atsakomoji priemonė į kitos valstybės priešišką politiką ir šiuo pagrindu galima atsisakyti taikyti užsienio valstybės, kurios teisė ar teismai diskriminuoja Lietuvos piliečius, taiko jiems nepagrįstas ekonomines ssankcijas ir panašiai, teisę. Kartu viešosios tvarkos institutu galima pasinaudoti ir kaip „puolamąja“ priemone, pavyzdžiui, karo atveju uždraudžiant savo valstybės fiziniams ir juridiniams asmenims palaikyti bet kokius ekonominius ryšius su priešo valstybe.

Yra skiriamas, pirma, negatyvus viešosios tvarkos doktrinos poveikis, kuris reiškia atsisakymą taikyti užsienio teisę motyvuojant tuo, kad užsienio teisės taikymas sukeltų nepriimtinų padarinių, t. y. lemtų padarinius, visiškai nesuderinamus su esminiais teismo vietos valstybės ekonominio, socialinio, politinio funkcionavimo principais. Antra, skiriamas pozityvus šios doktrinos poveikis, kai taikytinos užsienio valstybės teisė analizuojama lex fori kontekste, neatsižvelgiant į galimus užsienio teisės taikymo padarinius, ir remdamasis šia analize teismas nusprendžia taikyti imperatyvias savo valstybės teisės normas. Šiuolaikinėje tarptautinėje privatinėje teisėje reikšmę turi tik negatyvus viešosios tvarkos doktrinos poveikis.

Pažymėtina, kad viešosios tvarkos išlyga nereiškia užsienio valstybės teisės nepripažinimo. Tarptautinės viešosios teisės principai (pagarbos valstybių suverenitetui, nesikišimo į vidaus reikalus ir kt.) reikalauja pripažinti užsienio valstybių teisės sistemas tokias, kokios jos yra. Tačiau tie patys principai nustato, kad valstybės negalima versti taikyti kitos valstybės teisės normų, kurios jai yra visiškai nepriimtinos. Todėl viešosios tvarkos išlyga reiškia ne ką kita, kaip negalėjimą taikyti užsienio valstybės teisės, o ne jos nepripažinimą.

II SKYRIUS: PROCESINIAI TARPTAUTINIO BYLINĖJIMOSI KLAUSIMAI

2.1 Teisminis priklausymas

2.1.1 Bendrosios pastabos

Teisminis priklausymas, arba jurisdikcija, yra bene svarbiausias

praktinis tarptautinės privatinės teisės klausimas. Jo svarba paaiškinama tuo, kad teismui nagrinėjant ginčą, turintį užsienio (tarptautinį) elementą, pirmiausiai tenka spręsti procesinį klausimą – ar byla priklauso jo kompetencijai. Kitų klausimų, pavyzdžiui, kokią teisę reikia taikyti, apskritai gali kilti tik nusprendus, kad byla priklauso tam tikro teismo jurisdikcijai, ir teismui ėmusis ją nagrinėti.

Be to, šalis, nenorinti, kad jos byla būtų nagrinėjama užsienio valstybės teisme, pirmiausiai, kaip gynybos nuo pareikšto ieškinio priemonę, gali taikyti procesinį atsikirtimą, o būtent kad byla nepriklauso tam ttikro teismo jurisdikcijai.

Galiausiai tarptautinio teisminio priklausymo problemos svarbą didina ta aplinkybė, kad tai yra veikiau viešosios, o ne privatinės teisės dalykas. Išspręsti teisminio priklausymo klausimus kartu reiškia nustatyti valstybės galias, jos jurisdikcijos ribas. Todėl šiuo atveju susiduriama tiek su privačiu, tiek su viešuoju interesu. Pavyzdžiui, dėl įvairių priežasčių valstybė gali būti suinteresuota tam tikrų ginčų nagrinėjimą priskirti tik savo jurisdikcijai arba, atvirkščiai, – gali būti nesuinteresuota, kad tam tikrus ginčus nagrinėtų jos teismai. Valstybė taip pat gali nustatyti, kad tam ttikri ginčai nagrinėjami tik teismine tvarka, t. y. riboti šalių autonomiją ir uždrausti perduoti tam tikrus ginčus nagrinėti arbitražo tvarka (pvz., Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 str.).

