Tėvo diena
5 (100%) 1 vote

Tėvo diena

112131415161

Birželio pirmąjį sekmadienį minėsime Tėvo dieną. Deja, Lietuvoje ši diena nėra tokia svarbi kaip gegužės pirmasis sekmadienis – Motinos diena: glėbiais neperkamos gėlės, nesigirdi padėkų ir šventinių linksmybių.



Ko gero, tikrai maža šeimų, kuriose ši šventė yra švenčiama. Nemažai tėvų apskritai arba nežino, arba nebesugeba suvokti šios datos svarbos ir prasmės.

Motinos vaidmuo šeimoje yra plačiai aprašomas literatūroje, jai skiriama labai daug dėmesio, motinai priskiriama ir daugybė funkcijų, kurių svarbiausia yra vaikų auklėjimas.

Ir iš tiesų – tradiciškai – mes įpratę ugdymo misiją adresuoti motinai.

Stasys Šalkauskis vienas pirmųjų Lietuvoje įvardijo motinos ir tėvo įtaką vaiko ugdymui per lyčių skirtingumo prizmę. Tačiau ir jis konstatuoja, jog „šeimyniniame auklėjime motina yra pirmaeilė auklėjimo veikėja”.

Apklausos duomenimis, šiandien Lietuvos gyventojai šeimos ugdomoje funkcijoje pirmenybę teikia moteriai.

Tik pastarųjų dešimtmečių Lietuvos mokslininkų nuomonė, veikiama užsienio šalių patirties, pradėjo keistis tėvo naudai.

Joyce Sullivan, Akrono universiteto tėvystės specialistė teigia: „Nuomonė, kad tėvo vaidmuo nėra toks svarbus kaip motinos, yra ne tik neprotinga, bet ir pavojinga modernių laikų visuomenei“.

Ir iš tiesų, tėvo vaidmuo taip pat yra labai svarbus.

Psichologų nustatyta, kad vaiko auklėjimui tėvas turi didžiulę reikšmę. Pastebėta, kad moteriai dar tik nešiojant kūdikį, svarbu, kad tėvas užmegztų su juo kontaktą – kalbintų ne tik žmoną, bet ir dar negimusį kūdikį.

Vaikas, ypač berniukas, perima iš tėvo daugelį savybių, o pirmiausia, ydas, mat yra linkęs mėgdžioti savo lyties asmens labiausiai išsiskiriančius veiksmus.

Pavyzdys jam dažniausiai yra artimiausias tos pačios lyties žmogus. Taigi moteris, mananti, kad vaiką išauklės taip, kad jis neperimtų tėvo ydų, yra gana naivi.

Neveltui sakoma, kad moteris turi tekėti už to vyro, į kurį panašių vaikų nori turėti.

Yra tokių moterų, kurios mano geriau išauginsiančios vaiką be tėvo nei su juo. Tačiau vaikas, augantis be tėvo, neišmoksta bendrauti su priešingos lyties atstovais.

Augantis be tėvo berniukas sunkiau perima savo lyties vaidmenį, nes neturi artimo žmogaus, iš kurio galėtų imti pavyzdį. Didelis vienišos motinos dėmesys jam gali pakenkti.

Pasaulinio garso psichologas K. Trimakas teigia: „Kad taptum tėvu, reikia dvidešimties metų”.

Tėvystė vyrui ateina labiau netikėtai, nei moteriai – motinystė.

Tėvo vaidmenį bei įtaką vaikams studijavęs psichologas Henry Biller tvirtina, jog dauguma tėvų nežino, kokį vaidmenį jie galėtų atlikti, dažniausiai stengiamasi pasirūpinti tik vaiko pragyvenimu.

Dauguma kūdikio gimimo laukiančių vyrų neįsivaizduoja, kaip elgsis su naujagimiu. Tėvo vaidmens modeliavimas mintyse maždaug toks: vyrai mato save su 2-3 metų vaiku arba paaugliu.

