Tėvų požiūris į psichologinį konsultavimą
5 (100%) 1 vote

Tėvų požiūris į psichologinį konsultavimą

112131415161

TĖVŲ POŽIŪRIS Į PSICHOLOGINĮ KONSULTAVIMĄ

Klaipėda, 2006

Turinys

ĮVADAS 3

1. Analitinė dalis 5

1.1. Psichologinis konsultavimas ir jo esmė 5

1.2. Efektyvus psichologas/konsultantas 6

1.3. Vaikų psichologiniai sunkumai 8

1.4. Mokyklinis konsultavimas 9

1.5. Paramos vaikui samprata 10

2. Procedūrinė dalis 12

2.1. Metodika 12

2.2. Rezultatai 13

2.3. Rezultatų aptarimas 20

IŠVADOS 23

LITERATŪRA 24

PRIEDAI 25

Įvadas

Psichologinis konsultavimas – gana nauja sritis psichologijos praktikoje. Jis atsirado norint pagelbėti žmonėms, neturintiems kliniškai apibūdinamų problemų ar sutrikimų, o tiesiog ieškantiems psichologinės pagalbos. Todėl, psichologinis konsultavimas pirmiausia reikalingas žmonėms, kuriems iškyla kasdieninio gyvenimo sunkumų. Psichologinis konsultavimas grindžiamas profesiniu santykiu tarp kvalifikuoto konsultanto ir kliento. Dažniausiai šis procesas vyksta tarp dviejų asmenų, tačiau galima konsultuoti ne vieną asmenį, o visą šeimą ar grupę. Psichologinis konsultavimas yra skirtas padėti klientams išsiaiškinti ir suprasti tai, kas vyksta jų gyvenimo erdvėje, išmokti siekti tikslo prasmingai, pagrįstai remiantis ir sprendžiant emocinio ir tarpasmeninio pobūdžio problemas. (Kočiūnas,1995).

Reikia žinoti, kad psichologinis konsultavimas turi vieną labai svarbų vaidmenį: suteikti žmogui sugebėjimų pačiam reguliuoti savo vystymąsi, spręsti konkrečias problemas, tapusias vidinių konfliktų, krizių priežastimis. Tokiais atvejais, svarbiausia nepatingėti pažinti ir suprasti save patį, artimuosius ar kitus asmenis, kurie gal ir nenorėdami įsitraukia į problemines situacijas. Tokio konsultavimo principas – ne duoti konkretų patarimą, ką dabar reikia daryti, jo paskirtis – mokyti, padėti, kad žmogus geriau suvoktų save, savo sunkumus, kad kiekvienas galėtų imtis atsakomybės už save ir pakreiptų savo gyvenimą norima linkme. (Plužek,1996).

Psichologinis konsultavimas turi daug rūšių, viena jų – vaikų psichologinis konsultavimas. Vaikai, taip pat, kaip ir suaugę turi problemų, kurios kartais suaugusiems yra nepastebimos, tačiau patiems vaikams jos atrodo „katastrofiškos“. Vaikų psichologiniai sunkumai pradeda ryškėti nuo 4-6 metų. Psichologų teigimu, tokio amžiaus vaikai jau susiduria su vidiniais prieštaravimais ir turi sunkumų bendraujant šeimoje. Vaikui sulaukus 7-9 metų, jis susiduria su tokiais gyvenimo pokyčiais kaip mokykla, nauji draugai, padidėjusi atsakomybė, atsiranda pareigos, reikalaujančios savarankiškumo, aktyvesnio bendravimo ir t.t. Tada iškyla naujų sunkumų – tiek šeimoje, tiek mokykloje. (Navaitis, 1997).

Psichologinis vaikų konsultavimas mokyklose, arba tiesiog mokyklinis konsultavimas, šiandien tampa vis aktualesnis dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, atgavus nepriklausomybę Lietuva tapo atvira kitų užsienio valstybių patirčiai įvairiose gyvenimo srityse, į ją drauge su pažanga plūstelėjo ir destrukcinių tendencijų: narkomanija, smurtas, pornografija, komercinis ir seksualinis vaikų bei paauglių išnaudojimas ir t.t. Mokytojai, pedagogai, ir vaikų tėvai dažnai jaučiasi bejėgiai susidūrę su šiomis problemomis, kurios lengvai gali įtraukti kiekvieną vaiką. Taigi, šiandien vis aktualesnis tampa vaikų psichologinis konsultavimas mokykloje. 1990 m. Švietimo ir kultūros ministerija specialiu potvarkiu ugdymo įstaigose įteisino psichologo etatą. Pamažu mokyklose pradėjo rastis psichologų, iš kurių buvo tikimasi pagalbos sprendžiant vis dažniau iškylančias ugdymo problemas. (Vaikų psichologinis konsultavimas, 1999).

