MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA
VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS
TECHNOLOGIJŲ KATEDRANeziniukas neziniukas,
Žemės ūkio technologijos specialybės III k.3ŽŪn gr. studentė
TEISMŲ SISTEMA LIETUVOJE
REFERATASDarbo vadovas
dėst. V. ŠalaševičiusMarijampolė
2004
TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………..
…………………………..3
1. Teismų genezė
Lietuvoje…………………………………………………..
……….4
2. Pagrindiniai teismų veiklos
principai……………………………………………5
3. Lietuvos Respublikos teismų sistema ir jų
kompetencija…………………7
4. Teisėjų
statusas……………………………………………………
…………………….9IŠVADOS…………………………………………………….
…………………………12LITERATŪRA………………………………………………………..
………………13
ĮVADAS
Teismas – valstybės institucija, vykdanti teisingumą, nagrinėdama ir
spręsdama civilines, baudžiamąsias, administracines ir kai kurių kitų
kategorijų bylas procesinių įstatymų nustatyta tvarka.
Įvairiose šalyse teismai, atliekantys iš esmės tas pačias funkcijas,
atsižvelgiant į valstybės santvarkos formą skirstomi į paprastuosius ir
ypatinguosius (pastarųjų steigimą tiesiogiai draudžia beveik visos
šiuolaikinės konstitucijos). Paprastieji teismai yra skirstomi į bendrosios
kompetencijos ir specializuotus (darbo, arbitražinius, muitų, mokesčių,
karinius, religinius ir t.t.) teismus. Neturi stebinti tokia teismų sistemų
ir jų rūšių gausa, nes demokratinės valstybės numato visapusišką teisminę
piliečių teisių ir laisvių apsaugą, valstybės institucijų ir pareigūnų
veiksmų teisėtumo efektyvią teisminę kontrolę ir pan.
Valstybės teisminės valdžios institucijų, kurias sieja bendri
organizavimo ir veiklos principai, visuma sudaro teismų sistemą.
1. Teismų genezė Lietuvoje
Iki 1933 m. teismų sistemos reformos Lietuvoje galiojo trijų grandžių
teismų sistema – taikos teismai, apygardų teismai ir Vyriausiasias
tribunolas. Ši teismų sistema turėjo trūkumų, kurie ir sukėlė 1933 m.
reformos būtinumą. 1933 m. Lietuvoje buvo priimtas naujas Teismų santvarkos
įstatymas, kuriuo vietoje taikos teisėjų įsteigti apylinkių teismai
(teisėjais galėjo būti tik profesionalūs teisininkai) ir atsirado nauja
teisminė grandis – Apeliaciniai rūmai (šis teismas buvo apeliacinė
instancija byloms, kurias sprendė apygardų teismai pirmąja instancija, bei
pirmoji instancija baudžiamosioms byloms prieš valstybės saugumą).
1940 m. Lietuvą okupavus, buvo įvesti sovietiniai įstatymai. Pakeista
ir teismų sistema, kuri reorganizuota pagal dviejų grandžių sistemos
modelį. Po 1958-1961 metų reformos sukurta teismų sistema veikė iki
nepriklausomybės atkūrimo ir faktiškai nesikeitė iki 1995 m. sausio 1 d.,
kai ją pakeitė 1994 m. gegužės 31 d. įstatymu įtvirtinta nauja teismų
sistema. Sovietinę teismų sistemą Lietuvoje sudarė rajonų (miestų) liaudies
teismai ir LSSR Aukščiausiasis Teismas. Aukščiausiąjį Teismą sudarė
civilinių ir baudžiamųjų bylų kolegijos, Aukščiausiojo Teismo plenumas.
Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikroms byloms kaip priežiūros instancija
galėjo būti SSRS Aukščiausiasis Teismas. Sovietinėje sistemoje galiojęs
teisėjų renkamumo principas, ypač didelis prokuratūros vaidmuo prižiūrint
teismų veiklą (prokurorinė priežiūra), neribotos teismo galios procese ir
kitos panašios priežastys lėmė, kad visa teismų sistema praktiškai nebuvo
nepriklausoma ir buvo ne tiek teisingumo vykdymo, kiek valstybės represinė
sistema.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę netrukus imta planuoti ir
rengti visa apimančią teisminės valdžios reformą, kuri iš esmės buvo
įgyvendinta nuo 1995 m. sausio 1 d., nors pirmasis mėginimas ją reformuoti
padarytas jau 1992 m. vasario 6 d. priėmus Lietuvos Respublikos teismų
įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje numatyta keturių grandžių Lietuvos
teismų sistema, kurią sudarė apylinkės teismai, apygardos teismai,
Apeliacinis teismas ir Aukščiausiasis Teismas. Valstybės pasirinktai
keturių grandžių teismų sistemai pritarė ir 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos
Respublikos pileičių referendumas, kuriame buvo priimta Lietuvos
Respublikos
Konstitucija. Galutinai teismų sistemos reformos gairės
nustatytos 1994 m. gegužės 31 d. priimtame antrajame Teismų įstatyme, kuris
įsigaliojo ir pradėtas taikyti nuo 1995 m. sausio 1 dienos.
1999 m. sausio 14 d. priimtas Lietuvos Respublikos administracinių
teismų įsteigimo įstatymas, pagal kurį administracinių teismų sistema
pradėjo funkcionuoti 1999 m. gegužės 1 d. Administracinių teismų paskirtis
yra nagrinėti skundus (prašymus) dėl viešojo ir vidinio administravimo
subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo. Iki minėtų
teismų įsteigimo aptariamu sklausimus sprendė bendrosios kompetencijos
teismai civilinio proceso tvarka.
2. Pagrindiniai teismų veiklos principai
Teismų veikla ir jų organizavimas pagrįstas demokratiniais
pagrindais, atspindinčiais teisinės valtybės esmę ir uždavinius.
Pagrindiniai teismų organizavimo ir veiklos principai yra teisiškai
įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, vėliau jie išplėtoti
konkrečiuose įstatymuose: Teismų įstatyme, CPK, BPK ir kituose teisės
aktose.
1. Teisingumo vykdymas. Konstitucijos 109 straipsnyje sakoma, kad
teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Teismai priima sprendimus ir
nuosprendžius Lietuvos Respublikos vardu. Niekas negali būti pripažintas
kaltu padaręs nusikaltimą, taip pat negali būti nubaustas kriminaline
bausme kitaip, kaip įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir pagal įstatymą.
Jokios kitos valstybės valdžios institucijos neturi teisės vykdyti teismų
funkcijų. Bylose teismų priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir
tik įstatymų numatyta tvarka.
2.Teismų ir teisėjų nepriklausomumas. Teisėjai veikia nešališkai ir
klauso tik įstatymų. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais
įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai,
įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir
Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais. Tais
atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas,
kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai,
teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį teismą
prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas aktas atitinka Konstituciją.
Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis,
socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti
įtakos jų sprendimams. Teismai ir teisėjai, vykdydami teisingumą, yra
nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių
partijų ir visuomeninių organizacijų, taip pat nuo proceso dalyvių bei kitų
asmenų. Bet koks kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir
užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Niekas neturi teisės reikalauti,
kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo.
3. Teisė į teisminę gynybą. Lietuvos Respublikos piliečiai,
užsieniečiai ir asmenys be pilietybės turi teisę į teisminę gynybą nuo
kėsinimosi į jų gyvybę ir sveikatą, asmeninę laisvę, nuosavybę, garbę ir
orumą, kitas Konstitucijoje, įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse
įtvirtintas jų teises ir laisves, taip pat į teisminę gynybą nuo valdžios
ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Fiziniai asmenys turi teisę įstatymų nustatytais atvejais į valstybės
garantuojamą teisinę pagalbą. Teisę į teisminę gynybą taip pat turi įmonės,
įstaigos, organizacijos bei kitos institucijos.
4. Teisė į nepriklausomą, nešališką ir operatyvų teismą. Asmuo turi
teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto
nepriklausomo ir nešališko teismo. Tik nepriklausomas ir nešališkas teismas