Teisminio priklausymo, arba jurisdikcijos, klausimas susijęs su teismo kompetencija nagrinėti ginčą, turintį tam ttikrą užsienio (tarptautinį) elementą, dėl kurio kyla dviejų ar daugiau valstybių teismų konkurencija dėl kompetencijos, t. y. ginčą gali pretenduoti nagrinėti kelių valstybių teismai. Nustatant teismų kompetenciją nagrinėti ginčus, turinčius užsienio elementą, reikia vengti dviejų dalykų. Pirma, labai griežtos jurisdikcijos taisyklės ribos teismų galimybę nagrinėti tokius ginčus iki minimumo. Tokia valstybės pozicija galėtų būti laikoma jos atsisakymu ginti pažeistas teises ir vykdyti teisingumą. Todėl galimybė apginti pažeistas teises dėl labai griežtų jurisdikcijos taisyklių gali sumažėti, o tai reikštų vienos iš pagrindinių žmogaus teisių – teisės kreiptis į teismą -ribojimą.

Civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, priklausymas Lietuvos teismų kompetencijai nustatomas atsižvelgiant į tai, Lietuva ir užsienio valstybė, su kuria yra susijęs ginčas, yra sudariusios tarptautinę dvišalę teisinės pagalbos sutartį ar ne. JJeigu yra sudaryta tarptautinė dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose, bylos teisminį priklausymą būtina nustatyti pagal tarptautinės sutarties taisykles.

Tai, kad byla priklauso Lietuvos teismo jurisdikcijai, dar nereiškia, jog ji bus sprendžiama taikant Lietuvos materialiąją teisę. Jurisdikcijos taisyklių vienodinimas leidžia sumažinti teismų, galinčių nagrinėti ginčą. Tačiau jurisdikcijos taisyklių nustatymą galima sieti ir su taikytina teisė. Pavyzdžiui, tarptautinės jurisdikcijos taisyklės dažnai numato ieškovo teisę pasirinkti teismą. Ieškovas tokiu atveju turi galimybę pasirinkti teismą tos valstybės, kkurios teisė yra taikytina ginčo santykiui, t. y. šiuo atveju taikytina teisė ir lex fori sutaps.

Taigi teismas, spręsdamas, ar byla, turinti užsienio (tarptautinį) elementą, priklauso Lietuvos teismų kompetencijai, turi atsižvelgti ne tik į bendrąsias jurisdikcijos taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos CPK, bet ir į kitus veiksnius:

a) teismas turi apsvarstyti klausimą, ar priimtas byloje sprendimas būtų pripažįstamas ir vykdomas užsienio valstybėje. Jeigu priimtą teismo sprendimą teks pripažinti ir vykdyti užsienio valstybėje, o su ja Lietuva nėra sudariusi dvišalės teisinės pagalbos sutarties, teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Tokiu atveju teismas turi aiškintis, ar by la nepriklauso atsakovo gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės teismo jurisdikcijai. Jeigu ji priklauso ir tos valstybės teismo jurisdikcijai, teismas gali atsisakyti priimti pareiškimą ir pasiūlyti ieškovui kreiptis į užsienio valstybės, kurioje reikės vykdyti būsimą teismo sprendimą, teismą (išskyrus atvejus, kai, pagal Lietu vos Respublikos CPK normas, byla priklauso išimtinei Lietuvos teismų jurisdikcijai);

b) teismas turi išsiaiškinti, ar byla nepriklauso valstybės, kurioje teks pripažinti ir vykdyti būsimą teismo sprendimą, teismų išimtinei jurisdikcijai. Paaiškėjus tokiai aplinkybei, teismas taip pat turi atsisakyti pri imti pareiškimą ir pasiūlyti ieškovui kreiptis į užsienio valstybės teismą, nes priimtas Lietuvos teismo sprendimas užsienio valstybėje nebus pripažįstamas ir vykdomas.

