Technikos filosofijos
5 (100%) 1 vote

Technikos filosofijos

—————————— Seminariniai klausimai ——————————

1. Pirmosios filosofinės mokyklos: Mileto, Elėjos. Pitagoras.

*Mileto mokykla. Natūrfilosofija.

Talis (apie 6 a.pr.m.e) – astronomija, geometrija, fizikas, geografas, matematikas. Talis, empiriškai stebėdamas gamtą, daro išvadą, kad visko pradas – vanduo; įvairovė yra „dieviška“. Taliui Žemė, oras ir vanduo – monizmo kategorijos (Monizmas – metafizinė ir teologinė pažiūra, kad visa tikrovė sudaryta iš vienos esybės, substancijos ar energijos)

Anaksimandras (apie 6 a.pr.m.e) – ieškojo archė (archė – pradinis elementas), kaip visa ko pagrindas, pradžia, šaltinis. Jis įveda naują sąvoką – apeironas (materija). Materija skiriasi nuo visų medžiagų savo beribiškumu, bei kokybiniu neapibrėžtumu. Vanduo, oras, žemė ir ugnis – apeironas, t.y. pats sau tikslas ir priežastis. Anaksimandras mano, kad žemė yra stulpo formos ir kybo visatos centre; žmogus atsiranda iš žuvies pilvo. Echatologija – tikėjimas pasaulio pabaiga (dėl kaltės).

Anaksimenas – Talio mokinys. Archė – oras. Viskas pasidaro iš oro jam labiau sutankėjant ar išretėjant. Anaksimenas filosofija pagrįsta stebėjimais – empiriška.

Heraklitas – archė – ugnis – vyksmas, tapsmas ir išnykimas. Iškelia vieną priežastį – „logos“ – tai tarsi prasmė jungianti žodžius į sakinius, o raides į žodžius. Sielos reinkarnacija.

*Elėjos mokykla. Šios mokyklos atstovai suformavo sampratas apie būtį, apie jos santykį su mąstymu.

Ksenofanas (VI-V a. pr. m. e.) – vienas pirmųjų žinomų eleatų. Jis teigė, kad būtis sudaryta iš keturių elementų, kurie viduje yra nesuskaičiuojami. Dievą yra rutulio formos – Kosmosas. Viskas iš jo ateina ir viskas į jį grįžta, visa yra kontroliuojama minties jėga.

Parmenidas (V a. pr. m. e.) teigia, kad būtis yra viena ir nekintanti, kaip tiesa, „kas gali galvoti apie nebūtį, tas yra dvigalvis“. Mąstymas ir būtis yra viena. Bet koks bandymas mąstyti apie daugį veda, jog egzistuoja nebūtis. Tendencija skirti empirinį pažinimo būdą nuo racionaliojo.

Zenonas (490-430 m. pr. m. e.) – būtis vientisa, o nebūties nėra. Spręsdamas vienio ir daugio problemas Zenonas iškelia judėjimą, kaip filosofinę problemą.

*Pitagoras. Pitagoriečių mokykloms būdingas uždarumas. Mokėsi tiek vyrai, tiek moterys, žmonės buvo priimami su visu turtu. Domėtasi matematika ir muzika. Pitagoras (570-500 m. pr. m. e.) – geometrija ir matematika, medicina. Archė – skaičius, sveikieji skaičiai laiko harmonijos pagrindas. Matematinė tvarka yra aukščiau žmogaus. Pitagoras skyrė tris gyvų būtybių rūšis – dievus, pusdievius ir panašius į Pitagorą, t.y. filosofus.

2. Sofistai ir Sokratas, sokratiškoji tiesos samprata, eudemonizmas.

*Sofistai mokė žmones praktinės išminties, mokė ginti asmeninius interesus. Vėlesnių filosofų kritika išryškino sofistų trūkumus, kurie buvo suformuoti objektyvių to meto priežasčių. Trūkumai: atsiribojimas nuo abstrakčių klausimų, išminties neieškojimas, tik žinių ir mokslo perdavimas. Beveik visos perduodamos žinios orientuotos į politikos mokslo vystymą.

