Tarptautiniai santykiai ir užsienio politikos procesas pokomunistinė reformacija ir ES integracija
5 (100%) 1 vote

Tarptautiniai santykiai ir užsienio politikos procesas pokomunistinė reformacija ir ES integracija

11213141516171

Tarptautiniai santykiai ir užsienio politikos procesas. Pokomunistinė reformacija ir ES integracija





Klaipėda, 2004

Turinys:

Tarptautinia santykiai ir užsienio politika: 3

Šiuolaikinė tarptautinių santykių samprata 3

Lietuva tarptautinių santykių sistemoje 4

Narystė NATO –geriausia Lietuvos saugumo užtikrinimo alternatyva. 5

Pokomunistinė reformacija, transformacija 6

Pilietinė visuomenė tarpukario Lietuvos Respublikoje 7

Postkomunistinio bendrabūvio kismas ir pilietinės visuomenės raida 7

Laiko masteliai, Lietuvos reformų fazės. 8

Pagrindinės reformų hipotezės 9

Europos sąjunga: 10

Transformacija ir integracija 10

Integracijos poveikis Lietuvos ūkiui 11

Integracija ir ekonominė politika Lietuvoje 12

Narystės ES sąlygos 12

Europos Sąjungos plėtra 13

Baigiamosios pastabos 14

Literatūra: 16

Tarptautinia santykiai ir užsienio politika:

Šiuolaikinė tarptautinių santykių samprata

Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai apima kompleksine politinių, ekonominių, kultūrinių bei kitų tarptautinių rišių sritį ir vaidiną svarbų vaidmenį visų valstybių ir visos žmonijos gyvenime. Jie siejasi su istoriškai lemtingais įvykiais ir kasdieninio gyvenimo problemomis: karo ir taikos, tarpvalstybinių konfliktų ir bendradarbiavimo, dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, pasaulio ekonomikos koordinavimo, gamtos resursų naudojimo, tarpvalstybinių projektų įgyvendinimo, valstybių sąjungų formavimo ir jų egzistavimo, globalinių ryšio ir transporto sistemų fukncionavimo, tarptautinių gamybinių ir finansinių korporacijų veiklos ir kitos problemos.

Tarptautiniams santykiams būdingas nuolatinis vystymasis. Įvairiais istorijos laikotarpiais jei turėjo skirtingą pobūdį, tačiau visada išlikdavo ir tam tikras perimamumas. Dabartiniame pasaulyje, kuriame jau apie 5 milijardus gyventojų ir yra apie 190 valstybių, tarptautinai ryšiai darosi vis kompleksiškesni ir sudetingesni, o įvykių vienoje valstybėje pasekmės dažnai jaučiamos ir kitose valstybėse ar net visame pasaulyje.

Pastaraisiais dešimtmečiais, didėjant tarptautinių organizacijų bei viršnacionalinių sąjungų ir organizacijų įtakai, taip pat vystantis daugianacionaliniams verslo tinklams, tarptautinių santykių ribos darosi vis neapibrėžtesnės, ir kartais net kyla diskusijos dėl pačios tarpautinių santykių sąvokos. Tarptautiniu mastu pripažintuose žodynose sąvoka tarptautiniai santykiai apibrėžiama kaip ,, politikos mokslo šaka, nagrinėjanti ryšius tarp nacionalinio rango politinių vienetų, ir pirmiausia susijusių su užsienio politika“. Šis apibrėžimas taikytinas šiuolaikiniams tarptautiniams santykiams, vartojant terminą užsienio politika plačiąją prasme ir laikant, kad jis apima ne tik valstybių politinių santykių, bet ir ekonominių bei kitokių tarpvalstybinių ryšių politiką, taip pat turint galvoje, kad daugeliu atvejų užsienio politika lemia ir valstybių vidaus politika.

Šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose galimos įvairių lygių institucijų sąveikos: tarp valstybes atstovaujančių valdžios institucijų, tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų,tarp vienos valstybės vyriausybės ir kitos valstybės neviriausybinių institucijų arba tarpnacionalinių korporacijų bei tarp neviriausybinių, įskaitant privataus kapitalo, institucijų. Siaurąja prasme tarptautiniai santykiai dažniausiai traktuojami, kaip santykiai tarp valstybių vyriausybių, o sąvokos tarptautiniai santykiai ir tarptautinė politika laikomas sinonimas, nagrinėjant ekonominius ir kitus santykius politiniame jų kontekste.

