Tarptautines prekybos teorijos
5 (100%) 1 vote

Tarptautines prekybos teorijos

Turinys

Įvadas 2

1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos 4

2. Pagrindinių teorijų apžvalga 6

3. Absoliutus ir santykinis pranašumas 7

4. Lyginamojo pranašumo pagrindas 12

5. Hekšerio-Olino (Hechsher-Ohlin) modelis 14

6. Produkto gyvavimo ciklo teorija 17

7. Išvados 18

8. Literatūros sąrašas 19

Įvadas

Tarptautinės prekybos augimo fone pasaulinė gamyba per paskutinį dešimtmetį atrodo auganti labai lėtai. Tad tarptautinė prekyba (tarptautinės prekybos padrindinės dalys yra ne kas kita kaip importas ir eksportas) darosi vis svarbesne sudėtine daugumo šalių ekonomikos dalimi. Visais atvejais, išskyrus 1993 metus, stiprios ekonomikos šalių prekybos augimas, matuojamas eksporto mastu, pranoko produkcijos augimą. Eksportas, vadinasi, darosi vis svarbesne sudėtine šalių produkcijos dalimi. Tai tinka ir stiprios ekonomikos, ir jaunoms šalims.

Norint susidaryti pasaulio prekybos vaizdą reikia paminėti, kad šiuo metu prekyba auga greičiau negu gamyba; plačiausiai prekiauja tarpusavyje stiprios ekonomikos šalys, nors ši spraga gali ilgainiui išnykti; pramonės šakų tarpusavio prekyba aprėpia didžiausią prekybos prieaugio dalį.

Pažymėtina dar viena pasaulio ekonomikos sistemos ypatybė, lemianti eksporto ir importo svarbą. Susiformavo daug didžiulių prekybos blokų. Europos Sąjunga ir Šiaurės Amerikos Laisvosios Prekybos Susitarimas yra tik du tokių blokų pavyzdžiai. Neabejotina, kad ateityje susiformuos naujų blokų.

Savo darbe nagrinėsiu tarptautinės prekybos teorijas per eksporto ir importo prizmę, kadangi negalima vienareikšmiškai atskirti tarptautinės prekybos teorijų nuo eksporto ir importo.

1. Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos

Kiekvienos didelės ar mažos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Jis suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis – gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose.

Šiuo metu vis akivaizdesni tampa tiek santykiniai, tiek absoliutiniai atskirų šalių pranašumai tarptautiniame darbo pasidalijime. Įvairesnė ir užsienio prekybos politika. Sėkmingai funkcionuoja tarptautinės šias problemas sprendžiančios organizacijos.

Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.

Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtines, klimatines, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas. Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtinguose visuomeninio darbo našumo lygiuose. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.

Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, todėl jo prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Jei kitos šalys vienodos, madingos prekės brangesnės, nors jų pagaminimo kaštai vienodi. Tai skatina atskiras šalis vykdyti tarptautinę prekybą, tarptautinius mainus. Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gali patenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių. Antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o tuo pačiu galima gauti absoliutinę tarptautinės prekybos naudą. Brazilija gamina kavos pupeles, kurių 1 centnerio pardavimo kaina 60 dolerių. Kavos pupelių gamybos kaštai yra 120 dolerių. Vadinasi, valstybė fermeriui dar sumoka 60 dolerių kompensaciją už centnerį. Europoje pagaminama ir parduodama 7 tūkstančiai puodelių kavos po 1 dolerį ir gaunama 7 tūkstančiai dolerių. Europos šalys gauna dar ir santykinę naudą. Taigi, galima daryti išvadą:

 jokia šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes;

 gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba;

 prekių srautų judėjimas yra priešingas piniginių srautų judėjimui, todėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą;

 kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią prekę, kur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.

Eksporto didinimas spartina visuminio nacionalinio produkto prieaugį, todėl stengiamasi jį visokeriopai remti įvairiomis ekonominėmis priemonėmis. Prie jų priklauso: valstybės priemokos gamintojams už eksportines prekes; prekių pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis negu vidaus rinkoje. Labai svarbu ne tik eksportuoti, bet ir importuoti produkciją. Valstybės naudoja tokias priemones kaip: importo licenzijos, importo kvotos ir t.t. Kiekviena šalis, prekiaudama su užsieniu, stengiasi realizuoti savo ūkio pranašumus. Apie 1/5 pasaulyje
sukurtos metinės produkcijos realizuojama per užsienio prekybą. Vakarų Europos šalys eksportuoja 25-30 % nacionalinio produkto, JAV – 16 %, o Sovietų Sąjunga eksportuodavo tik 6%.

