Tautos dvasia rezistentų ir tremtinių kūryboje
5 (100%) 1 vote

Tautos dvasia rezistentų ir tremtinių kūryboje

1940m. birželio 15d. Sovietų Sąjungos įvykdyta okupacija ir aneksija sustabdė Lietuvos valstybingumą ir jį įvykdžiusių institucijų veiklą. Per keletą mėnesių žlugo Lietuvos vyriausybės viltys, kad pavyks išlaikyti bent dalinę nepriklausomybę: veiks tos pačios valstybinės įstaigos, jose dirbs tie patys tarnautojai, vykdantys Lietuvai naudingą politiką. Tos viltys žlugo, pamačius be jokių skrupulų ir kompromisų vykdomą valstybės formų griovimą, bei fizinį tautos naikinimą. Tenka konstatuoti, kad Lietuva, kaip valstybė, nepareiškė savo požiūrio į okupaciją, išskyrus prezidento ir kitų pareigų pasitraukimą į Vokietiją, tačiau kaip tauta savo nuomonę reiškė visomis jai prieinamomis pasipriešinimo formomis. Šios formos ir jų intensyvumas kito taikantis prie besiklostančių istorinių situacijų. Pagal šiuos požymius 1940-1953m. pasipriešinimą galima sukirstyti į 3 etapus: 1940-1941m. (etapas, pasibaigęs ginkluotu sukilimu ir laikinosios vyriausybės sudarymu); 1941m. pabaiga – 1944m.vidurys (antinacinio, pogrindinio (neginkluoto) pasipriešinimo etapas, kai veikimas reiškėsi tiek organizuotomis politinėmis nuostatomis (pvz.: mobilizacijos boikotu), tiek pogrindinių organizacijų su savo programomis kūrimusi, atsišaukimų, slaptos spaudos platinimu); 1944-1953m. (ginkluoto partizanų pasipriešinimo etapas, kai buvo apibendrinta dviejų pirmųjų etapų patirtis, pritaikyta prie naujų sąlygų ir derinama su kitomis, aštresnėmis kovos fomomis).

Atsižvelgiant i tai, kokiems okupantams buvo priešinamasi, šie laikotarpiai vadinami atsitinkamai: pirmosios sovietinės okupacijos, antinacinio pasipriešinimo ir antrosios sovietinės okupacijos laikotarpis. Nuo pirmųjų okupacijos dienų, tai yra 1940m. birželio 15d. pasipriešinimo pagrindinis tikslas – nepriklausomybės atgavimas ir valstybingumo atstatymas – buvo susijęs su išorinių jėgų – pasaulio galingųjų valstybių įsikišimu, kai prieš visuotinį blogį – neišvengiama. Šios viltys skatina suvokimą, kad kiekviena tauta (ypač okupuota) turi pareikšti ne tik savo požiūrį, bet ir tapti tos visuotinės kovos su „blogio imperija“ dalimi. Jau antinacinių pogrindinių organizacijų programose vis labiau ryškėjo nuostata, kad Sovietų Sąjunga ir komunizmas – pagrindiniai priešai, nuo kurių sutriuškinimo priklauso Lietuvos valstybės ir apskritai Lietuvių tautos likimas.

Tad 1944 – 1953m. ginkluotą partizaninį pasipriešinimą antrajai sovietų okupacijai brandino tiek nepriklausomas valstybės dvidešimtmetis ir tiek spontaniškai tautinės sąmonės sąlygojamas 1940 – 1941m. pasipriešinimas, įgaudamas vis konkretesnes formas 1941m. birželio sukilimo metu ir antinacinės rezistencijos organizacijų veikloje. Šia prasme ginkluotas pasipriešinimas – aštriausia, kulminacinė kovos forma – buvo objektyvus reiškinys, logiška istorinio konteksto išraiška.

Jau pirmaisiais partizanų kovos metais išryškėjo karinės teritorinės struktūros: rinktinės, apygardos (kiek vėliau sujungtos į sritis), rėmai. Tai kariniai teritoriniai vienetai, turėję savo štabus ir vadus. Rinktines paprastai sudarydavo keletas tėvūnijų. Rinktinėms vadovauti apygardos vadas skirdavo smulkesniųjų vienetų (bataljonų, kuopų ar būrių) vadus – dažniausiai tai buvo Lietuvos kariuomenės, buvę šauliai, policininkai, mokytojai.