Kai kuriais atvėjais net ir moksliniuose valstybės sąvoka sutapatinama su tautos ir šalies sąvokomis, laikant jas sinonimais. Tiksliai formuojant, tarptautinių santykių analizėje tos sąvokos negali būti tapatinamos. Valstybė yra teisinis ir politinis vienetas su suverenioms valstybėms būdingais požymiais – teritorija, gyventojais ir vyriausybe, sugebančia palaikyti tarptautinius santykius, o tauta yra kultūrinis ir socialinis vienetas, kurį sudaro bendrą istorine praeitimi, bendru kultūriniu palikimu ir dažniausiai viena kalba kalbančių žmonių grupė. Daugeliui šiuolaikinių valstybių būdinga tai, kad jose dominuoja viena tauta ir kartu gyvena kitų tautų atstovai. Kai kurios tautos gali būti lokalizuotos tik vienoje valstybėje ir sudaryti tik dalį tos valstybės. Šalies sąvoka vartojama geografine prasme.

Vygdant užsienio politiką, galima bendradarbiavimo ir konflikto keliai. Tai praktiškai įgyvendinama diplomatijos priemonėmis ir net karais, rengiant tarpvalstybines sutartis ir jas vykdant, prekiaujant, vykdant kultūrinius mainus, dalyvaujant tarptautinėse organizacijose, viso to teisinis pagrindas yra tarptautinė teisė. Dabar, smarkiai plečiantis ekonominiams, socialiniams ir kitokiems tarptautiniams ryšiams, nacionalinės vyriausybės rūpinasi, kad tie ryšiai nepakenktų jų valstybių ekonomiko vystymo, gamtos ir intelektualinių resursų išsaugojimo bei kitiems strateginiams planams.

Politikai ir mokslininkai, optimistiškai vertynantys tarptautinių santykių perspektyvą, teigia,kad prasidėjęs
ekonominės, socialinės bei kultūrinės integracijos procesas padės sukurti seniai svajotą harmoningą pasaulio bendruomenę, tačiau yra ir perspėjančių, kad visa tai gali sukelti dar didesnius negu iki šiol konfliktus tarp valstybių ir tautų.

Lietuva tarptautinių santykių sistemoje

Seniausiais Lietuvos tarptautinių santykių rašytiniais dokumentais laikomi Gedimino laiškai Popiežiui ir Vakarų Europos miestams.

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais buvo pasirašomos taikos ir prakybos sutartys, sudaromos sąjungos bendrai kovai prieš kryžiuočius ir panašiai.

Naujųjų amžių tarptautinių santykių pereinamumo laikotarpio pradžia sutapo su Lietuvos valstybingumo praradimu 1795m. ją įjungė į Rusijos imperiją. 1918m. vasario 16d.Paskelbta Lietuvos nepriklausomybė išsilaikė iki 1940 metų. Lietuvos valstybė vėl atkurta tik 1990m. kovo 11d.

Į Tautų Sąjungą Lietuva buvo priimta 1921m. rugsėjo 12d. ir nuo to laiko ji tapo pilnaverte pasaulio valstybių bendrijos nare. Iki to laiko Lietuva de jure tebuvo pripažinusios tik Vokietija, Rusija, Latvija (1921m.vasario 12d.), Estija 91921m kovo 10d.) ir Šveicarija (1921m liepos 19d.). JAV Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1922m.liepos 28d., o Anglija, Prancūzija ir Italija – tų pačių metų gruodžio 20d. iki 1924m pabaigos Lietuvą jau buvo pripažinusi jau41 valstybė.

Tarpukario laikotarpiu nepriklausoma Lietuva sudarė per du šimtus tarptautinių sutarčių. Apie pusė iš jų – ekonominės sutartys.

Tuo laikotarpiu buvo sudaryta per dvidešimt politinių sutarčių. Kai kurios iš jų daug prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo, tačiau pasirašyta buvo ir tokių, kurios Lietuvai buvo primestos jėga ir turėjo skaudžias pasekmes. Gan pozityvi buvo 1920m. liepos 12d.Taikos sutartis su Rusija. Tačiau visai kitokio pobūdžio yra 1939m spalio 10d. pagalbos sutartis, pagal kurią Lietuvos teritorijoje buvo įkurdintos Raudonosios armijos dalys.

Panašiai buvo pasirašomos sutartys ir dėl Klaipėdos krašto. Pagal 1924m. gegužės 8d. Konvenciją su britų Imperija, Prancūzija, Italija ir Japonija dėl Klaipėdos teritorijos, įsigaliojusią 1925m rugpjūčio 25d., suverenitetas Klaipėdos krašte buvo pripažintas Lietuvai , o 1939m kovo 22d. Vokietija, grasindama jėga, privertė Lietuvą pasirašyti sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo.

Daugiausiai ekonominių, techniškųjų, ekstradikcijos bei kitų sutarčių tarpukario laikotarpiu Lietuva buvo sudariusi su Latvija, Vokietija, Anglija, tarybų sąjunga ir Estija.

