Teisės sampratų įvairovė ir jos priežastys
5 (100%) 1 vote

Teisės sampratų įvairovė ir jos priežastys

Turinys

Įvadas 3

1. Teisė kaip procesas 4

1.1. Teisės samprata 4

1.2. Teisės sampratos santykis su politiniu režimu 4

1.3. Termino „teisė“ daugiareikšmiškumas 4

1.4. Teisė kaip kultūros reiškinys 5

2.Teisės sampratų įvairovė 5

2.1. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės kildinimą iš jėgos persvara garantuoto intereso 6

2.1.1. L.Gumplovičiaus prievartos teorija 6

2.1.2. Klasinės teisės (marksistinė) teorija 7

2.1.3. Realistinė teisės samprata, arba R. Von Iheringo „interesų jurisprudencija“ 7

3. Teorijos, grindžiančios teisės esmę priešingų interesų kompromisu 8

3.1. Visuomeninės sutarties teorija 8

3.2. Solidarumo, arba socialinės priklausomybės (funkcijų), teorija 8

4. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės šaltinio pobūdį 9

4.1.Teologinė, arba dieviškoji, teisės kilmės teorija 9

4.2. Prigimtinė teisės teorija 10

4.3. Teisinis pozityvizmas 10

4.4. Normatyvistinė (etatistinė) teisės samprata 11

4.5. Sociologinė teisės samprata 12

5. Šiuolaikinė teisės samprata 13

Išvados 14

Naudotos literatūros sąrašas 17

Įvadas

Pasikeitus vertybių sistemai ir atsiradus kitokiam socialiniam užsakymui, kitokios teisės sampratos poreikiui, buvusi ideologiškai „drausminga“ ir normatyvizmo idėjiškai nuskurdinta jurisprudencija turi bene daugiausiai metodologinio pobūdžio problemų. Pirmiausia jai tenka įveikti subjektyvinę teisės sampratą, kildinti teisę ne tiek iš valstybės valios, kiek iš visuomenės, paties asmens kultūrinio aktyvumo, mainų lygiavertiškumo, t.y. iš visuomenės vertybių, kurios būtų privalomos ir įstatymų leidėjui, saistytų jo valią, neleistų bet kurio įstatymų leidėjo paliepimo, įforminto įstatymu, laikyti teise. O tokios teisės sampratos pagrindu turi formuotis ir gerokai kitokios prasmės bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparatas, darantis šią sampratą funkcionalią.

Todėl dera ne tik išdėstyti šiuolaikinę teisės sampratą, bet ir jos pagrindu iš naujo įvertinti ligšiolinę šios srities patirtį, atskirti tai, kas gyvastinga, nuo to, kas atgyvenę, įveikti tą jurisprudencijos klodą, kuris buvo tiesiogiai susijęs su totalitariniu režimu ir to laikmečio teisės samprata.

1. Teisė kaip procesas

1.1. Teisės samprata

Visiems įstatymams bendra esmė – teisės samprata, kuri, reikšdamasi įvairiais įstatymais, kartu visuose įstatymuose išlieka ta pati, daro juos esmės požiūriu tapačius. Ji – įstatymų įvairovės vienovė. Tai reiškia, kad pažindami, kas yra teisė, kartu pažįstame, kas yra esmingiausia ir stabiliausia kiekviename ir visuose įstatymuose. Tada tampa aišku, kokių reikalavimų turi laikytis ir patys įstatymai, kad jie būtų teisiniai įstatymai, o ne įstatymų leidėjo savivalė, įgavusi įstatymo pavidalą.

Tai reiškia, kad teisės samprata yra pagrindinė jurisprudencijos sąvoka. Pasak vengrų teisininko F.Samlo, ji yra tas „Atlantas, ant kurio pečių rymo visas teisinio pasaulio rutulys“[3-56]. Todėl jeigu ji neaiški, tai neaiškios vertės bus ir pats teisės mokslas, besiremiantis ta sąvoka, abejotinos vertės bus ją įgyvendinanti teisės praktika. Be šios sąvokos aiškumo neįmanoma sukurti ir stabilesnės teisinės tvarkos visuomenėje, pasiekti jos laikymosi sąmoningumo.

1.2. Teisės sampratos santykis su politiniu režimu

Teisės sampratos poreikis išryškėja tik demokratinės visuomenės praktikoje, nes čia daugeliu atvejų reikia remtis ne tik įstatymu, bet ir teise. Čia pripažįstama ir precedento teisė, besiremianti teisės principais, didesnis paties teismo savarankiškumas įgyvendinant teisingumą, vykdoma konstitucinė ir administracinė įstatymų ir kitų teisės aktų teisėtumo kontrolė. Teisės ekvivalentu tada bent formaliai pripažįstama konstitucija, laikant ją teisiniu įstatymu. Konstitucijai visi įstatymai turi paklusti ne tik dėl to, kad ji turi aukščiausią juridinę galią, bet ir dėl to, kad ji įkūnija teisę – tautos valią, privalomą ne tik piliečiams, bet ir pačiam įstatymų leidėjui.

