Teisingumas ir vidaus reikalai europos sąjungoje
5 (100%) 1 vote

Teisingumas ir vidaus reikalai europos sąjungoje

ĮVADAS

Mūsų samprata apie valstybę ir politinį gyvenimą praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo praktiškai vystėsi tik nacionalinių konstitucijų bei įstatymu pagrindu. Būtent šiuo pagrindu mūsų demokratinėse valstybėse buvo kuriamos elgesio taisyklės, privalomos ne tik piliečiams bei partijoms, bet ir pačiai valstybei bei jos institucijoms. Tik visiškas Europos žlugimas ir jos politinis bei ekonominis nuotolis sudarė sąlygas ir davė naują akstiną atsirasti naujos tvarkos Europoje idėjai.

Apskritai bandymai po Antrojo pasaulinio karo suvienyti Europą sukūrė painų mišinį skaitlingų bei struktūriniu požiūriu sudėtingoms organizacijų, tarp kurių lengva pasiklysti ir kurias sunku suskaičiuoti. Pavyzdžiui, OECD ( Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija), VES (Vakarų Europos Sąjunga). NATO (Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija). Europos Taryba, Europos Sąjunga, ( kurios ištakos glūdi Europos anglių ir plieno bendrijoje, Europos atominės energetikos bendrijoje ir Europos Bendrijoje) gyvuoja nesaistomos jokių aiškių ryšių. Šių įvairių organizacijų narių skaičius svyruoja nuo 19 (VES) iki 40 (Europos Tarybai).

Šių institucijų ivairovė įgauna loginę struktūrą tik tada, kai mes įžvelgiame šių organizacijų specifinius tikslus. Minėtos organizacijos gali būti suskirstytos į tris pagrindines grupes.

Euroatlantinės organizacijos susikūrė po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėms Amerikos Valstijoms sudarius sąjungą su Europa. Neatsitiktinai pirmoji pokarinė organizacija Europoje – Jungtinių Valstijų iniciatyva 1948 metais įsteigia OEEC (Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija).1947 m.Džordžas Maršalas (George Marshall),tuometinis JAV valstybės sekretorius,pakvietė Europos šalis susivienyti ir bendromis jėgomis atstatyti savo šalių ekonomikas bei pažadėjo Amerikos pagalbą. Parama įgavo Maršalo plano formą ir padėjo pagrindus greitam Vakarų Europos atkūrimui. Iš pradžių pagrindinis OEEC tikslas buvo liberalizuoti prekybą tarp šalių. 1960 metais, kai į ją įstojo Jungtinės Valstijos ir Kanada, organizacijos tikslai buvo papildyti dar vienu uždaviniu – skatinti trečiojo pasaulinio ekonominę pažangą remiant jų ūkio plėtrotę. Tokiu būdu OEEC tapo OECD.

1949 m. buvo įkurtas NATO kaip karinis aljansas su Jungtinėmis Valstijomis ir Kanada. 1954 m. įkurta Vakarų Europos Sąjunga (VES), turėjusi stiprinti Europos šalių bendradarbiavimą saugumo srityje.

Ji subūrė Briuselio sutartį sudariusias valstybes (Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija,Liuksemburgas,ir Olandija), ir Vokietijos Federacinę Respubliką bei Italiją.

Portugalija,Ispanija ir Graikija dabar taip pat yra VES narės. Organizacija suteikia savo narėms galimybę glaudžiai bendradarbiauti saugumo bei gynybos srityje ir taip pat prisideda prie Europos politinio vaidmens didinimo Šiaurės Atlanto aljanse ir Europos tapatumo kūrimo saugumo bei gynybos politikos srityje.

