Teigiamo požiūrio į mokymasi ugdymas pradinėse klasėse
5 (100%) 1 vote

Teigiamo požiūrio į mokymasi ugdymas pradinėse klasėse

TURINYS

ĮVADAS 2

I. PRADINUKO ASMENYBĖ. JOS UGDYMAS: 3

1) brandumas mokyklai; 3

2) kūrybinių sugebėjimų formavimas; 6

3) pasitikėjimo savimi ugdymas; 8

4) neigiamų emocijų ir elgesio įveikimas. 11

II. MOKYMOSI MOTYVACIJA. JOS UGDYMAS: 12

1) nenoras mokytis; 13

2) aktyvaus mokymo metodai; 14

3) vertinimas. 17

III. TĖVŲ IR MOKYTOJŲ VAIDMUO FORMUOJANT TEIGIAMĄ POŽIŪRĮ Į MOKYMĄSI 19

ISVADOS 23

LITERATURA 25

PRIEDAI 27ĮVADAS

Nors neretai sakoma, kad pradžios mokykloje visi vaikai nori mokytis ir džiaugsmingai bėga į pamokas, tai neatitinka tikrovės. Būtent pradinėse klasėse kai kurie vaikai praranda norą mokytis, o savotiška mokymosi motyvacijos krizė pasireiškianti aiškiai suvokiamu ir išreiškiamu nepasitenkinimu mokymosi veikla, įvyksta maždaug trečioje klasėje.

Mokymasis – pagrindinė moksleivio veikla, sąlygojanti pilnavertį asmenybės vystymąsi. Sėkmingas mokymasis siejamas su pozityviu savimonės, kitų asmenybės darinių formavimusi. Nuolat mokykloje patiriantis nesėkmes moksleivis dažnai nebetenka noro mokytis, silpnėja jo mokymosi motyvacija.

Argi tam, kad išugdyti padorų žmogų reikalingi pinigai? Juk pirmiausia reikalingi mokytojai, kurie kasdien savo pavyzdžiu mokytų gyventi. Mokytojas -tai ne tik tas, kuris moko mokykloje. Kiekvienas žmogus turėtų tapti mokytoju, nes vaikai labai pastabūs. Jie fiksuoja visų aplinkinių elgesį. Mokytojas turėtų būti vyresnysis draugas ir patarėjas, galintis nurodyti trumpiausią kelią į sėkmę, nes dažnai patys besimokantys neatranda savęs. Mokytojas padės atskleisti vaiko gabumus, kas leis teisingai išugdyti ir įvertinti būsimą darbuotoją. Jis mokys ne prievarta, o šypsena. Mokymosi procesas turi tapti pačiu maloniausiu užsiėmimu. Mokytojas kaip draugas turėtų padėti pasirinkti kryptį. Jokia prievarta negali būti naudojama mokykloje. Tik įtikinimas pavyzdžiais gali padėti neprarasti noro žinoti ir mokytis.

Šio darbo tikslas – išnagrinėti teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymą ir jo būdus pradinėse klasėse .Tai nagrinėjau keliais aspektais: pradinuko asmenybės ir jos ugdymo požiūriu, mokymosi motyvacijos požiūriu ir tėvų bei mokytojų vaidmens formuojant teigiamą požiūrį į mokymąsi požiūriu.

Tyrimo objektas – pradinių klasių moksleivių mokymosi motyvacija.

Tyrimo metodai – rengiant darbą buvo atliktos kelios apklausos, stebėtos ir darbe aprašytos kelios pamokos Klaipėdos m. Gedminų pagrindinės mokyklos pradinėse klasėse. Taip pat remtasi minėtos mokyklos pradinių klasių moksleivių, jų tėvų, mokytojų pastebėjimais, mintimis.

Darbo gale kaip pavyzdžiai pateiktos kelios anketos tėvams, mokiniams bei mokytojams.

