Telekomunikacijų, kompiuterinių tinklų ir kitų technologijų panaudojimas nuotoliniam mokymui
Apie atvirąjį ir distancinį (nuotolinį) mokymą
Distancinis mokymas DM – tai mokymasis, kuris dažniausiai vyksta kitoje vietoje nei pats mokymo procesas ir reikalauja specialios kurso dizaino ir dėstymo metodikos, specialių bendravimo, naudojant naujausias technologijas, metodų bei ypatingo organizacinio ir administracinio pasirengimo.
Svarbiausias skiriamasis DM bruožas yra tas, kad besimokantysis jam patogiu metu, pagal jo pasirinktą tempą, patogioje vietoje gilina savo žinias.
Distancinio mokymosi galimybių panaudojimas mokymosi procese vis plačiau naudojamas ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Distancinis mokymas apima dvi kryptis:
1. Bendrakultūrinis lavinimas – individo pasirinktas mokymasis ir lavinimasis;
2. Profesinei veiklai reikalingų žinių suvokimas ir gebėjimas jas panaudoti.
Nuo individo žinių, nuostatų ir elgsenos priklauso organizacijų, profesijų, bendruomenių bei valstybių vystymasis, todėl DM nėra tik paties individo reikalas. DM, kaip priemone siekti norimų pokyčių, suinteresuotos įvairios institucijos (Vyriausybė, ministerijos, savivaldybės, profesinės sąjungos, mokslo draugijos, švietimo institucijos, įmonės, firmos, neįgaliųjų draugijos, kariuomenė, kalėjimai, įvairios nevyriausybinės organizacijos, bendrijos).
DM suteikia galimybes:
• visiems besimokantiesiems klausytis geriausių paskaitų;
• klausyti paskaitų, kurių neįmanoma gauti savo mokymo institucijoje;
• sudaryti sąlygas geriausiems dėstytojams dalyvauti DM procese;
• pagerinti, išplėsti ir paįvairinti aukštąjį mokslą;
• surengti specializuotus mokymo kursus atsižvelgiant į kintančius pramonės sektoriaus poreikius;
• pagerinti švietimo efektyvumą, kokybę ir dalykiškumą;
• naudoti labai įvairius įrankius, skirtus mokomosioms programoms sudaryti; naudojant DM tinklą, kursai yra gana efektyvus ir palyginti nebrangus;
• žmonėms siekti labai gerų mokslo žinių nepaisant to, kur jie gyvena;
• skleisti žinias, informaciją ir pažangų patyrimą šalyje;
• decentralizuoti mokymo procesą įtraukiant į jį visuomenę;
• plėsti mokymo paslaugų teritoriją, įtraukiant ir kaimo vietoves;
• pateikti besimokantiesiems vienodas mokslo žinias ir informaciją.
Pirmieji DM Žingsniai
Distancinio mokymo pradininke yra laikoma Didžioji Britanija, kurioje ši mokymo sistema buvo pradėta diegti jau praėjusio šimtmečio viduryje. Tuo metu tai buvo didžiausia pasaulyje kolonijinė valstybė, valdanti daugybę įvairiuose žemynuose esančių teritorijų, ir viena iš sparčiausiai besivystančių pramonės šalių. Kuriantis naujoms administracinėms struktūroms, intensyviai vystantis pramonei, mokslui ir kitoms veiklos sritims, sparčiai didėjo išsilavinusių žmonių poreikis. Tradicinė mokymo sistema nepajėgė tenkinti augančių visuomenės poreikių, todėl buvo pradėtos skatinti savarankiškos studijos. 1836 metais Londono universitete buvo leista savarankiškai pasiruošusiems asmenims laikyti egzaminus mokslo laipsniams gauti. Prasidėjo savarankiškoms studijoms ir savišvietai skirtos mokymo metodinės literatūros leidyba, o 1840 m. Londone pradėjo veikti pirmieji distancinio mokymo kursai susirašinėjant paštu. Tai buvo Sero Aizeko Pitmano susirašinėjimo kolegija. Tokio tipo mokymasis greitai paplito kontinentinėje Europoje. 1856 m. Šarlis Tuso Prancūzijoje ir Gustavas Langenšaidas Vokietijoje neakivaizdiniu būdu pradėjo mokyti kalbų. Viena iš pirmųjų mokyklų 1890 m. Amerikoje, Pensilvanijoje, pradėjusi neakivaizdiniu būdu ruošti anglies kasybos inžinierius buvo A. Diko mokykla. 1930 m Jungtinėse Amerikos Valstijose jau 39 universitetuose buvo neakivaizdinių studijų skyriai, o jiems buvo suteikta teisė baigusiems studijas neakivaizdiniu būdu suteikti universiteto baigimo diplomus.
