Teologijos samprata teologija kaip mokslinės disciplina krikščioniškos ir antikinės teologijos sampratų skirtumai
5 (100%) 1 vote

Teologijos samprata teologija kaip mokslinės disciplina krikščioniškos ir antikinės teologijos sampratų skirtumai

ĮVADAS

Teologija – filsofinis mokslas apie visų gamtosreiškinių tikslingumą, tikslo siekimą. Teologų požiūriu, ne tik žmogus, bet ir visi reiškiniai turi tikslo siekiančius pradus, ypatingas sielas. Žmogus sąmoningai kelia sau tikslą, o gamtoje tikslas realizuojasi nesąmoningai. Tai yra susijusi su holozoizmu, panpsichizmu, panteizmu ir panašiai. Anot teologų, gyvybės ir mąstymo principas slypi pačiame pagrinde materijos, kuri susidedanti ne iš negyvų atomų, o iš “gyvų” monadų, turinčių neryškią suvokimo galią. Pirmąją teologijos mokslo sistemą sukūrė Aristotelis, kuris manė, kad kiekvienas daiktas turįs iš anksto nustatytą savo paskirtį, jame slypintį aktyvų tikslo siekiantį pradą, sielą, eutelechiją ir kartu visi gamtos tikslai esą pajungti vienam aukščiausiam tikslui, įtraukti į bendrą pasaulio harmoniją.

Pažiūra, kad tikslą keliantis gamtos pradas esąs už pasaulio ribų ir esąs aukščiausias pasaulio proceso pagrindas bei galutinis tiklas, buvo Dievo buvimo fizinio teologinio įrodinėjimo pagrindas. (Filosofijos žodynas. Vilnius, 1975. P.93)

Krikščionybėje teologijos mokslas visų pirma ateina per tikėjimą. Žmonės, kurie per tikėjimą ir krikštą priklauso Kristui, tikėjimą turi išpažinti kitų žmonių akivaizdoje (II Vatikano susirinkimo nutarimai, p.15).

Katekizmo tikslas yra organiškai ir sintetiškai išdėstyti esminį ir pagrindinį tikėjimą ir moralę aiškinančios katalikų doktrinos turinį. Jo pagrindiniai šaltiniai yra Šventasis Raštas, šventieji Tėvai, Bažnyčios liturgija bei mokymas. Katekizmas pirmiausia yra skirtas atsakingiems už katechezę (tikėjimo skleidimą): vyskupams ir bažnyčios ganytojams. Per vyskupus jis adresuojamas katekizmų rašytojams, kunigams bei visiems kitiems tikintiems krikščionims.

ŠV. AUGUSTINAS

Pirmasis teologijos principus suformavo Šv. Augustinas (354-430). Būtent Cicerono raštai sužadino jo domėjimąsi filosofija. Iš pradžių žavėjosi manicheizmu, skelbusiu kraštutinį gėrio ir blogio dualizmą. Vėliau, pastebėjęs šios doktrinos trūkumus, persimetė į akademinį skepticizmą. Tik 386 m., perskaitęs neoplatonikų veikalus, pasuko atgal prie dogminės filosofijos. Jis karštai gynė Bažnyčios idėjas ir kovojo prieš erezijas, net ir prieš tas, kurios anksčiau buvo jį patį patraukusios, – prieš manicheizmą, prieš donatizmą, kuris priešinosi centralizuotai Bažnyčiai, prieš pelagianizmą, skelbusį, jog malonę galima pelnyti. Į gyvenimo pabaigą filosofinius Augustino interesus vis labiau išstūmė teologiniai. Augustinas buvo tiek filosofas, mėgavęsis proto kultūros autonomiškumu, tiek krikščionis, paklūstantis Baž¬ nyčiai ir jos dogmoms. Todėl ir jo raštuo¬se nėra vieningos sistemos, Tačiau tie veikalai nepaprastai turiningi, per ilgus amžius jie teikė peno krikščioniškajai filosofijai.

Augustinas plėtojo pažinimo teoriją, oreantuotą į sielos pažinimą. Augustinas perė¬mė helenizmo filosofijos išeities poziciją: žmogaus tikslas esanti laimė, o filoso¬fija turinti ją surasti. Tačiau laimę suteikti galįs tik Dievas. Toks požiūris buvo na¬tūralus religingoje epochoje, ypač filosofui krikščioniui, tačiau niekas jo taip nuo¬sekliai neplėtojo kaip Augustinas.

Laimei pasiekti, kitaip nei manė skeptikai, esąs reikalingas pažinimas. Nepakanka vien siekti pažinimo, reikia šito ir pasiekti. Tačiau svarbu yra pažinti ne visa ką, o tik Dievą ir savo sielą

Idėjų pažinimas ir dieviškasis apšvietimas buvo pagrindinės jo nagrinėtos temos. Tačiau, kaip teigė Augustinas pritardamas Platonui, bet prieštaraudamas sensualistams, protas gali pažinti tiesiogiai, netarpininkaujant kūnui ir juslėms. Jeigu protas yra tik tiesų priėmėjas, tai objektai, kuriuos jis pažįsta, turi egzistuoti už jo; amžinosios tiesos yra objektyviai egzistuojančių amžinųjų tiesų atspindys mąstyme.

Augustinas įgyvendino savo pirmtakų siekį: Dievą padarė filosofinio mąstymo centru. Pasaulio sampratoje jis įtvirtino požiūrį, kad Dievas yra viršesnis užkurinį, kad kūrinys visiškai priklauso nuo Dievo; jo pasaulio samprata buvo nuosekliai teocentrinė. Su tuo siejosi kita mintis, kad siela viršesnė už kūną, ir, trečia, kad juslės ir valia viršesni už protą. Toji viršenybė visur buvo trejopa: ne tik metafizinė, bet ir epistemologinė bei etinė.

Dievas ne tik pats yra būtis, bet jis yra ir kiekvienos būties priežastis. Jis yra ne tik jos atsiradimo, bet ir visų jos pokyčių priežastis; Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet ir nuolatos jį palaiko, tarsi kurtų vis iš naujo (creatio continua); pastaroji mintis prieštaravo ankstesniems filosofams, pasak kurių, pasaulis, kartą sukurtas, vystosi jau savarankiškai. “Jeigu Dievas iš sukurtųjų daiktų atimtų savo kuriamąją jėgą, jie išnyktų“, – sako Augustinas. Dievas valdo pasaulį net ir smulkiausiuose dalykuose: “Nereikia klausyti tų, kurie moko, esą Apvaizda tvarko tik aukščiausiuosius pasaulio reikalus, o žemesniąją dalį krečiančios aplinkybės ir atsitiktiniai judesiai“.

Augustino filosofijoje Dievas yra visa ko pranokėjas, tad ji skamba tarsi gryna teologija. Tačiau ne kitokios yra ir kitos šios epochos sistemos. Juk pakanka žodi “Dievas“ pakeisti žodžiu “būtis“ (absoliučioji), ir atsiveria analogija tarp Augustino
filosofijos ir ankstesnių, mažiau religinių laikotarpių filosofijos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 836 žodžiai iš 2743 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.