Tam įtakos turi faktas, kad tėvo vaidmuo nėra ugdomas nuo vaikystės taip, kaip jis ugdomas būsimoms motinoms.

Atlikus tyrimus, tėvo kaip ugdytojo vaidmens nepavyko atrasti nė viename iš tirtų mokyklinių vadovėlių.

Nida Stankevičienė daktaro disertacijoje pateikia apibendrintus I – IV klasių vadovėlių „Šaltinėlio” ir „Šaltinio” tyrimo rezultatus, iš kurių aiškėja vadovėliuose moterų ir vyrų veiklos diferenciacija.

Anot autorės, net 67,29 proc. tekstuose minimų moterų yra aprašomos kaip motinos, 11,21 proc. – kaip senelės, po 7,48 proc. – kaip šeimininkės ir mokytojos.

O vyrai tėvo vaidmenyje aprašomi tik 18,18 proc., senelių – 6,3 proc. ir mokytojų tik 1,4%.

Pateiktas pavyzdys įtikina, jog vyras kaip ugdytojas mokykliniuose vadovėliuose yra ignoruojamas.

Kaip tvirtina statistika, kasmet nuo 11 iki 15 tūkst. vaikų dėl tėvų skyrybų lieka gyventi su vienu iš tėvų, dažniausiai… su motina.

Bendrojo lavinimo mokyklose 1995 – 1996 m. m. mokytojų vyrų buvo tik 14 proc., 1996 – 1997 metais – 13,8 proc.

Vadinasi, dauguma vaikų nemato vyro kaip ugdytojo pavyzdžio nei namuose, nei mokykloje.

Tėvas savitu būdu veikia vaiko ugdymą ir jį papildo, tačiau bene svarbiausia tėvo funkcija yra motinos palaikymas.

Vyro parama dažnai lemia moters ypatingus apsisprendimus – ji, kaip teigia M. Peters, nesulaukusi vyro pagalbos, mažiausiai 8 kartus dažniau linkusi daryti abortą ir 4 kartus dažniau ją ištinka persileidimas.

„Dauguma atvejų moteriai būtina vyro parama, kad ji galėtų atlikti naujas savo pareigas; ji su džiaugsmu pasiaukos naujagimiui tik tuomet, jei vyras pasiaukos jai“, – teigia Simone de Beauvoir.

Šeimos narių santykiai ir pasiskirstymas vaidmenimis po truputį keičiasi.

Anksčiau moters pareiga buvo auginti vaikus, o vyro – aprūpinti šeimą.

Žinoma, šis šeimos modelis neretai sutinkamas ir dabar.

Vis dėlto nemažai yra ir tokių šeimų, kuriose vaiku stengiasi vienodai rūpintis abu tėvai.

Yra ir tokių šeimų, kuriose motinos siekia karjeros, uždirba pragyvenimui, o vaikus prižiūri tėvai.

Lietuvoje išleistas įsakymas, pagal kurį valstybė moka tam tikrą pinigų sumą auginantiems vaikus tėveliams. Tradicinių pažiūrų vyrai iš tokių tėvų juokiasi, laiko silpnais, nesugebančiais susirasti
darbo.

Auginti vaiką – ne toks jau lengvas darbas, be to, didžiulė atsakomybė.

Gydytojai ir psichologai, be abejo, patartų, kad tėvas su vaiku praleistų kuo daugiau laiko ir tikrai neturėtų gėdytis tėvų.

Veiksmingų reformų paieška

remiant šeimos politiką

Pastaruoju metu pastebimos Tėvynės sąjungos (TS) pastangos remti šeimos politiką. 2003 metų vasarą išleistame programiniame dokumente „Dešinioji alternatyva: sėkmės Lietuva” rašoma apie šeimos politiką: „Mes apibrėžiame tokios politikos esminę, vertybinę svarbą”. Tų pačių metų spalio viduryje Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius pasirašė memorandumą „Iniciatyva 2v – naujos paramos šeimai politikos pradžia”, kuriame iškėlė paramos šeimai politikos tikslus: skatinti tradicinių šeimų kūrimąsi, skatinti gyventi šeimoje, siekti, kad kuo daugiau vaikų augtų tvirtose šeimose.