Europos organizacijų antrosios grupės bendras bruožas – jų organizacinė struktūra, leidžianti daugeliui valstybių dalyvauti jų darbe. Be to, nuo pat jų atsiradimo buvo aišku, kad šios organizacijos neperžengs įprastų tarptautinio bendradarbiavimo ribų. Šiai grupei priklauso 1949 m. gegužės 5 d. kaip politinė institucija įkurta Europos Taryba. Jos statutas neužsimena apie siekį sukurti federaciją ar sąjungą bei nenumato suvenerių teisių perdavimo ar perėmimo. Sprendimai visais svarbiais klausimais šioje organizacijoje priimami tik bendru sutarimu, t.y. kiekviena valstybė turi veto teisę. Beje, tokiu pačiu principu veikia ir Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba. Ši ypatybė rodo, kad Europos Taryba buvo kuriama galvojant tik apie tarptautinį bendradarbiavimą. Taryba priėmė daugybę konvencijų ekonomikos, kultūros, socialinės politikos bei teisės srityje.Svarbiausia ir geriausiai žinoma yra 1950 m. lapkričio 4 d. priimta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK). Konvencija nustatė ne tik valstybėms narėms privalomą žmogaus teisių apsaugos minimalų standartą, bet ir sukūrė teisinės apsaugos sistemą, kurios institucijos (Europos žmogaus teisių komisija ir Europos žmogaus teisių teismas), remiantis konvencija, yra įkurtos Strasbūre, gali pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus šalyse narėse. Šiai grupei taip pat priklauso Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO), 1994 metais įkurta Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje. ESBO vienija principai bei tikslai, išdėstyti 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte ir 1990 m. Paryžiaus Chartijoje. Be priemonių,skirtų didinti Europos valstybių savitarpio pasitikėjimą,šie tikslai taip pat apima ‘saugumo sistemos’, leidžiančios spręsti ginčus taikiomis priemonėmis, sukūrimą. Tačiau,kaip parodė pastaruoju metų įvykiai, Europa šioje srityje dar turi nueiti ilgą kelią.

Europos organizacijų trečiajai grupei priklauso Europos Sąjunga, kuri išaugo iš Europos anglių ir plieno bendrijos,Europos atominės energetikos bendrijos ir Europos Bendrijos.

Europos Sąjunga (ES) yra ne vien ūkio subjektas – tai
sykiu ir namai daugiau nei 375 milijonams žmonių, kurie yra ne tik didžiulės bendros rinkos vartotojai, bet ir Europos Sąjungos piliečiai. Visi jie noro turėti galimybę gyventi bet kurioje ES teritorijos vietoje ir nesibaiminti baudžiamojo persekiojimo ar smurto.

Teisingumo ir vidaus reikalų (TVR) sritį reglamentuojanti ES teisyno dalis kaip tik ir skirta minėtajai galimybei užtikrinti. ES teisės aktai reglamentuoja tokius sudėtingus klausimus, kaip saugumas, teisės ir laisvės, bei sudaro Europos pilietybės pagrindą. Šių teisės aktų nuostatos skirtos keletui sudėtingiausių ir delikačiausių klausimų, su kuriais šiuo metu susiduria visos penkiolika ES valstybių narių, t.y. politiniam prieglobsčiui, nelegaliai imigracijai, organizuotam nusikalstamumui, narkotikų kontrabandai ir terorizmui. Teisingumo ir vidaus reikalų sričiai priskiriamos nuostatos reglamentuoja ir ES valstybių narių bendrą teismų darbą tais atvejais, kai teisiniame procese dalyvaujantys asmenys yra skirtingų ES valstybių narių piliečiai.

1. LAISVĖ

ES piliečio teisė laisvai keliauti po Europos Sąjungą ir įsikurti bet kurioje jos vietoje yra vienas akivaizdžiausių įrodymų, jog vieninga Europa yra sukurta žmonėms.

Vos įkūrus Europos Sąjungą, teisė laisvai judėti buvo siejama tik su ūkine veikla ir suteikiama žmonėms, ieškantiems darbo. Šiandien judėjimo laisvė užtikrinama visiems ES piliečiams. 1992m. Mastrichto sutartis įteisino Europos Sąjungos piliečio statusą ir kiekvienam ES piliečiui suteikė pagrindinę ir asmeninę laisvę judėti po visą Europos Sąjungos teritoriją ir gyventi ne tik darbo, bet ir asmeniniais tikslais.

1999m. įsigaliojusi Amsterdamo sutartis užtikrino dar daugiau teisių. Naujoji sutartis daugiau ar mažiau atitinka tokius tikslus:

a) būti arčiau piliečių , jų lūkesčių bei rūpesčių ir ginti jų teises;

b) pašalinti kliūtis laisvam judėjimui ir kartu Europą paversti saugumo zona;

c) rūpintis, kad Europos balsas būtų geriau girdimas visame pasaulyje;

d) Sąjungos institucijas parengti kitam plėtros etapui.

Amsterdamo sutartis suteikė Europos Sąjungai įgaliojimus kurti teisės aktus, skirtus

užkirsti kelią daugumai pavienio asmens ar tam tikrų asmenų grupių diskriminacijos formų. Diskriminaciją draudžiančios Amsterdamo sutarties nuostatos neleidžia diskriminuoti dėl tautybės, rasės, lyties, religinių įsitikinimų, negalios, amžiaus ar lytinės orientacijos.