Svarbi užsienio prekybos ypatybė ta, kad jos augimo tempai spartesni nei jų bendrojo nacionalinio produkto kitimas. Didžiausia (70%) prekių apyvartos dalis tenka išsivysčiusioms, apie (20%) – besivystančioms ir apie (10%) totalitarinėms valstybėms. Pasaulio užsienio prekyba iš esmės remiasi rinkos ekonomika su visais jai būdingais bruožais.

Žvelgiant į pasaulio užsienio prekybą natūriniu aspektu, didžiausia ir dinamiškiausia jos dalis yra mašinos ir įrengimai.Prieš porą dešimtmečių ji sudarė penktadalį visos užsienio prekybos, o šiuo metu – jau daugiau kaip trečdalį. Suprantama, kad ypač didelę šios produkcijos rūšies dalis išsivysčiusių šalių eksporte.Pavyzdžiui, Japonijos eksporto struktūroje mašinos ir įrengimai sudaro 65%, Vokietijoje – 50%, JAV – 40%. Vienu iš svarbiausių mašinų ir įrengimų užsienio prekybos stimulų būtina laikyti tarptautinę gamybinę kooperaciją. Neseniai kai kurios detalės ir mazgai buvo eksportuojami tik kaip atsarginės dalys. Šiuo metu jos įgavo tvirtą komplektinių detalių statusą. Nuo 1968 iki 1970 metų išsivysčiusių kapitalistinių šalių mašinų gamybos produkcijos eksporte mazgų, agregatų, detalių lyginamasis svoris išaugo nuo 22% iki 47%. Esminę reikšmę įgauna tiekimas komplektuojamų įrengimų naujų įmonių statybai, ypač naujose gamybos šakose.

Labai spartūs plastmasių ir medikamentų užsienio prekybos tempai. Būtina pažymėti ir ryškiai didėjantį mokslo imlios produkcijos vaidmenį užsienio prekybos ryšiams. Nuolat didėja ir paslaugų dalis, kuri šiuo metu jau siekia beveik ketvirtadalį bendros užsienio prekybos apimties.

Dar palyginti neseniai užsienio prekyba buvo suvokiama kaip paprasta prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera.

Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem pagrindinėm kryptimis. Pirma, auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos pačios korporacijos. Šiuo metu 500 stambiausių tarptautinių korporacijų vadovauja daugiau nei 30 tūkstančių įmonių įvairiose pasaulio šalyse. Antra, stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip iš konkurentų pasaulinėje rinkoje tampa gerais partneriais, bendradarbiaujančiais tiek mokslo, tiek gamybos, tiek prekių realizavimo sferose.

Siekdamos kuo geriau pasinaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais, daugelis šalių savo teritorijoje sukūrė ypatingas ekonomines zonas. Čia galima laisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietinius gyventojus, disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi. Tokiuose rajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos prekės neapmokestinamos, o įmonės, naudojančios naujas, perspektyvias technologijas, netgi skatinamos įvairiomis ekonominėmis lengvatomis. Dabartiniu metu pasaulyje yra daugiau kaip 600 tokių ypatingos ekonominės paskirties zonų, beveik pusė iš jų – JAV teritorijoje. Šiose zonose investuojant kapitalą į ekonominę veiklą, galima gauti kur kas didesnį pelną. Tai naudinga tiek vienai, tiek kitai pusei.

Trumpai apžvelgiau užsienio prekybos situaciją pasaulyje, dabar pereisiu prie eksporto ir importo teorijų.

2. Pagrindinių teorijų apžvalga

Kiekviena valstybė skirtingai aiškina, koks turi būti valstybės vaidmuo, vykdant importą ir eksportą. Iki šių dienų pateiktos teorijos tokios kaip: merkantilizmas, neomerkantilizmas, absoliutaus pranašumo, šalies dydžio, palyginamajo pranašumo, gamybos veiksnių santykio (Hekšerio-Olino), prekės gyvavimo ciklo, šalių panašumo, priklausomybės teorija, galėtų būti suskirstytos i dvi grupes:

I. Šiai grupei priklauso teorijos, kurios nusako natūralią prekybos eigą, o taip pat nagrinėja ir paaiškina kokia prekybos struktūra būtų, jei tarp šalių vyktų laisva prekyba.

