Tarptautinė valiutų sistema ir mokejimo balansas
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė valiutų sistema ir mokejimo balansas

TARPTAUTINĖ VALIUTŲ SISTEMA IR

MOKĖJIMO BALANSAS

Valiuta ir valiutų sistema

Daugelyje pasaulio šalių kaip atsiskaitymo ir mokėjimo priemonė yra

naudojami tik tos šalies nacionaliniai pinigai. Todėl norint sudaryti

prekybinius sandorius su užsienio partneriais reikia turėti galimybe

įsigyti atitinkamos šalies pinigų, t. y. jos valiutos. Valiuta vadinami tie

patys nacionaliniai pinigai, naudojami tarptautiniams atsiskaitymams.

Tarptautinių sandorių ypatybė ta, jog čia naudojamos dvi arba daugiau

skirtingų valiutų. Užsienio valiuta įsigyjama užsienio valiutų rinkoje

keičiant joje nacionalines valiutas rinkos nustatytu santykiu, vadinamu

valiutos kursu. Valiutos kursas yra jos kaina, išreikšta kita valiuta.

Todėl valiutos keitimas valiutų rinkoje vadinamas jos pirkimu arba

pardavimu.

Atsiskaitymai valiuta nustato ir valiutinius valstybių santykius.

Valiutiniai santykiai – tai tarptautinių ekonominių santykių dalis,

susijusi su tarptautiniais atsiskaitymais, kreditinėmis ir valiutinėmis

operacijomis tarp įvairių šalių privačių asmenų, įmonių, bankų, vyriausybių

bei

tarptautinių organizacijų. Valiutinių santykių subjektai yra skirstomi i

šalies rezidentus ir nerezidentus. Rezidentai – tai fiziniai asmenys,

turintys nuolatine gyvenamąją vietą šalyje, ir juridiniai asmenys, sukurti

vadovaujantis šalies įstatymais, o jų buveinės yra šioje šalyje.

Nerezidentai – tai fiziniai asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra

už šalies ribų, taip pat juridiniai asmenys, įsteigti remiantis užsienio

valstybių įstatymais, o jų buveinės yra už šalies ribų. Šalies teisinių

normų ir institucijų kompleksas, reguliuojantis valiutinius santykius, bei

patys valiutiniai santykiai sudaro šalies valiutų sistemą. Nacionalinių

valiutų sistemų pagrindiniai elementai yra:

1) nacionalinis valiutos vienetas, t. y. piniginis vienetas,

naudojamas atsiskaityti su kitomis šalimis;

2) šalies valiutiniai rezervai, jų sudėtis bei dydis;

3) nacionalinės valiutos pariteto, t. y. jos santykių su

užsienio valiutomis, nustatymo mechanizmas;

4) valiutos keičiamumo laipsnis bei kiti valiutiniai

apribojimai;

5) tarptautinių atsiskaitymų bei operacijų naudojant užsienio

valiutą tvarka;

6) nacionalinės institucijos, reguliuojančios valiutinius

santykius, bei jų statusas.