2000 m. birželį Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybės susitarė priimti pirmąją ES direktyvą, apimančią naujosios sutarties nuostatas ir skirtą visų minėtųjų formų diskriminacijai uždrausti.

1.1. Erdvė be sienų: Šengeno sutartis

Vienos iš svarbiausių iniciatyvų, skirtų ES piliečių kelionėms po Europos Sąjungą palengvinti, pradžia buvo tik dalyje ES teritorijos galiojantis susitarimas, kurį 1985m. Liuksemburgo pasienio mieste Šengene pasirašė Vokietija, Prancūzija ir Beneliuksas. Čia buvo priimta Europos ekonominė erdvė:

 Netrukdomo judėjimo teisė galioja visiems, nepriklausomai nuo pilietybės.

 Bendrijos piliečiams erdvėje, kurioje galioja Šengeno sutartis, šie principai daugiausia jau įgyvendinti.

 Į sutartį, kurios pagrindinis tikslas yra standartizuoti visos Šengeno erdvės procedūras, įtrauktos taisyklės dėl turistų, pabėgėlių ir legalių imigrantų iš Bendrijai nepriklausančių šalių.

 Policija ir toliau veiks tik savo šalies teritorijoje, uostuose ir aerouostuose, bet laikysis kito požiūrio. Glaudesnis bendradarbiavimas leis veiksmingiau kontroliuoti išorės sienas.

 Bendrų taisyklių dėl priemonių kovoti su terorizmu, kontrabanda ir organizuotu nusikalstamumu. Pasiūlymai dėl teismų, policijos ir vyriausybinių departamentų bendradarbiavimo. Kai nauja bendradarbiavimo forma bus išbandyta Šengeno erdvėje, turėtų tapti įmanoma pradėti laipsniškai naikinti vidaus sienas.

Šiandien Šengeno sutarties nuostatos galutinai perkeltos į Europos Sąjungos

steigiamąsias sutartis. 1999m. Amsterdamo sutartis neteko tik dalyje ES teritorijos galiojančio pakto statuso ir nuo 2000m. dešimt ES valstybių (Austrija, Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Portugalija, Prancūzija ir Vokietija) ėmė taikyti visas Šengeno sutarties nuostatas. Airija ir Didžioji Britanija taikys tik policijos pajėgų ir teismų sistemų bendradarbiavimą reglamentuojančias Šengeno sutarties nuostatas, tačiau nesirengia atsisakyti sienų su kitomis Šengeno valstybėmis kontrolės.

Komisija, Europos Parlamentas ir ES valstybės valstybės narės toliau kuria vientisą ir visa apimantį teisyną, užtikrinantį, kad praėjus penkeriems metams nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo, t.y. iki 2004m. gegužės 1 dienos, po Europos Sąjungą galėtų laisvai keliauti bet kokios pilietybės asmenys. Bendroji Šengeno sutarties nauda, apimanti bendrą vizų politiką ir veiksmingą ES išorinių sienų kontrolę, padės stiprinti išorinių sienų saugumą, būtiną vidinių sienų neturinčiai erdvei.

Šiomis priemonėmis
legaliai keliaujančių asmenų įvažiavimas į ES ii jų kelionės po ES teritoriją, tačiau kliudoma organizuotoms nusikaltėlių grupuotėms išnaudoti žmones.

1.2. Keliavimas saugiai ir laisvai

Atviras sienas reglamentuojančios Šengeno sutarties nuostatos yra labiausiai žinomos, tačiau norint panaikinti vidaus sienas, bet išlaikyti tą patį saugumo lygmenį, privalu įgyvendinti daugybę kitų politinių nuostatų, bendrai vadinamų kompensuojamosiomis priemonėmis.

Viena svarbiausių kompensuojamųjų priemonių yra reikalavimas, kad Šengeno pakraščiuose esančios valstybės užtikrintų reikiamą išorinių laisvo judėjimo erdvės sienų apsaugą. Todėl valstybės narės laikosi nuomonės,kad gyvybiškai būtina užtikrinti griežtą kontrolę asmenų, kertančių išorinę laisvo judėjimo erdvės sieną, ir taip padėti užkirsti kelią nelegaliai migracijai, narkotikų kontrabandai ir kitai nelegaliai veiklai.

Šengeno sutartyje yra nuostatų , reglamentuojančių geresnį policijos pajėgų ir teismo institucijų veiksmų koordinavimą, sudarantį sąlygas tinkamai apsaugoti laisvo judėjimo erdvę ir ypač veiksmingai kovoti su organizuotu nusikalstamumu.