Kovo pradžioje TS Krikščioniškųjų demokratų frakcijos pirmininkė Seimo narė Irena Degutienė pasirašė pareiškimą „Valstybė turi visokeriopai remti, o ne griauti šeimos instituciją”. Kovo 20 dieną Vilniuje ta pati frakcija, remiama Konrado Adenauerio fondo, surengė konferenciją „Paramos šeimai politika”. Konferencijos dalyvius pasveikino dr. Andreasas von Belovas, K.Adenauerio fondo atstovas Baltijos šalyse, Andrius Kubilius, TS pirmininkas, prof. V.Landsbergis. Buvo perskaityti devyni pranešimai. Juos skaitė žinomi mokslininkai ir politikai: prof. D.Gailienė, kun. dr.A.Narbekovas, dr. D.Kuzmickaitė, I.Degutienė, V.Aleknaitė ir kt. Vyko diskusijos. Konferencijoje išgirstas tezes galima suskirstyti į tris dalis: šeimos erozija Lietuvoje, pilnos šeimos pranašumai ir šeimos politikai reikalinga parama.

Šeimos erozija plinta toliau

Anot A.Kubiliaus, šeima yra ne tik vyro ir moters įsikūnijimas. Ji – svarbi visuomeninė ir socialinė institucija, todėl itin svarbi politikams. Pranešėjas konstatavo, jog „Lietuvoje mažėja santuokų ir daugėja skyrybų, vis didesnė vaikų dalis gimsta anapus santuoka sutvirtintų šeimų. Kartu sparčiai mažėja gimstamumas apskritai. Socialinių tyrimų instituto parengtoje „Demografinės politikos strategijoje” aiškiai teigiama, kad visuose demografiniuose procesuose (gimstamumo, šeimos formavimo, mirtingumo ir migracijos) vyksta neigiami pokyčiai. Jų pasekmė – gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, spartus gyventojų senėjimas. Daugiausia su darnios ir stabilios šeimos krize susijęs gimstamumo mažėjimas yra pasiekęs tokią ribą, kai iškyla reali grėsmė tautos išlikimui.

Šeimos erozija kartu yra ir visos visuomenės erozija. Įvairūs tyrimai vienareikšmiškai patvirtina, kad nusikaltėliai, narkomanai, viskuo nusivylę žmonės paprastai išauga ten, kur šeimos yra virtusios griuvėsiais, kur vaikai negauna tėvų dėmesio ir šilumos”.

Kai kurie faktai privertė krūptelėti net pačius didžiausius optimistus. Skyrybų skaičiumi esame Europos „čempionai”, nesantuokinių vaikų skaičius pasiekė 28 proc., per dešimt metų du kartus padaugėjo paauglių savižudybių, Lietuvoje du kartus daugiau nusižudo žmonių, negu žūsta avarijose.

Nerimą kelia tai, kad žmonės apsipranta su tuo, kas yra, blogio nebeįvardija, nenujaučia jo pasekmių. Apklausos rodo, kad tik 19 proc. žmonių skyrybas vertina neigiamai. Sugyventinių poros Lietuvoje – naujas reiškinys, tačiau visuomenė jas toleruoja. 1970-1973 metais gimusiems žmonėms neregistruotos santuokos yra priimtinos, nes mažiau įsipareigojimų, apsisprendimo ilgai gyventi kartu. Daugėja nuomonių, jog santuoka atgyveno. Plinta palaidumas, o jo pasekmės persekioja visą gyvenimą. Prof. D.Gailienės tyrimai rodo: vaikai įveikia nelaimingą meilę, tikėjimo krizę, artimųjų žūtį, tačiau seksualinės traumos, abortai neįveikiami daugelį metų. Net 40 proc. aštuonerių – dešimties metų vaikų save kaltina dėl tėvų skyrybų.

