Tarptautinės prekybos apribojimo instrumentai
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės prekybos apribojimo instrumentai

TURINYS

Įvadas ………………………………………………………………………………..…………….3

1.Tarptautinės prekybos politikos reguliavimas………………………………………..…………4

2. Tarifiniai tarptautinės prekybos apribojimo metodai……………………………………………6

2.1. Muitai………………………………………………………………………………………..6

2.2. Ekonominis muitų vaidmuo…………………………………………………..…………….8

2.3.Kvotos……………………………………………………………………………………….11

2.4. Eksporto muitas……………………………………………………………………………12

2.5. Muitai paslaugų sektoriuje………………………………………………………………..13

3. Netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimo metodai……………………………………….16

3.1. Kiekybiniai apribojimai……………………………………………………………………16

3.2. Užslėpti prekybos politikos metodai………………………………………………………18

3.3. Finansiniai prekybos politikos metodai……………………………………………………19

Išvados……………………………………………………………………………………………23

Naudota literatūra……………………………………………………………………………..24

ĮVADAS

Kintant pasaulio ekonomikos sistemai, kuri skatina ir įtakoja didžiulių prekybos blokų, kaip Europos Sąjunga ir Šiaurės Amerikos Laisvosios Prekybos Susitarimas, tarptautinė prekyba darosi vis svarbesne sudėtine daugumos šalių ekonomikos dalimi.

Pastaruoju metu pasaulinei gamybai atsiliekant nuo pasaulinės prekybos kaitos spartumo, formuojami prekybos reguliavimo santykiai. Šiuo metu plačiausiai vysto prekybą stiprios pasaulio šalys, tačiau ieškodamos naujų rinkų ir vykdydamos savo užsienio politiką, vis dažniau bendradarbiauja su ekonomiškai silpnesnėmis šalimis.

Kiekvienos šalies ekonominė politika reguliuoja užsienio ekonomikos veiklą , kuri vyksta ne tik perkant ir parduodant prekes, materialinius išteklius, bet ir judant darbo bei intelektualiniam potencialui. Kiekviena valstybė turi savo uždavinių tarptautinės prekybos srityje, kur svarbiausia yra šaliai išvystyti eksporto sistemą ir riboti importą įvairiomis priemonėmis. Tokias priemones galima būtų pavadinti tarptautinės prekybos instrumentais, kurie ir bus apžvelgiami šiame darbe. Darbe pristatomi tarifiniai bei netarifiniai prekybos politikos instrumentai, nukreipti į importo ir eksporto reguliavimą.

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS REGULIAVIMAS

Prekybos politika apima ne tik prekybos, bet ir kitų sričių klausimus, tokius kaip

ekonomika, valstybės politika, organizaciniai, administraciniai teisės ir kt.. Šios sąsajos pasireiškia ekonomikos vystymosi įtaka tarptautinei prekybai , politinėms valstybės nuostatomis, pozicijomis, teisinių aktų nuostatomis.

Tarptautinės prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai:

• tarifinių apribojimų pagrindinis akcentas – muitais formuojami apribojimai;

• netarifiniai apribojimai pasireiškia kaip kiekiniai ir paslėpto protekcionizmo metodai.

Pagrindinė valstybės užduotis tarptautinės prekybos srityje:

• padėti vietiniams gyventojams eksportuoti kuo daugiau produkcijos, padidinant jų konkurentabilumą tarptautinėje rinkoje;

• riboti importą, sumažinant užsienio prekių konkurentabilumą vidaus rinkoje.

Dėl to dalis ribojančių metodų skirti apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio

konkurencijos , t.y. nukreipti prieš importą. Kita dalis yra skirta eksporto skatinimui.

Prekybos politikos instrumentų klasifikacija 1 lentelė

Metodai Prekybos politikos instrumentai Nukreiptos į reguliavimą

eksporto importo

Tarifiniai Muitų mokesčiai

Tarifų kvotos *

*

N

e

t

a

r

i

f

i

n

i

a

I Kiekiniai Kvotos

Licenzijos

Laisvas susitarimas

*

* *

*

Paslėpti Valstybės užpirkimai

Reikalavimas, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai

Techniniai apribojimai

Mokesčiai ir rinkliavos *

*

*

*

Finansiniai Subsidijos

Kreditavimas

Dempingas *

*

*

Skirtingos pasaulio šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį. Nustatyti kokį nors vidurkį yra gana sunku, ypač tai pasakytina apie netarifinių prekybos metodų naudojimą. Valstybės prekybos politika gali reikštis kaip protekcionizmas, nuosaikus reguliavimas, laisva prekyba.