Pažymėtina, kad bylos teisminiam priklausymui neturi įtakos taikytina teisė, todėl teismas negali atsisakyti ppriimti ieškinio pareiškimo motyvuodamas tuo, kad šalių santykiams reikia taikyti ne Lietuvos, o užsienio valstybės teisę.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, priimtame sprendime, turi nurodyti motyvus ir atitinkamas teisės normas, kuriomis remdamasis pripažino bylą, turinčią užsienio (tarptautinį) elementą, priklausant Lietuvos teismo jurisdikcijai.

Civilinė byla, turinti užsienio elementą, su Lietuva gali būti susijusi dėl kelių priežasčių. Pirma, su Lietuva gali būti susijusios ginčo šalys. Pavyzdžiui, ginčas kilo dėl užsienio įmonės atstovybės, veikiančios Lietuvoje, sudarytos sutarties vykdymo.

Antra, su Lietuva gali būti susijęs ginčo dalykas. Pavyzdžiui, turtas, dėl kurio vyksta ginčas, yra Lietuvoje. Kadangi civiliniai ieškiniai yra skirstomi į asmeninius (in personam), o šie – į asmeninius turtinius ir asmeninius neturtinius bei daiktinius (in rem), bylų, turinčių užsienio elementą, teisminį priklausymą galima nagrinėti pagal šias ieškinių rūšis.

2.1.2 Actiones in personam

Esant asmeninio neturtinio pobūdžio ieškiniui, civilinė byla, turinti užsienio (tarptautinį) elementą, priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai, jeigu:

a) atsakovo gyvenamoji vieta ar buveinė yra Lietuvoje;

b) bylos šalis yra vaikas, turintis gyvenamąją vietą Lietuvoje;

c) pareikštas ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo, o santuoka buvo sudaryta Lietuvoje arba viena iš šalių turi gyvenamąją vietą Lietuvoje;

d) jeigu įvaikinamas vaikas ar (ir) įvaikintojas gyvena Lietuvoje.

Esant asmeninio turtinio pobūdžio ieškiniui, civilinė byla, turinti užsienio (tarptautinį) elementą, priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai, jeigu:

a) atsakovo gyvenamoji vvieta ar buveinė yra Lietuvoje;

b) pareikštas ieškinys dėl alimentų nepilnamečiams vaikams išieškojimo ir viena iš šalių gyvena Lietuvoje;

c) atsakovas – užsienio juridinis asmuo – turi filialą Lietuvoje ir ieškinys yra kilęs iš filialo veiklos;

d) pareikštas ieškinys dėl žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, jeigu ieškovas gyvena Lietuvoje arba Lietuvoje yra žalos padarymo vieta ir t.t.

2.1.3 Actiones in rem

Esant daiktinio pobūdžio ieškiniui, civilinė byla, turinti užsienio (tarptautinį) elementą, priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai, jeigu:

a) turtas, esantis ginčo dalykas, yra Lietuvoje;

b) pareikštas ieškinys, kylantis iš paveldėjimo teisinių santykių, o palikimas yra Lietuvoje arba Lietuvoje yra palikimo atsiradimo vieta, arba Lietuvoje gyveno palikėjas;

c) pareikštas ieškinys dėl sutuoktinių bendrosios nuosavybės padalijimo, o turtas yra Lietuvoje arba Lietuvoje gyvena atsakovas.

2.1.4 Forum non conveniens

Kilus ginčui, turinčiam užsienio (tarptautinį) elementą, viena ar abi šalys gali turėti interesą bylinėtis vienoje ar kitoje valstybėje. Tokį jų interesą gali lemti įvairios priežastys. Pavyzdžiui, vienos valstybės teismuose bylinėjimosi terminai yra trumpi, kitos — ilgi; vienos valstybės teismuose bylinėjimasis susijęs su dideliais mokesčiais, kitose žyminio mokesčio apskritai nėra arba jis nedidelis ir panašiai. Be to, viena ar abi šalys galimybe rinktis, kurios valstybės teisme bus sprendžiamas jų ginčas, ne visada gali naudotis sąžiningai. Pavyzdžiui, nesąžininga šalis gali rinktis tam tikros valstybės teismus vien