Nors dauguma valstybių Baltijos šalių įjungimą į Tarybų Sąjungą laikė neteisėtu, tačiau jos aneksijos nepripažinimo nesiejo su okupuotųjų valstybių valstybingumo tęstinumu. Todėl nuo 1940m iki 1990m Lietuva faktiškai vėl buvo netekusi tarptautinės teisės subjekto statuso. Nuo Lietuvos nepriklausomybės Atkūrimo akto paskelbimo 1990m. kovo 11d. iki tarptautinio Lietuvos valstybės pripažinimo vėl reikėjo nueiti gana sudėtingą kelią.

Pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino Islandija( 1991m vasario 11d.), tačiau šios mažos šalies drąsus žingsnis politinio rezonanso nesulaukė. Tuo laiku Tarybų sąjunga ir toliau demonstravo savo realaus suvereno galią, o kitos valstybės akivaizdžiai delsė pripažinti Lietuvą. Situacija iš esmės pasikeitė po 1991m. rugpjūčio 19-21 dienų Maskvos pučo. Po jo žlugimo valdžia Tarybų sąjungoje iš esmės atiteko B.Jelcino vadovaujamai Rusijos vyriausybei, kuri dar prieš pučą pasirašytose sutartyse buvo įsipareigojusi gerbti visų trijų Baltijos valstybių suverenitetą. Tokiu būdu Tarybų Sąjunga prarado suvereno galią šioms šalims ir, palankiai susiklosčius vidaus ir tarptautinėms aplinkybėms, visos trys Baltijos šalys tapo realiai suvereniomis valstybėmis. Per vieną mėnesį po Maskvos pučo žlugimo Lietuvos Respublikos nepriklausomybę pripažino per 80 valstybių.

1991m. rugsėjo 17d. Lietuva kartu su Latvija ir Estija nonsenso pagrindu buvo priimta į JTO, ir tuo vėl galutinai buvo įtvirtintas nepriklausomos Lietuvos valstybės statusas. Lietuvos Respublikos pasirengimas vadovautis tarptautinės teisės normomis ir principais įtvirtintas 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Sulaukus Lietuvos respublikos teisinio pripažinimo, buvo sparčiai atkuriami bei užmezgami nauji diplomatiniai santykiai.

Kartu vyko į tarptautines organizacijas. Jau 1991m. pabaigoje Lietuva tapo penkių Jungtinių Tautų specializuotųjų agentūrų nare: Tarptautinės darbo organizacijos, Švietinmo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO), Maisto ir žemės ūkio organizacijos, Pasaulinės sveikatos organizacijos bei pramonės vystymo organizacijos. 1992m. įsijungta dar į penkias JT agentūra: pasaulinės nuosavybės organizacija, Pasaulinę meteorologų organizaciją, Pasaulinę pašto sąjungą, Pasaulinę elektros ryšių sąjungą ir Tarptautinę civilinės aviacijos organizaciją. 1993m. įstota į tarptautinę atominės energetikos agentūrą (TATENA), 1995m. pabaigoje – į Tarptautinę jūreivystės organizaciją.

Atkūrus nepriklausomybę, vienu iš strateginių Lietuvos tikslų buvo ir lieka integracija į Europos politines, ekonomines bei gynybines organizacijas. Jau 1991m. lietuva buvo priimta pilnateise, ekonomines bei gynybines organizacijas. Jau 1991m. Lietuva buvo priimta pilnateise nare į Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo
Konferenciją, 1993m. tapo Europos Tarybos nare. 1994m. sausio 27d. Lietuvos respublikos Prezidentas A.Brazauskas briuselyje pasirašė NATO programos Partnerystė taikos labui Kvietimą ir pagrindinį dokumentą, tuo patvirtindamas Lietuvos siekį integruotis į ES ir transatlantines kolektyvinės gynybos sistemas.

Lietuvos ir europos Bendrijos santykių formavimosi pirmieji dokumentai buvo 1992m.gegužės 11d. pasirašyta Lietuvos respublikos ir Europos Ekonominės Bendrijos sutartis dėl prekybos bei komercinio ir ekonominio bendradarbiavimo (įsigaliojo 1993m. vasario 1d). bei Bendroji deklaracijadėl politinio dialogo. 1994m buvo pradėtos derybos dėl laisvosios prekybos sutarties. Ši sutartis pasirašyta 1994m. liepos 18d., įsigaliojo 1995m. sausio 1d.

