Teisės sampratų įvairovė ir jos priežastys
5 (100%) 1 vote

Teisės sampratų įvairovė ir jos priežastys

Turinys

Įvadas 3

1. Teisė kaip procesas 4

1.1. Teisės samprata 4

1.2. Teisės sampratos santykis su politiniu režimu 4

1.3. Termino „teisė“ daugiareikšmiškumas 4

1.4. Teisė kaip kultūros reiškinys 5

2.Teisės sampratų įvairovė 5

2.1. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės kildinimą iš jėgos persvara garantuoto intereso 6

2.1.1. L.Gumplovičiaus prievartos teorija 6

2.1.2. Klasinės teisės (marksistinė) teorija 7

2.1.3. Realistinė teisės samprata, arba R. Von Iheringo „interesų jurisprudencija“ 7

3. Teorijos, grindžiančios teisės esmę priešingų interesų kompromisu 8

3.1. Visuomeninės sutarties teorija 8

3.2. Solidarumo, arba socialinės priklausomybės (funkcijų), teorija 8

4. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės šaltinio pobūdį 9

4.1.Teologinė, arba dieviškoji, teisės kilmės teorija 9

4.2. Prigimtinė teisės teorija 10

4.3. Teisinis pozityvizmas 10

4.4. Normatyvistinė (etatistinė) teisės samprata 11

4.5. Sociologinė teisės samprata 12

5. Šiuolaikinė teisės samprata 13

Išvados 14

Naudotos literatūros sąrašas 17

Įvadas

Pasikeitus vertybių sistemai ir atsiradus kitokiam socialiniam užsakymui, kitokios teisės sampratos poreikiui, buvusi ideologiškai „drausminga“ ir normatyvizmo idėjiškai nuskurdinta jurisprudencija turi bene daugiausiai metodologinio pobūdžio problemų. Pirmiausia jai tenka įveikti subjektyvinę teisės sampratą, kildinti teisę ne tiek iš valstybės valios, kiek iš visuomenės, paties asmens kultūrinio aktyvumo, mainų lygiavertiškumo, t.y. iš visuomenės vertybių, kurios būtų privalomos ir įstatymų leidėjui, saistytų jo valią, neleistų bet kurio įstatymų leidėjo paliepimo, įforminto įstatymu, laikyti teise. O tokios teisės sampratos pagrindu turi formuotis ir gerokai kitokios prasmės bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparatas, darantis šią sampratą funkcionalią.

Todėl dera ne tik išdėstyti šiuolaikinę teisės sampratą, bet ir jos pagrindu iš naujo įvertinti ligšiolinę šios srities patirtį, atskirti tai, kas gyvastinga, nuo to, kas atgyvenę, įveikti tą jurisprudencijos klodą, kuris buvo tiesiogiai susijęs su totalitariniu režimu ir to laikmečio teisės samprata.

1. Teisė kaip procesas

1.1. Teisės samprata

Visiems įstatymams bendra esmė – teisės samprata, kuri, reikšdamasi įvairiais įstatymais, kartu visuose įstatymuose išlieka ta pati, daro juos esmės požiūriu tapačius. Ji – įstatymų įvairovės vienovė. Tai reiškia, kad pažindami, kas yra teisė, kartu pažįstame, kas yra esmingiausia ir stabiliausia kiekviename ir visuose įstatymuose. Tada tampa aišku, kokių reikalavimų turi laikytis ir patys įstatymai, kad jie būtų teisiniai įstatymai, o ne įstatymų leidėjo savivalė, įgavusi įstatymo pavidalą.

Tai reiškia, kad teisės samprata yra pagrindinė jurisprudencijos sąvoka. Pasak vengrų teisininko F.Samlo, ji yra tas „Atlantas, ant kurio pečių rymo visas teisinio pasaulio rutulys“[3-56]. Todėl jeigu ji neaiški, tai neaiškios vertės bus ir pats teisės mokslas, besiremiantis ta sąvoka, abejotinos vertės bus ją įgyvendinanti teisės praktika. Be šios sąvokos aiškumo neįmanoma sukurti ir stabilesnės teisinės tvarkos visuomenėje, pasiekti jos laikymosi sąmoningumo.

1.2. Teisės sampratos santykis su politiniu režimu

Teisės sampratos poreikis išryškėja tik demokratinės visuomenės praktikoje, nes čia daugeliu atvejų reikia remtis ne tik įstatymu, bet ir teise. Čia pripažįstama ir precedento teisė, besiremianti teisės principais, didesnis paties teismo savarankiškumas įgyvendinant teisingumą, vykdoma konstitucinė ir administracinė įstatymų ir kitų teisės aktų teisėtumo kontrolė. Teisės ekvivalentu tada bent formaliai pripažįstama konstitucija, laikant ją teisiniu įstatymu. Konstitucijai visi įstatymai turi paklusti ne tik dėl to, kad ji turi aukščiausią juridinę galią, bet ir dėl to, kad ji įkūnija teisę – tautos valią, privalomą ne tik piliečiams, bet ir pačiam įstatymų leidėjui.

Totalitariniams režimams teisės samprata tarsi nereikalinga, nes teisės praktika čia remiasi tik įstatymu, o įstatymas – valdančiosios jėgos valia.

1.3. Termino „teisė“ daugiareikšmiškumas

Pats teisės terminas nėra vienareikšmis, tai: žmogaus teisė, prigimtinė teisė, objektinė teisė (teisės normų sistema), pozityvioji teisė (sukurta valstybės), subjektinė teisė (pareigų vykdymu konkretaus asmens susikurtas leistinas elgesys).