Protagoras (480-410 m. pr. m. e.) „žmogus visų daiktų matas“. Keliamas žmogaus, kaip socialinės ir kultūringos būtybė išsiskyrimo iš gamtos klausimas. Bandoma apibrėžti tai, kas žmogui yra privaloma ir būtina nuo prigimties. Išryškėja dvi skirtingos valstybės ir teisės teorijos. Viena jų skelbia, kad visi žmonės iš prigimties lygūs ir valstybė tėra tik laisvo susitarimo reikalas, kita gi teigia, jog valstybė yra vienų viešpatavimas kitiems, o skirtumai tarp valdančiųjų ir valdomųjų yra natūralūs.

*Sokratas (470/469-399 m. pr. m. e.) Visų negandų šaltinis – nekompetetingų asmenų valdymas. Visų pirma pažink save, ir žinok kaip elgsies konkrečioje stuacijoje ir tik po to stenkis pažinti kitus. Nagrinėja žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Etinė sistema, dialektinio įrodinėjimo metodas. Rašytinių šaltinių nepaliko. Dora – tai: gėris; nauda ir laimė; žinojimas. Jis tvirtindavo, kad nieko nežino. Taip jis patikrindavo savo teiginius, išaiškindamas miglotas sąvokas. Galiausiai tai atvesdavo prie naujų įžvalgų. Žinių įgijimo būdas, naudojant klausimų-atsakymų metodą.

3. Demokrito atomizmas, jo idėjų reikšmė gamtos mokslams ir filosofija.

Demokritas (420 m. pr. Kr.). Viskas susideda iš atomų, kurie yra nedalūs, bet skiriasi forma ir dydžiu. Atomas yra erdvinis, svarus, amžinas ir nesuardomas. Atomų skaičius ― begalinis. Atomai, būdami skirtingo dydžio ir formos, užimdami tam tikrą padėtį erdvėje, sudaro daiktus, kurie skiriasi tarpusavy (kietumu, sunkumu ir kitomis savybėmis). Judėjimas randasi spaudžiant ir stumiant atomus. Ugnis susideda iš mažų sferiškų atomų, taip pat ir siela. Susidurdami atomai sudaro sūkurius, kurie, savo ruožtu, sukuria kūnus, ir, galų gale – pasaulius. Atskyrė juslinį ir racionalųjį pažinimo būdus, kaip kokybiškai skirtingus. Jis neigė dievus, bet ne religiją, nes pastarieji neatitiko jo atomistinės teorijos. Taigi, Demokritas sukūrė materealistinę filosofinę sistemą.

4. Platono idealizmas, „Olos alegorijos“ interpretacija.

Platonas (428/427-348/347 m. pr m. e.) Suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą. Tikrasis žinojimas
pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsirada pagrindinė jo filosofijos kategorija – „eidos“ (idėja). Platonui idėja reiškia rūšį, formą; pirminė; prie jos nieko negalima nei pridėti nei atimti; ji tarsi idealus daikto kriterijus. Idėja tolygi vyrui (aktyviajam pradui), o materija – moteriai (pasyviajam pradui) ir tik abiejų kategorijų atsiranda daiktas. Idėja įtakoja daikto išliekamąją vertę ir panašumą į kitus tos pačios rūšies daiktus, o materija tuo tarpu sąlygoja nepastovumą ir žuvimą, dėl jos daiktas tėra panašus į savo idėją, t.y. tėra tik šešėlis. Stebėdami pasaulį per jusles pažįstame tik daiktus, idėjos yra pažįstamos protu-siela. Taip atskiriamas juslinis ir racionalusis pažinimas. Sieloje egzistuoja trys pradai – geidžiantysis, impusyvusis ir protingasis. Valstybė – gyvas organizmas: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopinei valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai – valdo, kariai – kariauja, žemdirbiai – dirba žemę; piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams.