I. PRADINUKO ASMENYBĖ. JOS UGDYMAS

1. Brandumas mokyklai

Siekdami pažinti ir įvertinti įvairius vaikų brandumo mokyklai aspektus, Vilniaus pedagoginio universiteto Ikimokyklinės pedagogikos katedros dėstytojai ir 15 magistrantų atliko platų tyrimą, kuriame dalyvavo 280 vaikų, jų tėvai ir mokytojai. Vaikų brandumas mokyklai buvo vertinamas rudenį, jiems vos pradėjus lankyti mokyklą, – taip buvo galima lengviau rasti įvairiomis sąlygomis mokyklai subrendusius vaikus. Vaikų brandumas buvo vertinamas stebint, kaip jie elgiasi patekę į įvairias situacijas, kur būtini socialiniai ir praktiniai įgūdžiai, taip pat imant iš jų interviu, pateikiant specialias užduotis. Buvo vertinama:

1) socialinis ir emocinis vaiko brandumas mokyklai;

2) intelektinis vaiko brandumas mokyklai;

3) fizinis vaiko brandumas mokyklai;

4) bendras vaiko raštingumo lygis.

Rugsėjo pirmoji – pirmokams įsimintina diena. Į mokyklą nusiteikę būti gerais mokiniais susirenka apie penktadalis šešiamečių, dauguma – septynmečių, vienas kitas – jau ir aštuonerių sulaukęs. Vaikai ir netveriantys savo kailyje iš džiaugsmo, ir nerimastingi. Jų laukia sunkus išbandymas – priprasti prie mokyklos, jos gyvenimo tvarkos, kitokio nei namie ar darželyje ugdymosi būdo. Sunerimę ir tėvai. Jiems iškyla daug klausimų: kaip vaikas jausis mokykloje, kaip jam seksis mokytis skaityti, rašyti, skaičiuoti, ar jis sutars su mokytoja, ar susiras draugų? Tai turėtų paskatinti visus greta vaiko esančius – ir pedagogus, ir artimuosius – būti labai dėmesingiems ir jautriems, kad nebūtų nusivilta mokykla jau pirmaisiais mėnesiais.

Vaikams sunku ilgiau išbūti ramiems, jie nerimauja, kai nesiseka skaityti, rašyti ar skaičiuoti. Jei pamokos būtų judresnės ir vaikai žinotų, jog mokantis visai natūralu daryti klaidas, nusiminusių pirmokų būtų mažiau.

Vaikams sunkoka atsakingai, nieko nepamirštant, sukaupus valią ir pastangas, atlikti mokinio pareigas. Adaptacijos mokykloje laikotarpiu vaikai tik pratinasi prie mokinio padėties, todėl užsimiršimas yra natūralus dalykas. Pirmosiomis dienomis ypač praverčia ir mokytojų, ir tėvų geranoriška parama.

Vaikai nelengvai pripranta prie jiems svetimo suaugusio žmogaus – mokytojo. Kiekviena pastaba pirmaisiais mėnesiais gali suardyti šį trapų ryšį. Kritika vaikams kelia įtampą, jie mieliau linkę būti pagiriami, paskatinami, padrąsinami. Jie apsidžiaugia, kai su jais tariamasi, kai jiems geranoriškai aiškinama.

Daug nerimo ir problemų vaikams kelia tarpasmeniniai santykiai, mokytojo nepastebėtas klasės draugų ar vyresnių vaikų smurtas. Kadangi mokykloje jie patys mažiausi,
vaikams reikia nuolatinės dėmesingos suaugusiojo globos.

Kiek vaikų nori ar nenori eiti į mokyklą? Tyrimas padėjo išsiaiškinti, kad 82 % mokyklą pradedančių lankyti vaikų nori eiti į mokyklą. Atrodytų, jog pirmokų ugdymosi motyvacija susiformavusi pakankamai gerai. Bėda ta, kad 6–7 % vaikų į mokyklą eiti aiškiai nenori. Tėvų nuomone, tik 65 % vaikų eina į mokyklą džiugiai nusiteikę, noriai, 14 % vaikų yra nerimastingi, o dar 7 % protestuoja arba gudrauja siekdami išvengti ėjimo į mokyklą. Šių vaikų nusistatymas mokyklos ir mokymosi atžvilgiu aiškiai neigiamas. Beveik trečdalis vaikų mokykloje dar nori žaisti, tik 14 % pirmokų nusiteikę rimtoms mokyklinėms užduotims. Tėvai pastebi vieną tikrai neigiamą tendenciją – rugsėjo, spalio mėnesį sumažėja labai norinčių eiti į mokyklą vaikų (nuo 46 % iki 27 %). Panašu, kad mokykla nepateisina pirmokų vilčių, netenkina poreikio ugdytis žaismingai, kelia daug nerimo ir įtampos.