„Lietuvos vaikams būdingas nerimas, depresija, užsisklendimas”, – sakė profesorė. Patenkame į užburtą ratą – nepilnose šeimose augą vaikai nesuvoks pilnos šeimos vertės ir kentės jų vaikai.

Pilnos šeimos pranašumai

„Vaikai auga visur. Tačiau jokios sutartys, jokios sąjungos neprilygsta šeimai, kuri yra tarsi dvasinės įsčios bręsti kūnu ir dvasia išbalansuotai. Visi gimę ir dar negimę kūdikiai, tėvai, seneliai – tai žmogiškoji ekologinė sistema. Nuodėmė – tai tos ekologijos nepaisymas. Užtenka kažką pažeisti, ir griūva visa sistema. Atsakinga tėvystė ir motinystė – tokia yra Bažnyčios pozicija”, – sakė kun. dr. A.Narbekovas.

„Šeima – ilgalaikės ištikimybės pažadas, ilgalaikiai įsipareigojimai vieni kitiems, vaikams. Šeima suteikia kitokią gyvenimo kokybę – stiprius ryšius tarp žmonių. Šeima pašaukta vaikams perduoti gyvenimo patirtį, įvesti į žmonijos paveldą, kultūrą ir etnokultūrą. Neginčytina saugių namų svarba, namų, kur tėvai ir vaikai kartu su Kūrėju kuria istoriją”, – tai dr. D.Kuzmickaitės nuomonė.

Šeimos politikai reikalinga parama

Ką turėtume daryti? Aišku viena: šeimos politikai reikia Vyriausybės, Bažnyčios, nevyriausybinių organizacijų, politinių partijų paramos.

„Valstybės parama šeimos politikai turi būti koordinuota. Vyriausybė turi neberemti eksperimentinių
grupių finansuojamų programų švietimo bei sveikatos apsaugos srityse. Valstybės švietimo ir sveikatos apsaugos politika taip pat turi stiprinti šeimą.

Privalu gerbti tėvų teisę perteikti vaikams savo vertybes ir apsaugoti vaikus nuo tų pamokų, kurios pažeidžia šeimos dorovines nuostatas ir kuriose šeimos vaidmuo suprantamas tik kaip giminės pratęsimas ir seksualinių poreikių patenkinimas. Sveikatos apsaugos politikos vaiko, paauglio interesai negali būti suvesti vien tik į seksualinį švietimą”, – tai Seimo narės I.Degutienės nuomonė.

Vykdant pensijų reformą, reikėtų atsižvelgti į šeimas, užauginusias daugiau gerų, dorų vaikų. Kuo daugiau jaunų žmonių dirba, tuo daugiau lėšų galima skirti socialinėms reikmėms, pensijoms, todėl nedera pamiršti daugiavaikių šeimų tėvų senatvėje – jiems priklausytų didesnės pensijos.

Susiformavo pašaipus požiūris į daugiavaikes šeimas. Jį reikėtų keisti. Tarp daugiavaikių šeimų yra daug gražiai, dorai gyvenančių. Jas reikėtų gerbti, jomis didžiuotis.

Gimus kūdikiui, reikėtų sveikinti, parodyti dėmesį tėveliams. Tai turėtų daryti ne tik privatūs asmenys, bet ir partijų, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

„Santykiai tarp žmonių turėtų būti grindžiami meile. Tik meilė gali išspręsti problemas. Nepamirškime vienas kitam sakyti: „Kaip gerai, kad esi”. Juk visuomenė yra išplėstinė šeima, sakė kun. dr. A.Narbekovas. Įsiklausykime į šiuos žodžius – juose užkoduotas meilės raktas, be kurio neįmanomas doros šeimos gyvenimas.