Kadangi Lietuvoje, ne taip kaip daugelyje kitų šalių, dar nėra prigijusi tendencija, jog eiti pas psichologą yra „normalu“, darosi įdomu, ar šiandien yra mąstoma taip pat, kaip ir prieš dešimt ar dvidešimt metų. Anksčiau, paprasčiausiai dėl žinių stokos, žmonės galvodavo, jog psichologai gydo nesveikus žmones arba į juos kreipiasi visiškai beviltiški žmonės, kurie negali susitvarkyti su juos užklupusiomis didžiulėmis problemomis. Mokykloje, eiti pasikalbėti su psichologu/konsultantu taip pat būdavo gėda, tiesiog nepriimtina, o daugelis vaikų psichologus net pavadindavo „psichais“. Taigi, mano manymu, požiūris į psichologinį konsultavimą buvo ir yra neigiamas, nes psichologija yra jaunas, neseniai atsiradęs mokslas, o psichologinė pagalba dar nėra taip paplitusi Lietuvoje. Tačiau, kaip yra iš tikrųjų? Siekiant tai sužinoti – aktualu tirti požiūrį į psichologinį konsultavimą, o šiuo atveju – moksleivių tėvelių požiūrį. Šis tyrimas padės atskleisti ką mamos ir tėčiai galvoja apie psichologinį konsultavimą, ar jis naudingas, reikalingas, kokia jo esmė. Taip pat, atskleis jų supratimą apie psichologą/konsultantą, jo darbo esmę.

Taigi, šio darbo tikslas – ištirti tėvų požiūrį į psichologinį konsultavimą.

Tikslas gali būti pasiektas vadovaujantis tokiais uždaviniais:

• Palyginti, kaip skiriasi požiūris į psichologinį konsultavimą priklausomai nuo tėvų išsilavinimo.

• Išsiaiškinti, ar iškilus nesutarimams su vaiku, tėvai yra labiau linkę eiti patys pas psichologą ar verčiu veda vaikus.

• Nustatyti, koks tėvų supratimu turi būti
psichologas/konsultantas.

• Išsiaiškinti, koks tėvų požiūris į psichologo/konsultanto darbo esmę.

• Išanalizuoti, kokios vaikų problemos tėvams atrodo svarbiausios ir palyginti jas su tomis dėl kurių jau buvo lankytasi pas psichologą.

Šiam tyrimui keliamos dvi hipotezės:

1. Aukštąjį išsilavinimą turintys tėvai palankiau vertina psichologinio konsultavimo reikalingumą ir naudingumą.

2. Tėvai labiau yra linkę vesti savo vaikus pas psichologą/konsultantą, nei eiti patys.

1. Analitinė dalis

1.1. Psichologinis konsultavimas ir jo esmė

Terminas „psichologinis konsultavimas“ apibrėžiamas kaip psichologo teikiami žmonėms profesionalūs patarimai, rekomendacijos, paaiškinimai. (Psichologijos žodynas, 1993).

Psichologinis konsultavimas gali būti suprantamas kaip tam tikras galimų veiksmų repertuaras; kaip pagalbos santykių rūšys; kaip psichologinis procesas. Taigi šis terminas gali būti apibrėžiamas labai skirtingai, nes į psichologinį konsultavimą patenka labai daug problemų. Kočiūnas išskyrė keletą svarbiausių elementų, būdingų daugumai šio termino apibrėžimų:

1. Konsultavimas padeda žmogui veikti pasirinktinai;

2. Konsultavimas padeda mokytis naujai elgtis;

3. Konsultavimas skatina asmenybę tobulėti;

4. Konsultuojant, pripažįstama, kad klientas yra nepriklausomas ir atsakingas;

5. Konsultavimo esmė – kontaktas tarp kliento ir konsultanto, kurio pagrindas yra į klientą orientuoto konsultavimo filosofija. (Kočiūnas, 1995)

Psichologo profesinės etikos kodekse (1963) yra teigiama tokia prielaida: „Psichologas yra įsitikinęs kiekvieno žmogaus verte ir orumu. Jo užduotis – uoliai padėti žmogui vis geriau suprasti save patį ir kitus žmones“. Šiame psichologo užduočių apibūdinime būtiniausia pažinti bendrąją tiesą, kad kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos ir kad privaloma visada stengtis padėti kitiems pažinti save ir kitus. Tokie psichologo uždaviniai nulemia ir mokslinių tyrimų pobūdį, ir pagalbą, kurią psichologas teikia sveikiems ir ligoniams, jauniems ir seniems įvairiose situacijose. Šiais principais turi remtis ir psichologinis konsultavimas.

Konsultavimas turi daug rūšių, kurių funkcijos yra skirtingos. Daugiausia psichologinių konsultacijų veikia sveikatos apsaugos įstaigose; čia psichologas priklauso gydytojų personalui ir atlieka nustatytą diagnostikos bei terapijos darbo dalį. Dažniausiai jis bendradarbiauja su psichiatru, pediatru, neurologu ir kitais medicinos specialistais. Esama specializuotų konsultacijų darbui mokyklose, pramonės įmonėse, įdarbinimo įstaigose, kalėjimuose ir t.t. ( Plužek,1996).