Šalies valiutiniai rezervai – tai užsienio valiuta, kurią kaupia ir saugo

centriniai šalių bankai, sudarydami tarptautinių atsiskaitymų bei užsienio

investicijų rezervus. Nacionalinės valiutos paritetas, t. y. Jos keitimo į

užsienio valiutą santykis, gali būti nustatomas atitinkamu

įstatymu arba parenkant jos kurso formavimo režimą. Lietuvos nacionalinės

valiutos – lito kursas yra nustatytas Lietuvos banko valdybos sprendimu

remiantis Lietuvos Respublikos lito patikimumo Įstatymu, bazinės valiutos –

euro atžvilgiu. Lito ir užsienio valiutų santykio nustatymo tvarka yra

reglamentuota Lietuvos banko valdybos nutarimu „Dėl lito ir užsienio

valiutų santykių nustatymo tvarkos“, patvirtintu 1998 m. Pagal šią tvarka

lito ir užsienio valiutų (išskyrus bazinę valiutą

– eurą) santykiai nustatomi pagal oficialų lito ir bazinės valiutos kursą

atsižvelgiant i bazinės valiutos ir užsienio valiutų kursus užsienio

valiutų rinkoje. Lito ir Lietuvos ūkio subjektams svarbiausių valiutų

santykiai nustatomi kiekvieną darbo dieną. Lito ir kitų valiutų, turinčių

reikšmės

Lietuvos ūkio subjektams, santykiai nustatomi kartą per savaitę. Bazinės

valiutos ir užsienio valiutos kursas nustatomas pagal duomenis, pateikiamus

„Reuters“ informacinėje sistemoje 10 vai. Lietuvos laiku. Jeigu „Reuters“

informacinėje sistemoje reikiamų duomenų nėra, naudojami „Bloomberg“ arba

„Dow Jonės“ „Telerate“ informacinių sistemų duomenys. Lito ir užsienio

valiutų santykiai pateikiami Lietuvos komerciniams bankams, užsienio bankų

filialams (skyriams), veikiantiems Lietuvos Respublikoje, ūkio subjektams

ir kitiems subjektams, kurių sąrašą nustato Lietuvos banko Rinkos operacijų

departamentas. Valstybės nustatomi esminiai valiutiniai apribojimai

išreiškiami jos keičiamumo laipsniu. Valiutos keičianiumas – tai tam tikras

valiutinisfinansinis režimas, kuris leidžia visose arba tam tikrose

tarptautinėse operacijose nacionalinę valiutą pakeisti i užsienio valiutą.

Valiutos keičiamumas reiškia, jog nacionalinė valiuta tam tikru laipsniu

atlieka pasaulinės valiutos vaidmenį. Yra trys valiutos keičiamumo lygiai:

laisvai

keičiama, iš dalies keičiama ir nekeičiama valiuta. Laisvai keičiama

valiuta – tai piniginiai vienetai, kurie laisvai ir neribotai keičiami į

kitas užsienio valiutas ir tarptautines mokėjimo priemones bet kuria forma

ir naudojami atliekant visų rūšių operacijas. Prie tokių valiutų

priskiriamos rezervinės valiutos, visuotinai naudojamos šalių valiutiniams

rezervams sudaryti, bei stiprios ekonomikos šalių valiutos. Laisvai arba

visiškai konvertuojamos valiutos funkcionavimo režimas, reiškiantis

galimybę panaudoti ją visose tarptautinėse operacijose ir neribotais

kiekiais keisti i kitų šalių nacionalines valiutas, kartu reiškia, jog šiai

valiutai neegzistuoja jokie valiutiniai apribojimai. Laisvu
valiutos

keitimu išreiškiamas ir pasitikėjimas ja, pagrįstas nacionalinio ūkio

pastovumu bei jo plėtros galimybėmis. Iš dalies keičiama valiuta – tai

nacionalinė šalių valiuta, kurios keičianiumas vienaip ar kitaip

apribojamas tam tikrų asmenų atžvilgiu arba kai kuriose operacijose. Ši

valiutos rūšis keičiama tik į kai kurias užsienio valiutas ir naudojama ne

visiems

tarptautiniams mokėjimams ir atsiskaitymams. Tokio valiutinio režimo

įvedimo priežastis gali būti ekonominis šalies nestabilumas, pinigų ir

kredito sistemos išbalansavimas ir kt. Nekeičiama, arba uždara, valiuta –

tai nacionalinė valiuta, kuri atlieka pinigų funkcijas tik šalies viduje ir

negali būti keičiama į kitas užsienio valiutas. Pagrindinė tokio valiutinio

apribojimo priežastis – silpna šalies ekonomika.

Valiutos keičianiumas gali būti išorinis ir vidinis. Išorinis valiutos

keičianiumas nustatomas užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, t.y. ne

rezidentams. Išorinis valiutos keičianiumas yra ribotas, jei jis nustatomas

tik kai kuriems tarptautiniams atsiskaitymams. Vidinis keičiamumas reiškia,

jog konkrečios šalies piliečiai ir organizacijos, t. y. rezidentai, gali

pirkti užsienio valiutą arba savo nacionalinius pinigus (už užsienio

valiutą) ir atsiskaityti nacionaline valiuta šalies viduje be jokių

ribojimų ir suvaržymų. Keičiamumo laipsni nustato valstybė specialiuose

norminiuose aktuose. Be keičiamumo galimi ir kiti valiutiniai ribojimai bei

suvaržymai, kuriuos nustato valstybė įstatyminiu arba administraciniu būdu.

Valiutiniai apribojimai – tai draudimai, apribojimai bei reglamentavimas

operacijų, atliekamų naudojant valiutą arba valiutines vertybes,

pavyzdžiui,

apribojimai perkant arba parduodant užsienio valiutas, ivežant ir išvežant

nacionalinę ar užsienio valiutas arba kitokius valiutinio reguliavimo

objektus. Tokio reguliavimo priežastys gali būti įvairios: valiutos

trūkumas, užsienio skolos didėjimas, nepalankus mokėjimo balansas ir pan.

