Tarpukario Lietuvos užsienio prekybos analizė Lietuvos ekonomistų raštuose vertinimas
5 (100%) 1 vote

Tarpukario Lietuvos užsienio prekybos analizė Lietuvos ekonomistų raštuose vertinimas

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

EKONOMIKOS IR TARPTAUTINĖS PREKYBOS KATEDRA

EKONOMIKOS TEORIJŲ KURSINIS DARBAS

TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS ANALIZĖ LIETUVOS EKONOMISTŲ RAŠTUOSE VERTINIMAS

Darbą priėmė: doc. Dr. J. A. Urbonas

Darbą atliko:

KAUNAS 2006

TURINYS

1. Įvadas………………………………………………………………………………………3

2. Lietuvos ekonomika 1918 – 1940 m………………………………………………………4

3. Lietuvos užsienio prekyba 1918 – 1940 m……………………………………………….8

3.1. Kas yra užsienio prekyba?……………………………………………………………………………………8

3.2. Užsienio prekybos apyvartos……………………………………………………………11

3.3. Šalys su kuriomis vyko užsienio prekyba…………………………………………………………….12

3.4. Užsienio prekybos struktūra……………………………………………………………………………….15

4. Užsienio prekybos įtaka Lietuvos ekonomikai………………………………………………………17

5. Išvados………………………………………………………………………………………………………………..20

6. Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………….21

7. Priedai………………………………………………………………………………………………………………..22

ĮVADAS

Kiekvieną valstybę apibūdinant vienu iš svarbiausiu jos skiriamuoju bruožu laikome jos ekonomiką. Kiek valstybė yra pasiekusi, ir kaip ji įgivendino vienus ar kitus savo tikslus, kaip ji atsitiesė po sunkių išgyvenimų, ir koks jos yra ekonomikos išsivystymo lygis lyginant su kitomis valstybėmis. Norint geriau suprasti dabartinę ekonomiką, būtina žinoti jos praeitį ir jos atsiradimą.

Lietuvos valstybei patys sunkiausi metai buvo tarpukario metai, kadangi tai buvo pati pradžia valstybės kūrimo, reikėjo pradėti viską iš naujo.

Taigi ir šiame kursiniame darbe yra nagrinėjama Lietuvos ekonominė padėtis tarpukario laikotarpiu, išskiriami svarbiausi įvykiai, kurie galėjo atsiliepti Lietuvos ekonomikos raidai. Kitoje dalyje nagrinėjama Lietuvos užsienio prekyba, kaip vienas iš svarbiausių ekonomikos rodiklių. Atskleidžiama importo ir eksporto apimtys, šalys su kuriomis Lietuva palaikė tarptautinius santykius, taip pat importo ir eksporto struktūros, ko daugiausiai Lietuva išveždavo ir ko daugiausiai įsiveždavo. Trečioje dalyje bandoma atskleisti kokią įtaką turėjo užsienio prekybą, Lietuvos ekonomikos vystymuisi.

Temos tikslas: atskleisti užsienio prekybą, kaip vieną iš pagrindinių ekonomikos vystymosi rodiklių.

Temos uždaviniai:

Išsiaiškiname Tarpukario Lietuvos ekonomikos padėtį.

Atskleidžiame užsienio prekybą tarpukario laikotarpio ekonomistų raštuose

Išanalizuojame užsienio prekybos įtaką to meto ekonomikai.

I DALIS – LIETUVOS EKONOMIKA 1918 – 1940 M.

Pasaulinės istorijos eiga jau labia seniai padalijo Europą į Rytus ir Vakarus. Rytuose susikūrė kitokios politinės, teisinės bei visuomeninės santvarkos ir skirtingos kultūrinio bei ekonominio gyvenimo organizavimo formos, negu Vakaruose. Lietuva nuo pat savo istorijos pradžios buvo Rytų ir Vakarų įtakų sankryžoje. [1, 13 psl]

Po I Pasaulinio karo buvusiųjų valstyvių sienas teko keisti, o etnografinius antagonizmus švelninti. Akis į akį teko susidurti su naujai gimstančiu gyvenimu. Reikėjo ieškoti naujų politinių, socialinių, ekonominių santykių su kaimynais. [3, 14 psl]