Lietuva įsijungė ir į daugelį kitų regioninių bei specializuotų tarptautinių organizacijų. 1992m. kovo mėnesį ji tapo Baltijos Šalių Tarybos nare. Trys Baltijos valstybių parlamentai bendroms problemoms spręsti yra įkūrę Baltijos Asamblėją. 1995m. Lietuva prisijungė prie Bendrosios sutarties dėl muitų ir prekybos ir šiuo metu siekia narystės Pasaulinėje prekybos organizacijoje.

Labai daug (apie 70) dvišalių tarptautinių sutarčių sudaryta 1992 metais. naujais sutarčių partneriais tapo Baltarusija, Danija, Didžioji Britanija, italija, Kinija, Lenkija, Norvegija, prancūzija, suomija, Šveicarija, Turkija, Venesuela ir Voketija. Dauguma tais metais sudarytų sutarčių taip pat priklauso ekonominių ir finansinių bei prekybinių sutarčių grupei.

Įvertinant Lietuvos strateginį tikslą ateitija tapti ES nare, pastarųjų metų svarbiausiomis daugešalėmis politinėmis sutartimisgalima laikyti jau minėtą Europos susitarimą, įkuriant asociaciją tarp Europos bendrijos ir jos narių – valstybių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos ir NATO (pasirašyta 1995m. birželio 12d.) Lietuva Į nato prijimta 2004m.balandžio mėnesį. Asociacijos sutartis su Europos Sajunga įsigaliojo 1998m vasario 1d, kai ją ratifikavo visų Sąjungos valstybių parlamenta. 1995m. gruodžio 8d. Lietuva pateikė oficialų prašymą įstoti į Europos Sąjunga, o jau 2004m gegužės 1d. Lietuva oficialiai tapo Europos Sąjungos nare.

Šiuo metu Lietuva yra visų svarbiausiųjų tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų nare. Dėja, ekonominiai ryšiai su kai kuriomis užsienio valstybėmis dar turi ryškiai asimetrinį pobūdį. Apie tai byloja neigaimas užsienio prekybos balansas bai daugianacionalinių korporacijų įsigalėjimas strategini požiūriu svarbiausios(telekomonikacijų ir energetikos ) ekonomikos šakose.

Narystė NATO –geriausia Lietuvos saugumo užtikrinimo alternatyva.

Lioetuvai būdingi visi nurodomi politologų mažos valstybės požymiai, jos teritorija ir galia yra nedidelė, interesai taip pat riboti. Kaip matome iš Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, Lietuva savo saugumą, kaip ir dauguma mažųjų valstybių, suvokia plačiąja prasme, tačiau daugiausia dėmesio skiria karikiam saugumui. Ji suinteresuota saugumu visoje Europoje, siekia išlaikyti savo suverenitetą ir nepriklausomybę, turėti tvirtas saugumo garantijas, efektyviai panaudoti daugešales politinrs, saugumo ir ekonomines institucijas bei jos vykstančius konsulinius procesus.

1990 metais atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos Reapublika pateko įtokią saugumo aplinką, kokioje niekada nebuvo. Todėl nacionalinio saugumo politikos strategiją Lietuvai teko kurti iš naujo. Todėl atsižvelgdama į istorinę praeitį ir tradicijas Lietuva nemato alternatyvos būti Europoje, todėl savo saugumą suvokia kaip visos Europos ir transatlantinės bendrijos saugumo dalį. Dėl šios priežasties svarbiausios LR nacionalinio saugumo bei užsienio politikos tikslas – narystė Europos Sąjungoje ir NATO.

Kaip įtvirtinant Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, Lietuva nė vienos valstybės nelaiko savo prieše, niekam negrasina ir su visomis valstybėmis stengiasi paliakyti gerus santykius. Tačiau tai nereiškia, kad nėra išorinių grėsmių Lietuvos saugumui. Tiesa, šiuo metu Lietuvos saugumo padėtis yra geresnė nei kada nors buvo. Be to, Lietuvo nepasitikėjimas Rusija tradiciškai yra sąlygotas ir santykiu su šia valstybe karčios istorinės patirties.

1990 metais atkūrusi nepriklausomybę LR turėjo šias alternatyvas savo kariniam saugumui užtikrinti:

 Neutraliteto politiką,

 Jungimąsi į kelių mažų valstybių (Trijų Baltijos šalių) alijansą,

 Dvišalį alijansą su viena didžiųjų valstybių,

 Narystę daugešaliame kolektyviniame alijanse.

Iš pat pradžių Lietuvoje buvo labai paplitusi neutraliteto idėja, turinti nemažai šalininkų iki šiol. Tačiau gana greitai buvo suvoktos menkos Lietuvos neutraliteto galimybės. Pagrindinis rgumentas prieš neutralitetą yra aiškiai perdidelis tokios politikos išlaidos, kurios tektų Lietuvai. Neutraliteto pagrindas yra valstybės didelis politinis aktyvumas ir patikima ginyba, leidžainti valstybei, kilus grėsmei, būti pasiruošusiai savo pačios pajėgomis duoti atkirtį potencialiam agresoriui. Todėl niautraliteto politika yra perspektyvi tik pakankamai ekonominiu, politiniu ir kariniu požiūriu stipriai valstybei.