Pirmųjų klasių mokytojai turėtų būti pasirengę visaip skatinti ugdymosi motyvaciją, padėti vaikams patirti atradimų ir pažinimo džiaugsmą, siūlyti žaidimų, neskubėti įrodyti, jog mokymasis yra sunkus darbas. Ypač derėtų būti jautriems vaikams, kurie sunkiau mokosi – žadinti sėkmės jausmą: pagirti už pastangas ir sunkiai pasiektus rezultatus, nekritikuoti, nerašyti pastabų ar verkiančių debesėlių. Pastaba nieko gero neduoda. Kiekvienas vaikas į mokyklą ateina nusiteikęs būti pačiu geriausiu mokiniu. Ir, jeigu tik gebėtų, viską atliktų puikiai. Be to, pastaba vaiko gebėjimų nepatobulina. Labai svarbu padėti vaikams suprasti, kad klaidos yra natūralus mokymosi kelias, o ne nusikaltimas ar yda. Tai padėtų vaikams atsikratyti sunkaus kaltės, kad nesiseka, jausmo. Išsaugota ir stiprinama ugdymosi motyvacija skatintų vaikus savo iniciatyva įveikti sunkumus, bandyti dar ir dar kartą. O tai nepalyginti svarbiau negu griežta suaugusiojo kontrolė.

Vaikų elgesio praktinėmis aplinkybėmis stebėjimas parodė, kad penktadalis iš jų džiaugsmingai priima naujoves, kaip antai: naują žaislą grupėje, galimybę laikinai persėsti į kitą suolą, per pamoką atnešti knygą nuo palangės koridoriuje ir kt. Dar pusei vaikų tai nekelia problemų. Kita vertus, 5–7 % vaikų tam prieštarauja ir nepasiryžta išeiti iš klasės ar persėsti į kitą vietą. 12–15 % vaikų tai daro labai nedrąsiai arba labai nusiminę. Taigi, šiaip ar taip, apie 20 % vaikų sunkiai prisitaiko prie pokyčių ir naujovių. Mokytojų nuomonės tyrimo rezultatai panašūs kaip ir gyvenimiškų situacijų stebėjimo – tik kas trečias vaikas teigiamai vertina naujus ugdymo būdus ir aplinkos pasikeitimus, o 15–18 % vaikų tai daryti sunku. Šiek tiek daugiau problemų vaikams kelia įsitraukimas į klasės gyvenimą po ligos, taip pat klasės taisyklių laikymasis. Tačiau sunkiausia susitaikyti su nesėkme – net 36 % vaikų nuleidžia rankas ir nebando užduočių perdaryti, pabandyti ką nors padaryti iš naujo. Tik kas ketvirtas vaikas, patyręs nesėkmę, nepraranda iniciatyvos vėl pabandyti. Taigi kas ketvirto penkto vaiko gebėjimas adaptuotis prie aplinkos yra nekoks.