Teisė yra socialinis interesas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus. Teisė kaip rpcesas cirkuliuoja ir užtikrina nuolatinį teisės atsinaujinimą, prisiderinimą prie istoriškai besikeičiančių žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikių. Todėl išskiriami trys teisinės būties lygmenys. Pirmasis lygmuo užtikrina teisės sąmoningumą, antrasis – to sąmoningumo norminį pobūdį ir privalomumą, trečiasis – praktinį jos funkcionalumą (realumą). Šis teisės cikliškumas neleidžia išskirti nė vieno iš minėtų teisinės būties lygmenų kaip pagrindinio, svarbiausio, nes teisė yra ne kuri nors viena iš tų stadijų, o tik visos kartu ir be to,
egzistuojančios ne šalia viena kitos, o viena į kitą nuolat pereinančios, viena kitą parengiančios. Šitaip atsiskleidžia dinamiška teisės prigimtis, nuolatinis jos ryšys su žmonių interesais ir tų interesų transformavimusi į visuomeninę tvarką, praktinį žmonių elgesį.

Teisė – tai humanistinė idėja (įsisąmoninti žmonių interesai), paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle (teisės norma), o galiausiai – žmonių elgesio realybe (teisiniais santykiais).

1.4. Teisė kaip kultūros reiškinys

Teisės egzistavimo kaip triados būdas padeda įrodyti ir kitą tiesą: teisė yra ne tik procesas, bet ir kultūros reiškinys. Kultūra – tai žmogaus kūryba, o kūryba – tai dvasios objektyvizacija, jos reiškimasis regimais pavidalais, įsikūnijimas gamtinėje medžiagoje ar praktiniame žmonių elgesyje, suteikiant šiam teisinį (socializuotą) pavidalą. Teisė tik todėl yra kultūros reiškinys, kad ji – žmogaus kūrinys. O būdama žmogaus kūrinys ji prasideda ir turi prasidėti nuo žmogaus sąmonės – idėjinių būsimo (geidžiamo) socialinių santykių modelio vaizdinių. Teisės nelaiko kultūros reiškiniu tik dvi teisės sampratos: teologinė ir ontologinė prigimtinės teisės kryptys, kur teigiama, kad teisė yra ne paties žmogaus kūrinys, o Dievo arba gamtos duotybė žmogui.

2.Teisės sampratų įvairovė

Įvairios teisės sampratos, sutampa tik vienu požymiu – idėja, kad teisė yra visuomeninio gyvenimo tvarka. Toliau prasideda skirtumai.

Visas istorijoje buvusios teisės sampratos skirstomos pagal turinį ir formą. Šis skirstymas nėra griežtas. Jeigu teisės turiniu laikomas joje įkūnytas interesas, tai prievarta ir kompromisas, kurie priskiriami teisės turiniui, faktiškai bus požymiai, apibūdinantys ne teisės turinį, o jos formą. Tai priemonės, kuriomis socialinis interesas paverčiamas teisės normomis. Kad teisės turinį sudaro socialiniai žmonių interesai, visi autoriai iš emės sutaria. Nuomonės ima skirtis tiki aiškinant, kokiu būdu šis interesas yra materializuojamas į socialinę tvarką, kieno naudai ir prieš ką ta tvarka nukreipta.

2.1. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės kildinimą iš jėgos persvara garantuoto intereso

Prie teisės teorijų, teigiančių, kad teisės šaltinis (turinys) yra ne apskritai žmonių, o tik fiziškai, ekonomiškai ar politiškai stipriųjų interesai, priskirtinos:

1) L.Gumplovičiaus prievartos teorija;

2) Klasinės teisės (marksistinė) teorija;

3) R. Von Iheringo „interesų jurisprudencija“.

2.1.1. L.Gumplovičiaus prievartos teorija

Tai viena iš seniausių teisės teorijų, nes atitinka istoriškai pirmąją teisės raidos stadiją, kai teise galėjo būti tik stiprioji teisė. Ją antikoje sukūrė graikų filosofai sofistai, teisę kildinę iš jėgos.

Viešąją valdžią, valstybę ir teisę jie kildino iš to fakto, kad vienos gentys užkariavusios ir pavergusios kitas gentis, savo interesą smurtu pavertusios pralaimėjusiųjų elgesio taisykle. Pati valstybė atsiradusi kaip organizacija, reikalinga valdyti nugalėtuosius. Valstybė ir teisė – tai organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, paversti jų interesą visai visuomenei privalomo elgesio taisykle. Remiantis prievarta visuomenėje nusistovinti tam tikra tvarka, įkūnijanti skirtingą nugalėtojų ir pralaimėjusiųjų, valdančiųjų ir valdomųjų, ponų ir vergų teisinę padėtį.

Šių grupių interesai įkūnijami socialinėje tvarkoje ne kaip tų interesų kompromisas, o kaip vienos šalies intereso paneigimas, slopinimas kitos šalies intereso naudai. Grubi jėgos persvara – tai valstybės ir teisės šaltinis. Prievartinis vienos grupės smurtinis valdymas, ugdąs įprotį elgtis pagal smurtu nustatomą tvarką ir ta tvarka, remdamasi įpročiu, vėliau įsitvirtina kaip teisė. Sau naudingą visuomeninę tvarką valdantieji organizuotai (per valstybę) paskelbia teise ir įtvirtina visuotinai privalomo elgesio normomis.

Tokia teisės samprata buvo būdinga ankstyvosioms žmonijos raidos stadijoms. Vėliau valstybė ir teisė vis labiau švelnėjo ir prarado akivaizdaus tarnavimo vienai socialinei grupei požymius.