Kitas galimas pasirinkimas karinio Lietuvos saugumo užtikrinimo variantas buvo Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynybos alijansas. Tačiau vargu ar jos būtų pajėgios pakankamai ilgai
suplanuotam rimtai išorės agresijai. Todėl Baltijos šalių gynybos alijansa nėra pakankamai Lietuvos saugumo užtikrinimo garantija; Baltijos šalių karinis bendradarbiavimas yra perspektyvus didesniame daugešaliame gynybos alijanse ir ypač didelę reikšmę turi visoms trims valstybėms siekiant vieno tikslo – narystės NATO.

Dar vienas galimas karinio saugumo užtikrinims variantas – dvišalis alijansas su viena didžiųjų valstybių – Lietuvai yra neįmanomas ir nepriimtinas.

Tad lieka vienintelis patikimas lietuvos karinio saugumo užtikrinimo būdas – šalies narystė daugiašaliame kolektyvine gynyba grindžamame alijanse. Aišku, kad toks alijansas, saugantis bendras Europos ir transatlantinės valstybių bendrijos, kurios dalimi save suvokia Leituva, vertybes ir suteikiantis patikimas karinio saugumo garantijas, yra tiktai NATO.

Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) kolektyvinė gynybos sistema Lietuvai yra nepriimtina dėl tų pačių priežaščių, kaip ir sąjunga su Rusija: jungimasi į NVS draudžia LR konstitucija, NVS yra postsovietinė buvusios SSSR pagrindu sukurta ir Rusijos palaikoma bei jos dominuojama sąjunga, vienijanti eurazijinės erdvės valstybes.

Galima išplėtoti narystės NATO naudos terminą ir paminėti šiuos privalumus, kuriuos Lietuva įgijo tapusi visateise aljenso nare:

 NATO padės užtikrinti Lietuvos saugumą ne tik nuo tiesioginės karinės grėsmės, bet ir nuo kitų išorės grėsmių, kylančių Lietuvai dėl nestabilios situacijos Rusijoje ir Baltarusijoje;

 Dalyvauti kolektyvinėje gynybos sistemoje Lietuvai bus kur kas pigiau nei kurti visiškai atskirą nacionalinės gynybos sistemą;

 NATO geriausiai garantuoja Lietuvos saugumą ir suteiks patikimas karinio saugumo garantiją, nes tai yra kolektyvinės gynybos organizacija, kuri jau praktiškai įrodė savo efektivumą;

 NATO teikiamos saugumo garantijos sudaro sąlygas palankaim klimatui užsienio investicijoms ir ekonominiai veiklai Lietuvoje.

Vadinasi NATO yra vienintelė tarptautinė organizacija, galinti laiduoti sąlygas Lietuvai įgyvendinti savo kaip Tautos ir Valstybės strategines idėjas, grįsti savo raidą europinės civilizacijos vertybėmis.

Pokomunistinė reformacija, transformacija

Lietuva ir visas postkomunistinis pasaulis praėjo ilgą kelią iki šiandienos, t.y. per dešimtmetį. Tą kelią galima vertinti įvairiai. Galima vertinti taip, kaip daug kas vertina; būtent laukia, kad Lietuva greitai taptų Amerika, kad čia viskas tuoj pat nesiskirtų nuo Vakarų išsivysčiusių šalių. O aš manau, kad daug prasmingiau vertinti Lietuvos nueitą kelią lyginant jį su kitomis šalimis, kurios buvo pavergtos ar sovietinio komunizmo ar apskritai komunizmo. Tiktai palyginus su kitų šalių pažanga ar jos trūkumais galima pasakyti, ar Lietuva atsilieka, ar Lietuvoje dar labai daug ką reikia padaryti, ar jau viskas pasiekta, kodėl nėra stebuklų ir taip toliau.

Laisvos ir teisingos visuomenės siekis buvo labai svarbi varomoji jėga, vaduojantis iš sovietinės imperijos pelkės. Iš esmės teko kurti ant visai kitų pamatų stovinčią politinę bei ekonominę sistemą, naikinančią sovietmečio privilegijas ir kartu bandančią kompensuoti okupacijos metu patirtas skriaudas. Per trumpą laiką buvo įvykdytos didžiulės reformos, nacionalizuoto turto privatizacija turėjo teisingiau perskirstyti ekonominį ir politinį kapitalą. Tačiau visuomenės daugumos požiūriu, naujoji tvarka nebuvo teisinga. Paradoksalu, bet 1992 metais buvę komunistinės nomenklatūros atstovai sugrįžo į valdžią kaip socialinio teisingumo gynėjai. Jie grįžo, skelbdami šūkį „per daug reformų“, tačiau svarbiausiu jų siekiu tebuvo noras apsaugoti pirmuoju reformos etapu įgytas gėrybes.