II. Nurodo, kokį vaidmenį vaidina valstybė vykdant prekybą tarp šalių, siekdama pakeisti prekybos apimtį, sudėtį bei kryptį.

Viena iš pirmųjų tarptautinės prekybos (eksporto ir importo) teorijų yra merkantilizmas. Jam būdinga laikyti, kad nacijos turtas priklauso, nuo sukaupto lobio dydžio, todėl vyriausybė turi skatinti eksportą ir slopinti importą. Šiuolaikinės merkantilizmo šalys yra Prancūzija ir Japonija.

Kita teorija – absoliutus pranašumas, pradėta formuoti prieš 400 metų A.Smito. Pasiūlė modelį, kuris aiškina, kad būtina tarptautinė prekyba tam, kad turtas galėtų gauti naudą dėl darbo našumo įvairiose šalyse skirtumų. Daugiau apie šią teorija kitame skyriuje.

Trečioji teorija, kurią prieš 200 metų suformavo D.Rikardas vadinasi – santykinio pranašumo teorija. Ji teigia, net ir tuo atveju, jei viena šalis yra absoliučiai pranašesnė už kitą bet nevienodu laipsniu, abi šalys gali turėti naudą iš tarptautinių mainų. Kad tas mechanizmas veiktų, reikia atvirumo tarp prekiaujančių šalių.

Nors nei viena iš anksčiau pateiktų teorijų, nepaaiškina visų praktikoje egzistuojančių realių prekybos procesų, tačiau šių teorijų reikšmė glūdi tame, kad jos išvysto
sugebėjima:

 Išsiaškinti rinkoje konkurencingą produkciją;

 Padeda suprasti valstybės vykdomą eksporto ir importo politiką, tai yra naudojamas formas bei priemones, kurios turi įtakos konkurencingumui.

3. Absoliutus ir santykinis pranašumas

Šias dvi teorijas sunku išskirti, nes jos labai panašios ir viena su kita susijusios, todėl aš jas nagrinėsiu kartu.

Kadangi manoma, jog paprastai žmogaus norai esą neriboti, o realūs ištekliai riboti kokybe ir kiekybe, tad atsiranda paskata vartoti išteklius kaip galima efektyviau. Jeigu galima pagaminti daugiau produkcijos iš tų pačių išteklių kitokiu išdėstymu, vadinasi, ištekliai vartojami veiksmingiau. Prekyba sukuria tokių išgalių.

Palyginamųjų kaštų teorijos kūrėjai D. Rikardas, D.Milis nuosekliai paaiškina, kodėl tarptautinė specializacija, turtina šalį, kaip ir kiekviena teorija, ji teisinga tam tikromis sąlygomis.

Pabandysiu glaustai pateikti šios teorijos esmę. Tarkime, kad viena šalis specializuojasi tokių prekių gamyboje ir eksporte, kurias gali gaminti santykinai žemesniais kaštais. Atvirkščiai elgiamasi tada, kai yra importuojama. Tuomet šalis pasirenka tokias prekes, kurių gamybos kaštai būtų santykinai aukštesni palyginti su kitų šalių kaštais.

Santykinai didesnius ar žemesnius kaštus apibūdina pasirinktos galimybės (šanso) kaštų sąvoka. Jie nusako tam tikro pasirenkamo gamybos varianto kaštus kito, alternatyvinio varianto, atžvilgiu. Tokiu atveju, pavyzdžiui, videomagnetofono gamybos kaštai yra toks švarkų kiekis, kurį reikia paaukoti tam, kad būtų pagaminta vienu magnetofonu daugiau.

Lyginamojo pranašumo teoriją iliustruosiu pavyzdžiu. Paprastumo dėlei paimsime dvi šalis – JAV ir Didžiąją Britaniją ir 2 prekes (videomagnetofonus ir švarkus). Tarsime, kad efektyvumo lygių skirtumą lemia technologija ir darbo našumas, o darbo jėga yra vienintelis gamybos veiksnys. 1 lentelėje parodyti prekių gamybos kaštai.