Šioje teorijoje svarbiausia tai, kad teisė kaip visuomeninė tvarka čia išvedama ne iš bet kokio socialinio intereso, o tik iš tokio, kuris konkrečiu istoriniu momentu turi jėgos persvarą. Teisė – tai jėgos persvara besinaudojančios socialinės grupės interesas, paverstas visiems privalomo elgesio taisykle.

2.1.2. Klasinės teisės (marksistinė) teorija

Karlas Marksas buvo teisininkas ir laikėsi blaivaus požiūrio į teisę. Jis siekė pažinti ją ne iš vadovėlių, o iš gyvenimo tikrovės, todėl aiškino ne kokia teisė turi būti, o pirmiausia kokia ji buvo istorijoje ir yra.

K.Marksas buvo įsitikinęs, kad teise gali virsti ne bet kuris interesas, o tik disponuojantis socialine jėga – pirmiausia ekonomine (privačia nuosavybe). Visi, kurie neturi privačios nuosavybės (kapitalo), nedalyvauja kuriant teisę (visuomeninę tvarką). Teisė kylanti iš žmonių materialiųjų interesų ir nuosavybės santykių. Todėl teisė esanti antrinis reiškinys. „Visuomenė remiasi ne įstatymais. Tai – teisininkų fantazija. Atvirkščiai, įstatymas turi remtis visuomene, jis turi būti išraiška iš gamybos būdo išplaukiančių bendrų interesų ir poreikių ir
pavienio individo savivalės priešybė“.

Apibrėždamas teisę kaip juridizuotą valdančios klasės valią, K.Marksas buvo priverstas teise laikyti tik pozityviąją teisę. Mėginimas daryti prigimtinę teisę viršesnę už žmonių sukurtus įstatymus jam atrodė nerealus. Bet tai nereiškia, kad jis nepripažino prigimtinė teisės. Klasinė teisė jam kaip tik ir atrodė priešinga prigimtinei, su kuria jis siejo teisės esmę.

Pagrindinė K.Markso pažiūra į klasinę valstybės ir teisės prigimtį buvo patogi tuo, kad ji leido glaudžiai susieti valstybę ir teisę klasiniu pagrindu ir laikyti jas klasių kovos įrankiu. Klasinis valstybės ir teisės apibrėžimas tiksliai išsakė tą valstybės ir teisės paskirtį, kuri buvo būdinga pradinėms visuomenės raidos stadijoms, kai valstybė ir teisė iš tiesų tebuvo prievartos įrankiai nuosavybę turinčios mažumos rankose turint tikslą pavergti visuomenės daugumą ir palaikyti tą padėtį. Marksistinė teisės teorija aiškino valstybės ir teisės praeitį ir dabartį iki pat Antrojo pasaulinio karo. Ir tai marksizmo nuopelnas.

2.1.3. Realistinė teisės samprata, arba R. Von Iheringo „interesų jurisprudencija“

Iheringas, kai ir K.Marksas, į pirmą vietą iškėlė tikslinę, sąmoningą žmogaus veiklą, kuri sukurianti teisę atsižvelgiant į žmonių interesus. Teisė atsirandanti kuriant konkretų žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo mechanizmą, kuris turįs apsaugoti žmogaus interesus darydamas atitinkamą poveikį jo elgesiui.

Teisė, pagal Iheringą, susideda iš dviejų struktūrinių elementų: intereso ir jo apsaugos mechanizmo. Todėl ji esanti juridiškai apsaugotas interesas, arba, kitaip sakant, teisė – tai interesas, ginamas organizuota valstybės jėga. Jos tikslas – apsaugoti visuomenės ir asmens laisvę. Iheringas glaudžiai siejo teisę su jėgos sąvoka. Žmogus teisę ne gauna, ne atsineša, o išsikovoja. Visi didieji teisės pokyčiai istorijoje (pvz., vergijos, baudžiavos panaikinimas ar verslo, sąžinės laisvės įgijimas) buvę išsikovoti sunkia amžius trukusia kova.

3. Teorijos, grindžiančios teisės esmę priešingų interesų kompromisu

Oponuojant teorijoms, teisę kildinusioms tik iš jėgos persvarą turinčio socialinio intereso, formavosi visuomeninės sutarties, solidarumo ir kitos teorijos, kurios intereso virsmą teise siejo ne su nugalėtojų prievarta, o su kompromisu. Jos siekė išvesti teisę ne iš viešpatavimo, o iš bendradarbiavimo pastangų.

Teisės šaltinis esąs žmonių interesas nepriklausomai nuo to, kokio masto jėga to intereso turėtojas disponuoja garantuoti savo interesą. Teisę dalyvauti nustatant visuotinai privalomo elgesio taisyklę (visuomeninę tvarką) gali bet kurios socialinės grupės interesas, derindamasis su kitų socialinių grupių interesais kompromiso pagrindu. Kiekviena teisė yra skirtingų socialinių grupių interesų kompromisinio derinimo rezultatas.

3.1. Visuomeninės sutarties teorija

Ji teisę taip pat kildina iš intereso, tik kitaip aiškina to intereso virtimo elgesio taisykle būdą. Teisė ir valstybė atsirandančios ne iš brutalios prievartos, ne iš individo smurtu laimėtos kovos, o iš būtinybės kompromisu derinti priešingus žmonių interesus. Socialinėje tvarkoje tada dalyvauja visų socialiai aktyvių grupių interesai, kompromisu apvalyti nuo nepakantumo kito interesui. Teisė tada suprantama kaip priešingų interesų kompromisas, pavirtęs bendro elgesio taisykle. Prievarta čia pasislenka į antrą vietą ir ji tik tiek reikalinga, kiek gali padėti šalims susitarti ir saugoti sutartimi nustatytą socialinę tvarką. Teisės ir valstybės vaidmuo – siekti socialinio kompromiso ir remiantis juo garantuoti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį. Požiūris į teisę kaip įgyvendinančią visuomeninę sutartį šiandien vyrauja Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikoje dėl demokratinių procesų raidos.