Vienas iš pokomunistinės transformacijos paradoksų – tai, kad nors reformomis siekta panaikinti sovietines privilegijas, naujai atsivėrusiomis galimybėmis geriausiai pasinaudojo būtent sovietinė nomenklatūra, virtusi naujaisiais Lietuvos kapitalistais.

Svarbus pokomunistinių reformų bruožas – Atgimimo metu atsiradę naivūs lūkesčiai, kad radikali ekonominė reforma automatiškai sąlygos visuomenės gerovę, jog pakanka išlaisvinti ekonomiką nuo totalios valstybės kontrolės – ir tapsime klestinčia visuomene. Šie lūkesčiai skausmingai žlugo. Pokomunistiniuose kraštuose ekonomikos permainas lydėjo ūkio krizė, politinis nestabilumas bei sparti turtinė nelygybė. Kartu su lūkesčiais žlugo ir pasitikėjimas naujaisiais politiniais institutais: politinėmis partijomis, Seimu, Vyriausybe.

Pilietinė visuomenė tarpukario Lietuvos Respublikoje

Tiriant poskomunistinės Lietuvos pilietinės visuomenės struktūrą ir raidą, būtina atsižvelgti į tarpukario Lietuvos Respubliką, kuri turėjo didelę reikšmę kaip restitucinės socialinio kismo orietacijos modelis revoliucinio socialinio kismo periodu. Šio darbo tyrimo objektas – postkomunistinis bendrabūvis, todėl tarpukario pilietinės visuomenės institutai bei teorinis diskursas nėra plačiai analizuojami, o tik padeda suvokti pilietinės visuomenės organizacijų svarbą bei pilietiškumo sampratą tuometinėje valstybėje.

Postkomunistinio bendrabūvio kismas ir pilietinės visuomenės raida

Endogeninio Lietuvos postkomunistinio socialinio kismo periodizacija

Etapas/Kriterijai PRADINIS

(1985 – 1988) REVOLIUCINIS

(1988 –
– )

Socialinio kismo pobūdis Artikuliacinis Artikuliacinis Institucinis ir

Artikuliacinis

Socialinio kismo orientacija Kontinuacinė-imitacinė-inovacinė Restitucinė-imitacinė-kontinuacinė Kontinuacinė -imitacinė-inovacinė

Socialinio kismo tūris Dalinis:

ideologinis Dalinis:

Ideologinis-kultūrinis Maksimalus:

Socialinis-struktūrinis

Socialinio kismo subjektas Nomenklatūra

(politinė visuomenė) Pilietinė visuomenė Politiniai elitai

(politinė visuomenė)

Socialinio kismo kryptis „Iš viršaus“ „Iš apačios“ „Iš viršaus“ ir

„iš apačios“

Socialinio konflikto agentai Nomenklatūra

(politinė visuomenė) Pilietinė visuomenė Politinė ir pilietinė visuomenė

Postkomunistinės visuomenės analizės perspektyva – endogeninio socialinio kismo Lietuvos postkomunistiniu periodu tūris, pobūdis ir orientacija. Endogeninis kriterijus reiškia, kad pagrindinis dėmesys skiriamas pokyčiams, kurių „prielaidos ir logika padiktuoti tos pačios socialinės erdvės, kurią jie vėliau esmingai transformavo.“ (Šaulauskas: 1998). Nuo pasirinktos perspektyvos priklauso socialinio kismo orientacija, kuri apibūdinama kaip restitucinė, imitacinė, inovacinė ar kontinuacinė.

Pirmasis, revoliucinis etapas apėmė ideologinių nuostatų artikuliaciją ir truko nuo 1988 iki 1992 metų. Visuomenės struktūra keitėsi palyginti nedaug, socialinis kismas buvo dalinis – ideologinis-kultūrinis ir apėmė viešojo diskurso erdves – aikštes, gatves, žiniasklaidą bei politinio elito kabinetus. Šiuo laikotarpiu labai padidėjo pilietinės visuomenės institucijų – profesinių kolektyvų, politinių susivienijimų bei bažnyčios aktyvumas. Taip pat pradėjo kurtis nauji nuo valdžios nepriklausomi pilietinės visuomenė institutai – politinės sąjungos bei partijos, universitetai, žiniasklaida. Revoliuciniame etape vyko ideologinių (konstitucinių, teisinių, ekonominių, kultūrinių, moralinių ir t.t. ) principų bei vertybių, sudarančių etinį socialinių veiksmų pamatą, artikuliacija – paieška bei formulavimas.