5. Aristotelio metafizika, jo technikos samprata.

Aristotelis (384-322 m. pr. m. e.) – vienas geriausių Platono mokinių. Bandymas suderinti: sensualizmą (pažinimo koncepcija, pagal kurią vienintelis tikro pažinimo šaltinis yra pojūtis) su racionalizmu; materealizmą su idealizmu. Formalizuotos silogizmo (dedukcinio samprotavimo loginė forma) metodu pagrįstos logikos sistemos sukūrimas: sąvokų apibrėžimus, sąvokų jungimą, sudarant teisingus sprendinius, sugebėjimą įrodinėti. Daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija, juos suvokiame tokius, kokie jie yra tik mintis išskiria materiją ir formą. Materija – medžiaga, daikto substratas. Forma – daikto pavidalas. „Forma – tai esmė“. Pirmuoju judintoju vadina – pasaulinį protą. Didžiausia dorybė – saikas, sugebėjimas surasti aukso vidurį tarp kraštutinumų. Valstybės tikslas, pagal Aristotelį, ugdyti pilietyje tobulumą, asmenybę.

6. Naujųjų laikų metafizika. Dekarto dualizmas, Leibnico monadologija, Dž. Berklio subjektyvizmas. Kopernikas. Niutonas. Galilėjus.

*Dekartas. Kiekvieną erdvės tašką, įveddus kartezines koordinates, galima išreikšti trimis skaičiais. Dekartas stengiasi matematinį išskaidymo metodą perkelti į filosofiją, t.y. parodyti sudėtingus dalykus taip, kad jie atrodytų tokie akivaizdūs, kaip sudedamų ar atimamų skaičių santykiai. Norėdamas išskirti tai, kas neabejotinai tikra, Dekartas pašalina visa tai, kuo galima abejoti. Abejotina yra kūniško pasaulio egzistencija, matematikos yrodymai, Dievo egzistavimas ir kt. Kiekviena abejonė turi savo pagrindą, ir tai yra abejojančio „aš“ egzistencija. „Mąstau, vadinasi, esu – cogito ergo sum“. Pasaulėvaizdis grynai dualistinis: siela ir kūnas, sąmonė ir erdvė, norintis ir jaučiantis. Jam sielos vyksmas, tai arba veikli arba pasyvi būsena, kurią iš vienos pusės apsprendžia grynasis norėjimas ir mąstymas iš kitos pusės pojūčiai ir aistros.

*Leibnico monadologija. Įrodinėjo esant nesuskaičiuojamą aibę substancijų, kurias pavadino „monadomis“. Monados absoliučiai savarankiškos ir nepriklausomos ir neturi jokių angų, pro kurias viena pas kitą ateitų ir susijungtų. Vystosi ir kinta tiktai savyje. Tarp monadų jokio ryšio nėra.

*Dž. Berklio subjektyvizmas. Apie patyrimą galime kalbėti kaip apie vieną dalyką, ir jokio išorinio ir vidinio patyrimo skirtybių nėra ir negali būti. Ir išorinis, ir vidinis patyrimas (ir sensacija, ir refleksija) yra to paties pažinimo akto produktai: išorinis patyrimas gaunamas, kai pažįstanti substancija orientuota į išorę, o vidinis — kai į save. Todėl nėra ko kalbėti ir apie pirmines bei antrines kūnų savybes kaip apie mažiau ar daugiau subjektyvias —ir tos, ir kitos yra subjektyvios. Jeigu sakome „balta“ (spalva), tai dar nereiškia, kad yra kažkas „balta“ (apskritai) — yra konkretus baltumas, kurį turi sniegas, drobė, gulbė ir t. t. Tų pačių baltų miltų patyręs malūnininkas atskiria keliasdešimt atspalvių! Pirminės savybės yra dar subjektyvesnės negu antrinės.

*Kopernikas. Pasaulis yra materialus, o visi tos pačios prigimties kūnai juda pagal mechanikos dėsnius.

*Galilėjus. Aiškinti dar nepažintus reiškinius. Visatai pažinti taikė eksperimentinį metodą. Įrodinėjo, kad pasaulis egzistuoja objektyviai, kad jis – begalinis, materija – amžina.

*Niutonas. Pasaulis yra didelis mechanizmas, kurį sutvėrė Dievas, o pasaulis veikia pagal gamtos dėsnius.