Interviu su vaikais, pedagogų ir tėvų nuomonės tyrimas atskleidė, kad vaikų socialiniai gebėjimai – problematiškiausia vaikų brandumo mokyklai sritis. Neužtikrinamas vaikų saugumas, nes eidami į mokyklą jie gali pasiklysti, pasimesti. Net 26 % vaikų visai nežino savo namų adreso. 75 % vaikų nežino nė vieno iš tėvų darbo telefono. Nors vaikams sunku įsiminti adresą, telefonus, kaip tik tai juos gali apsaugoti nuo streso ar bėdos. Mokytojai taip pat pažymi, jog vaikai stokoja socialinių įgūdžių: 28 % vaikų retai arba niekada neatlieka pavedimų laiku; 35 % vaikų sunkiai susiranda naujų draugų; 43 % nedrįsta pirmieji prakalbinti kitą vaiką; 41 % niekada arba retai parodo užuojautą kitam; 53 % niekada arba retai padeda kitam atlikti užduotį. Tik 15–20 % vaikų šie socialiniai gebėjimai geri. Tėvų nuomonės tyrimas atskleidė tas pačias tendencijas – 33 % vaikų praktiškai nesiūlo pagalbos atliekant namų ruošą (visada siūlo pagalbą tik 19 % vaikų); 57 % visai nesugeba tvardytis užsimezgus konfliktinėms situacijoms (sugeba tik 9 %); 64 % vaikų nedrįsta patys prisistatyti nepažįstamiems žmonėms (tik 12 % tai gali padaryti bet kada). Šeimos aplinkoje apie pusė vaikų yra empatiški, reiškia užuojautą šeimos nariams ištikus bėdai, pasako, kai mano, jog su jais netinkamai elgiamasi. Todėl priešmokyklinėse grupėse ir mokykloje būtina skatinti vaikus susivokti savo jausmuose ir juos reikšti, suvokti problemas ir kreiptis pagalbos į suaugusiuosius ar draugus; pastebėti kito jausmus, ketinimus, norus ir juos gerbti, pratintis prakalbinti kitą vaiką, pakviesti kartu žaisti, pabendrauti, sudaryti grupės ar klasės taisykles ir jų laikytis, jas keisti, spręsti problemas ir kt. Pedagogams šiuo metu dar labai stinga patirties, kaip tinkama linkme keisti vaikų elgesį, tobulinti jų socialinius gebėjimus.

Vaikų savikontrolė buvo vertinama pasiūlius jiems kruopštaus marginimo reikalaujančią dailės užduotį, panašią į „rimtą mokyklinę užduotį“. Paaiškėjo, kad 70–80 % vaikų savikontrolės įgūdžiai geri ir labai geri. Tik 11–12 % vaikų niekuomet neišklauso nuorodos iki galo, sukinėjasi, kalba, komentuoja
veiklą. 9 % vaikų nuolat juda ir nesugeba susikaupti. 5 % vaikų labai jautrūs nesėkmei. Jiems mokytojas turi būti ypač jautrus – nuolat patikrinti, ar vaikas tikrai išgirdo, ką ir kaip turėtų daryti, pratinti neišgirdus perklausti mokytoją ar suolo draugą; stengtis dažniau pabūti šalia nedėmesingo vaiko taip padedant jam susikoncentruoti, taip pat papildomai motyvuoti, paskatinti užbaigti darbą. Mokytojų nuomone, tik 4–5% vaikų savikontrolė nepakankama: jie nesulaukia savo eilės kalbėti ir neišgirsta būtinų nurodymų. Kitų vaikų savikontrolė gera arba bent jau patenkinama. Tėvai atkreipia dėmesį, kad 7 % vaikų visada nutraukia kalbančius norėdami įsiterpti ir tiek pat vaikų negali atsiplėšti nuo televizoriaus. 4–6 % vaikų ypač sunku pabūti ramiems. Gerus ir labai gerus socialinius įgūdžius, tėvų ir pedagogų nuomone, yra įgiję tik apie 40 % vaikų.

2. Kūrybinių sugebėjimų formavimas

Kūrybiškumas paprastai suprantamas kaip gyvenant atsirandantis ir visą gyvenimą besivystantis žmogaus sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai rasti netipiškus sprendimus. Kūrybiškumą daugiausia lemia individualios asmens savybės (vaizduotės lakumas, mąstymo greitumas, tikslumas, lankstumas, išradingumas, konstruktyvumas, smalsumas, motyvacinė įtampa, poreikis nuolat tobulinti savo veiklą). Todėl vaikai jau nuo pat mažumės ne tik mėgsta klausytis pasakų, sekamų močiutės ar mamos, bet ir patys, atsivertę pirmą pasitaikiusią knygą, dar nemokėdami skaityti, kuria pasakas ar šiaip išgalvotas istorijas imituodami skaitymą. Noras kurti neišnyksta ir pradėjus lankyti mokyklą.