Žinoma, dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika, nors, vėl gi, apibrėžti, kada jau prasideda protekcionizmas, o kai pereinama į laisvą prekybą, yra beveik neįmanoma. Todėl visi šie teiginiai ir svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: kada stengiamasi visai atsiriboti nuo tarptautinės prekybos ir kai valstybė visai nesikiša į užsienio prekybą. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį gali būti nustatomas tarptautinės prekybos reguliavimo intensyvumas.

Prieš nusprendžiant įvesti
kokius nors prekybos apribojimus, valstybė pirmiausia turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės.

1985 Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija paruošė klausimyną, kuris plačiai naudojamas vyriausybių. Jis padeda įvertinti prekybos politikos tam tikrų veiksmų efektyvumą, naudą ir pan. Jame minimi tokie klausimai:

• kokia yra laukiama ekonominė nauda ūkio šakai ar konkrečiai įmonei ir koks bus sukurtas ar išsaugotas darbo vietų skaičius, panaudojus konkretų prekybos reguliavimo instrumentą;

• kiek padidės biudžeto pajamos arba kokių prireiks išlaidų įgyvendinti konkretiems veiksmams;

• kiek išaugs vidaus kainos ir sumažės vartojimas įvedus tam tikrą apribojimą;

• kaip tai paveiks esančią rinkos struktūrą ir konkurenciją joje;

• ar leis šios priemonės ateityje konkuruoti ūkio šakai pasaulinėje rinkoje, ar neleis jai ”užsikonservuoti” esančiame lygyje;

• kokią įtaką turės numatoma priemonė giminingoms apsaugomai sferai ūkio šakoms, ypač toms, kurios tiesiogiai vykdo prekybinius mainus su ginama ūkio šaka;

• kaip sureaguos prekybiniai partneriai ir kitos šalys, kokie galimi jų atsakomieji veiksmai;

• ar numatoma priemonė atitinka dvišales ir daugiašales sutartis, kurias yra pasirašiusi valstybė.

2.TARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI

2.1.Muitai

Muitas – pagal muito tarifą nustatytas mokestis, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Muitų tarifai ir kvotos yra valstybės prekybos politikos pagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų. Muitų tarifas priklausomai nuo konteksto gali būti suprantamas keleriopai:

• Pasaulinės rinkos kontekste, tai prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas.

• Sąrašas naudojamų kvotų ir mokesčių taikomų pervežant prekes per muitinę, sudaromas atsižvelgiant į nacionalinę ekonomiką. Panašiai muitų tarifas apibrėžiamas ir LR Muitų įstatyme, tai susistemintas bendrųjų muitų, kurie taikomi importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei eksportuojamoms iš jos prekėms normų rinkinys.

• Konkreti muito mokesčio reikšmė, mokama išvežant arba įvežant prekę per muitinę.Šiuo atveju muitų tarifas savo reikšme lygus su muito mokesčiu.

Muito mokestis (customs duty) – pravalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant ar eksportuojant prekę. Muito mokestis atsiranda kaip importo, eksporto dalis.

Muito mokesčiai vykdo tris pagrindines funkcijas:

1. Fiskalinė funkcija. Ji taikytina tiek importo, tiek eksporto mokesčiams, nes šie pinigai įeina į valstybės biudžetą.

2. Protekcinė funkcija. Tai liečia tik importuojamų prekių muitų mokesčius, nes jų pagalba vyriausybė apsaugo vietinių gamintojų prekes nuo užsienietiškų importuojamų prekių, mažindama pastarųjų konkurentabilumą šalyje.

3. Balansavimo funkcija. Ją vykdo muito mokesčiai balansuojamoms prekėms, kurių eksportas valstybei yra nepageidaujamas ar šių prekių kainos yra nacionalinėje rinkoje yra daug žemesnės nei pasaulinėje.

Muitai yra kelių rūšių:

• draudžiamieji, labai aukšti, kad eksportuoti į tokią šalį praktiškai neįmanoma. Jie kartai būna taikomi tokioms prekėms, kurios vidinėje rinkoje yra daug brangesnės nei kitose šalyse, todėl nenorima šių prekių įsileisti į vidaus rinką. Tokie muitai žlugdo prekybą;

• nedraudžiamieji, mažesnių tarifų muitai, kurie nesužlugdys prekybos, bet ją pastoviai silpnins.