Kraštą buvo nuniokojęs karas ir varginanti vokiečių okupacija. Blogiausia bedgi buvo tai, kad tą, anksti dovanotą, valstibingumą reikėjo dar išsikovoti Nepriklausomybės karuose. Taigi pirmoji naujai susikūrusios, arba, tiksliau sakant, atsikuriančios valstybės veikla turėjo būti karinė. Tie karo ir okupacijos sugriovimo nuostoliai buvo dideli. Čia įėjo tiesioginiai sunaikinimai dėl karo veiksmų, kariuomenės rekvizijos ir išgrobstymai, prekių atsargų, mašinų ir įrengimų išvežimas, gamtos turtų, ypač miško, nusiaubimas, gyventojų santaupų sužlugdymas, pinigų pasikeitimas karo metu, jų infliacijos padariniai, prekybinių ir kitokių santykių su pasauliu nutraukimas ir t.t. Taigi ne tik valstybę, bet ir daug ką reikėjo pradėti kurti ir statyti iš naujo. [1, 17 psl]

Lietuvos ekonomika, daugiau nei šimtą metų buvusi Rusijos ekonomikos dalimi, buvo jau prisiderinusi prie Rusijos ekonominės santvarkos, prie Rusijos ekonominių įstatymų. Be to, po karo ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose buvo neaiškus, neramus ir revoliucingas gyvenimas. Dar nelabai buvo aišku, kokia kryptimi vystysis Vakarų Eoropa po karo. Čia dar labai trūko stabilumo. Vieną tik buvo galima patirti, kad Vakaruose ekonomika vis daugiau bus telkiama socialiniams klausimams spręsti, o valstybė ekonomikoje vaidins vis didėjantį vaidmenį. Dėl to visiškai suprantama, kodėl Lietuvoje nepaprastai svarbiu uždaviniu buvo paskelbta žemės reforma ir kodėl jai iš esmės buvo keliami daugiau
socialiniai negu ekonominiai tikslai. [1, 20 psl]

Įgyvendinant žemės reformą, buvo išdalinta didžioji dvarų nuosavybė į daugelį savarankiškų ūkių. Tai labai padidino nuosavybę turinčių asmenų bei šeimų skaičių ir tuo pačiu sustiprino politinį, socialinį bei ekonominį krašto stabilumą.

Atsižvelgiant į realias galimybes, prioritetine materialinės gamybos šaka bendroje ūkio struktūroje buvo pasirinktas žemės ūkis. Jam pertvarkyti ir skirta daugiausia dėmesio. 1922 m. kovo 22 d. Buvo išleistas žemės reformos įstatymas, kadangi jis sudarė sąlygas smulkiajam ir vidutiniam ūkiui tarpti. Ši žemės reforma, kuri pagrįstai buvo pavadinta didžiąja, iš pagrindų pakeitė žemės valdymą Lietuvoje, kaimo gyventojų persikėlimą į viensėdžius. [2, 95 psl]

Svarbisusioji ūkio šaka ir jo gamyba dvigubai pakilo po karo. Mūsų laukų derlius nedaug teatsiliko nuo tokio kultūringo krašto, kaip Olandija. Lietuvos ūkininkai kiek bepajėgdami susitvarkė savo ūkius, pristatė naujų trobesių, priveisė sodų, priaugino daugiau ir geresnės veislės gyvulių. Patys apsirūpindami maistu, tiekdavo maisto miestams ir miesteliams, o kas atlikdavo, tą eksportuodavo į užsienį. [14, 340 psl]

Lietuvos valstybės gyvenimo pradžioje galimybės ir perspektyvos vystyti pramonę ir kitas ūkio šakas buvo labai ribotos ir netikros. Taigi ir galimybės nukreipi žemės ūkyje atsiradusį gyventojų prieaugį į kitas ūkio šakas buvo ribotos. [1, 21 psl] Pramonė vystėsi lėčiau, nes Lietuva, neturėdama savo žemės turtų – geležies, žibalo ir kt. – vis tebebuvo priklausoma nuo užsienio. [14, 342 psl]

1920 m. pabaigoje Lenkija, panaudojusi klastą ir jėgą, užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Lietuva dėl to neteko trečdalio savo istorinės – etnografinės teritorijos, o svarbiausia – savo istorinės sostinės ir didžiausio savo miesto Vilniaus. Negyvoji siena suvaržė Lietuvą iš rytų ir pietų. Klaipėdos kraštą, pagal Taikos sutarties nuostatus, laikė okupavę prancūzai. Nebuvo aišku, kaip ta okupacija baigsis ir koks bus tolesnis Klaipėdos krašto likimas. [1, 19 psl]

