Technikos įtaka žmogui
5 (100%) 1 vote

Technikos įtaka žmogui

Techninių vaizdinių invazija:

grėsmė šiandieninei kultūrai ar jos naujas formavimosi etapas?

Renata Šukaitytė

Lietuvos Teatro, Muzikos ir Kino Muziejus

Įvairiose šiuolaikinės Vakarų kultūros raidos diagnozėse, vertinant analizuojant elektroninių technologijų poveikį žmogui ir jo kasdieninei aplinkai nuolat grįžtama prie augančios vaizdinių konsumpcijos problemos. Su šiuo reiškiniu yra susijusi taip vadinama “vizualinė infliacija”, nuolat plečianti ikonosferos ribas, netgi vedanti iki jų visiško išnykimo, įtakojanti vaizdinių universumo ir realaus pasaulio fuziją. Šie ir panašūs teoriniai diskursai yra neišvengiami analizuojant šiuolaikinę vizualinę kultūrą, nes ikonosfera yra kultūros vizitinė kortelė. Joje atsispindi visa, kuo gyvena šiuolaikinis žmogus: jo baimės, nerimas ir džiaugsmai, tiesos ir dilemos, šventės ir kasdienybė.

Ikonosfera yra visuomenės tvarinys. Jos turinį ir vaizdavimo konvencijas primeta pati visuomenė ir jos poreikiai. Tad ikonosfera tampriai susijusi su politika, religija, mokslu, ideologija, rinkos dėsniais, įtakoja jų raidą ir kaitą. Ši tarpusavio priklausomybė formuoja šiuolaikinės kultūros vizualumo specifiką, nurodo įvairių vaizdinių raidos kryptį, tiesiog kuria mūsų pasaulio atvaizdą.

Pasaulio požiūris į savo paties atvaizdą, bei jį reprezentuojančio atvaizdo santykis su pasauliu yra viena pagrindinių šiuolaikinės tecnogeninės ir medializuotos epochos diskutuojamų problemų. Ekvivalencijos taisyklė, būdinga tradiciniam tikrovės vaizdavimui, dabar tampa ne tik dekonstrukcijos, bet ir destrukcijos objektu. Kaskart naujesni, tobulesni įrenginiai produkuoja neturinčius denotatų tikrovėje elektroninius vaizdinius, tampančius tik vizualizacijos algoritmais. Šių vaizdų invazija pamažu performuoja mūsų natūralią aplinką į medializuotą pasaulį, įtakoja tradicinės kultūros paradigmos kaitą: perėjimą nuo tekstolatrijos (rašytinių tekstų adoracijos) prie ikonolatrijos (vaizdų adoracijos). Paradoksalu, tačiau būtent dėl šių pokyčių, mūsų kultūroje plėtojasi techninis-technologinis kompleksas, pasireiškiantis technofobija – technikos raida traktuojama kaip grėsmę menui ir kultūrai keliantis reiškinys. Šio komplekso augimas gali išsivystyti iki nekontroliuojamos hipertrofijos, nes vis dažniau pasigirsta samprotavimai, jog tai kas turėjo tarnauti žmogui, atsisuka prieš jį, kelia antroposferos destrukciją. Tačiau, problema nėra vienareikšmė. Netgi Neil Postman (vienas žymiausių techninės civilizacijos kritikų, mokslo ir technikos vystymąsi siejančių su humanistinių vertybių regresu) pripažįsta, jog „kiekviena technologija kartu yra našta ir palaima, ne arba-arba, bet vienu ir kitu tuo pat metu” [Postman 1995: 13].

Iš technofobijos formuojasi ikonofobija arba polinkis vaizdinių ir vizualinių efektų daromą poveikį šiuolaikiniam pasauliui sieti su kultūrine katastrofa. Nerimą kelia tai, jog šiandien susiduriame su didesne nei bet kada vaizdinių (visų pirma skaitmenininių), neturinčių mums aiškios vidinės logikos, semantikos bei magijos cirkuliacija1. Šie vaizdiniai yra “tušti”, jie nieko kito nepristato kaip tiktai patys save. Nepaisant to, jų poreikis visuomenėje ne mažėja, bet didėja, jie tampa masiniu produktu.

Europietiškoje kultūroje vaizdiniai ir paveikslai visuomet užėmė svarbią vietą. Galima netgi kalbėti apie Vakarietiškos kultūros okularcentrizmą nuo pat jos egzistavimo pradžios, o veikiau nuo graikų filosofų regą pripažinusių tobuliausiu pojūčiu. Todėl kartais sunku paaiškinti šiandieninę okularcentrizmo kritiką, atsiradusią būtent tuo metu kai iš žodinės kultūros pereinama prie vaizdinės. Panašu į tai, jog pamažu prarandama pasitikėjimą vaizdais ir nuosava rega. Atsiranda baimė prarasti vaizdų, kuriančių savą hiperrealų pasaulį, kontrolę. Kartu tai yra pojūčių emancipacijos baimė. Vaizdiniai turi poveikį emocijoms ir apsunkina suvokimą. Vaizdų kultas – tai emocijų ir jutimų kultas, nepasiduodantis proto kontrolei, komplikuojantis pasaulio suvokimą ir transcendencijos patyrimą. Tai yra nusistovėjusios europietiškos kultūros hierarchijos, kurioje protas kontroliuoja pojūčius, suardymas. Gal todėl keliantis nerimą ir nepasitenkinimą šiandieniniu stoviu.