todėl, kad galėtų vilkinti bylos nagrinėjimą, arba todėl, jog bylinėtis toje valstybėje kitai šaliai brangiau kainuos ar bus sudėtingiau įvykdyti teismo sprendimą. Tarptautiniame civiliniame procese net žinomas specialus terminas – forum shopping (forumo pirkimas), t. y. elgesys, kai bylos šalis ar šalys, pasirinkdamos, kurios valstybės teismuose bus nagrinėjama byla, siekia iš tokio pasirinkimo naudos (tiek materialios, tiek nematerialios). Kartais forum shopping iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip paslėptas taikytinos teisės pasirinkimas (law shopping) siekiant išvengti imperatyvių tam tikros valstybės tteisės normų taikymo.

Minėta, kad tam tikrą interesą nagrinėti arba nenagrinėti tam tikras bylas gali turi ir valstybė arba jos teismai. Pavyzdžiui, teismai gali turėti daug vidaus bylų, todėl jie gali būti nesuinteresuoti dar nagrinėti ir bylas, turinčias užsienio (tarptautinį) elementą. Nagrinėti tokią bylą teismui gali būti nepatrauklu dėl daugelio priežasčių: tokiose bylose tenka taikyti užsienio teisę; į užsienio valstybę reikia siųsti teismo šaukimus ir kitokius dokumentus; įrodymus tenka gauti iš užsienio valstybės; teismo procese reikia vertėjo paslaugų ir t.t.

Dėl minėtų ppriežasčių kyla du klausimai. Pirma, ar teismas, spręsdamas tarptautinės jurisdikcijos klausimus, turi tam tikrą diskrecijos teisę ir ar jis gali atsisakyti priimti pareiškimą ir nagrinėti bylą, jeigu ši labiau susijusi su kita užsienio valstybe? Antra, ar atsakovas gali panaudoti kaip pprocesinę teisinę gynybos priemonę teiginį, kad teismas neturėtų nagrinėti bylos, nes ji su šia valstybe nesusijusi, todėl turi būti nagrinėjama kitos valstybės teismuose. Šie du klausimai ir apibūdina specialios tarptautinio civilinio proceso doktrinos – forum non conveniens (netinkamo forumo, arba netinkamos jurisdikcijos) -esmę. Jos atsiradimą lėmė teismų praktikos įvairovė ir objektyvus įstatymų leidėjo nesugebėjimas nustatyti išsamių jurisdikcijos taisyklių, kurios galėtų būti sėkmingai taikomos visais gyvenimo atvejais. Kartais praktikoje gali kilti situacijų, kurių jurisdikcijos taisyklės apskritai nenumato arba kurių taikymas konkrečioje byloje lemtų negatyvius padarinius. Todėl manoma, kad teismams būtina suteikti tam tikrą diskrecijos teisę spręsti tarptautinės jurisdikcijos klausimus. Kita vertus, viena iš teismų nepriklausomumo garantijų yra tai, kad teismai patys sprendžia dėl savo kompetencijos. Ši teisė jiems turi būti suteikta iir sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimus.