Valiutinis reguliavimas – tai valstybinių organų veikla, nukreipta

operacijų užsienio valiuta tvarkai reglamentuoti. Operacijas užsienio

valiuta Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos užsienio

valiutos Įstatymas, priimtas 1993 m., bei kiti teisės aktai, tarp jų ir

Lietuvos banko nutarimai, pavyzdžiui, Operacijų užsienio valiuta vykdymo

Lietuvos bankuose tvarka, patvirtinta 1993 m., bei tais pačiais metais

patvirtintos Valiutų supirkimo, pardavimo ir keitimo taisyklės. Lietuvos

Respublikos juridiniai ir fiziniais asmenys turi teisę atidaryti užsienio

valiutos sąskaitas Lietuvos Respublikos ir užsienio bankuose. Užsienio

valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę užsienio valiutą

laikyti Lietuvos Respublikos bankuose. Užsienio valiuta gali būti

naudojama tik mokėjimams ir atsiskaitymams šalių susitarimu negrynaisiais,

o eurais – ir grynaisiais pinigais. Operacijas užsienio valiuta (pirkimą,

pardavimą, keitimą, paskolų teikimą ir kt.) atlieka tik bankai, turintys

Lietuvos banko leidimą. Leidimus šioms operacijoms Lietuvos bankas išduoda

atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikoje registruotų bankų pasirengimą

vykdyti šias operacijas užsienio valiuta. Be nacionalinių, veikia ir

regioninės valiutų sistemos, kurias sudaro

nacionalinės valiutų sistemos, veikiančios pagal tarptautinių sutarčių arba

susitarimų, kuriuos pasirašo atskiro regiono valstybės, nustatytas

taisykles. Tarptautinių ekonominių santykių plėtotė sukūrė ir pasaulinę

valiutų sistemą. Tai valiutinių santykių organizavimo forma, kuri atsirado

plėtojantis pasauliniam ūkiui ir buvo įteisinta tarptautiniais

susitarimais. Svarbiausia valiutų sistemos charakteristika – valiutų kursų

nustatymo būdas. Yra du pagrindiniai valiutų kursai: fiksuotas ir laisvai

svyruojantis. Fiksuotas kursas reiškia valiutų pariteto (santykio)

nustatymą griežta proporcija arba leidžiamas jo nežymus svyravimas.

Fiksuotą valiutos kursą nustato ir jo pastovumą užtikrina pinigų politiką

vykdančios valstybės institucijos, parinkdamos atitinkamą valiutos kurso

reguliavimo būdą. Lietuvos nacionalinės valiutos – lito kursas fiksuotas

bazinės valiutos – euro atžvilgiu. Laisvai svyruojantis, arba lankstus,

valiutos kursas – tai valiutos kursas, kuris nustatomas valiutų rinkoje ir

kuris gali kisti kintant valiutų pasiūlai arba paklausai. Šiuolai-

kinė fiksuoto valiutos kurso sistema paprastai yra reguliuojamo valiutų

kursų sistema, nes nustatyto lygio nacionalinės valiutos kursui palaikyti

būtinos šalies centrinio banko „intervencijos“ į valiutų rinkas.

Šiuolaikinė lankstaus valiutų kursų sistema taip pat yra reguliuojama

siekiant

sumažinti valiutų kursų svyravimus. Jeigu kylant užsienio valiutos

paklausai nacionalinės valiutos kursas krinta, tai centrinis šalies bankas,

parduodamas tam tikrą užsienio valiutos kieki, padidina jos pasiūlą ir

kartu neleidžia staigiai kristi nacionalinės valiutos kursui. Ir

atvirkščiai, jei nacionalinės valiutos kursas staigiai kyla, tai centrinis

šalies bankas superka užsienio valiutą kartu padidindamas nacionalinės

valiutos pasiūlą ir pristabdo jos kurso kilimą.

Tarptautinės valiutų sistemos raida

Žinomos trys pagrindinės valiutų sistemos, besiskiriančios valiutų
kursų

reguliavimo mechanizmais. Tai aukso standartas, kurio buvo atsisakyta XX a.

pradžioje, reguliuojamo ir lankstaus valiutų kurso sistemos. Pirmosios dvi

priskiriamos fiksuotų valiutų kursų sistemai.

Aukso standarto sistema buvo pagrista šiais principais: 1) piniginio

vieneto atitiktis nustatytam aukso kiekiui; 2) popierinių pinigų keitimas i

auksą; 3) pinigų kiekio atitiktis aukso kiekiui. Trečiasis principas

reiškia, jog pinigų masė ir bankų aukso atsargų kiekis buvo susieti

santykiu,

kuri nustato pirmasis principas, t. y. buvo sakoma, jog popieriniai pinigai

padengti auksu. Popierinių pinigų padengimas auksu nebūtinai turėjo būti

šimtaprocentinis, nes atskiri individai nedažnai popierinius pinigus

konvertuodavo i auksą. Kita vertus, aukso turėjo užtekti prekybos

balanso deficitui padengti, nes šalys vienos su kitomis atsiskaitydavo

auksu, kuris vaidino pasaulinių pinigų vaidmenį. Paprastai auksu būdavo

padengiama dalis valiutos – maždaug 30 proc.

Kadangi šioje sistemoje kiekvienos šalies piniginis vienetas turėjo aukso

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1552 žodžiai iš 5164 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.