3.2. Solidarumo, arba socialinės priklausomybės (funkcijų), teorija

Ryškiausias šios krypties atstovas L.Diugi solidarumo idėją plėtojo kaip abipusės socialinės priklausomybės teoriją, kuriai pirmiausiai siekė palenkti nuosavybės teisę. L.Diugi teigė, kad žmonės yra tarpusavyje susaistyti solidarumo tikslų ir tarpusavio priklausomybės. Todėl kylančius prieštaravimus žmonės turį įveikti ne kovos gilinimu, o bendradarbiavimu, kurio pagrindu susiformuoja bendroji solidarumo norma: „Venk visko, kas pažeidžia socialinį solidarumą, ir daryk viską, kas reikalinga jam įgyvendinti bei stiprinti“.

Solidarumo norma L.Diugi interpretacijoje nėra konkretus įstatymas, o tik metodologinis principas, kuriuo privalanti vadovautis teisėkūra. Jis manė, kad teisė, išreiškianti visuomenės solidarią prigimtį, nėra valstybės nustatyta ir todėl negali būti valstybės atšaukta; atvirkščiai – ji viršesnė už valstybę ir šiai privaloma. Todėl įstatymų leidėjas ne kuria, o tik konstatuoja, protokoluoja teisės normas. Įgyvendinti solidarumą L.Diugi reikalavo socialiai aktyvios valstybės.

Taigi L.Diugi formuluotoje valstybės ir teisės sampratoje svarbiausia buvo supratimas, kad teisė kaip socialinė tvarka, o valstybė kaip tokios tvarkos organizacija turi remtis žmonių solidarumu ir interesų kompromisu. Tai buvo pozityvus liberaliųjų valstybės ir teisės sampratų įveikimas.

Šios teorijos
naują valstybės ir teisės sampratos tendenciją. Jos siekė paversti teisę ne viešpatavimo, o bendradarbiavimo įrankiu. Pagrindine priemone transformuojant socialinius interesus į teisės normas laikė ne nugalėtojų prievartą, o priešingų interesų kompromisą. Vadovaujantis solidarumo idėja buvo plėtojamas naujos politinės sistemos modelis, kuris turėjo klasių kovą paversti klasių bendradarbiavimu, kas socialistinė revoliucija netaptų vieninteliu įmanomu būdu spręsti socialinius prieštaravimus, plėtoti socialinį teisingumą.

L.Diugi ir kitų solidarumo idėjos puoselėtojų teorijos pagrindu plėtojosi šiuolaikinė teisės samprata, o šios pagrindu – socialinės teisinės valstybės koncepcija ir praktika.

4. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės šaltinio pobūdį

Pažiūros į teisę gali skirtis ir pagal tai, kaip suprantamas pats interesas, iš kurio kildinama teisė: ar jis – dieviškoji valia, žmogaus prigimtis, valdžios valia ar faktiniai žmonių santykiai, kurie atsiranda žmonėms keičiantis savo gaminiais (paslaugomis) lygiaverčių mainų pagrindu.

4.1.Teologinė, arba dieviškoji, teisės kilmės teorija

Tai istoriškai pirmoji teisės samprata, kuri teigia, kad teisė yra ne žmogaus, o dieviškojo intereso pavertimas elgesio taisykle. Ši pažiūra atsirado iš teisėje slypinčio socialumo mistifikacijos, t.y. mėginimo nežemiškomis priežastimis paaiškinti žemiškus dalykus – teisės propaguojamos sugyvenimo vertybės kilmę. Tam davė pagrindo intuityviai suvokta pati teisės paskirtis – saugoti ne tik stipriųjų, bet ir visų žmonių gerovę. Teisė – ne žmonių kūrinys, o dievų dovana, skirta socializuoti patį egoistišką žmogų, švelninti jo egoizmą. Dievas – tikrasis teisės kūrėjas, teisė – dieviškojo apreiškimo paminklas.

Šioje pažiūroje buvo vertinga tai, kad ja siekta įveikti etatistinės logistinės teisės sampratos subjektyvumą: teisė yra ne žmonių savavališkai nustatoma elgesio taisyklė, o egzistuoja šalia žmogaus valios, ir tik tam, kad ją saistytų, varžytų, likviduotų savivalę, lenktų žmones socialinei taikai, išvestų juos iš laukinės visų karo su visais būsenos, kuria gyvenama, kol neturima teisės kaip bendrosios valios, vienodos pagarbos skirtingų interesų turėtojams.

Vėlesnės teisės sampratos ėjo teisės demistifikavimo linkme, teisės šaltinį – interesą perkėlinėjo iš Dievo valios į žmogaus valią. Todėl vyko teisės atskyrimas nuo teologiškai suprantamos moralės; teisės veiksmingumą dabar turėjo labiau garantuoti ne tik moralė ir Dievo autoritetas, kiek abipusė nauda ir valstybės prievarta.