7. F. Beikono empirizmas, Ž. Lametri „Žmogus – mašina“.

*F. Beikono empirizmas. Žmogus pažinime remiasi savo juslėmis – regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu. Pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Jutimas atsiranda tada, kai yra betarpiškas kontaktas tarp juslių subjekto ir atspindimo objekto.

*Ž. Lametri. Teigė, kad organizuota materija ne tik tįsi, bet turi judėjimo galią bei jautrumą. Žmg – lb sudėtinga mašina. Pagal Lametri, mąstymas yra smegenų savybė/funkcija. Organizuota materija turi judėjimo pradą ir viską, kad galėtų judėti, mąstyti, jausti. Žmogus – materijos substancijos tobuliausia dalis.

*Locke’as: visos mūsų idėjos įgytos, ir jų turinys priklauso nuo patyrimo. Žmogaus protas ― tai tabula rasa, kurią rašmenimis užpildo patyrimas. Visos
sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, o jų tiesioginis šaltinis ― patyrimas.

8. I. Kanto apriorizmas (neįrodinėjamas).

„Grynojo proto kritikoje“ atskleidžia savo požiūrį į metafizikos problematiką. Pasak jo, apriorinio pažinimo pagr – apriorinės pažinimo formos, tai reiškia, kad daiktai egzist. nepriklausomai nuo to, ar juos suvokiame ar ne. Tačiau kiekvieną galima ir reikia traktuoti dvejopai: kaip pažįstamą reiškinį ir kaip daiktą savaime. Reiškinius Kantas vad. fenomenais, o pačius daiktus savaime – noumenais. Norėdamas įveikti metafizikos dogmatiškumą, Kantas nuodugniai nagrinėja pažinimo subjekto ir objekto santykį. Pažinimo subjektas nėra individualus žmg, nes subjektas pažįsta objektus, remdamasis apriorinėm pažinimo formom, kurios bendros visiems žmn. Aprior. pažin. formos yra visuotinės, todėl Kanto grynasis protas laikomas bendru, rūšiniu žmonijos protu.

9. Hegelio dialektinis idealizmas, K. Markso materialistinės istorijos samprata.

*Hegelis. Mąstymas priklauso nuo antiasmeniško proto raidos, šiai raidai būdinga vidinė logika. Ne juslėmis suvokiama išorė, o mąstoma vidinė jų prigimtis, turinti idealų pobūdį. Substancija – pasaulinis protas, kuris nuo nieko nepriklauso. Pasaulinis protas – absoliutas – filosofinė ir loginė dievo abstrakcija.

Pagrindiniai trys Hegelio dialektikos principai būtų: priešybių vienybė; triadinis dialektinio principo procesas:tezė, antitezė, sintezė; idealizmo pirmumas.

Hegelio dialektika tai metodas tiesai surasti, metodas kuriuo mes galime ir turime naudotis ir šiandien.

*Marksas materializmu (materija pripažįstama pirminiu ir amžinu tikrovės pradu) aiškina ir visuomenės reikalus: visuomenės raida tėra viena iš materijos judėjimo ir raidos formų. Žmogui svarbiausi yra materialus dalykai. Istoriniam materializmui svarbiausia žmonių sąveika tenkinant materialistinius poreikius. Marksas lemiamu istorinės raidos veiksniu laiko ekonominius santykius.

10. Iracionalizmas.

Iracionalizmo šalininkai kitaip negu racionalistai, pagrindinį dėmesį skyrė žmogaus asmenybei, individui, jo sąryšiui su aplinka. Žodžiu jiems žmogaus individualybė yra vienintelė ir nepakartojama, jų nedomina abstrakčios schemos, kaip racionalistų.

*Nyčė ironiškai vertino metafiziką. Jo požiūriu, būtis – ne atomai, idėjos ar pasaulinis protas, o stichiškas tapsmas, ir žmogui, ir visai gyvajai gamtai būdingas siekimas įtvirtinti save, “galios valia”, o ne šaltos ir bejausmės metafifikų abstrakcijos.