Šitaip ir buvo sukurtaŠengeno informacinė sistema (SIS). Tai yra sudėtinė duomenų bazė, kuria naudodamosi teisėsaugos ir teismo institucijos gali keistis duomenimis, reikalingais konkretaus asmens ar objekto tyrimui atlikti. Šia sistema naudojamasi ieškant asmens, kurį reikia suimti arba išduoti kitai valstybei, arba prireikus informacijos apie pavogtus automobilius ar meno kūrinius.

Išorines ES sienas kertantiems ES piliečiams tereikia parodyti asmens pažymėjimą ar pasą. Daugeliui į Šengeno sutarties reglamentuojamą erdvę norinčių patekti trečiųjų šalių piliečių taip pat pakanka parodyti pasą. Visi kiti privalo turėti vizas. ES valstybės narės tariasi dėl galimybės įvesti bendrą vizą, kuri galiotų visoms valstybėms narėms, ir kad tokią vizą galintiems gauti asmenims tereikėtų prašyti vienos vizos, suteikiančios galimybę keliauti po visas Šengeno valstybes.

2. PRIEGLOBSTIS IR IMIGRACIJA

Europos gyventojai senėja. Per artimiausius dvidešimt penkerius metus darbingo amžiaus gyventojų sumažės beveik 5 proc., o vyresnių nei 60 metų padidės 8 proc. ir 2025m. jie sudarys 29 proc. visų Europos gyventojų.Europos valstybėms nuolatos trūksta skirtingų gebėjimų turinčios darbo jėgos. Be to pastaraisiais metais vis daugiau žmonių nori laikinai ar visam laikui imigruoti į Europą. Tokių migrantų grupę sudaro prieglobsčio ieškantys asmenys, pabėgėliai, perkelti arba laikinos apsaugos ieškantys, ES jau įsikūrusių migrantų šeimos nariai, migrantai, vykstantys darbo, o vis dažniau ir verslo reikalais. Žinoma, daugelis ES valstybių narių tampa ir tranzito šalimis.

ES valstybių narių vyriausybės sprendžia klausimą, kaip neturint vidinių sienų susidoroti su didžiuliu imigrantų skaičiumi ir išsaugoti humanistines Europos tradicijas, skatinančias priimti užsieniečius ir siūlyti prieglobstį persiakiojamiems ir saugiai nesijaučiantiems pabėgėliams. Kiekviena ES valstybė narė sprendžia, ar suteikti prieglobstį asmenims, teigiantiems, jog jie savo gimtojoje šalyje yra persekijami. Tačiau ES nusprendė, kad reikia turėti bendrą prieglobsčio politiką ir kad su prieglobsčio ieškančiais asmenimis visose ES valstybėse narėse turi būti elgiamasi vienodai.

2.1. Situacija šiandien: prieglobstis

ES negali suteikti prieglobsčio savo gimtojoje šalyje persekiojamiems asmenims. Sprendimą šiuo klausimu gali priimti tik konkrečios valstybės narės, į kurią asmuo kreipėsi prašydamas prieglobsčio, atsakingosios institucijos. Tačiau ES valstybės narės susitarė dėl taisyklių, reglamentuojančių, kuri šalis turėtų tvarkyti prieglobsčio prašymus. Taip siekiama išvengti atvejų, kai tą patį prašymą analizuoja keletas šalių.

ES prieglobsčio politika įgauna formą. 2000m. gegužę Komisija pasiūlė, kad esant masiniam pabėgėlių antplūdžiui laikina apsauga vis dėlto būtų suteikta. Tai būtų išimtinė priemonė, leidžianti perkeltiesiems asmenims nedelsiant suteikti laikiną apsaugą ne ilgiau kaip dvejiems metams. 2000m. rugsėjį ES žengė dar vieną žingsnį ir įkūrė Europos pabėgėlių fondą, norėdama padėti valstybėms narėms pasirūpinti prieglobsčio prašančiais asmenimis, integruoti pabėgėlius ir įgyvendinti savanoriško grįžimo programas.

Kitos šiuo metu aptariamos priemonės, susijusios su panašių priėmimo sąlygų, būtinųjų prieglobsčio suteikimo reikalavimų ir procedūrų, taip pat ir pabėgėlių teisių susirasti artimus giminaičius ir susijungti su išblaškytais šeimos nariais užtikrinimu.

2.2. Dublino konvencija

1990m. birželio 25-26d. Airijos sostinėje vykusioje Europos Viršūnių Tarybos konferencijoje buvo pasirašytas dvylikos šalių susitarimas dėl politinės sąjungos. Dublino konvencija
įsigaliojo 1997m.