Tėvystės (motinystės) nuginčijimasPagal Lietuvos Respublikos įstatymus tėvystės nuginčijimas yra pakankamai sudėtinga procedūra, kadangi duomenis gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka. Be to, duomenų vaiko gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą, įrašytų remiantis įsiteisėjusiu ir galutiniu teismo sprendimu, nuginčyti negalima. Nuginčyt tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems tėvams arba nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų po santuokos pabaigos, galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas. Nuginčyti motinystę ar tėvystę, pripažintą pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, galima tik įrodžius, kad vaiko motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai. Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo gali asmuo: · vaiko gimimo akto įraše įrašytas kaip vaiko motina ar tėvas, · asmuo, vaiko gimimo įraše neįrašytas kaip motina ar tėvas, bet laikantis save vaiko motina ar tėvu, · nepilnamečio vyro, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip tėvas, tėvai ar globėjai (rūpintojai), · vaikas, sulaukęs pilnametystės, ar · nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą. Pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo vyrui, kuris yra miręs, gali jo įpėdiniai, jeigu asmuo, įrašytas kaip vaiko tėvas, mirė nepasibaigus vienerių metų ieškinio senaties terminui Kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai: · asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba · paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės.Jeigu asmenys, įrašyti kaip vaiko motina ar tėvas, apie įrašymą jais sužinojo būdami nepilnamečiai ar neveiksnūs, vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai jie sulaukė pilnametystės arba tapo veiksniais.

Birželio pirmąjį sekmadienį minėsime Tėvo dieną. Deja, Lietuvoje ši diena nėra tokia svarbi kaip gegužės pirmasis sekmadienis – Motinos diena: glėbiais neperkamos gėlės, nesigirdi padėkų ir šventinių linksmybių.



Ko gero, tikrai maža šeimų, kuriose ši šventė yra švenčiama. Nemažai tėvų apskritai arba nežino, arba nebesugeba suvokti šios datos svarbos ir prasmės.

Motinos vaidmuo šeimoje yra plačiai aprašomas literatūroje, jai skiriama labai daug dėmesio, motinai priskiriama ir daugybė funkcijų, kurių svarbiausia yra vaikų auklėjimas.

Ir iš tiesų – tradiciškai – mes įpratę ugdymo misiją adresuoti motinai.

Stasys Šalkauskis vienas pirmųjų Lietuvoje įvardijo motinos ir tėvo įtaką vaiko ugdymui per lyčių skirtingumo prizmę. Tačiau ir jis konstatuoja, jog „šeimyniniame auklėjime motina yra pirmaeilė auklėjimo veikėja”.

Apklausos duomenimis, šiandien Lietuvos gyventojai šeimos ugdomoje funkcijoje pirmenybę teikia moteriai.

Tik pastarųjų dešimtmečių Lietuvos mokslininkų nuomonė, veikiama užsienio šalių patirties, pradėjo keistis tėvo naudai.

Joyce Sullivan, Akrono universiteto tėvystės specialistė teigia: „Nuomonė, kad tėvo vaidmuo nėra toks svarbus kaip motinos, yra ne tik neprotinga, bet ir pavojinga modernių laikų visuomenei“.

Ir iš tiesų, tėvo vaidmuo taip pat yra labai svarbus.

Psichologų nustatyta, kad vaiko auklėjimui tėvas turi didžiulę reikšmę. Pastebėta, kad moteriai dar tik nešiojant kūdikį, svarbu, kad tėvas užmegztų su juo kontaktą – kalbintų ne tik žmoną, bet ir dar negimusį kūdikį.

Vaikas, ypač berniukas, perima iš tėvo daugelį savybių, o

ydas, mat yra linkęs mėgdžioti savo lyties asmens labiausiai išsiskiriančius veiksmus.