4.2. Prigimtinė teisės teorija

Tai jurisprudencijos išsivadavimo iš teologijos, perkeliant teisės šaltinį iš Dievo valios į žmogų, į jo prigimtį, jo egzistencinius interesus, kartu išsaugant objektyvistinį požiūrį į teisės šaltinį. Teologinė samprata teisės autoritetą grindė jos objektyvumu – nepriklausomybe nuo žmogaus valios; objektyvumą siekiama išsaugoti ir, tik dabar jis turi būti siejamas su tais žmogaus interesais, kuriuos šis ne savavališkai prasimano, o kurie slypi pačioje jo prigimtyje.

Prigimtinė teisė visada buvo žmonių kuriamos teisės idealas ir kartu priemonė diskvalifikuoti amoralią teisę, taip pat kovoti dėl teisingos teisės. Prigimtinė teisė laikoma vienu iš kriterijų vertinti pozityviosios teisės turinį ir valstybės institucijų veiklą apskritai žmoniškumo požiūriu.

Stabiliais laikais, kai nesijaučia principinio valstybės nustatomos teisės ir visuomenėje egzistuojančių vertybių skirtumo, teisės praktikoje paprastai vyrauja pozityvistinė teisės samprata. Bet kai toks skirtumas ima ryškėti, teisinis pozityvizmas darosi nepakankamas. Tada kyla poreikis palenkti pozityviąją teisę prigimtinės teisės vertybėms, kurios būtų absoliučios, o jomis besiremiantis pozityviosios teisės turinys nepriklausomas nuo valdžios valios.

4.3. Teisinis pozityvizmas

Tai teisinė ideologija, pagrįsta valstybės vaidmens teisėje pabrėžimu. Išliko dviejų skirtingų versijų teisinis pozityvizmas: anglosaksų ir kontinentinis. Teisiniam pozityvizmui apskritai buvo būdingi tokie požymiai:

1. Subjektyvistinė teisės samprata. Teisė – tai valstybės sukurtų teisės normų rinkinys. Teisės norma – tai bendra, abstrakti suvereno nustatyta elgesio taisyklė, kuri ką nors įsako arba uždraudžia ir kurios vykdymas garantuotas valstybės prievarta. Valstybės valia čia nėra saistoma jokių nuo valstybės nepriklausomai egzistuojančių vertybių. Todėl ir pati teisėkūra teisiniams pozityvistams nėra didesnio dėmesio verta sritis.

2. Kadangi teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės problema čia iš esmės pakeičiama įstatymo problema: kiekvienas įstatymas – teisinis, nes nėra įstatymo, kuris neturėtų teisės normų. Jurisprudencija domisi ne elgesio taisyklės turiniu, o pačia elgesio taisykle (teisės norma). Todėl viskas, ką valstybė sukuria kaip visuotinai privalomo elgesio taisyklę, yra teisinga ir teisėta, nes teisinis pozityvizmas pirmiausia orientuotas ne į teisėkūros, o į teisės taikymo (įgyvendinimo) poreikius.

3. Teisė griežtai skiriama nuo moralės. Įpareigojančios teisės normos esančios nepriklausomos nuo to, jos realizuoja ar ignoruoja moralines vertybes. Teisiniai pozityvistai
neginčijo pažiūros, kad teisės normos gali rasti atramos moralėje ir kad teisė iš esmės gali būti vertinama moralės požiūriu. Bet teigė, kad toks vertinimas nėra teisės mokslo reikalas, nes moralinis teisės vertinimas neturįs poveikio teisės įpareigojimams. Moralės požiūriu neteisintos teisės normos vis tik yra teisė, nes yra privalomos. Teisiniams pozityvistams egzistuoja tik teisėtumo problema ir į ją turi sutilpti ir teisingumas, jeigu jis nori išlikti teisės kategorija. Teisėtumas ir teisingumas – ta pati sąvoka. Šitaip teisė visiškai perkeliama į valstybės sritį, ji atsiduria šalia visuomenės, pavirsta formalių straipsnių, paragrafų agregatu, skirtu forminti valstybės komandas.

Taigi teisiniam pozityvizmui teisė – tai valstybės nustatytų ir valstybės valią išreiškiančių įpareigojančių teisės normų rinkinys. Čia pagrindas yra pareiga paklusti šios teisės imperatyvams, o atsakymas į klausimą, kuo gali būti grindžiama būtinybė tą pareigą vykdyti, nebūtinas. Teigta, kad teisės normų įgyvendinimas įtvirtina visuomenėje tam tikrą santarvės būseną. O santarvė esanti vertybė nepriklausomai nuo teisės normos turinio, nes normos adresatas privaląs laikytis normos reikalavimų neatsižvelgdamas į jos turinį. Tai galima priskirti totalitarinio rėžimo teisės taikymui.

4.4. Normatyvistinė (etatistinė) teisės samprata

Normatyvizmas yra toks metodas, kuris siekia susiaurinti teisės sampratą iki elgesio taisyklės (teisės normos) ir tyrinėti teisę tik logikos bei kalbos požiūriu. Todėl teisė čia nėra procesas, o statinė normų būtis, kuri prasideda norma ir baigiasi jos taikymu. Teisės mokslas neturįs tyrinėti teisės normų vertingumo ir teisingumo, jo neturi dominti teisės normų nei ideologinis, etinis, nei sociologinis aspektai. Jurisprudencija turinti ne kritikuoti ar teisinti galiojančią teisę, o tik ją tyrinėti kaip „grynąją“, t.y. pačias teisės normas kaip elgesio taisykles, siekdama tvarkyti jų tarpusavio santykius, kad jos atitiktų neprieštaringumo, ekonomiškumo, taikymo patogumo, operatyvumo, loginio aiškumo reikalavimus.