Pagal tarptautinės prekybos operacijas muitų tarifai yra skiriami:

• Importo muitai. Mokesčiai, kurie uždedami importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje. Tai vyraujanti muitų forma, naudojama daugelio pasaulio šalių, siekiant apsaugoti savas prekes nuo užsienio prekių konkurencijos.

• Eksporto muitai. Mokesčiai, uždedami prekėms, kurios yra eksportuojamos iš šalies. Tai labai reti muitai, naudojami kraštutiniais atvejais šalių, kurioje yra gaminamos labai (!) pigios, lyginant su kaina, vyraujančia pasaulinėje rinkoje, prekės. Tuomet valstybė siekia, kad į jos biudžetą patektų daugiau pinigų.

• Tranzito muitai. Šie muitai nustatomi tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms. Naudojami, galima sakyti, tik prekybinio “karo” atvejais.

Pagal savo pobūdį muitai gali būt skirstomi:

• Sezoniniai. Naudojami operatyviam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypatingai sezoninėms prekėms (žemės ūkio produkcijai). Paprastai jų taikymo laikotarpis neviršija poros mėnesių per metus. Šiuo laikotarpiu įprastinis atitinkamo muito mokesčio taikymas sustabdomas.

• Antidempingo. Naudojami tais atvejais, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į šalį žemesne kaina negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ar kitų vertybių jų išvežimo ar įvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes ir kitas vertybes gali būti padaryta žala šalies interesams. Dempingo naudojimas yra nelegalus, tačiau labai paplitęs, kai į neišsivysčiusias šalis įvežamas produkto perteklius, kuris neparduodamas legaliomis konkurencijos sąlygomis arba norint, kad kainos minimalumas suformuotų vartotojuose prioritetą prekei.

• Kompensaciniai. Jie taikomi
importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos (jei jų importas teikia žalą vietiniams analogiškų prekių gamintojams). Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio.

Būtent šie muitų tarifai ir naudojami šalyje, norint apsaugoti vidaus ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos. Dviejų valstybių lygyje gali būt vedamos derybos, apibrėžiamos derybos ir paržiūrimi galimi paaiškinimai susidariusiai situacijai bei ieškoma sprendimų, kartais įgyvendinamų politiniame lygmenyje. Ypatingo muito įvedimas dažnai būna kraštutinė priemonė nesąžiningai konkurencijai spręsti, kada jokios kitos priemonės jau nebepadeda.

Pagal muitų kilmę muitai gali būti:

• Autonominiai – įvedami valstybės. Dažniausiai tai pasireiškia kaip įstatymas, o konkretūs muitų tarifai nustatomi prekybos, finansų ar ekonomikos ministerijų.

• Konvenciniai (sutartiniai) – tarifai, įvedami dvišalių ar daugiašaliu susitarimu (GATT arba muitų sąjunga).

• Preferenciniai – muitai, taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių. Jie imami pagal sudarytas su kitais kraštais sutartis. Jei su kuria nors valstybe turima didžiausio palankumo pagrindais sudaryta sutartis, tai kiekviena nuolaida, padaryta bet kurios trečiosios valstybės naudai, tuojau automatiškai tenka ir tai valstybei, kuri turi didžiausio palankumo sutartį. Nuo 1971 m. preferenciniai muitai taikomi importuojamai produkcijai iš besivystančių šalių.

J. Tamulevičius išskiria dar kelis muitus, kurie gali būti taikomi atsižvelgiant į ūkio interesus ir tarifų struktūrą:

• Specialieji – kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų firmų, užsienio šalių ir jų sąjungų veiksmus valstybės atžvilgiu.

• Fiskaliniai – kai prekės apmokestinamos siekiant padidinti valstybės pajamas. Jie turi didelę įtaką ekonominei krašto politikai ir kartais vadinami ekonominiais muitais.

• Protekciniai – kai prekės apmokestinamos norint apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio firmų konkurencijos. Protekciniais muitais apmokestinamos prekės, kurios šalyje gaminamos, bet neakcizuojamos, tai muitai imami daug didesni nei krašto akcizai.

• Išlyginamieji – kai prekės apmokestinamos norint išlygint importinių ir savos gamybos produkcijos kainas. Nelygios kainos gali priklausyti nuo žemesnių užsieni mokesčių, pigesnių gamybos sąlygų arba teikiamų įvairiais pavidalais išvežimo premijų.