Antruoju, evoliuciniu periodu, kuris prasidėjo 1992 metais, prasidėjo radikalios visuomeninių struktūrų transformacijos: pradėjo sparčiai formuotis naujos socialinės grupės, kurios anksčiau neegzistavo arba buvo marginalinės – verslininkai, intelektualai, specialistai. Evoliuciniu periodu visiškai pasikeitė teisiniai ir ekonominiai valstybės pagrindai – socialinio kismo tūris tapo maksimalus – pradėjo keistis klasinė, profesinė, kultūrinė visuomenės struktūra bei moralinės normos. Ideologinių principų artikuliacija tęsėsi, tačiau antrąjam etapui būdinga socialinė artikuliacijų institucionalizacija, kuri suprantama kaip „formaliai sankcionuotų ir neformaliai palaikomų organizacijų bei procedūrų, atitinkančių naujai artikuliuotas vertybes ir principus, sukūrimas ir įtvirtinimas“.(Cirtautas &Mokrzycki: 1995, p.p.108-116). Institucionalizacijos metu kuriasi visuotinai priimtų elgesio formų sistema, kuri užtikrina ilgalaikį radikalių permainų įtvirtinimą.

Pereinamojo laikotarpio artikuliacijas lėmė restitucinės, imitacinės ir kontinuacinės socialinio kismo tendencijos – ideologinės vertybės bei principai rėmėsi tarpukario Lietuvos Respublikos bei Vakarų liberaliųjų demokratijų modeliais. 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Respublikos valstybingumas buvo įtvirtintas kaip paskutiniosios tarpukario Lietuvos konstitucijos galiojimo atstatymas. Buvo atkurta ne tik privačios nuosavybės teisė, bet ir dauguma anuomet veikusių politinių partijų, pilietinių organizacijų, spaudos leidinių bei kultūros tradicijų. Imitacinę socialinio kismo orientaciją žymėjo žmogaus teisė, laisvos rinkos principai, komercinė teisė, valstybės valdymo struktūros, socialinės apsaugos sistema ir kultūrinio gyvenimo pavidalai, kurie rėmėsi liberaliųjų kapitalizmo demokratijų pavyzdžiais. Tiek revoliuciniu, tiek evoliuciniu periodu socialiniam kismui būdinga ir kontinuacinė orientacija, kuri pabrėžė egzistuojančią socialinę realybę bei pratęsė jos tendencijas. Tai ypatingai liečia teisinę sistemą (ir toliau vadovaujamasi komunistiniu laikotarpiu priimtais įstatymais) bei politinę sistemą – „ryškiausia postkomunistinio laikotarpio kontinuacinės orientacijos apraiška – eks-komunistinės partijos pergalė 1992 metų rinkimuose (Šaulauskas: 1998). Konstitucinės, imitacinės ir restitucinės orientacijos buvo pagrindinis politinių partijų ideologinės poliarizacijos kriterijus. Pagrindinė kova vyko tarp restitucinės (atstovaujamos konservatorių bei krikdemų) ir kontinuacinės (atstovaujamos eks-komunistų) orientacijos. Tačiau vis labiau didėja imitacinių tendencijų (liberalų, centristų bei socialdemokratų) įtaka.

Pereinamuoju laikotarpiu, kai vyko globaliniai visuomenės pokyčiai, buvo įgyvendinamos pagrindinės ekonominės, politinės bei Žmogaus teisės, socialinė atskirtis buvo labai sumažėjusi. Postkomunistiniu laikotarpiu socialinė atskirtis vystosi palyginti stabiliai, jos raida priklauso nuo prieštarinų sociokultūrinių bei ekonominių faktorių visumos, o ne nuo socialinio kismo tendencijų ir pakopų, todėl yra sunkiai nuspėjama.

Laiko masteliai, Lietuvos reformų fazės.

Lietuvos atvejui “inventorizuoti” mes išskirsime keletą ekonominio elito vertybinių orientacijų sluoksnių ir fazių, jas sugrupuosime apie keletą ašių.
Sistemiškumo sumetimais dešimtmetį Lietuvoje vykstančių reformų padalinsime į trejetą periodų, o vertybines orientacijas sutelksime į trejetą grupių: vertybinės orientacijos, susijusios su valstybe, su laisvąja rinka ir su liberaliąja demokratija. Mes derinsime politinius ciklus su keletu ekonominių reformų, kurias laikome svarbiausiomis Lietuvoje.

