Tėvų elgesys su vaikais
5 (100%) 1 vote

Tėvų elgesys su vaikais

1121

ĮVADAS

Visi tėvai myli savo vaikus nepriklausomai nuo to, kokie jie yra: ar mandagūs ir geri, ar neklaužados. Pasitaiko, kad ta meilė virsta akla. Dabartiniam pasauly daug kalbama apie laisvą ir nevaržomą auklėjimą (be streso). Tėvai taip stipriai myli savo vaikus, kad leidžia jiems ir duoda viską, ko jie tik nori ir geidžia, tiki viskuo, ką jie pasako. Tokia meilė kartais gali padaryti daug žalos tiek vaikams, tiek jų tėvams. Esąs toks prancūzų posakis: „Seniau vaikai norėjo įtikti tėvams, o dabar tėvai beprotiškai stengiasi įtikti vaikams“. Toks elgesys veda prie to, kad vaikai visiškai nesilaiko jokių nustatytų normų ir elgesio taisyklių, nemoka patys nugalėti gyvenimo sunkumų ir protingai spręsti savų problemų. Tėvai dėl tokio auklėjimo nesugeba įvertinti blogo vaikų elgesio. Jeigu kas bando tėvus įspėti, jog vaikas netinkamai elgiasi, tampa jų priešu. Blaiviai mąstančiam tėvui rūpi ne tik išpildyti visus vaiko norus, pavalgydinti jį, aprengti, nupirkti visus pasaulio „žaislus“. Jam svarbiausia išmokyti vaiką gyventi, kad mokėtų gyvenime atskirti blogį nuo gėrio. Tokie tėvai visada stengsis išsiaiškinti aplinkybes ir blogo elgesio priežastis, kartu padės pakeisti blogą elgesį geru. Idealių suaugusiųjų ir vaikų nėra. Visi mes turime ydų ir trūkumų bei teigiamų bruožų. Vaiko ir paauglio dar tik formuojasi asmenybė, tad natūralu, kad klysta. Tėvų ir auklėtojų, mokytojų pareiga – padėti tokiam jaunam žmogui išsirinkti gerą gyvenimo kelią.

1. VAIKŲ IR TĖVŲ RYŠYS

Paauglystės laikotarpiu labai svarbus vaiko ryšys su tėvais bei pačių tėvų tarpusavio santykiai. Tėvai žodžiu ir elgesiu turi vaikams rodyti gyvenimo tikslą, prižiūrėti, kad vaikai tą tikslą pasiektų, visada paveikti vaikus, jeigu jie elgiasi netinkamai. Jeigu tarp tėvo ir motinos nėra konfliktų, tik darna ir meilė, vaikai bus gerai auklėjami. Mat tėvai kartu duos vaikui tai, kas skatins jo asmenybės vystymąsi.

Vaikai ima pavyzdį iš savo tėvų elgesio, atkartoja tėvų darbus ir jų reakcijas, kartoja tėvų pasakytas mintis. Tėvai protingai juos auklėdami gali pakeisti tai, kas neigiama, į tai, kas gera. Kiekvienas tėvų ir vaiko bendravimas yra labai asmeniškas. Kuo greičiau tėvai pradės bendrauti, tuo jų vaikai ir jie patys bus laimingesni. Vaikystėje, kad atkreiptų tėvų dėmesį, vaikai išdykauja, priešinasi. Tėvų užduotis – rasti tokio elgesio priežastį, padėti vaikui išmokti valdyti savo jausmus, padėti pasitikėti savo jėgomis (kad vaikas žinotų, jog moka ir sugeba elgtis tinkamai).

2. AR SVARBU VISADA ĮSIJAUSTI Į VAIKO IŠGYVENIMUS?

Jeigu vaiko išgyvenimai yra malonūs, nesunku su juo kalbėti, jo pasiklausti ar jį pagirti. Nesunku vaikui pasakius: „Šiandien iš matematikos gavau penketą!“ atsiliepti: „Tai tu labai laimingas!“

Skaudūs vaiko išgyvenimai iš tėvų reikalauja daugiau dėmesio ir sugebėjimo kalbėti apie problemą, ne tik moralizuoti, sakyti ilgus pamokymus, nepaisyti ar neigti ir pan.

Norėčiau atkreipti tėvų dėmesį į pokalbio su vaikais naudą ir jo reikšmę. Žinau, kad dabartinis pasaulis labai greitai keičiasi, visiems trūksta laiko, suaugę turi daug visokių darbų ir rūpesčių, tačiau stiprus tėvų ir vaikų ryšys, kuris užsimegs kuo anksčiau, tikrai bus visiems labai svarbus. Supraskite – vaikams neužtenka vien būti sotiems, gražiai apsirengusiems. Jiems reikalinga meilė ir jūsų geras žodis. Vaikai tikrai nori papasakoti, ką jaučia ir kokių turi problemų, tik nemoka, nes, deja, jų nieks to neišmokė. Raskim laiko juos išklausyti.

