TARPTAUTINĖ VALIUTŲ SISTEMA IR
MOKĖJIMO BALANSAS
Valiuta ir valiutų sistema
Daugelyje pasaulio šalių kaip atsiskaitymo ir mokėjimo priemonė yra
naudojami tik tos šalies nacionaliniai pinigai. Todėl norint sudaryti
prekybinius sandorius su užsienio partneriais reikia turėti galimybe
įsigyti atitinkamos šalies pinigų, t. y. jos valiutos. Valiuta vadinami tie
patys nacionaliniai pinigai, naudojami tarptautiniams atsiskaitymams.
Tarptautinių sandorių ypatybė ta, jog čia naudojamos dvi arba daugiau
skirtingų valiutų. Užsienio valiuta įsigyjama užsienio valiutų rinkoje
keičiant joje nacionalines valiutas rinkos nustatytu santykiu, vadinamu
valiutos kursu. Valiutos kursas yra jos kaina, išreikšta kita valiuta.
Todėl valiutos keitimas valiutų rinkoje vadinamas jos pirkimu arba
pardavimu.
Atsiskaitymai valiuta nustato ir valiutinius valstybių santykius.
Valiutiniai santykiai – tai tarptautinių ekonominių santykių dalis,
susijusi su tarptautiniais atsiskaitymais, kreditinėmis ir valiutinėmis
operacijomis tarp įvairių šalių privačių asmenų, įmonių, bankų, vyriausybių
bei
tarptautinių organizacijų. Valiutinių santykių subjektai yra skirstomi i
šalies rezidentus ir nerezidentus. Rezidentai – tai fiziniai asmenys,
turintys nuolatine gyvenamąją vietą šalyje, ir juridiniai asmenys, sukurti
vadovaujantis šalies įstatymais, o jų buveinės yra šioje šalyje.
Nerezidentai – tai fiziniai asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra
už šalies ribų, taip pat juridiniai asmenys, įsteigti remiantis užsienio
valstybių įstatymais, o jų buveinės yra už šalies ribų. Šalies teisinių
normų ir institucijų kompleksas, reguliuojantis valiutinius santykius, bei
patys valiutiniai santykiai sudaro šalies valiutų sistemą. Nacionalinių
valiutų sistemų pagrindiniai elementai yra:
1) nacionalinis valiutos vienetas, t. y. piniginis vienetas,
naudojamas atsiskaityti su kitomis šalimis;
2) šalies valiutiniai rezervai, jų sudėtis bei dydis;
3) nacionalinės valiutos pariteto, t. y. jos santykių su
užsienio valiutomis, nustatymo mechanizmas;
4) valiutos keičiamumo laipsnis bei kiti valiutiniai
apribojimai;
5) tarptautinių atsiskaitymų bei operacijų naudojant užsienio
valiutą tvarka;
6) nacionalinės institucijos, reguliuojančios valiutinius
santykius, bei jų statusas.
Šalies valiutiniai rezervai – tai užsienio valiuta, kurią kaupia ir saugo
centriniai šalių bankai, sudarydami tarptautinių atsiskaitymų bei užsienio
investicijų rezervus. Nacionalinės valiutos paritetas, t. y. Jos keitimo į
užsienio valiutą santykis, gali būti nustatomas atitinkamu
įstatymu arba parenkant jos kurso formavimo režimą. Lietuvos nacionalinės
valiutos – lito kursas yra nustatytas Lietuvos banko valdybos sprendimu
remiantis Lietuvos Respublikos lito patikimumo Įstatymu, bazinės valiutos –
euro atžvilgiu. Lito ir užsienio valiutų santykio nustatymo tvarka yra
reglamentuota Lietuvos banko valdybos nutarimu „Dėl lito ir užsienio
valiutų santykių nustatymo tvarkos“, patvirtintu 1998 m. Pagal šią tvarka
lito ir užsienio valiutų (išskyrus bazinę valiutą
– eurą) santykiai nustatomi pagal oficialų lito ir bazinės valiutos kursą
atsižvelgiant i bazinės valiutos ir užsienio valiutų kursus užsienio
valiutų rinkoje. Lito ir Lietuvos ūkio subjektams svarbiausių valiutų
santykiai nustatomi kiekvieną darbo dieną. Lito ir kitų valiutų, turinčių
reikšmės
Lietuvos ūkio subjektams, santykiai nustatomi kartą per savaitę. Bazinės
valiutos ir užsienio valiutos kursas nustatomas pagal duomenis, pateikiamus
„Reuters“ informacinėje sistemoje 10 vai. Lietuvos laiku. Jeigu „Reuters“
informacinėje sistemoje reikiamų duomenų nėra, naudojami „Bloomberg“ arba
„Dow Jonės“ „Telerate“ informacinių sistemų duomenys. Lito ir užsienio
valiutų santykiai pateikiami Lietuvos komerciniams bankams, užsienio bankų
filialams (skyriams), veikiantiems Lietuvos Respublikoje, ūkio subjektams
ir kitiems subjektams, kurių sąrašą nustato Lietuvos banko Rinkos operacijų
departamentas. Valstybės nustatomi esminiai valiutiniai apribojimai
išreiškiami jos keičiamumo laipsniu. Valiutos keičianiumas – tai tam tikras
valiutinisfinansinis režimas, kuris leidžia visose arba tam tikrose
tarptautinėse operacijose nacionalinę valiutą pakeisti i užsienio valiutą.