Totalitariniams režimams teisės samprata tarsi nereikalinga, nes teisės praktika čia remiasi tik įstatymu, o įstatymas – valdančiosios jėgos valia.

1.3. Termino „teisė“ daugiareikšmiškumas

Pats teisės terminas nėra vienareikšmis, tai: žmogaus teisė, prigimtinė teisė, objektinė teisė (teisės normų sistema), pozityvioji teisė (sukurta valstybės), subjektinė teisė (pareigų vykdymu konkretaus asmens susikurtas leistinas elgesys).

Teisė yra socialinis interesas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus. Teisė kaip rpcesas cirkuliuoja ir užtikrina nuolatinį teisės atsinaujinimą, prisiderinimą prie istoriškai besikeičiančių žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikių. Todėl išskiriami trys teisinės būties lygmenys. Pirmasis lygmuo užtikrina teisės sąmoningumą, antrasis – to sąmoningumo norminį pobūdį ir privalomumą, trečiasis – praktinį jos funkcionalumą (realumą). Šis teisės cikliškumas neleidžia išskirti nė vieno iš minėtų teisinės būties lygmenų kaip pagrindinio, svarbiausio, nes teisė yra ne kuri nors viena iš tų stadijų, o tik visos kartu ir be to,
egzistuojančios ne šalia viena kitos, o viena į kitą nuolat pereinančios, viena kitą parengiančios. Šitaip atsiskleidžia dinamiška teisės prigimtis, nuolatinis jos ryšys su žmonių interesais ir tų interesų transformavimusi į visuomeninę tvarką, praktinį žmonių elgesį.

Teisė – tai humanistinė idėja (įsisąmoninti žmonių interesai), paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle (teisės norma), o galiausiai – žmonių elgesio realybe (teisiniais santykiais).

1.4. Teisė kaip kultūros reiškinys

Teisės egzistavimo kaip triados būdas padeda įrodyti ir kitą tiesą: teisė yra ne tik procesas, bet ir kultūros reiškinys. Kultūra – tai žmogaus kūryba, o kūryba – tai dvasios objektyvizacija, jos reiškimasis regimais pavidalais, įsikūnijimas gamtinėje medžiagoje ar praktiniame žmonių elgesyje, suteikiant šiam teisinį (socializuotą) pavidalą. Teisė tik todėl yra kultūros reiškinys, kad ji – žmogaus kūrinys. O būdama žmogaus kūrinys ji prasideda ir turi prasidėti nuo žmogaus sąmonės – idėjinių būsimo (geidžiamo) socialinių santykių modelio vaizdinių. Teisės nelaiko kultūros reiškiniu tik dvi teisės sampratos: teologinė ir ontologinė prigimtinės teisės kryptys, kur teigiama, kad teisė yra ne paties žmogaus kūrinys, o Dievo arba gamtos duotybė žmogui.

2.Teisės sampratų įvairovė

Įvairios teisės sampratos, sutampa tik vienu požymiu – idėja, kad teisė yra visuomeninio gyvenimo tvarka. Toliau prasideda skirtumai.

Visas istorijoje buvusios teisės sampratos skirstomos pagal turinį ir formą. Šis skirstymas nėra griežtas. Jeigu teisės turiniu laikomas joje įkūnytas interesas, tai prievarta ir kompromisas, kurie priskiriami teisės turiniui, faktiškai bus požymiai, apibūdinantys ne teisės turinį, o jos formą. Tai priemonės, kuriomis socialinis interesas paverčiamas teisės normomis. Kad teisės turinį sudaro socialiniai žmonių interesai, visi autoriai iš emės sutaria. Nuomonės ima skirtis tiki aiškinant, kokiu būdu šis interesas yra materializuojamas į socialinę tvarką, kieno naudai ir prieš ką ta tvarka nukreipta.

2.1. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės kildinimą iš jėgos persvara garantuoto intereso

Prie teisės teorijų, teigiančių, kad teisės šaltinis (turinys) yra ne apskritai žmonių, o tik fiziškai, ekonomiškai ar politiškai stipriųjų interesai, priskirtinos:

1) L.Gumplovičiaus prievartos teorija;

2) Klasinės teisės (marksistinė) teorija;

3) R. Von Iheringo „interesų jurisprudencija“.