Forum non conveniens doktrinos reikšmė dvejopa. Pirma, ši doktrina, jeigu ji pripažįstama, suteikia diskrecijos teisę teismui ir leidžia jam atsisakyti nagrinėti bylą, neturinčią tam tikrų objektyvių ryšių su teismo vietos valstybe. Šitaip ši doktrina sumažina ieškovo (o tam tikrais atvejais ir šalių) galimybes laisvai pasirinkti ginčo sprendimo vietą ir užkertą kelią arba nesąžiningam, arba aiškiai neprotingam ieškovo pasirinkimui. Antra, ši doktrina leidžia atsakovui gintis nuo pareikšto ieškinio grynai procesiniais atsikirtimais – pareiškimu, kad ieškovas pasirinko netinkamą tteismą, nes byla labiau susijusi su kita valstybe, todėl teismas turi atsisakyti nagrinėti bylą. Tai yra minėtos doktrinos privalumai. Tačiau ji turi ir trūkumų. Pirma, teismas savo diskrecijos teise gali piktnaudžiauti ir visiškai nepagrįstai atsisakyti nagrinėti jo kompetencijai priklausančią bylą. Antra, šią doktriną gali taikyti ne vienos, o kelių valstybių teismai, į kuriuos kreiptųsi ieškovas: kiekvienos valstybės teismas gali atsisakyti nagrinėti bylą, motyvuodamas, kad ji nepriklauso jo jurisdikcijai, ir šitaip ieškovui bus užkirstas kelias į teisminę gynybą. Trečia, šia procesine gynybos priemone gali piktnaudžiauti atsakovas, reikšdamas nepagrįstus prieštaravimus dėl bylos teisminio priklausymo ir šitaip vilkindamas jos nagrinėjimą.

2.1.5. Lis pendens

Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Civilinės bylos iškėlimo faktas sukelia labai svarbių procesinių teisinių padarinių – ieškovas netenka teisės pakartotinai pareikšti tapatų ieškinį. Šios normos reglamentuoja situaciją, kai byla neturi užsienio (tarptautinio) elemento. Tačiau ar jos taikytinos ir tarptautiniame civiliniame procese? Atsakymas į šį klausimą turėtų būti teigiamas, nes ieškovas, siekdamas, kad kuo greičiau būtų iškelta civilinė byla, gali kreiptis iš karto į kelių valstybių teismus. Be to, ieškovas, pareiškęs ieškinį vienos valstybės teisme, vėliau gali kreiptis su ieškiniu į kitos valstybės teismą. Taigi ir civiliniame procese būtinas mechanizmas, kuris užkirstų kelią ieškovui pareikšti tapatų ieškinį pakartotinai ir ššitaip leistų išvengti dviejų ar net daugiau valstybių teismų sprendimų tuo pačiu klausimu, o šie gali būti ir visiškai skirtingi. Be to, vadovaujantis valstybių suverenios lygybės, abipusiškumo ir tarpusavio pagarbos principais, reikia gerbti ir pripažinti kitų valstybių teismų jurisdikciją. Todėl jeigu byla jau iškelta užsienio valstybės teisme, tai kitos valstybės teismas, gerbdamas užsienio valstybės teismo jurisdikciją, turėtų pareikšti esąs nekompetentingas nagrinėti tokią bylą.

Institutas, padedantis išvengti tarptautiniame procese lygia greta bylinėtis kelių valstybių teismuose ir leidžiantis atsisakyti teismui nagrinėti bylą, kai tokia pat byla yra iškelta užsienio valstybės teisme, vadinamas lis pendens {lis alibi pendens). Šis institutas pirmiausiai skirtas teismui spręsti jurisdikcijos klausimus. Aptariama doktrina taip pat leidžia išvengti situacijos, kai dėl to paties ginčo dviejų valstybių teismai priima visiškai priešingus sprendimus. Kartu lis pendens institutas taip pat yra atsakovo procesinė gynybos priemonė, leidžianti jam gintis nuo nesąžiningo ieškovo tais atvejais, kai šis nori iškelti atsakovui kelias bylas skirtingų valstybių teismuose.

Būdama svarbi nustatyti teismo kompetenciją, lis pendens doktrina gali būti taikoma dviem atvejais. Pirma, teismas ją taiko savo iniciatyva, spręsdamas, ar yra kompetentingas nagrinėti bylą. Tačiau teismas savo iniciatyva lis pendens institutą taikys tik turėdamas duomenų, kad tokia pati byla jau pradėta užsienio valstybės teisme. Todėl dažnesnė antra situacija, t. y. kkai institutas taikomas atsakovo, kuris ginasi nuo jam pakartotinai reiškiamo tapataus ieškinio, prašymu.

Teismas, taikydamas lis pendens, pirmiausiai turi įsitikinti, ar užsienio valstybės teisme iškelta byla nepriklauso išimtinei Lietuvos teismų jurisdikcijai. Todėl atsisakyti priimti pareiškimą ar palikti jį nenagrinėtą teismas gali tik kai užsienio valstybės teisme pradėta byla nepriklauso išimtinei Lietuvos teismų jurisdikcijai.