• Retorsiniai – taikomi, apmokestinant prekes ir kitas vertybes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms. Retorsiniai muitai lemiamos reikšmės gali turėti tik tuomet, jie juos ima vykdyti didelė (t.y. ekonomiškai stipri), turinti plačią importo rinką šalis.

2.2. Ekonominis muitų vaidmuo

Importo tarifo poveikis konkrečios šalies ekonomikai unikalus ir dar labai priklauso nuo to, ar šalis ekonominiu požiūriu maža, ar didelė. Jei šalyje pakitusi paklausa tam tikrai importuojamai prekei turi įtakos tos prekės kainai pasaulinėje rinkoje.

P.Samuelson’as išskiria tris muitų efektus:

1) vietiniai gamintojai, saugomi muitų, gali plėsti gamybą;

2) vartotojai susiduria su aukštesnėmis kainomis ir mažina vartojimą;

3) valstybė gauna muitų mokesčius.

Muitų įtakos mažos šalies ekonomikai

Daugelis pasaulio šalių ekonomiškai yra mažos, ir pokytis kurioje nors iš jų pasaulinei rinkai ir tarptautinei prekybai įtakos neturi. Muitų įtaka mažoms šalims geriausiai atsiskleidžia panagrinėjus tris etapus: kuomet prekė gaminama ir vartojama tik vidaus rinkoje, po to persiorientuojama į laisvą prekybą, bet įžvelgus trūkumų, griebiamasi protekcionizmo ir įvedami muitai. Prieš prekybos pradžią maža šalis savo rinkoje gamina ir vartoja prekę. Vidaus rinkoje paklausa tai prekei atitinka pasiūlą.

Laisvos prekybos sąlygomis šalis patiria, kad pasaulinė šios prekės kaina žemesnė nei gaminamos vietinių gamintojų. Vartotojas, atsižvelgdamas į pašalinę kainą, jau yra pajėgus nupirkti daugiau prekių, tačiau vietiniai gamintojai tiek nepagamina ir dalis importuojama. Importuoti galima neapibrėžtus skaičius prekių. Bendra prekės kaina vidaus rinkoje sumažėja iki pasaulinės, ir kai kuriems vietiniams gamintojams gaminti netikslinga, tad vietinių gamintojų išleidžiamos produkcijos kiekis dar labiau sumažėja. Padidėjusį prekių trūkumą šalis importuoja.

Po muitų įvedimo, kuriuo vyriausybė nutaria ginti vietinius gamintojus nuo konkurencingesnių užsienio prekių. Importo tarifas nepakeičia pasaulinių prekės kainų, tarptautinės prekybos sąlygos išlieka tos pačios, tik išauga vidaus rinkoje dėl muito mokesčio importuotų prekių kaina. Padidėjusią kainą moka vartotojas, dėl to sumažėja paklausa, privilegiją prieš užsienio prekes turi vietiniai gamintojai, importuojamų prekių skaičius sumažėja. Galutiniame rezultate lyginant su pirmuoju etapu prekės kaina sumažėjo, padidėjo vartojimas, vietiniai gamintojai gamina daugiau prekių, o jų trūkumas importuojamas.

Importo muitų įvedimas sukelia dviejų rūšių efektą:

1. Perpaskirstymo efektas (įplaukų efektas ir perskirstymo efektas).

2. Nuostolio efektas (apsaugos efektas ir vartojimo efektas).

• Įplaukų efektas – pasireiškia įplaukų į biudžetą padidėjimu dėl importuojamų prekių apmokestinimo. Tačiau,
kita vertus, dėl muitų padidėja prekės kaina, ir vartotojas daugiau sumoka už prekę, kurios kainos dalis (kaip PVM) nukeliauja į biudžetą.

• Perskirstymo efektas pasireiškia, kai perpaskirstymas įplaukų iš vartotojų gamintojams, konkuruojantiems su importuojamomis prekėmis. Jei muito nebūtų laisvos prekybos sąlygomis vartotojai už prekę sumažėtų mažiau.

Tačiau susumavus abu efektus, bendra perpaskirstymo efekto suma duoda teigiamą efektą valstybei, kadangi dalis padidėjusių vartotojų išlaidų pereina gamintojams, kurie, esant muitams, pagamina daugiau ir pigiau nei uždaros prekybos sąlygomis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2105 žodžiai iš 6988 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.