*V. Diltėjus siūlė kurti sistematiškas ir moksliškas interpretacijas, išlaikant jų kūrėjo kontekstą. V. Diltėjus aiškinimui bandė suteikti filosofinį pamatą, aptardamas jį kaip metodologinį humanitarinių mokslų pagrindą, ir kaip konstitucinį gyvenimo tikrovės elementą.

*A. Šopenhaueris. Prioritetas teikiamas žmogaus vidiniams prioritetams, o išorinis pasaulis yra kančių buveinė. Filosofijos išeities taškas yra valia ir su ja susijusi kančia. Žmogui pasaulis duotas kaip vaizdinys, objektai – kaip juos sąlygoja subjektai.

11. Egzistencializmas.

Egzistencializmas (iš lot. existensia – egzistavimas, buvimas) — XX a. filosofijos kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu.

*M. Heideggeris sako, kad pirmapradis būties supratimas yra buvimo pasaulyje būdas, konstitucinis jo elementas, o supratimas — būdingas žmogui kaip buviniui — aptinkančiam save pasaulyje. Jis pabrėžia, kad supratimas yra vienas iš egzistencialų.

*S. Kirkegoras. Žmogaus raidą galima suskirstyti į 3 egzistencinės raidos pakopas:

1. Estetinė – malonumų pakopa (jausminė). Nepriklausomai nuo to, kokioje gyvenimo stadijoje gyvena individas, vis tiek ateina toks momentas, kada jis turi pasirinkti ir apsispręsti „arba – arba“. Arba etinė stadija, arba religinė.

2. Etinė (protinė). Čia viskas suvokiama protu, juo nuolat remiamasi.

3. Religinė – absoliutus apsisprendimo etapas, nes čia labai lengva paslysti ir vėl grįžti į 2 pakopą. Čia yra susigrąžinama egzistencija, per atsivėrimą Dievui. Tiek religinė, tiek etinė stadija yra susijusi su paties žmogaus pasirinkimu, su savo kaip moralios asmenybės „atskleidimu“ ir „atbudimu“.

*A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Tik patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.

*Ž. P. Sartras plėtojo moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas, neatskiriamas nuo individo, kasdienybės neigimo. Jas skatino dvasiškai nuskurdinto žmogus atsiradimas, prieštaringa jo vieta pasaulyje.

„Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria.“

*K. Jasperas. Pasaulis yra toks, kokį jį suprantame. Pasaulio tikrovė yra nykstanti būtis tarp Dievo ir egzistencijos.

—————————— Teoriniai klausimai ——————————

1. Filosofijos atsiradimas; filosofija ir mitologija, mąstymo būdų palyginimas (nuo Dox‘o prie Logos). Filosofijos objekto problema, filosofija kaip
transcendencinė metafizika. Filosofija ir mokslas.

Filosofija atsirado Kinijoje, Indijoje ir Graikijoje maždaug prieš 2,5-3 tūkst.m. Tėvynė – Graikija. Filosofiškai mąstyti privertė žmogaus savybės: sugebėjimas stebėti, kentėti, abejoti, taip pat mirties bausmė – filosofijos ištakos, slypinčios žmogaus sieloje. Filosofija atsirasti reikėjo palankių visuomeninių sąlygų (Platonas): *vergų darbas (būtina socialinė prielaida) – atsirado daug žmonių, nedirbančių fizinio darbo; *pakankama asmeninė laisvė – filosofija merdi, kur tryvo dvasinė priespauda (komunistinis riežimas). Rytų šalys liko prie pirmapradės žymės – protofilosofija; parafilosofija – sutrikusi filosofija, kur daug (iki)(ne)filosofinių pradų. Atsiradimui reikia laisvos, demokratiškos visuomenės. Naujųjų laikų filosofijos pradininkas Renė Dekartas; išreiškė nepasitikėjimą scholastika (autoritetas-svarbiausias tiesos kriterijus). Reikšmingas dalykas filosofijos atgimimui buvo bažnyčios reformacija ir bažnyčios autoriteto smukimas, buržuazijos atsiradimas. Kultūra ima plėtotis sparčiau. Ypač mokslas. Naujųjų laikų filosofijos žymė – sąveika su mokslu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2513 žodžiai iš 8001 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.