Tarptautinės migracijos vystymosi Lietuvoje istorinė apžvalga: ikisovietinis periodas
Įvadas
Iki ankstyvųjų 1940-ųjų tarptautinė migracija Lietuvoje, nors ir vėluodama, plito pagal tą patį modelį kaip ir daugumoje Europos šalių, turėjusių aiškią vakarų-šiaurės krypties orientaciją.
Dėl sovietinės okupacijos bei politinių apribojimų įvairaus pobūdžio išvykoms į užsienį, migracija įgavo gana specifinius bruožus ir 1940-1980 m. daugiausia buvo nukreipta į rytus, t. y. į buvusią TSRS.
Atidengus “geležinę uždangą“ 1980-ųjų pabaigoje, migracija vėl pakrypsta į vakarus. Tačiau neatrodo, jog dabartinė migracijos situacija Lietuvoje atitiktų vakarietišką modelį – ji įgauna bruožų, būdingų Centrinei Europai, esančiai tarp rytų ir vakarų, pietų ir šiaurės. Be to, jai visa dar daug įtakos turi praeitis.
Ikisovietinis laikotarpis
Pirmieji duomenys apie emigraciją iš Lietuvos siejami su XVII a., kai 1654 m. riteriui iš Kuršo (kuršių žemės) Jokūbui Kelteriui jo krikštatėvis Anglijos Karalius Jokūbas I padovanojo Tobago salą Karibų jūroje, kurioje buvo įkurta naujakurių kolonija iš Kuršo ( Lietuva ) ( Jakštas, 1965 m. ). Nuo tada iki XIX a. yra surinkti tik paskiri duomenys apie individualius emigracijos atvejus iš Lietuvos.
Daugiau ar mažiau skelbtina emigracija Lietuvoje pasirodo tik nuo XIX a. vidurio, žlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei. Pirmiausia, 1831 m. ir 1863 m. sukilimai prieš rusus vertė nemažą gyventojų dalį, ypač dvasininkus ir smulkius bajorus, palikti Lietuvą.
1867-1868 m. badas (ekonominiai veiksniai ), privalomos 25 m. karinės tarnybos Rusijos Armijoje įvedimas ir tautinė priespauda (politiniai veiksniai), silpna ekonomikos ir gamybos plėtra bei didėjantis gyventojų perteklius kaimo vietovėse buvo pagrindinės emigracijos augimo priežastys.
Apskritai XIX a. pabaiga gali būti charakterizuojama kaip pirmosios masinės emigracijos bangos iš Lietuvos į vakarus, daugiausia JAV, pradžia, beveik tuo pat metu sutampanti su šių procesų pradžia ir kitose Rytų Europos šalyse.
1869-1899 m. emigrantų skaičius iš Lietuvos vien tik į Jungtines Valstijas siekė 50.000 žmonių. Šie duomenys nėra itin tikslūs, nes iki 1899 m. JAV Imigracijos biuras neregistravo lietuvių kaip“lietuvių“. Dažniausiai jie buvo laikomi lenkais ar rusais.
Tik nuo 1899 m. pradėta gauti daugiau ar mažiau tiksli lietuvių emigrantų į JAV statistika. Pagal oficialią statistiką, nuo 1899 iki 1914 m. į JAV, t.y. į šalį, kuri buvo emigrantų iš Lietuvos galutinis tikslas (lentelė 1.1), emigravo 252.594 lietuvių (Račkauskas, 1915 m. ) – ).
LENTELĖ 1.1 Emigracija iš Lietuvos į JAV, 1899-1914 m.
Metai Iš viso Vyrai Moterys Vyrai (procentais)
1899 6 858 5 291 1 567 77.15
1900 10 311 7 683 2 628 74.52
1901 8 815 6 499 2 316 73.73
1902 11 629 8 576 3 053 73.75
1903 14 432 10 721 3 711 74.29
1904 12 780 8 834 3 926 69.3
1905 18 604 13 842 4 762 74.35
1906 14 257 9 429 4 828 66.14
1907 25 884 18 716 7 168 72.31
1908 13 720 8 522 5 198 62.12
1909 15 254 10 284 4 970 67.42
1910 22 714 15 360 7 354 67.63
1911 17 027 10 473 6 554 61.51
1912 14 078 8 098 5 980 57.53
1913 24 647 16 069 8 578 65.2
1914 21 584 12 282 9 302 59.91
Total 252 946 170 699 81 895 67.58
Šaltinis: Račkauskas, V.K., Amerika, Niujorkas.
Tradiciškai kaimo gyventojai ir bedarbiai sudarė emigrantų daugumą (94,7%), akivaizdžiai dominuojant vyrams (67,6%) (Vaitiekūnas, 1997). Kitą didelę emigrantų dalį sudarė vadinamieji “laisvieji žmonės”, pavyzdžiui, žmonės, turintys skolų ir besiviliantys užsidirbti pakankamai pinigų joms sumokėti (Truska, 1961).
Amžiaus struktūra (90,2% emigrantų buvo 14-45 metų) rodo, kad visų pirma tai buvo darbo migracija. Be to, emigrantams, turintiems daugiau kaip 60 metų, nebuvo leidžiama važiuoti į JAV (Kurchevkij, 1913).
Emigrantų skaičius į kitas vakarų šalis buvo daug mažesnis. Iki 1914 metų tik apie 14.000 žmonių emigravo į Didžiąją Britaniją, apie 10.000 – į Pietų Ameriką, 5.000 – į Kanadą.
Emigracijos srautas per siuos metus buvo labai didelis, beveik toks pat kaip natūralus prieaugis, todėl Lietuvos populiacijos augimas vyko labai lėtai. Be to, grįžtamosios migracijos atvejai nebuvo dažni – tik 17% emigravusių po kurio laiko grįždavo į Lietuvą. Grįžusių migrantų skaičius galėjo būti daug didesnis, jei Lietuvos ekonominė situacija būtų buvusi palankesnė (Žilinskas,1919).
Galima pamėginti apibūdinti migraciją, vykusią rytų kryptimi. Remiantis apytikriais duomenimis, 1897-1914 metais apie 35.000 lietuvių apsistojo Rygoje, 30.000 – Sankt Peterburge, 15.000 – Liepojoje, 7.000 – Odesoje, 2.000 – Maskvoje (Truska, 1961). Šie persikėlimai gali būti charakterizuojami tik kaip emigracija de facto, nes tais laikais Lietuva buvo Rusijos Imperijoje.