Pavyzdys jam dažniausiai yra artimiausias tos pačios lyties žmogus. Taigi moteris, mananti, kad vaiką išauklės taip, kad jis neperimtų tėvo ydų, yra gana naivi.

Neveltui sakoma, kad moteris turi tekėti už to vyro, į kurį panašių vaikų nori turėti.

Yra tokių moterų, kurios mano geriau išauginsiančios vaiką be tėvo nei su juo. Tačiau vaikas, augantis be tėvo, neišmoksta bendrauti su priešingos lyties atstovais.

Augantis be tėvo berniukas sunkiau perima savo lyties vaidmenį, nes neturi artimo žmogaus, iš kurio galėtų imti pavyzdį. Didelis vienišos motinos dėmesys jam gali pakenkti.

Pasaulinio garso psichologas K. Trimakas teigia: „Kad taptum tėvu, reikia dvidešimties metų”.

Tėvystė vyrui ateina labiau netikėtai, nei moteriai – motinystė.

Tėvo vaidmenį bei įtaką vaikams studijavęs psichologas Henry Biller tvirtina, jog dauguma tėvų nežino, kokį vaidmenį jie galėtų atlikti, dažniausiai stengiamasi pasirūpinti tik vaiko pragyvenimu.

Dauguma kūdikio gimimo laukiančių vyrų neįsivaizduoja, kaip elgsis su naujagimiu. Tėvo vaidmens modeliavimas mintyse maždaug toks: vyrai mato save su 2-3 metų vaiku arba paaugliu.

Tam įtakos turi faktas, kad tėvo vaidmuo nėra ugdomas nuo vaikystės taip, kaip jis ugdomas būsimoms motinoms.

Atlikus tyrimus, tėvo kaip ugdytojo vaidmens nepavyko atrasti nė viename iš tirtų mokyklinių vadovėlių.

Nida Stankevičienė daktaro disertacijoje pateikia apibendrintus I – IV klasių vadovėlių „Šaltinėlio” ir „Šaltinio” tyrimo rezultatus, iš kurių aiškėja vadovėliuose moterų ir vyrų veiklos diferenciacija.

Anot autorės, net 67,29 proc. tekstuose minimų moterų yra aprašomos kaip motinos, 11,21 proc. – kaip senelės, po 7,48 proc. – kaip šeimininkės ir mokytojos.

O vyrai tėvo vaidmenyje aprašomi tik 18,18 proc., senelių – 6,3 proc. ir mokytojų tik 1,4%.

Pateiktas pavyzdys įtikina, jog vyras kaip ugdytojas mokykliniuose vadovėliuose yra ignoruojamas.

Kaip tvirtina statistika, kasmet nuo 11 iki 15 tūkst. vaikų dėl tėvų skyrybų lieka gyventi su vienu iš tėvų, dažniausiai… su motina.

Bendrojo lavinimo mokyklose 1995 – 1996 m. m. mokytojų vyrų buvo tik 14 proc., 1996 – 1997 metais – 13,8 proc.

Vadinasi, dauguma vaikų nemato vyro kaip ugdytojo pavyzdžio nei namuose, nei mokykloje.

Tėvas savitu būdu veikia vaiko ugdymą ir jį papildo, tačiau bene svarbiausia tėvo funkcija yra motinos palaikymas.

Vyro parama dažnai lemia moters ypatingus apsisprendimus – ji, kaip teigia M. Peters, nesulaukusi vyro pagalbos, mažiausiai 8 kartus dažniau linkusi daryti abortą ir 4 kartus dažniau ją ištinka persileidimas.

„Dauguma atvejų moteriai būtina vyro parama, kad ji galėtų atlikti naujas savo pareigas; ji su džiaugsmu pasiaukos naujagimiui tik tuomet, jei vyras pasiaukos jai“, – teigia Simone de Beauvoir.

Šeimos narių santykiai ir pasiskirstymas vaidmenimis po truputį keičiasi.