Grynai teisės mokslo pažangos požiūriu normatyvizmo nuopelnas buvo tas, kad jis prisidėjo prie formalių teisės požymių išskyrimo ir šitaip darė teisę praktinio taikymo požiūriu patogesnę, operatyvesnę, nes normatyvizmas pirmiausiai siekė tyrinėti jos taikymo, o ne kūrimo interesais.

4.5. Sociologinė teisės samprata

Tai diferencijuota idėjinė kryptis, pažįstant teisę, ji teikia pirmenybę trečiajam teisinės būties lygmeniui, t.y. realiai egzistuojančiai visuomenės tvarkai – teisiniams santykiams. Ši idėjinė kryptis remiasi tokia teisės samprata – laikomasi nuostatos, kad kiekviena tiesa – tai praktiškai pritaikoma hipotezė, o hipotezės teisingumas visiškai priklauso nuo to, ar ji duoda reikiamą rezultatą. Todėl atsisakoma teisės esmės tyrimo, tvirtinant, kad ji nepažini. Atvirkščiai – tokie klausimai kaip teisės esmė, teisės kilmė laikomi nevaisintomis ir tolimomis nuo teisės praktikos abstrakcijomis. Tos krypties devizas – tirti grynąją, tiesiogiai taikomą teisę. Raginama nuo teisės klausimo pereiti prie teisės funkcijų klausimo. Ši teisė buvo aiškinama ne kaip abstrakčių elgesio normų sistema, o kaip gyvoji socialinė tvarka, kaip konkrečių teisinių santykių tinklas. Todėl ir teisės pažinimas pradedamas ne nuo įstatymų, o nuo konkrečių visuomenės santykių, nuo realaus gyvenimo, nuo analizės tokių teisės dokumentų kaip sutartys, teismų sprendimai, jų vykdymo aktai. Įstatymų leidėjas ne sukuria naują elgesio normą, o ją tik atranda, fiksuoja po to, kai ji jau susiformavo žmonių santykių praktikoje. Pirma atsiranda faktiniai santykiai ir jų formuojama elgesio taisyklė, o tik vėliau – įstatymas, sankcionuojantis ir atitinkamai formuojantis šią taisyklę.

Daroma išvada, nukreipta prieš teisinį idealizmą, kad tikroji įstatymų vertė, arba jų gyvybė, yra ne patys įstatymai, o jų įgyvendinimas. Rašytiniai įstatymai tik tada laikytini teisės normomis, jeigu jie taikomi faktiškai, jeigu daro realų poveikį žmonių elgesiui.

Teisė – faktiniai žmonių santykiai, susiklostę realiame gyvenime atsižvelgiant į to meto teisingumo sampratą, paplitusią visuomenėje. Teisė – tai kartu ir teisėjų sprendimai, priimti fiksuojant realiai susiformavusią žmonių santykių praktikoje elgesio taisyklę ir remiantis vyraujančia teisingumo samprata. Teise laikoma ne bendra taisyklė, o konkretūs teismų sprendimai.

Ši teisės mokslo idėjinė kryptis vertinama kaip gerai deranti su pastangomis silpninti valstybės imperatyvų vaidmenį, apriboti valstybės kišimąsi į ekonomiką, decentralizuoti valdymą ir t.t. Ji gerai deranti ir su visuomenėje egzistuojančiu pliuralizmu, gyvenimo situacijų įvairovės neišsemiamumu, su valdžių padalijimu, ji taip pat teoriškai pagrindžia didelį teismų vaidmenį ginant žmogaus teises. Toks teismas pirmiausia tarnauja ne įstatymus leidžiančiai valstybinei valdžiai, o visuomenei. Tada teismas – veikiau visuomenės išaukštinimo ideologija. Todėl šioje teorijoje slypi akivaizdus demokratinis, antitotalitarinis impulsas.

Tačiau šioje teorijoje tyrinėtojai mato ir tam tikrų pavojų – išvirkštinę šių teigiamybių pusę. Jeigu nerandama protingų
pliuralizmo, decentralizacijos ribų, tai visuomenė, besiremianti tokia teisės samprata, kuri neturi aiškių formulių, gali būti lengvai dezorganizuota. Sociologinė teisės teorija ir ją atitinkantis visuomenės susitvarkymo modelis reikalauja aukšto visuomenės politinės ir teisinės kultūros lygio, sumažinančio piktnaudžiavimo teise galimybių.

5. Šiuolaikinė teisės samprata

Terminas šiuolaikinė teisės samprata – reliatyvi sąvoka, nes skirtingose šalyse ar kontinentuose skirtingos teisės sampratos gali būti laikomos šiuolaikinėmis. Tai susiję su teisės nacionalizmu ir konkrečios šalies teisinės sistemos tradicija. Nors nuomonės ir skiriasi, tas teisės sistemas, kurios pripažįsta asmens primatą prieš valstybę, žmogaus teisių prigimtinį pobūdį, paties asmens įgytų teisių neatimamumą (o tik prarandamumą), visų asmenų lygiateisiškumą, socialinį kompromisą, galime laikyti orientuotomis į demokratines vertybes ir kartu į šiuolaikinę teisės sampratą. Tokia samprata klostėsi Vakaruose plėtojant prigimtinio teisės pobūdžio, teisių ir pareigų vienovės, solidarumo, abipusės socialinės priklausomybės, socialinio kompromiso idėjas. Į vientisą sistemą jas integravo asmens primato prieš valstybę pripažinimas, kuris buvo svarbus tuo, kad reikalavo visą teisės sistemą pradėti ir grįsti privačiąją, arba civiline, teisė, versti jos principus visos teisės principais. O civilinei teisei būdinga pripažinti visų santykio dalyvių lygiateisiškumą, kuris jau įpareigoja apibrėžti teisę ne kitaip, kaip tik subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Ši vienovė individo primato sąlygomis koncentruotai ima reikšti moderniosios teisės esmę, nes toje vienovėje nuosekliai susivienija visos ką tik paminėtos teisinės idėjos: prigimtinis teisės pobūdis, abipusis individų sąryšis, prioritetinė teisės padėtis valstybės atžvilgiu, socialinis kompromisas, visų teisių santykinumas ir kitos. Valstybė čia virsta vienu iš lygiateisių santykių subjektų.