Lenkija Vilnių bei jo sritį okupavo 1923 m., ir ta okupacija tesėsi iki 1939 m. prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo. Visa tai skaudžiai atsiliepė ir Lietuvos ekonomikai, nes Vilnius buvo stambus ne tik kultūros, bet ir pramonės centras. Nemažą ne tik politinę, bet ir ekonominę reikšmę turėjo Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietyvos 1923 m. Tai buvo labai svarbus keletą šimtmečių trukusios kovos dėl priėjimo prie Baltijos jūros rezultatas. Jis atvėrė palankias galimybes Lietuvai plėsti ekonominius ryšius su užsienio valstybėmis. Deja, Vokietijos valdantieji sluoksniai ir jų talkininkai Klaipėdos krašte visaip trukdė normaliai jo raidai. [2, 93 psl]

Vilniaus miesto pramonės vystymąsis buvo slopinamas ir politinias ir starateginiais sumetimais. Dėl prekybinių ryšių su TSRS sipnumo buvo priversta mažinti savo gamybą Lietuvos metalo pramonė: nacionalinės rinkos jai nebuvo, o išeiti į pasaulinę rinką ir konkuruoti su išvystyta Vakarų Europos pramone ji dėl savo techninio atsilikimo nepajėgė. Šalti santykiai su Rusija ir priešiški su Lenkija neigiamai atsiliepė Lietuvos transporto sistemai. Kitokia padėtis susiklostė Klaipėdos uoste. Jų tonažas padidėjo nuo 0,214 iki 0,500 mln. tonų. 1921 – 1930 metais užsienio prekybos apyvarta skaičiuojant vienam gyventojui, išaugo 4,2 karto, prekių eksportas padidėjo 6 kartus, o importas – 4,3 karto. Šiuos poslinkius daugiausia lėmė materialinės gamybos šakų – pramonės bei žemės ūkio – produkcijos gausėjimas, kuris atitinkamai veikė ir vidaus rinką. Šią rinką plėtė ir pačios gamybinės sferos vystymasisi, ir su šiuo procesu susiję gyventojų skaičiaus augimas. [2, 99 psl]

Dar pačioje valstybės gyvenimo pradžioje buvo iškeltas tikslas – kuo greičiau atstatyti karo metu sugriautą bei suprimityvintą krašto ekonomiką ir pasiekti prieškarinį gyvenimo lygį. Deja, sąlygos šiam tikslui įgyvendinti, kaip matėme, buvo labai nepalankios. Tik aprimus karo veiksmams ir 1922 m. pabaigoje įvedus savo valiutą, susidarė pakenčiamesnės galimybės rimčiau pagalvoti apie ekonomikos vystymąsi, apie ekonominės politikos liniją bei kryptį, apie būsimąjį krašto ekonomikos modelį.

Visiems tapo aišku, kad Lietuva dar ilgesnį laiką turės likti žemės ūkio kraštu. Grįžti į prieškarinius laikus ir tęsti tą pačią ekonominę liniją tiek žemės ūkyje, tiek kitose ekonomikos šakose buvo nebeįmanoma. Lietuva privalėjo sukurti savo visuomeninį ūkį, kurio tikslai ir tendencijos turėjo būti kitokie, negu prieš karą. Užsidarius sienoms į Rytus ir į Pietus, visa ekonominė orientacija turėjo pakrypti į Vakarus. Tuo pačiu ir visą ekonomiką reikėjo derinti prie tų ekonominių tendencijų, kurios vyravo Vakaruose. Tas persiorientavimas, žinoma, negalėjo būti nei mechaniškas, nei paprastas, nei greitas.