Naujoji mokymo sistema tapo nepaprastai lanksti ir universali. Ji apėmė beveik visas mūsų žinių sritis, sudarė sąlygas patiems besimokantiems pasirinkti ne tik mokymosi sritį, bet ir intensyvumą, pageidaujamų žinių apimtį.
Distancinio mokymo plėtra
Šiuolaikinėje visuomenėje sunku surasti veiklos sritį, kurioje būtų galima sėkmingai dirbti visą gyvenimą, reguliariai neatnaujinant vieną kartą aukštojoje arba kitoje specialaus lavinimo mokykloje įgytų žinių. Nuo seno tai būdinga gydytojų, teisininkų, inžinierių, mokytojų ir kitų profesijų žmonėms, todėl natūralu, kad visose šalyse kartu su specialaus lavinimo sistemomis yra kuriamos ir tobulinamos kvalifikacijos kėlimo bei perkvalifikavimo struktūros. Dauguma dirbančiųjų, kuriems reikia atnaujinti žinias, neturi galimybių nutraukti savo praktinės veiklos ir važiuoti į stacionaraus mokymo įstaigas, todėl vienintelė išeitis jiems yra distancinio mokymo programos bei savarankiškų studijų įgūdžių ugdymas.
Taip atsirado plačiai visuomenei prieinamo atviro universiteto (Open University) sukūrimo idėja. Pirmasis atviras universitetas buvo sukurtas taip pat Londone 1963 metais. Distancinio mokymo mastą iliustruoja tai, kad net ir tokioje nedidelėje šalyje kaip Suomija yra daugiau kaip 600 įvairių distancinio mokymo įstaigų, kuriose mokosi beveik 500 tūkstančių moksleivių.
Distancinis mokymas Lietuvoje
Išsivysčiusios šalys
paskutiniaisiais šio amžiaus dešimtmečiais įžengė į naują vystymosi etapą, kuris vadinamas informacinės visuomenės, keičiančios industrinę visuomenę, kūrimu ar kūrimusi. Ypatingas dėmesys yra skiriamas informacinių technologijų teikiamų galimybių panaudojimui neakivaizdinio (distancinio) mokymosi plėtrai.
Informacinės visuomenės kūrimas yra labai svarbi strateginė užduotis Lietuvai, kuri yra asocijuota ES narė ir siekia tapti pilnateise jos nare. Informacinės visuomenės poreikiams pritaikyta infrastruktūra, darbo metodai ir priemonės turi būti nuolatos tobulinami ir vystomi. Lietuvos gyventojams vis dažniau prireikia įvairiomis informacinėmis technologijomis, kurios kinta labai sparčiai. Nebeįmanoma apsiriboti turimomis žiniomis – jas būtina nuolat atnaujinti, kartais ir keičiant profesiją. Didžiausias dėmesys kreipiamas į asmenines pastangas tiek įvertinant išsilavinimo trūkumus, tiek ir rūpinantis žinių papildymu. Tokius „individualizuotus“ švietimo poreikius geriausiai patenkintų taip pat „individualizuotas“ neakivaizdinis švietimas, naudojant visas modernių informacinių technologijų galimybes.
Šiuo metu Lietuvoje yra įgyvendinamos daugiašalės programos (PHARE, TEMPUS, COPERNICUS), kurios įtraukia įvairias distancinio ir lankstaus mokymosi sritis.
Neakivaizdinių studijų raida Lietuvoje
Įvedus Lietuvoje centralizuotą Sovietų Sąjungos švietimo sistemą, sparčiai buvo plėtojama neakivaizdinių studijų, besiremiančių susirašinėjimu ir periodinėmis sesijomis universitetuose, sistema. Pagrindinė tokio spartaus neakivaizdinio švietimo vystymosi priežastis buvo aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumas, sunaikinus, ištrėmus arba privertus emigruoti didelę dalį Lietuvos inteligentijos. Deja, šį vystymąsi lydėjo vis ryškesnis studijų kokybės skirtumas tarp dieninių ir neakivaizdinių studijų, dėl kurio neakivaizdinės studijos neįgijo visuomenės pasitikėjimo. Nuo 1986 m. neakivaizdiniu būdu studijuojančiųjų skaičius pradėjo sparčiai mažėti.