Auklėjant vaikus labai svarbūs subtilūs tarpusavio ryšiai. Ką tai reiškia? Pirma: mes galvojame, kad svarbiausia tai, ką sakome. Bet dar svarbiau, kokios emocijos lydi mūsų žodžius. Jeigu kalbame su meile – mus supras, piktai – liksime nesuprasti. Antra: žodžiai neturi skirtis nuo darbų. Jeigu iš vaiko reikalaujate, kad jis nesikeiktų, o patys darbe ir kitur aiškinatės rusiškais daugiaaukščiais, toji psichinė būklė ir žodžiai subtiliais energetiniais kanalais persiduos vaikui. Šis tėvų ir vaikų ryšys išlieka visam gyvenimui. Kai tėvai susensta, tampa priklausomi nuo savo vaikų charakterio, bet kai vaikai dar nesubrendę, perima tėvų būdą. Nors vaikas ir negirdi jūsų keikiantis, bet tie žodžiai pasiekia sąmonę vaikui nieko neįtariant. Lygiai taip pat vaikui persiduoda visi tėvų poelgiai.

3. ŠEIMYNINIŲ SANTYKIŲ KŪRIMAS

Tėvų tikslas – kad vaikai neužaugtų egoistais. Dar vienas principas – nesavanaudiškumas. Tai reiškia, kad tėvus nelabai domina, kuo bus jų vaikas, bet užtat jiems labai svarbu, koks jis bus žmogus. Nesavanaudiškumas reiškia, kad tėvai netrukdo vaikui eiti tuo keliu, kuris jam skirtas. Savanaudiškumas – kai iš vaiko atimama pasirinkimo teisė. Tada jis gyvenime būna arba nelaimingas, arba gobšus.

Negalima skatinti vaiko elgsenos, kurią lemia jo egoizmas, reikia skatinti tai, kas jam lemta likimo. Jeigu vaikas kažko prašo sau, tai egoizmas, jeigu jo prašymo tikslas padėti kitiems, tai tokie vaiko žodžiai tėvams turi būti kaip direktyva, kurią būtinai reikia vykdyti. Sakysim, vaikas prašo jūsų pagalbos, bet iniciatyvos jums neperleidžia. Jūs tik padedate, o jis viską organizuoja. Jūs turite paklusti. Arba dukra užsidega padėti mamai skalbti, bet mama
nepatenkinta: „Atstok, nėr kada man čia su tavimi“. Mamos poelgis neteisingas. Juk jeigu toks bendravimas šeimoje įprastinis, vaikas užaugs nelaimingas. O kai dukra prašo mamos leisti pasimatuoti jos suknelę, jau reikia sudrausti.

Nesistenkite iš savo vaikų padaryti kažką nepaprasta. Jeigu matote, kad normaliomis pastangomis jūs negalite pakeisti kokios vaiko savybės, palikite jį ramybėje. Jeigu vaikas išsiblaškęs, jis visą gyvenimą toks ir liks. Būkite atlaidus. Geriau padėkite vaikui vystytis ta kryptimi, į kurią jis linkęs. Tai ir bus nesavanaudiškumo principas,arba gilus supratimas, kad charakteriai keičiasi taip pat lėtai, kaip epochos keičia viena kitą. Sulaukęs`trylikos metų vaikas pats pradės keistis. Jeigu įsivaizduojate, kad esate jo likimo kalvis ir visą atsakomybę prisiimate sau, būsite nuvilti, nes vaikas iki trylikos metų neturi jokio atsakomybės jausmo, kuris padėtų jam keisti savo charakterį.

Pati svarbiausia priežastis, dėl kurios degraduoja santykiai šeimoje – išdidumas. Jeigu moteris didžiuojasi, kad ji moteris, vyras – kad jis vyras, tai ir vaikučiai nuo jų neatsilieka. Visa šeima skamba išdidžiai, o normaliai bendrauti nėra kam.

Bet žmogų puošia nuolankumas. Vyras turi nuolankiai elgtis su žmona ir tuo pat metu atsakyti už viską, kas vyksta šeimoje. Žmona irgi turi būti nuolanki su vyru, tačiau ji dar ir šeimos lyderis ir nuo jos priklauso atmosfera šeimoje. Taigi auklėjimo šeimoje pagrindas – visapusiška pagarba vienas kitam.

4. VAIKO LAVINIMAS

Labai rimta tema – išsilavinimas. Šiuolaikinės švietimo sistemos klaida yra ta, kad visas dėmesys sutelktas į specialistų ruošimą, o ne į charakterio ugdymą. Todėl tėvai turi patys tuo užsiimti, didžiausią dėmesį skirti vaiko charakterio savybėms ir padėti pasireikšti jo dalykinėms savybėms. Specialistu vaikas taps pats, tereikia tik prižiūrėti ir retkarčiais neįkyriai padėti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1227 žodžiai iš 2447 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.