Viso krašto ekonomikos centras buvo žemės ūkis. Ir neatsitiktinai. Reali pokario situacija Lietuvoje vertė ieškoti ir kurti tokį krašto ekonomikos modelį. Kurio svarbiausiąja šaka būtų žemės ūkis. Kitos ekonomikos šakos privalėjo tik papildyti žemės ūkį ir iš esmės jam tarnauti: pramonei daugiausia teko perdirbinėti žemės ir miškų ūkio produkciją, transportui –
išvežti žemės ūkio gaminių perteklių ir atsivežti trąšų bei žemės ūkio mašinų, o prekybai – kuo aktyviau talkinti žemdirbiams. Taigi, apskritai paėmus, buvo tas agrarinis arba tiesiog fiziokratinis Lietuvos ekonominis modelis, kokį įsivaizdavo, kokio siekė ir kokį mėgino formuoti valdantieji sluoksniai. [1, 23 psl]

Lietuva par exellence žemės ūkio kraštas: 76,7 % visų gyventojų užsiima tiesioginiu žemės ūkio verslu bei iš jo išplaukiančia pramone; žemės ūkio produktai (neskaitant miško medžiagos) sudaro mažduag 81,2 % (1936 m.) viso mūsų eksporto. Ir apskritai visas mūsų tautos ūkis daugiausia priklauso nuo mūsų žemės ūkio gamybos pajėgumo bei tų gaminių tinkamo realizavimo. [4, 5 psl.]

Prieš naujųjų šeimininkų akis kilo sunki problema: socialinė problema, kuri kartu buvo ir agrarinė problema. Socialinė problema gali būti suprantama plačiau ir siauriau. Plačiau suprasta socialinė problema apima daug smulkesnių problemų. Čia įeina ir susisiekimo priemonės, ir keliai, ir transporto patogumas bei pigumas. Siauriau suprasta socialinė problema apima darbo, arba darbininko, atlyginimo ir jo santykių su darbdaviu klausimą. Socialinins klausimas buvo galima spręsti, gerinant darbo sąlygas, bet neužmirštant darbininko kvalifikacijų, darbo žmonių, kaip tuomet buvo mėgiama sakyti, darbo kiekio. Bet darbo kiekis, darbininko kvalifikacijos anuomet buvo sąmoningai ar nesąmoningai užmirštamas dalykas. Tekalbėta tuomet tik apie darbininko teises. [3, 15 psl]

Keliai buvo sunkiai išbrendami. Plentų beveik nebuvo. O ir geležinkeliai buvo apverktini. Norint, kad gaminiai greičiau pasiektų didesnius centrus ir kad ūkio gaminių kainos mieste ir kaime nebūtų perdaug skirtingos, reikėjo susirūpinti dviem dalykais: transporto atpiginimu ir kelių bei kitų susisiekimo priemonių pagerinimu. Pradėta tobulinti susisiekimą geležinkeliais ir autobusais; pradėta intensyviau kelius taisyti, tiltus statyti, plentus tiesti. [3, 18 psl]

Šiais laikais prekyba, pramonė ir kreditas nebepasitenkina savo valstybės ribomis, ji siekia tolimus, svetimus kraštus; taip yra dėl to, kad tolimi kraštai sudaro gerą rinką prekybai. Žemės ūkio produktams gera rinka yra premoningi kraštai, o pramonės išdirbiniams geriausia rinka – žemės ūkio kraštai. Taigi ir vienam ir kitam kraštui yra naudinga ir pelninga užmegsti tvirtus prekybos ryšius. Taip pat yra ir su kreditu. Vienas kraštas turtingesnis, kitas mažiau turtingas. Pasisikolonus pinigų galima sparčiau varyti prekybą, plėsti pramonę, kelti žemės ūkį. [10, 53 psl]

Tiek vidaus, tiek užsienio ir ypač tarpvalstybinei prekybai Lietuvos etnografinės ir gamtos sąlygos labai patogios. Lietuva laikoma tiltu tarp Vakarų ir Rytų Europos. Vakarų Europą sudaro pramoningosios valstybės, o Rytų Europą yra žemės ūkio kraštas. Tiedvi Europos dali negalki apsieiti viena be kitos, ir Lietuvai paties likimo yra skirta tarpininkauti šiem kraštui, juo labiau, kad Lietuva turi jūros pakraštį ir patogų Klaipėdos uostą. Kitos Pabaltės valstybės, turėdamos su Sovietų Rusija sienas, nemaža iš to pasinaudojo. Lietuvai tuo tarpu, okupavus lenkams Vilniaus kraštą ir neturint su rusais sienų, šis etnografinis patogumas neprieinamas. Kur kas blogesnės dirbtinės Lietuvos prekybos sąlygos, kurioms reikalingas kapitalas. Lietuva tuo tarpu naujakurė – neturi prekybos laivyno, permaža turi tinkamų vandens ir sausumos kelių, gerai nusimanančių, prityrusių prekyboje veikėjų. Visos šitos aplinkybės neigiamai atsiliepia ne tik tarpvalstybinei Lietuvos prekybai, bet ir vidaus bei užsienio prekybai apskritai. Tačiau visais tais reikalais daromos pastangos, ir reikia manyti, kad anksčiau ar vėliau Lietuvai bus lemta pasinaudoti patogia geografine padėtimi. [10, 65 psl]