1 lentelė

Prekių gamybos kaštai

JAV (dol.) D.Britanija (sv. sterlingų)

Darbo valandų sąnaudos vienam:

videomagnetofonui 30 60

švarkui 5 6

Valandos uždarbis 6 2

Produkcijos vieneto kaštai:

videomagnetofonas 180 120

švarkas 30 12Iš 1 lentelės matyti, kad Amerikoje reikia 30 darbo valandų vieno videomagnetofono gamybai ir 5 – vieno švarko gamybai. Didžiojoje Britanijoje darbas ne toks našus, todėl vieno videomagnetofono gamyba truks 60 valandų, o švarko – 6 valandas. Kadangi mūsų pavyzdyje darbas yra vienintelis gamybos veiksnys, tai vidutiniai kaštai bus lygūs darbo laiko sąnaudų produkcijos vienetui ir valandinio uždarbio sandaugai. Jei nebūtų tarptautinės prekybos, kiekviena šalis gamintų ir pardavinėtų prekes pagal kaštus, nurodytus 19-1 lentelėje.

Reikia pažymėti, kad JAV, palyginti su Didžiąja Britanija, darbo poreikis yra kur kas mažesnis abejoms prekėms. Tačiau JAV darbas santykinai našesnis gaminant būtent videomagnetofonus, o ne švarkus. Didžiojoje Britanijoje videomagnetofono gamyba užtrunka 2 kartus ilgiau nei JAV, o švarko gamyba – 1,2 karto (6:5). Jeigu šalys susitaria prekiauti ir gaminti tas prekes, kurios kaštuoja santykinai pigiau, tai jos abi bendrai paėmus pagamins daugiau prekių.

Kadangi šalys naudoja skirtingas valiutas (dolerius ir svarus sterlingų), turi būti kuriama užsienio valiutų keitimo rinka ir pasiekiama valiutos kurso pusiausvyra. Paprastumo dėlei mano nagrinėtame pavyzdyje paliksiu nuošaly kapitalo kiekį ir darysime prielaidą, kad valiutos kurso pusiausvyra užtikrina prekybos sąskaitų balansą. Tokiu balansu vadinamas skirtumas tarp prekių eksporto ir importo vertės, galįs būti teigiamas (saldo), kaip šiame pavyzdyje, arba neigiamas (deficitinis).



2 lentelė

Kaštai, kainos valiutos kursų pusiausvyros ir diapazonas.

Vietinės kainos šalies valiuta

Kaštai svarais sterlingų, kai valiutų kursai :

(I)

2,5 dol./1 sv. st. (II)

2 dol./1 sv.st (III)

1,5 dol./1 sv. st.

Prekės Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai Video-magne-tofonai Švar-kai

JAV 180 30 72 12 90 15 120 20

D.Britani-jos 120 12 120 12 120 12 120 12

2 lentelėje parodyti prekių kaštai ir kainos tų šalių valiuta, taip pat kainos svarais, esant trims galimiems valiutų kursams: 2,5 dolerio už 1 svarą sterlingų, 2 dol. ir 1,5 dol. už 1 svarą sterlingų. Taip pat matyti, kad vietinės kainos paimtos iš 3 lentelės, o Didžiosios Britanijos prekių kainų (svarais) neveikia valiutų kainų svyravimai. Aišku, kad kylant svaro kursui, mokama daugiau dolerių už svarą. Tuomet JAV prekės, įvertintos svarais, yra pigesnės. Pirmuoju valiutų kurso atveju JAV videomagnetofonai (svarais) bus pigesni, nei Didžiosios Britanijos, bet švarkų kainos sutaps. Jei bus keičiama santykiu, didesniu kaip 2,5 dol. už svarą, tuomet ir JAV švarkai bus pigesni. Visi Didžiojoje Britanijoje norės pirkti tik JAV prekes, o nepirks vietinių. Tuomet vyks vienpusė prekyba ir užsienio valiutos rinka negalės išlaikyti pusiausvyros. Trečiuoju atveju viskas atrodys priešingai: JAV švarkai (svarais) bus brangesni, nei britų, o videomagnetofonų kainos sutaps. Keičiant santykiu, mažesniu nei 1,5 dol. už svarą, abi JAV prekės (svarais) bus brangesnės ir dabar. Didžiojoje Britanijoje niekas nenorės pirkti.