Valiutos keičiamumas reiškia, jog nacionalinė valiuta tam tikru laipsniu
atlieka pasaulinės valiutos vaidmenį. Yra trys valiutos keičiamumo lygiai:
laisvai
keičiama, iš dalies keičiama ir nekeičiama valiuta. Laisvai keičiama
valiuta – tai piniginiai vienetai, kurie laisvai ir neribotai keičiami į
kitas užsienio valiutas ir tarptautines mokėjimo priemones bet kuria forma
ir naudojami atliekant visų rūšių operacijas. Prie tokių valiutų
priskiriamos rezervinės valiutos, visuotinai naudojamos šalių valiutiniams
rezervams sudaryti, bei stiprios ekonomikos šalių valiutos. Laisvai arba
visiškai konvertuojamos valiutos funkcionavimo režimas, reiškiantis
galimybę panaudoti ją visose tarptautinėse operacijose ir neribotais
kiekiais keisti i kitų šalių nacionalines valiutas, kartu reiškia, jog šiai
valiutai neegzistuoja jokie valiutiniai apribojimai. Laisvu
valiutos
keitimu išreiškiamas ir pasitikėjimas ja, pagrįstas nacionalinio ūkio
pastovumu bei jo plėtros galimybėmis. Iš dalies keičiama valiuta – tai
nacionalinė šalių valiuta, kurios keičianiumas vienaip ar kitaip
apribojamas tam tikrų asmenų atžvilgiu arba kai kuriose operacijose. Ši
valiutos rūšis keičiama tik į kai kurias užsienio valiutas ir naudojama ne
visiems
tarptautiniams mokėjimams ir atsiskaitymams. Tokio valiutinio režimo
įvedimo priežastis gali būti ekonominis šalies nestabilumas, pinigų ir
kredito sistemos išbalansavimas ir kt. Nekeičiama, arba uždara, valiuta –
tai nacionalinė valiuta, kuri atlieka pinigų funkcijas tik šalies viduje ir
negali būti keičiama į kitas užsienio valiutas. Pagrindinė tokio valiutinio
apribojimo priežastis – silpna šalies ekonomika.
Valiutos keičianiumas gali būti išorinis ir vidinis. Išorinis valiutos
keičianiumas nustatomas užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, t.y. ne
rezidentams. Išorinis valiutos keičianiumas yra ribotas, jei jis nustatomas
tik kai kuriems tarptautiniams atsiskaitymams. Vidinis keičiamumas reiškia,
jog konkrečios šalies piliečiai ir organizacijos, t. y. rezidentai, gali
pirkti užsienio valiutą arba savo nacionalinius pinigus (už užsienio
valiutą) ir atsiskaityti nacionaline valiuta šalies viduje be jokių
ribojimų ir suvaržymų. Keičiamumo laipsni nustato valstybė specialiuose
norminiuose aktuose. Be keičiamumo galimi ir kiti valiutiniai ribojimai bei
suvaržymai, kuriuos nustato valstybė įstatyminiu arba administraciniu būdu.
Valiutiniai apribojimai – tai draudimai, apribojimai bei reglamentavimas
operacijų, atliekamų naudojant valiutą arba valiutines vertybes,
pavyzdžiui,
apribojimai perkant arba parduodant užsienio valiutas, ivežant ir išvežant
nacionalinę ar užsienio valiutas arba kitokius valiutinio reguliavimo
objektus. Tokio reguliavimo priežastys gali būti įvairios: valiutos
trūkumas, užsienio skolos didėjimas, nepalankus mokėjimo balansas ir pan.