Vizualumo (kaip naujųjų medijų produkto) dominavimas kultūroje vis labiau intriguoja ne tik menotyrininkus ar medijų specialistus, bet ir sociologus, filosofus bei kultūrologus. Tampa vienu populiariausių klausimu postmodernistiniame dispute, dalinančiu disputantus į dvi opozicines stovyklas: okularcentrizmo rėmėjus, ginančius visa, kas vizualu ir okularfobijos šalininkus, linkusius vaizdų eksploziją interpretuoti kaip artėjimą prie kultūrinės katastrofos.

Pirmos grupės šalininku ir rėmėju būtų galima laikyti Vilémą Flusserį. Filosofas tyrinėja techninių vaizdinių struktūrą, jų santykį su aplinka2. Flusseriui techniniai paveikslai yra simuliuojančių mintis aparatų produktai, išgalvota, susidedanti iš taškinių elementų plokštuma [Flusser 1984]. Pasak filosofo, jie visiškai skiriasi nuo tradicinių paveikslų. Pastarųjų universumas sukuriamas sienų pagalba. Šios užpildomos vaizdais, atspindinčiais tam tikras “gilias“, “slaptas“,“šventas“
prasmes. Ant sienų esantys vaizdai transformuoja prasmes į aplinką. Tuo tarpu, techninių paveikslų universumas neturi jokio “objektyvaus pagrindo“. Susiduriame su į “tuštumą“ projektuojamais vaizdais. Techniniai paveikslai rodo tam tikras situacijas, objektus vien tik tam, kad suteiktų prasmę “tuštumai“, kurioje gyvename [Flusser 1994: 139]. Techninių ir tradicinių paveikslų dešifracijos būdai taip pat skiriasi. Techniniais prietaisais kuriamų vaizdų suvokimas priklauso nuo taktilinio jų paviršiaus tyrimo, o tradicinių – nuo maginės reikšmės interpretavimo. Pasak autoriaus, „techniniai vaizdiniai” yra tikri vaizdai-simptomai. Jiems svarbu ne reiškinio ar objekto pristatymas, kaip buvo tradicinių paveikslų atveju, bet pats pasirinkto objekto pristatymo būdas. Flusseris pateikia gana apibendrintą techninių vaizdų apibrėžimą. Tačiau universalų, tinkantį visoms jų generacijoms: nuo tradicinės fotografijos, išgaunamos cheminių procesų pagalba, celuloidinio kino, iki video vaizdų ir sintetinių kompiuterinių simulacijų. Naujos formacijos vaizdų kūrybinio proceso automatizacija, prasidėjusi XIX amžiuje, nubrėžė naujos kultūros ir civilizacijos rėmus. Techniniai vaizdiniai tapo visuotine kalba, reikšmingu kodu šiuolaikinėje visuomenėje. Tuo tarpu tradiciniai paveikslai vis labiau tampa hermetiškais, patenka į muziejus, galerijas.3

Ši Vilemo Flusserio koncepsija yra pristatyta Link filosofijos fotografijos (Towards a Philosophy of Photography). Ji remiasi teiginiu, jog žmonijos civilizacija yra apspręsta dviejų kritinių momentų: pirmas – tai linijinio rašto plėtotė, o antras – techninių vaizdinių išradimas. Iš šio taško autorius plėtoja originalią linijiškumo, istoriškumo ir tradicinio mąstymo nuosmukio koncepciją: žodinis mąstymas keičiamas „paviršiniais” (spalva, skaičius, forma, garsas) mąstymo budais. Vis didėjanti komunikacijos priemonių, ypač interneto, ekspansija formuoja digitalinę visuomenę, kurios analizuoti ir tirti jau nebegalima taikant iki šiol naudotus metodus, nes filosofija, sociologija, teksto analizė ir psichologija nebetinka elektroninių vaizdinių analizei. Vilemas Flusseris yra tikras technokultūros apologetas. Naujos vaizdinių formacijos atsiradimą ir plitimą jis traktuoja kaip neišsenkantį mūsų kultūros energijos šaltinį. Filosofas mano, jog elektronikos pagalba kuriami vaizdiniai duoda impulsą tikrai vaizduotei, padeda suvokti šio pasaulio reiškinius.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1052 žodžiai iš 3317 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.