Be kūrybinių užduočių pradinukų ugdymas, galima sakyti, neįsivaizduojamas. Vis dažniau jos siūlomos ir patiems jauniausiems mokiniams. Tiesa, praktika rodo, kad pirmokams ir antrokams kurti dažniausiai siūloma per dailės ir darbelių pamokas. Nors psichologai ypač išskiria kalbos ir mąstymo ryšį, mokytojai kūrybinių teksto užduočių, ugdydami I–II klasių mokinius, privengia. Tikriausiai toks jų požiūris į kūrybinius teksto darbus remiasi vis dar išlikusiomis abejonėmis, ar gebės jauniausieji pradinukai sukurti naują tekstą. Neabejojame, jog svarbu, kad mokiniai kurtų vis tobulesnius tekstus. Tačiau ar tik dėl šių gebėjimų šiandien kūrybinės užduotys pasitelkiamos taip anksti? Nepamirškime, kad teksto sudarymo gebėjimai bus lavinami visus 12 metų. O mokinių noras kurti ar bus puoselėjamas? Ar tikrai pradėję lankyti mokyklą vaikai kuria vis dažniau ir mieliau?

Akivaizdu, kad I–II klasių mokiniams reikia labai skirtingų sąlygų: vieni kuria lengvai, be menkiausio paskatinimo, kiti užduoties medžiagoje ieško padrąsinimo, paslėpto atsakymo – atlikdami kūrybinę užduotį, „sprendžia mįslę“. Kartais mokiniams prisireikia ir žodinio mokytojo padrąsinimo. Be abejonės, yra ir išvis kurti nesiryžtančių mokinių. Buvo atliktas tyrimas – vienos trečiokų klasės mokiniams pasiūlyta sukurti pasakojimą pagal paveikslėlį.

Nors visi tekstai buvo kuriami pagal tą patį paveikslėlį, jie labai skirtingi. Dalis labiau išplėtoti (yra pradžia, eiga, pabaiga), jie originalesni, juose vyksta dialogas. Kituose stengiamasi tik trumpai nusakyti sugalvotą siužetą ar nurodyti įvykį. Tiek pirmieji, tiek antrieji gali būti tobulinami: tekstai be pavadinimų, juose nemažai pasikartojimų, minties šuolių, pasitaiko ir kitų trūkumų. Šiuo atveju mums svarbu, kad pateiktuose tekstuose, nors ir remiamasi paveikslėliu, mintis plėtojama savarankiškai – nesistengiama tik pasakyti, ką mato paveikslėlyje. Siekiama perteikti tam tikrą siužetą, įvykį – savo sumanymą. Džiugu, kad kūrybinę užduotį taip atlieka nemažai pirmokų. Tyrimų duomenimis, net 41 % pirmokų mokslo metų pradžioje atliekančių individualias kūrybines užduotis nereikia papildomai skatinti. Tokių mokinių mokslo metams baigiantis būna apie 51 %. Iš pirmo žvilgsnio jie tarsi ir nereikalautų mokytojo papildomo dėmesio ar pastangų: sudarykime sąlygas kurti ir pamažu mokykime nuoseklumo, aiškumo, vaizdingumo. Daugelis mokytojų, ko gero, taip ir daro. Tačiau susimąstyti verčia faktas, kad II klasėje savarankiškai kuriančių mokinių yra mažiau nei I klasėje (plg. antrųjų mokslo metų pradžioje – 39 % mokinių, baigiantis mokslo metams – 44 %). Taigi ką I klasėje darome negerai? Kaip reikėtų puoselėti minėtos grupės mokinių norą kurti?