Užsienio
rinkoje gali būti pusiausvyra tik tuomet, jei Didžiosios Britanijos importo vertė, taigi, ir poreikis doleriais, už kuriuos ji galės tai įsigyti, bus lygi Didžiosios Britanijos eksporto vertei ir tuo pačiu dolerių pasiūlai. Mat, britai eksportuoja, nori paversti savo pajamas svarais. Vadinasi, aukščiausias galimas valiutų pusiausvyros kursas yra pirmuoju atveju – 2,5 dol. už svarą, kai viena britų prekė (švarkai) yra dar konkurencinga JAV prekei (švarkams), o žemiausias kursas – trečiuoju atveju – 1,5 dol. už svarą, kai vienos JAV prekės (videomagnetofonai) yra dar konkurencingos britų prekėms (videomagnetofonams).

2 lentelėje taip pat yra tarpinis valiutų kursas (antruoju atveju) – 2 dol. už svarką. Valiutų kurso, pusiausvyros tiksli padėtis priklausys nuo kiekvienos prekės poreikio. Kadangi JAV didesnės palyginti su Didžiąja Britanija, tai ir jų paklausa britų švarkų importui linkusi tapti didesne nei britų paklausa amerikiečių videomagnetofonams. Siekiant subalansuoti prekybos srautus, valiutų kurso pusiausvyra neturėtų būti didesnė kaip 2,5 dol. už svarą, t.y., galimos diapazono viršūnės. Tuomet JAV videomagnetofono kaina (svarais) bus žema, o britų švarkų (doleriais) – aukšta, visa tai skatins Didžiąją Britaniją importuoti videomagnetofonus ir neskatins JAV importuoti švarkų. Taigi, galima padaryti tokias pagrindines išvadas. Pirma, nepaisant šalies vidaus gamybos kaštų ar absoliutaus pranašumo gaminti prekes daug pigiau, visuomet egzistuoja valiutos kursai, leidžiantys šaliai gaminti bent vieną prekę daug pigiau palyginti su kitomis šalimis, kada visos prekės vertinamos bendra valiuta. Norėdama pasiekti valiutų kurso pusiausvyrą, šalis privalo turėti bent vieną prekę, kurią galėtų eksportuoti norėdama atsiskaityti už importą. Antra, svyruojant valiutų kursui pusiausvyros diapazone, konkurencingomis pirmiausiai taps tos prekės, kurios palyginti pranašesnės ar žemesni jų gamybos kaštai.

Kaip matome iš pavyzdžio, JAV specializuosis ir eksportuos videomagnetofonus, o Didžioji Britanija – švarkus. Prekių gamyba pasirenkama vadovaujantis palyginamojo pranašumo teorija.

3 lentelėje palygintos JAV ir Didžiosios Britanijos prekių gamybos sąnaudos ir kaštai. Su mažesnėmis darbo valandų sąnaudomis JAV turi absoliutų pranašumą abiejų prekių gamyboje.

Absoliutusis pranašumas – pranašumas, kuris būdingas kuriai nors šaliai, turinčiai tam tikrų išteklių ir galinčiai pagaminti daugiau produkcijos negu kitos šalys, kurios turi tuos pačius išteklius. Tačiau absoliutusis pranašumas nenulemia tarptautinės prekybos naudingumo.

Palyginamajam pranašumui nustatyti galima imti tiek darbo valandų sąnaudas, tiek galimybės kaštus. Paimkime darbo valandų sąnaudas. Palyginti su Didžiąja Britanija, amerikiečiams reikia kur kas mažiau darbo valandų gaminant videomagnetofonus negu švarkus JAV turi palyginamąjį pranašumą videomagnetofonų, o Didžioji Britanija – švarkų atžvilgiu. Kada lyginame galimybės kaštus, gauname, kad JAV per 30 val., netekusi 6 švarkų, pagamina 1 videomagnetofoną. Dar paprasčiau tariant, 6 švarkai kaštuoja 180 dol., o tai yra vieno videomagnetofono kaina. Pastarojo galimybės kaštai yra 6 JAV švarkai arba 10 britų švarkų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2733 žodžiai iš 8996 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.