Vietoj sunaikintų ir suirusių steigėsi naujos rinktinės kitais pavadinimais arba apygardos vado iniciatyva buvo atkuriamos senosios. Pirmosios rinktinės susiformavo jau 1944m. pabaigoje.

Susiformavus partizanų karinėms struktūroms, jų norminiuose dokumentuose buvo apibrėžta ir laisvės kovų dalyvio sąvoka. Laisvės kovų dalyviais laikomi asmenys, davę partizanų organizacinio vieneto vadovybei nustatyto turinio priesaiką. 1949m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nariais laikomi laisvės kovotojai, partizanai, slapukai, kandidatai, talkininkai ir garbės laisvės kovotojai. Laisvės kovotojai talkininkai – tai partizanų ryšininkai ir aktyvūs rėmėjai. Ryšininkai atlikdavo konkrečias partizanų užduotis – palaikydavo ryšius tarp partizanų dalinių, rinko žvalgybinius duomenis, platindavo pogrindžio spaudą, aprūpindavo partizabus priemonėmis, būtinomis pogrindžio spaudai leisti ir pan. Aktyvūs rėmėjai, tai asmenys, partizanams teikiantys nuolatinę materialinę paramą , įrengiantys, globojantys partizanų slėptuves, aprūpinantys juos maistu ir pan. Tik išsiaiškinę, kas sudarė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį plačiąja prasme, galime tiksliau nustatyti ir ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje mastus. Išlikusiuose partizanų dokumentuose žinios apie savus nuostolius labai fragmentiškos, ir atspindi atskirus organizacinių struktūrų ir nedidelio laiko tarpo duomenis. Vidutiniška partizanavimo trukmė buvo 2 – 3 metai.

„Nepaprastai sunkiame lietuvių tautai momente, skaudžiu svetimųjų priespaudos ir nevilties metu, laisvės kovotojų pavyzdžio patraukta, tėvynės meilės ir gilaus tikėjimo būsimąja laimingesne nepriklausomąja Lietuva skatinama, Lietuvos Laisvės Armija, pradėjusi besąlyginį, žūtbūtinį žygį, savo kovas ir siekimus pagrindžia tokia programa:

I

1.Lietuvos Laisvės armija yra lietuvių taurinė, karinė ir politinė organizacija.

2. Į Lietuvos Laisvės Armiją nariais yra priimami
patikimi, drąsūs ir veiklūs lietuviai, nenusikaltę iki šiol savo tautai pataikomis arba išdavikiškais darbais, nepaisant profesijos, religijos ir priklausomybės laisvės laikais buvusioms organizacijoms, išskyrus komunistus iraiškius vokiečių bei lenkų simpatukus.“



Pasipriešinimo judėjimas vadinamas lotynų kilmės žodžiu – rezistencija. Rezistentas – pasipriešinimo dalyvis.

Miško brolių ir seserų kūryba buvo gausi. Jos tikroji apimtis gal ir liks nežinoma: sunyko užkasta žemėje, užslėpta senų sodybų pakraigėse. Bet ir ta dalis, kuri išliko, liudija stiprią kovojusiųjų dvasią, aktyvų žodžio dalyvavimą pasipriešinime.

Pirmąjį impulsą Lietuvos partizanų kūryba gavo iš dainos. Dainingiausia yra Dzūkija. Ir Merkio rinktinės partizanų štabo atspausdintas leidinys vadinosi „Dzūkijos partizanų dainos“ (1947). Eiliuotai rašoma partizaninių kovų istorija, kuriamas XXa. Herojinis epas: „Kalniškės mūšis“, „Merkinės mūšis“. Taip, rašyta ne poeto, o tik prasilavinusio žmogaus, norinčio aprašyti kruvinus istorijos žingsnius, kad šie išliktų. Tokius eilėraščius galima vadinti herojinėmis dainomis.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 932 žodžiai iš 1806 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.