Todėl atskleisti šiuolaikinės teisės sampratos turinį reiškia paaiškinti ir pagrįsti subjektinių teisių ir pareigų vienovę.

Išvados

I. Vertinant šias teisės sampratas, pasakytina, kad kiekviena turi istorinio, konceptualaus pagrindo egzistuoti, nes teisingai paaiškina teisę konkrečių istorinių sąlygų atžvilgiu. Konkreti teisės teorija, kaip rodo istorinė praktika, yra teisinga tiek, kiek ji atitinka tam tikro meto tam tikros šalies teisinio reguliavimo poreikius, kiek ji įtikinamai paaiškina praeities ir dabarties teisinius ir socialinius reiškinius, sutampa su socialinės raidos tendencijomis.

Tai rodo kad ir marksistinės teisės sampratos interpretacija. Kildinusi teisę iš klasinės visuomenės struktūros, o funkcijas – iš poreikio įtvirtinti valdančiosios klasės interesus, marksistinė teisės samprata pagrįstai aiškino praeityje vykusius visuomenės procesus. Ir tai buvo teisinga iki pat Antrojo pasaulinio karo. Paskui įvykių raida ir pačios teisės raida, jos paskirtis ir funkcijos pasidarė nebepaaiškinamos marksizmo požiūriu. Dėl visų socialinių grupių aktyvėjimo, taip pat dėl didėjančios mokslinės, techninės pažangos, visuomenės raida po Antrojo pasaulinio karo pasuko ne konfrontacijos link, o į priešingų interesų konsolidaciją ir kompromisą. Tai aktualino požiūrį į teisę ne kaip į kovos, o kaip į bendradarbiavimo ir santarvės įrankį.

Todėl šiandien į teorinių aktualijų priekį aiškinant teisės prigimtį, paskirtį ir funkcijas išeina visuomeninės sutarties ir solidarumo, arba socialinių funkcijų, teorijos. Jų populiarumą lėmė dvi priežastys: 1) techninės civilizacijos plėtra, kai konflikto šalys disponuodamos itin galinga dirbtine jėga, ypač karine, negali tikėtis valdyti tautų ir teritorijų remdamosi kurios nors vienos socialinės grupės interesais, jėga slopinti kitų grupių interesus, nes karinio konflikto atveju iškyla susinaikinimo pavojus, ypač ginklų arsenaluose pasirodžius visuotinio naikinimo ginklams. Susinaikinimo grėsmės suvokimas verčia teikti pirmumą ne konfliktui, ne jėgai, o teisei, bendradarbiavimui ir kompromisui. Gerovę tenka kurtis remiantis ne kitų žmonių pavergimu, savo pačių kultūriniu aktyvumu; 2) tam turėjo reikšmės ir padidėjęs visų socialinių grupių socialinis aktyvumas ginant savo teises.

Siekis išvengti pavojų verčia pasaulio tautas bendradarbiauti, derinti, riboti, valdyti priešingus interesus, kad būtų pasiekta bendra gerovė kaip žmonijos saugumo ir santykinio stabilumo garantas. Nedėmesingumas nuskurdusių socialinių grupių interesams ir tolesnis liberalios politikos eskalavimas pačioje visuomenėje grasino socialistinėmis revoliucijomis ar kitomis socialinėmis destrukcijomis.

Tokiomis sąlygomis vienintelis teisingas kelias – ugdyti nekonfrontacinį mąstymą. Šio mąstymo esmė – bendrų žmogiškų interesų primatas prieš privačius, grupinius, nacionalinius, siekis susitarti, ieškoti socialinio kompromiso. Pagal šią nuostatą, valstybė ir teisė įsiprasmina ne kaip prievartos, pavergimo, o kaip santarvės ir kompromiso paieškų bei palaikymo priemonės.

II. Turint galvoje teisės ryšio su žmonių interesais istoriją, negalima suformuluoti visiems laikams bendros teisės sampratos, nebent tik labai abstrakčią: teisė – tai
privalomo elgesio taisyklė, garantuota valstybės prievarta. Bet nedaug naudos iš tokios apibrėžties, nes ji mažai informatyvi. Konkretus teisės turinys priklauso nuo epochos, kurioje formuluojama ta teisė ir ja naudojamasi. Dėl skirtingų tikslų, į kuriuos buvo orientuojama teisė, galime skirti dvi jos raidos stadijas, kur matomi iš esmės skirtingi teisės apibrėžimai.