2.1.1. L.Gumplovičiaus prievartos teorija

Tai viena iš seniausių teisės teorijų, nes atitinka istoriškai pirmąją teisės raidos stadiją, kai teise galėjo būti tik stiprioji teisė. Ją antikoje sukūrė graikų filosofai sofistai, teisę kildinę iš jėgos.

Viešąją valdžią, valstybę ir teisę jie kildino iš to fakto, kad vienos gentys užkariavusios ir pavergusios kitas gentis, savo interesą smurtu pavertusios pralaimėjusiųjų elgesio taisykle. Pati valstybė atsiradusi kaip organizacija, reikalinga valdyti nugalėtuosius. Valstybė ir teisė – tai organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, paversti jų interesą visai visuomenei privalomo elgesio taisykle. Remiantis prievarta visuomenėje nusistovinti tam tikra tvarka, įkūnijanti skirtingą nugalėtojų ir pralaimėjusiųjų, valdančiųjų ir valdomųjų, ponų ir vergų teisinę padėtį.

Šių grupių interesai įkūnijami socialinėje tvarkoje ne kaip tų interesų kompromisas, o kaip vienos šalies intereso paneigimas, slopinimas kitos šalies intereso naudai. Grubi jėgos persvara – tai valstybės ir teisės šaltinis. Prievartinis vienos grupės smurtinis valdymas, ugdąs įprotį elgtis pagal smurtu nustatomą tvarką ir ta tvarka, remdamasi įpročiu, vėliau įsitvirtina kaip teisė. Sau naudingą visuomeninę tvarką valdantieji organizuotai (per valstybę) paskelbia teise ir įtvirtina visuotinai privalomo elgesio normomis.

Tokia teisės samprata buvo būdinga ankstyvosioms žmonijos raidos stadijoms. Vėliau valstybė ir teisė vis labiau švelnėjo ir prarado akivaizdaus tarnavimo vienai socialinei grupei požymius.

Šioje teorijoje svarbiausia tai, kad teisė kaip visuomeninė tvarka čia išvedama ne iš bet kokio socialinio intereso, o tik iš tokio, kuris konkrečiu istoriniu momentu turi jėgos persvarą. Teisė – tai jėgos persvara besinaudojančios socialinės grupės interesas, paverstas visiems privalomo elgesio taisykle.

2.1.2. Klasinės teisės (marksistinė) teorija

Karlas Marksas buvo teisininkas ir laikėsi blaivaus požiūrio į teisę. Jis siekė pažinti ją ne iš vadovėlių, o iš gyvenimo tikrovės, todėl aiškino ne kokia teisė turi būti, o pirmiausia kokia ji buvo istorijoje ir yra.

K.Marksas buvo įsitikinęs, kad teise gali virsti ne bet kuris interesas, o tik disponuojantis socialine jėga – pirmiausia ekonomine (privačia nuosavybe). Visi, kurie neturi privačios nuosavybės (kapitalo), nedalyvauja kuriant teisę (visuomeninę tvarką). Teisė kylanti iš žmonių materialiųjų interesų ir nuosavybės santykių. Todėl teisė esanti antrinis reiškinys. „Visuomenė remiasi ne įstatymais. Tai – teisininkų fantazija. Atvirkščiai, įstatymas turi remtis visuomene, jis turi būti išraiška iš gamybos būdo išplaukiančių bendrų interesų ir poreikių ir
pavienio individo savivalės priešybė“.

Apibrėždamas teisę kaip juridizuotą valdančios klasės valią, K.Marksas buvo priverstas teise laikyti tik pozityviąją teisę. Mėginimas daryti prigimtinę teisę viršesnę už žmonių sukurtus įstatymus jam atrodė nerealus. Bet tai nereiškia, kad jis nepripažino prigimtinė teisės. Klasinė teisė jam kaip tik ir atrodė priešinga prigimtinei, su kuria jis siejo teisės esmę.

Pagrindinė K.Markso pažiūra į klasinę valstybės ir teisės prigimtį buvo patogi tuo, kad ji leido glaudžiai susieti valstybę ir teisę klasiniu pagrindu ir laikyti jas klasių kovos įrankiu. Klasinis valstybės ir teisės apibrėžimas tiksliai išsakė tą valstybės ir teisės paskirtį, kuri buvo būdinga pradinėms visuomenės raidos stadijoms, kai valstybė ir teisė iš tiesų tebuvo prievartos įrankiai nuosavybę turinčios mažumos rankose turint tikslą pavergti visuomenės daugumą ir palaikyti tą padėtį. Marksistinė teisės teorija aiškino valstybės ir teisės praeitį ir dabartį iki pat Antrojo pasaulinio karo. Ir tai marksizmo nuopelnas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1748 žodžiai iš 5600 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.