Savo krašto ekonomiką galima pekelti ir sustiprinti dviem keliais: arba geriau išnaudojant ir vystant gamybos jėgas jo viduje, arba pasitelkiant kitų kraštų ekonomiką. [1, 97]

Ir atsitiko taip, kad pirmąja Lietuvos užsienio politikos problema tapo tasai klausimas, kuris kiekvienoje valstybėje turi būti šventas vidaus dalykas, sostinės klausimas. Pirmoji karinių ir diplomatinių kovų ugnis atstatytajai Lietuvai tad teko išlaikyti kaip tik nuo Lenkijos, siekiančios pinklėmis ir varu jai primesti unijos ryšius, pastojančius jai savo plačia įtaka savo sąjungininkių vyriausybėse kelią laisvųjų tautų šeimon. Lietuvos su Lenkija ginčo esmė ne sienų nustatyme, ne didelės Lietuvos žemių dalies su sostine iš jos išplėšime, to ginčo esmė yra ta, kad Lenkijai Nepriklausomosios Lietuvos egzistencija nepageidaujama. [3, 31 psl]

Tačiau ir ekonominiai santykiai sudarė nemaža problemų: Lietuva karo nuniokota, reikalinga skubaus atstatymo. Gyvenusi apleistos Rusijos provincijos gyvenimą, dabar net atskirta nuo savo istorinės sostinės, Lietuva skubėjo suskurti nepriklausomą valstybę Vakarų Europos kultūros matu; su kitomis pajėgiomis valstybėmis, kurios jai tame darbe būtų galėjusios padėti, ji tuo metu normalių ekonominių santykių dar kaip ir neturėjo, o Vokietija jos pašonėje kaip tik tokių ekonominių su visais savo kaimynais santykių labai pageidavo, nes per juos ji tikėjosi iš naujo prasimušti ir į pasaulio politikos areną.

Tokiam ekonominių santykių vystymuisi, be abejo, labai padėjo šiuolaikinė ekonominė
Lietuvoje buvo didžiausias pramonės gaminių pareikalavimas, o Vokietijoj tų gaminių pasiūla didžiausia; jai trūko kaip tik maisto ir žaliavų, kurių Lietuvoje jau spėjo atsirasti perteklius. Lietuvos ekonominis aparatas karo ir okupacijos sunaikintas, o Vokietijoje daugybė bedarbių, pažįstančių Lietuvos rinkos sąlygas. Nėra tad nieko nuostabaus, kad per 80% Lietuvos prekybinių mainų vyko su Vokietija, kad Lietuvoje įvairiausių vokiečių prekių ir tarnautojų buvo pilna, kad faktiškai vokiečiai Lietuvoje įsigijo ekonominę monopoliją. Kita mūsų su Vokiečiais politikos susikirtimo sritis – tai Klaipėdos reikalai. [3, 37 psl]

Taigi, Lietuvos pirmieji žingsniai buvo labai sunkūs. Ji vis niekaip negalėjo atsigauti po karo, bet ir atgavusi nepriklausomybę, neatgavo savo žemių. Su neatgautomis žemėmis, kurios ekonomikos vystymuisi buvo svarbiausios, ji taip pat sunkiai išsivadavo ir iš ekonominio, priklausomumo nuo kitų valstybių. Vilniaus kraštas buvo sostinė ir svarbiausias pramonės centras. Klaipėdos kraštas buvo vienintelis priėjimas prie Baltijos jūros. Bet lietuviai valstiečiai buvo stiprūs žmonės ir nepasidavė kitų šalių priespaudai, stengėsi įvairiais būdais išbristi iš tos priespaudos ir priklausomybės.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2453 žodžiai iš 8026 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.