Šioje vietoje derėtų du klausimai: Ar leidžiame kūrybingiems mokiniams atsiskleisti? Ar padedame? Jie atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad net kuriantiems mokiniams gali prireikti skirtingos pagalbos: vieni turi noro kurti ir daug puikių sumanymų, o kiti – tik norą kurti (jie kuria drąsiai, bet jų istorijos paprastai labai trumpos, skurdžios, jose daug pasikartojančių elementų). Tad mokinius, kurie nepritrūksta minčių (paprastai juos vadiname kūrybingais), mokykime „tvarkyti savo mintis“ – pamažu pratinkime sumanymus pasižymėti (pvz., nusipiešti), juos vertinti, pačius originaliausius, tinkamiausius skatinkime įgyvendinti, pratinkime tai daryti nuosekliai. Turinčius tik norą kurti paskatinkime ieškoti minčių – turtinkime jų tiesioginę (asmeninis patyrimas) ir netiesioginę (knygos, draugų pasakojimai
patirtį, skatinkime stebėti kitų žmonių kūrybą. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad savarankiškai kuriantys nebūtinai yra stipriausi klasės mokiniai. Kartais pastebime, kad puikiai skaitantis ir rašantis pirmokas nedrįsta savarankiškai sukurti istorijos ar atlikti kokios kitos kūrybinės užduoties. Atkreiptume dėmesį ir į tai, kad čia aptariama individualaus pokalbio metu pateikta užduotis – dalį mokinių kurti galėtų paskatinti pats mokytojas. Kita vertus, pedagogas turėtų žinoti, kad užduotį pateikiant ne individualiai, o visai klasei iškart (frontaliai), kuria mažiau mokinių. Kuriančių bus mažiau ir tada, jei mokiniams bus siūloma rinktis veiklą (kurti ar prisiminti). Todėl mokytojas turėtų to nepamiršti formuluodamas užduotis ir siekti, kad kuo daugiau I–II klasių mokinių išbandytų kūrybą. Nepamirškime, kad kartais sunkiausia žengti pirmąjį žingsnį. Vėliau teigiamos emocijos gali tapti puikiu stimulu tolimesniems kūrybiniams bandymams.

3. Pasitikėjimo savimi ugdymas

Žmogus yra toks, kokia buvo jo vaikystė, koks buvo jo gyvenimas, kaip su juo buvo elgtasi. Žmogui augant ir bręstant, palaipsniui formuojasi individualus jo atsakymas į klausimą „Kas aš esu?“ Žmogus susikuria savo portretą paisydamas jį supančių žmonių nuomonės apie jį augimo ir brendimo metais. Todėl nesunku nuspėti, ar vaikystėje buvo skatinamas, ar trypiamas vaiko pasitikėjimas savimi.

Dažnai vaikai sako: „Aš nemoku“. Ir tai rodo, kad jie netiki savo gebėjimais kam nors, nes netiki sėkme. Savimi nepasitikintiems žmonėms gyvenime nesiseka dėl to, kad jie nepanaudoja net turimų galimybių. Kuo vyresnis žmogus, tuo sunkiau jam įkvėpti pasitikėjimą savimi. Todėl labai svarbu šią galimybę ugdyti nuo mažumės.

Kuo žmogus labiau pasitiki savimi, tuo lengviau mokosi. Ne toks gabus, bet savimi pasitikintis vaikas gali įveikti didesnius sunkumus nei intelektualus, bet susigūžęs jo bendraamžis. Ir tėvai, ir mokykla turėtų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, tačiau dar dažnai atsitinka priešingai – pristabdoma, prilaikoma individuali vaiko raiška. Namuose vaikas girdi draudimus: neik, neimk, neduok, klausyk ir pan. Dėl to pradeda bijoti reikšti savo nuomonę, ją apginti.

Manyčiau, vienas svarbesnių devizų ugdant vaiką turėtų būti – „Žmogau, tu svarbus!“ Visai nesunku organizuoti mokymą, stiprinantį vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, padedantį atsiskleisti, pastebėti kiekvieno talentus ir juos ugdyti. Todėl jau pirmosiomis dienomis mokykloje vaikas turėtų pajusti, kad jis yra labai svarbus. Ta diena jam turėtų būti tikra šventė, pademonstruojanti, kad jis čia yra laukiamas ir reikšmingas. Taigi nuo pat pirmos dienos mokykloje vaikas skatinamas pagirti save. Mokytojas irgi turi tokią teisę. Jis gali pasakyti: „Mes netrukus imsimės darbo, kuriam aš gerai pasiruošiau. Tiesą sakant, aš netgi tuo didžiuojuosi. Tikiuosi, kad ir jūs netrukus taip manysite“. Taip mokytojas pratina vaikus suvokti, kad žmogus turi teisę didžiuotis savimi, kai jis to vertas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2872 žodžiai iš 9500 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.