Konvencijos nuostatuose reglamentuojama, kuri ES valstybė narė turi nagrinėti prieglobsčio prašymą. Jose teigiama, kad vienoje iš ES valstybių narių prieglobsčio paprašęs asmuo nebegali prašyti prieglobsčio nė vienoje kitoje valstybėje narėje.

„Dublino“ sistema dar tobulintina norint išspręsti daugybę problemų, kylančių bandant įgyvendinti Dublino konvencijos nuostatas. Viena iš sistemai tobulinti skirtų priemonių yra „Eurodac“ duomenų bazė, kurioje bus saugomi visų užregistruotų prieglobsčio prašančių asmenų pirštų antspaudai. Ši duomenų bazė suteiks pareigūnams galimybę patikrinti, ar kuri nors kita ES valstybė narė jau yra atsisakiusi suteikti prieglobstį jo prašančiam asmeniui.

2.3. Imigracija

Dar vienas šiuo metu svarstomas bendros prieglobsčio ir migracijos politikos uždavinių yra ES legaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių integravimas, padėsiantis imigrantams suteikti teises ir pareigas, prilygstančias tokioms, kokias turi ES piliečiai.

Vyriausybės turi keisti viešąją nuomonę apie imigrantus. Jie turi būti suvokiami kaip teigiamas šalies ūkio veiksnys, skatinantis kurti naujas darbo vietas ir stiprinantis ekonomiką, juk imigrantai, kaip ir visi kiti, moka socialinio draudimo įmokas.

1999m. Tamperėje vykusio aukščiausiojo lygio susitikime buvo nuspręsta, kad didžiausią dėmesį ES turėtų skirti veiksmingesnei išorinių sienų kontrolei ir kovai su nelegalia migracija. Be to reikia koordinuoti veiksmus kovojant su organizuotomis nusikaltėlių grupuotėmis, užsiimančiomis kontrabanda, prekiaujančiomis žmonėmis, ypač moterimis bei vaikais, ir juos išnaudojančiomis.

Tamperėje ES valstybių ar vyriausybių vadovai griežtai sutarė dėl tokiai politikai įgyvendinti būtinų sutarčių ir teisės aktų priėmimo datų. Europos Komisija buvo paprašyta užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi Suomijoje duotų pažadų.

1999m. gruogį Komisija pasiūlė priimti direktyvą, kuria vadovaujantis vienoje iš ES valstybių narių legaliai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams būtų suteikta teisė susijungti su savo šeimos nariais.

Ateityje bus imtasi ir kitų iniciatyvų, reglamentuosiančių nuostatas, taikomas trečiųjų šalių piliečiams, norintiems atvykti į ES ir čia gyventi darbo ar verslo,studijų ar profesinio mokymo arba kokios nors nemokamos veiklos tikslais.

ES sustiprino kovą su ekonominiu migrantų išnaudojimu ir prekyba žmonėmis. Taip pat siekiama užtikrinti, kad į ES neteisėtai atvykę migrantai grįžtų į savo šalį.

3.SAUGUMAS

Nusikaltėliams valstybių sienos nėra kliūtis. Organizuotų nusikaltėlių grupuočių veikla tampa vis rafinuotesnė, be to jos reguliariai naudojasi ES ar net tarptautiniais tinklais.

Esant tokiai padėčiai, ES valstybių narių vyriausybės ir Europos Komisija suvokė, jog pasikliaujant vien pavienių valstybių teisėsaugos institucijomis organizuoto nusikalstamumo problemos joms nepavyks išspręsti.

3.1. Nusikalstamos veiklos pajamų sekimas

ES valstybės narės nusprendė, kad parankiausių būdų kovoti su organizuotu nusikalstamumu yra daugiau dėmesio skirti nusikalstamos ar nelegalios veiklos pajamoms susekti ir konfiskuoti.

Pinigai yra nusikalstamumo gyvybės šaltinis. Jei kokia nusikalstama veikla tampa nepelninga, jos tuojau pat atsisakoma ir ieškoma naujų būdų neteisėtai pasipelnyti.

Nelegalių lėšų sekimas yra vienas parankiausių būdų rasti nusikaltėlius. Būtent dėl šios priežasties, taip pat ir siekdama nutraukti organizuotų nusikaltėlių veiklos finansavimą, šiuo metu ES planuoja imtis įvairių iniciatyvų, kad būtų griežtinamos ES teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios kovą su pinigų plovimu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2752 žodžiai iš 9089 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.