Pirmoji, ikikapitalistinės, arba neišplėtotos, teisės stadija. Civilizacijos pradžioje nebuvo aiškaus teisių ir pareigų skirtumo, nes buvo pradinė visuomenės narių lygybė, pagrįsta kolektyviniu darbu ir kolektyviniu vartojimu. Vartojimo apimtis ir kokybė griežtai nepriklausė nuo diferenciacijos pareigų, kurių vykdymu buvo kuriami vartojimo reikmenys. Teisių ir pareigų vienovė ėmė formuotis prasidėjus darbo specializacijai ir individualiems gamintojų mainams bei iškilus būtinybei tuos mainus grįsti lygiavertiškumu darbo, įdėto į mainų objektus. Iš čia – privačiosios teisės pradžia. Jai priešinga tendencija formavosi ėmus tvarkyti viešąjį gyvenimą – pagrindinių socialinių grupių (klasių) santykius ne teise, o jėgos persvara. Jėga ėmė daugeliu atvejų savavališkai nustatinėti visuomenės nariams teisių ir pareigų santykį. Ekonomiškai ar politiškai stiprieji savo pareigas ėmė perkėlinėti pavergtiesiems. Todėl širmieji liko be pareigų, antrieji – be teisių. O galiausiai abi pusės buvo vienodai nužmogintos, nes nepavaldžius žmoniškumą išreiškiančiai teisių ir pareigų vienovei. Nuo tos akimirkos viešąjį visuomenės gyvenimą ėmė tvarkyti ne teisė, o įstatymas, dažnai savivaliaujantis teisės atžvilgiu. Bet kurią stipriojo savivalę, įformintą įstatymu, imta vadinti „teise“. Šitaip įvyko teisės ir įstatymo išsiskyrimas, dėl kurio ir formavosi statistinė teisės samprata, vieninteliu teisės šaltiniu paskelbusi valstybės (stipriojo) valią. Teisė, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, buvo ilgam užmiršta. Ji susiaurinta iki „teisės principo“, taikomo tik civilinėje, kitaip sakant, – privačioje teisėje. Todėl to laikotarpio visuomenėje funkcionavo dvi teisės sampratos: viena iš jų teisę suprato kaip stipriojo valią, paverstą visuotinai privalomo elgesio taisykle, kita – kaip priešingų interesų derinimą kompromisu, preziumuojant santykio dalyvių lygiateisiškumą.

Antroji, kapitalistinės teisės epocha. Moderniosios teisės sampratos ištakos slypėjo vergvaldinės ir feodalinės epochų civilinės teisės vertybiniuose, metodologiniuose pagrinduose – visų santykio dalyvių lygiateisiškumo ir laisvos valios pripažinime. Visuomenė kaip tik ir demokratėjo civilinės, arba miesto, teisės principus nuosekliai verčiant visos teisės principais. Ir tai buvo išplėstinės teisinės demokratijos pradžia, privačios teisės „puolimas“ prieš viešosios teisės pastangas monopolizuoti teisės sampratą, priskirti jai viešosios teisės principus. Viešoji teisė buvo garantuota vien valstybės prievarta, o civilinė (privačioji) teisė – ir pačių santykio dalyvių abipuse nauda. Ir tik aki naudos veiksnio nepakako garantuoti teisinių imperatyvų vykdymą, įsikišdavo valstybės prievarta. Bet ji šitai darė siekdama ne pavergti asmenį, o padėti jam išlikti socialinės santarvės subjektu, santarvės, kuri pasiekiama tik garantuojant savo teises atitinkamų pareigų vykdymu artimo naudai. Tokia santarvė yra tikrasis visuomeninio santykio dalyvių garantas. Bet nuo tos akimirkos teisės skirstymas į viešąją ir privačiąją jau nebetenka principinės reikšmės, nes tiek santykiams tarp piliečių, tiek santykiams tarp socialinių grupių ar piliečio santykiams su valstybe, jos institucijomis galioja ta pati subjektinių teisių ir pareigų vienovė.

Pozityviosios teisės istorinę raidą galima suskirstyti į keturis etapus: 1) stiprioji teisė; 2) kumščio teisė; 3) valdžios teisė; ir 4) pilietinės visuomenės teisė. Pirmieji trys etapai yra neišplėtotos teisės pavyzdžiai, rėmęsi jėgos primatu. Visi jie priskirtini prie ikikapitalistinės teisės, o ketvirtasis teisės etapas ženklina iškilimą virš valdžios autoriteto ir būdingas teisinės valstybės teisei.

Taigi, teisė, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka ir ja remiantis viešpatauti arba sugyventi, yra vienas iš reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūrinių. Klausimas, kas yra teisė, neturi galutinių atsakymų; kiekviena epocha, o neretai ir kiekviena žmonių karta vis iš naujo atsakinėja, regis, į jau seniai atsakytus klausimus. Ir atsakinėja ne todėl, kad būtų užmiršusi ankstesnių kartų atsakymus, o todėl, kad tie atsakymai nuolat praranda savo pakankamumą keičiantis žmogaus egzistavimo sąlygoms: įveikinėdamas vienas grėsmes savo teisėmis, žmogus kuria naujas. Todėl nuolatinį tapsmą patiriančiai, nuolat savo tapatybę prarandančiai, bet niekada gyvo dinamiško ryšio su besikeičiančiais žmogaus interesais neprarandančiai teisei suvokti reikia vis naujo teisės sampratos aiškinimo, kuris pajėgtų ne tik fiksuoti šį išorinį teisės dinamiškumą, bet ir atrasti jo dėsningumus: kas yra santykiškai pastovu ir tapatu istoriškai nepastovimoje teisėje ir jos nepastovumo šaltinyje – visuomenėje.

Ir iš viso to išsirutuliojo šiandien apibrėžiama teisės samprata – tai sistema valstybės nustatytų ar sankcionuotų visiems privalomų formaliai apibrėžtų normų (bendrų elgesio taisyklių), skirtų reguliuoti visuomeninius santykius ir prireikus garantuoti valstybės prievartą.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Čiočys P. Teisės pagrindai. Vilnius, 2002.

2. Kelsen H. Grynoji teisės teorija. Vilnius, 2002.

3. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, 2000.