Valiutinis reguliavimas – tai valstybinių organų veikla, nukreipta
operacijų užsienio valiuta tvarkai reglamentuoti. Operacijas užsienio
valiuta Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos užsienio
valiutos Įstatymas, priimtas 1993 m., bei kiti teisės aktai, tarp jų ir
Lietuvos banko nutarimai, pavyzdžiui, Operacijų užsienio valiuta vykdymo
Lietuvos bankuose tvarka, patvirtinta 1993 m., bei tais pačiais metais
patvirtintos Valiutų supirkimo, pardavimo ir keitimo taisyklės. Lietuvos
Respublikos juridiniai ir fiziniais asmenys turi teisę atidaryti užsienio
valiutos sąskaitas Lietuvos Respublikos ir užsienio bankuose. Užsienio
valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę užsienio valiutą
laikyti Lietuvos Respublikos bankuose. Užsienio valiuta gali būti
naudojama tik mokėjimams ir atsiskaitymams šalių susitarimu negrynaisiais,
o eurais – ir grynaisiais pinigais. Operacijas užsienio valiuta (pirkimą,
pardavimą, keitimą, paskolų teikimą ir kt.) atlieka tik bankai, turintys
Lietuvos banko leidimą. Leidimus šioms operacijoms Lietuvos bankas išduoda
atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikoje registruotų bankų pasirengimą
vykdyti šias operacijas užsienio valiuta. Be nacionalinių, veikia ir
regioninės valiutų sistemos, kurias sudaro
nacionalinės valiutų sistemos, veikiančios pagal tarptautinių sutarčių arba
susitarimų, kuriuos pasirašo atskiro regiono valstybės, nustatytas
taisykles. Tarptautinių ekonominių santykių plėtotė sukūrė ir pasaulinę
valiutų sistemą. Tai valiutinių santykių organizavimo forma, kuri atsirado
plėtojantis pasauliniam ūkiui ir buvo įteisinta tarptautiniais
susitarimais. Svarbiausia valiutų sistemos charakteristika – valiutų kursų
nustatymo būdas. Yra du pagrindiniai valiutų kursai: fiksuotas ir laisvai
svyruojantis. Fiksuotas kursas reiškia valiutų pariteto (santykio)
nustatymą griežta proporcija arba leidžiamas jo nežymus svyravimas.
Fiksuotą valiutos kursą nustato ir jo pastovumą užtikrina pinigų politiką
vykdančios valstybės institucijos, parinkdamos atitinkamą valiutos kurso
reguliavimo būdą. Lietuvos nacionalinės valiutos – lito kursas fiksuotas
bazinės valiutos – euro atžvilgiu. Laisvai svyruojantis, arba lankstus,
valiutos kursas – tai valiutos kursas, kuris nustatomas valiutų rinkoje ir
kuris gali kisti kintant valiutų pasiūlai arba paklausai. Šiuolai-
kinė fiksuoto valiutos kurso sistema paprastai yra reguliuojamo valiutų
kursų sistema, nes nustatyto lygio nacionalinės valiutos kursui palaikyti
būtinos šalies centrinio banko „intervencijos“ į valiutų rinkas.
Šiuolaikinė lankstaus valiutų kursų sistema taip pat yra reguliuojama
siekiant
sumažinti valiutų kursų svyravimus. Jeigu kylant užsienio valiutos
paklausai nacionalinės valiutos kursas krinta, tai centrinis šalies bankas,
parduodamas tam tikrą užsienio valiutos kieki, padidina jos pasiūlą ir
kartu neleidžia staigiai kristi nacionalinės valiutos kursui. Ir
atvirkščiai, jei nacionalinės valiutos kursas staigiai kyla, tai centrinis
šalies bankas superka užsienio valiutą kartu padidindamas nacionalinės
valiutos pasiūlą ir pristabdo jos kurso kilimą.
Tarptautinės valiutų sistemos raida
Žinomos trys pagrindinės valiutų sistemos, besiskiriančios valiutų
kursų
reguliavimo mechanizmais. Tai aukso standartas, kurio buvo atsisakyta XX a.
pradžioje, reguliuojamo ir lankstaus valiutų kurso sistemos. Pirmosios dvi
priskiriamos fiksuotų valiutų kursų sistemai.
Aukso standarto sistema buvo pagrista šiais principais: 1) piniginio
vieneto atitiktis nustatytam aukso kiekiui; 2) popierinių pinigų keitimas i
auksą; 3) pinigų kiekio atitiktis aukso kiekiui. Trečiasis principas
reiškia, jog pinigų masė ir bankų aukso atsargų kiekis buvo susieti
santykiu,
kuri nustato pirmasis principas, t. y. buvo sakoma, jog popieriniai pinigai
padengti auksu. Popierinių pinigų padengimas auksu nebūtinai turėjo būti
šimtaprocentinis, nes atskiri individai nedažnai popierinius pinigus
konvertuodavo i auksą. Kita vertus, aukso turėjo užtekti prekybos
balanso deficitui padengti, nes šalys vienos su kitomis atsiskaitydavo
auksu, kuris vaidino pasaulinių pinigų vaidmenį. Paprastai auksu būdavo
padengiama dalis valiutos – maždaug 30 proc.
Kadangi šioje sistemoje kiekvienos šalies piniginis vienetas turėjo aukso