Anksčiau moters pareiga buvo auginti vaikus, o vyro – aprūpinti šeimą.

Žinoma, šis šeimos modelis neretai sutinkamas ir dabar.

Vis dėlto nemažai yra ir tokių šeimų, kuriose vaiku stengiasi vienodai rūpintis abu tėvai.

Yra ir tokių šeimų, kuriose motinos siekia karjeros, uždirba pragyvenimui, o vaikus prižiūri tėvai.

Lietuvoje išleistas įsakymas, pagal kurį valstybė moka tam tikrą pinigų sumą auginantiems vaikus tėveliams. Tradicinių pažiūrų vyrai iš tokių tėvų juokiasi, laiko silpnais, nesugebančiais susirasti darbo.

Auginti vaiką – ne toks jau lengvas darbas, be to, didžiulė atsakomybė.

Gydytojai ir psichologai, be abejo, patartų, kad tėvas su vaiku praleistų kuo daugiau laiko ir tikrai neturėtų gėdytis tėvų.

Veiksmingų reformų paieška

remiant šeimos politiką

Pastaruoju metu pastebimos Tėvynės sąjungos (TS) pastangos remti šeimos politiką. 2003 metų vasarą išleistame programiniame dokumente „Dešinioji alternatyva: sėkmės Lietuva” rašoma apie šeimos politiką: „Mes apibrėžiame tokios politikos esminę, vertybinę svarbą”. Tų pačių metų spalio viduryje Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius pasirašė memorandumą „Iniciatyva 2v – naujos paramos šeimai politikos pradžia”, kuriame iškėlė paramos šeimai politikos tikslus: skatinti tradicinių šeimų kūrimąsi, skatinti gyventi šeimoje, siekti, kad kuo daugiau vaikų augtų tvirtose šeimose.

Kovo pradžioje TS Krikščioniškųjų demokratų frakcijos pirmininkė Seimo narė Irena Degutienė pasirašė pareiškimą „Valstybė turi visokeriopai remti, o ne griauti šeimos instituciją”. Kovo 20 dieną Vilniuje ta pati frakcija, remiama Konrado Adenauerio fondo, surengė konferenciją „Paramos šeimai politika”. Konferencijos dalyvius pasveikino dr. Andreasas von Belovas, K.Adenauerio fondo atstovas Baltijos šalyse, Andrius Kubilius, TS pirmininkas, prof. V.Landsbergis. Buvo perskaityti devyni pranešimai. Juos skaitė žinomi mokslininkai ir politikai: prof. D.Gailienė, kun. dr.A.Narbekovas, dr. D.Kuzmickaitė, I.Degutienė, V.Aleknaitė ir kt. Vyko diskusijos. Konferencijoje išgirstas tezes galima suskirstyti į tris dalis: šeimos erozija Lietuvoje, pilnos šeimos pranašumai ir šeimos politikai
reikalinga parama.

Šeimos erozija plinta toliau

Anot A.Kubiliaus, šeima yra ne tik vyro ir moters įsikūnijimas. Ji – svarbi visuomeninė ir socialinė institucija, todėl itin svarbi politikams. Pranešėjas konstatavo, jog „Lietuvoje mažėja santuokų ir daugėja skyrybų, vis didesnė vaikų dalis gimsta anapus santuoka sutvirtintų šeimų. Kartu sparčiai mažėja gimstamumas apskritai. Socialinių tyrimų instituto parengtoje „Demografinės politikos strategijoje” aiškiai teigiama, kad visuose demografiniuose procesuose (gimstamumo, šeimos formavimo, mirtingumo ir migracijos) vyksta neigiami pokyčiai. Jų pasekmė – gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, spartus gyventojų senėjimas. Daugiausia su darnios ir stabilios šeimos krize susijęs gimstamumo mažėjimas yra pasiekęs tokią ribą, kai iškyla reali grėsmė tautos išlikimui.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3362 žodžiai iš 6538 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.