Taigi Periodas 1 – Nepriklausomybės paskelbimas 1990 kovo 11-ąją, Maskvos ekonominė blokada, pirmosios pastangos liberalizuoti kainas, karinė sovietinė invazija į Vilnių (1991 sausį), laikinųjų pinigų (Talono) įvedimas, žemės reformos pradžia (restitucija buvusiesiems savininkams).

Periodas 2 – naujosios Lietuvos konstitucijos patvirtinimas (1992), laisvi Seimo rinkimai (laimėti buvusiųjų komunistų, Lietuvos Demokratinės Darbo Partijos), nacionalinės valiutos (Litas) įvedimas, teismo procesas prieš garsų mafijos bosą (Dekanidzę) 1993- 1994, valiutų valdybos įvedimas (fiksuotas kursas: 4 Litai-1 US $), bankroto skandalai keliuose didžiuosiuose Lietuvos bankuose 1996 pavasarį.

Periodas 3 – laisvi Seimo rinkimai (laimėti Konservatorių ir Krikščionių demokratų), JAV gyvenančio Valdo Adamkaus pergalė Prezidento rinkimuose 1997, Lietuvos Telekomo pardavimas Skandinavijos investuotojams (1997 pavasarį) ir Naftos komplekso Mažeikiuose pardavimas amerikiečių kompanijai (1999 rudenį), oficialių Lietuvos derybų dėl įstojimo į ES pradžia (1999 gruodį).

Pirmasis periodas (iki 1992) apima šešėlinę ekonomiką, kooperatyvų judėjimą, greito pelno vaikymąsi, nežabotą liberalų eksperimentavimą. Tai mąstymo pagal įsigalėjusius standartus, pseudo-nuomonių ir momentinių vertinimų laikas. Jam būdinga aštri dichotomija tarp deklaruojamų vertybių ir konkrečiai atskirais klausimais išreikštų nuomonių. Elitas deklaravo liberalias idėjas, bet taip pat lygia greta reiškė ir ne tokias liberalias mintis, kai buvo klausiama konkrečių dalykų. Elitas vienareikšmiškai pasisakė už rinkos laisves, bet griežtai kritikavo valstybę už trūkumus, o demokratiją laikė neproblematiška duotybe.

Antrasis periodas (1993-1996) apima politinės normalizacijos ir ekonominės stabilizacijos laikotarpį, kurį sukrėtė keleto stambių investicinių bendrovių ir bankų bankrotai. Vertybių deklaracijos tampa nuosaikesnėmis ir pradeda labiau atitikti konkrečius pasirinkimus ir nuomones. Valstybės vaidmuo ekonomikoje pradedamas suvokti kaip instrumentinis ir reikalingas, rinka netenka absoliutaus pozityvumo auros, o demokratija pradedama vertinti kaip kompleksiškas, tik iš dalies nepriklausomas reiškinys.

Trečiajame periode, prasidėjusiame 1997, akcentuojamas nuosavybės atstatymas, prarastų indėlių kompensavimas ir užsienio investicijos. Rusijos krizė (1998 rugpjūtį) ir integracijos į ES politika tampa dviem papildomom svarbiom Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo ašimis. Tai nusivylimo valstybės veikla laikas, paskatinęs orientacijas į laisvąją rinką. Tačiau dabar rinka suvokiama kaip neišvengiamai susieta/priklausoma nuo demokratijos. Palankumas rinkai demokratijos sąskaita reiškiamas nuosaikiai. Valstybė pradedama suvokti kaip rinkos ir demokratijos sąveikos produktas.

Lenkų politologas Źiolkowski išskyrė ketvertą normatyvinės tvarkos sistemų, suformuotų transformacijų periodo interesų ir vertybių. Šios keturios sistemos yra chronologiškai nuseklios, taigi jos sudaro hipotetines transformacijos fazes. Pirmoji sistema truko labai specifišką ir dažnai labai trumpą laiko tarpą, tai socialinė revoliucija, kilusi iš visuomenės gelmių, tai “transformacijos medaus mėnuo”, kuriame dominavo politinės, etinės ir simbolinės vertės, bendros visuomenės daugumai (senojo režimo nuvertimas, valstybinės nepriklausomybės atgavimas, pilietinių laisvių ir demokratijos kūrimas). Elitai ir masės nesiskyrė savo susijaudinimu, entuziazmu, viltimi ir revoliuciniu optimizmu. Tačiau ilgainiui ši vertybių vienovė ima nykti. Vyksta vertybių diferenciacija. Antrajai sistemai būdingas atsiradimas svarbiausių temų iškilimas, kuriame akcentuojamas naujos pageidaujamos politinės santvarkos bruožai ir naujų politinių ir teisinių institucijų kūrimas. Tai

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4159 žodžiai iš 8290 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.