Antra, lis pendens institutą teismas gali taikyti tik padaręs pagrįstą prielaida,, kad užsienio teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje, iškeltoje ir nagrinėjamoje užsienio valstybės teisme, bus pripažįstamas Lietuvoje. Jeigu aišku, kad užsienio valstybės teismo sprendimas nebus pri-

pažįstamas ir vykdomas Lietuvoje, tai taikyti lis pendens reikštų atsisakyti vykdyti teisingumą. Lis pendens taip pat negalima taikyti, kai nėra aišku, ar teismo sprendimas užsienio valstybės teisme iškeltoje byloje apskritai bus priimtas, pavyzdžiui, iškėlus bylą užsienio valstybės teisme toje valstybėje prasidėjo karas.

Taigi jeigu byla priklauso tiek užsienio valstybės teismo, tiek Lietuvos teismo jurisdikcijai ir yra duomenų, kad pagal tapatų ieškinį civilinė byla yra iškelta užsienio valstybės teisme, tai teismas, laikydamasis nurodytų lis pendens taikymo sąlygų, turi atsisakyti priimti pareiškimą. Jeigu tokia aplinkybė paaiškėja iškėlus civilinę bylą Lietuvos teisme, teismas pareiškimą turi palikti nenagrinėtą.

2.1.6 Sutartinės jurisdikcijos ypatumai tarptautiniame civiliniame procese

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 788 straipsnį, ūkinės komercinės paskirties veiklos subjektai gali raštu susitarti, kad ginčai,

kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jei tai neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numatoma priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei.

Tarptautiniame civiliniame procese skiriami dviejų rūšių susitarimai dėl jurisdikcijos: prorogaciniai ir derogaciniai.

Prorogacinis yra toks susitarimas dėl bylos teisminio priklausymo, kai šalys jame numato, kurios valstybės teismuose bus nagrinėjami jų ginčai, tačiau nenustato draudimo kreiptis į kitos valstybės teismus. Pavyzdžiui, šalys sutartyje numato, kad jų ginčai bus nagrinėjami Anglijos teismuose, tačiau nedraudžiama pareikšti ieškinio ir kitos valstybės teisme.

Derogacinis yyra toks susitarimas, kai šalys, susitardamos dėl ginčo nagrinėjimo vietos, numato, kad byla nepriklausys tam tikrų valstybių teismų kompetencijai, t. y. šalys atmeta kai kurių valstybių teismų jurisdikciją. Pavyzdžiui, šalys numato, kad ginčai bus nagrinėjami bet kurios iš šalių buveinės vietos valstybės teismuose, išskyrus Lietuvos teismus.

Dažni mišrūs susitarimai dėl jurisdikcijos, t. y. turintys ir prorogacinių, ir derogacinių susitarimų požymių. Pavyzdžiui, šalys numato, kad bylą nagrinės tik Anglijos ir jokie kiti teismai, t. y. nustatomas išimtinis bylos teisminis priklausymas Anglijos teismams ((prorogacija) ir kartu atmetama kitų valstybių teismų jurisdikcija (derogacija). Tačiau galimas ir prorogacinis susitarimas be derogacijos, ir derogacinis susitarimas be prorogacijos. Šalys taip pat gali numatyti vienos šalies teisę kreiptis į vienos valstybės teismus, o kitos šalies teisę – į kkitos užsienio valstybės teismus. Nepažeisdamos lygiateisiškumo principo, šalys taip pat gali susitarti, kad teisė pasirinkti, į kurios valstybės teismą kreiptis, priklausys ieškovui.

Šalys gali atmesti bet kurios valstybės teismų jurisdikciją ir sudarydamos arbitražinį susitarimą, t. y. numatydamos, kad jų ginčas bus nagrinėjamas ne teismine, o arbitražo tvarka, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže (CPK 23 str.).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 20357 žodžiai iš 40623 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.