Psichologinis konsultavimas turi siekti keleto tikslų. Pirmasis konsultavimo tikslas – padėti žmogui atsiskleisti save ir ugdyti savigarbos ir savosios vertės jausmą. Antrasis – padėti žmogui vis geriau pažinti save patį bei jį ištikusių sunkumų, krizių, konfliktų ar nesugebėjimo prisitaikyti priežastis. Trečia – psichologinis konsultavimas yra ir pažintinio (diagnostinio) ir terapinio (gydomojo) pobūdžio. Pažindamas save, lesdamasis į kalbą su kitu asmeniu, žmogus taip pat išsivaduoja nuo emocijų pertekliau arba nuo nepageidaujamų emocijų. Konsultuojant galima daugiau dėmesio skirti kuriam nors vienam iš tų tikslų – pažintiniam arba gydomajam. Šie du aspektai yra konsultavimo šerdis. (Plužek, 1996)

Psichologinis konsultavimas yra tapatinamas su psichoterapija. Nors visiškai atskirti šias sritis yra labai sudėtinga, nes aiškios ribos tarp jų nėra, tam yra kelios priežastys. Visų pirma, abiejų sričių specialistams keliami panašūs reikalavimai. Antra, naudojamasi tais pačiais profesiniais įgūdžiais. Trečia, naudojamasi tom pačiom procedūrom ir būdais. Ir ketvirta, abejais atvejais būtina bendrauti su klientu ir užmegzti glaudų ryšį. Tiek psichoterapija, tiek psichologinis konsultavimas yra psichologinis poveikis klientui. Tačiau konsultavimo atveju šiš poveikis yra mažesnis, negu terapijos atveju. Vis dėlto, tarp konsultavimo ir psichoterapijos esama ir didesnių skirtumų. Konsultavimas orientuojasi į psichiškai sveiką asmenybę, į pozityvią sveikatą, į problemas, kylančias sąveikaujant klientui ir aplinkai, į trumpalaikę pagalbą, į kliento dabartį ir ateitį; konsultuojant, siekiama, kad klientas tobulėtų (Kočiūnas, 1995).

1.2. Efektyvus psichologas/konsultantas

Nuo pat psichoterapijos pradininko S. Freudo laikų iki šių dienų taip ir nerasta vienareikšmio atsakymo, kaip psichologai ir psichoterapeutai padeda žmonėms. Vienas iš paplitusių atsakymų – psichoterapijos ir konsultavimo efekto paslaptis slypi konsultanto asmenybėje (Vaikų psichologinis konsultavimas, 2002).

Kadangi konsultanto asmenybės svarba yra didžiulė, jam svarbu žinoti, kas ir koks jis yra pats, kokios yra jo nuostatos konkretaus kliento atžvilgiu, kaip jis supranta savo vietą psichologiniame procese. Tai jo vaidmens apibrėžtumo, asmenybės bruožų ir esminių nuostatų klausimai. Konsultantui labai svarbu suvokti savo vaidmenį konsultavimo procese, nes kitaip kiltų grėsmė, kad jis orientuosis vien į kliento lūkesčius. Tokiu atveju kliento priklausomybė nuo konsultanto nuolat didėtų. O iš tikrųjų klientui reikia tik padėti spręsti savo problemas, nes joks konsultantas negali pasakyti kitam žmogui, kaip gyventi. K.
psichologiniame konsultavime įžvelgia 3 svarbius matmenis:

1. Vidinis konsultanto brandumas – mokėjimas efektyviai spręsti savo gyvenimo problemas, atvirumas ir nuoširdumas sau.

2. Tarpasmeninis konsultanto brandumas – mokėjimas padėti kitiems spręsti jų problemas, atvirumas ir nuoširdumas jiems.

3. Konsultanto brandumas yra procesas, o ne būsena. Tai reiškia, kad negalima būti brandžiam visur ir visada. (Vaikų psichologinis konsultavimas, 2002.).

Į klientą orientuotoje terapijoje akcentuojama pozityvi žmogaus patirtis – jam būdinga įgimtas siekimas tapti pilnaverčiu (funkcionuojančiu). Problemos kyla išstumiant kai kuriuos jausmus iš sąmonės lauko, iškraipant patyrimo vertinimus. Psichinės sveikatos pagrindą sudaro atitikimas tarp idealaus Aš ir realaus Aš, pasiekiamas realizuojant savo asmenybės potencialą, siekiant geriau save pažinti, pasitikėti savimi ir t.t.

Rogers (1957) darbai, pratęsti Truax ir Carkuff (1967) yra tikriausiai patys žinomiausi. Jis išskyrė svarbiausias gero terapeuto savybes. Jas identifikavo kaip nuoširdumas, tvirtumas, dėmesingumas, rūpestis. Strong ir Dixon (1971) teigia, kad per pirmus terapijos seansus konsultantas turi sudaryti kuo geresnį įspūdį savo pacientui, t.y. kelti pasitikėjimą juo, būti tikru ekspertu. Nuo to priklauso ar pacientas pasitikės tiek konsultantu, tiek pačiu psichologiniu konsultavimu. Vėliau, LaCrosse (1980), ieškojo pozityvių koreliacijų tarp Strong ir Dixon, pateiktų savybių ir konsultavimo rezultatų. Taigi, matome, kad daug tyrėjų ir rašytojų turėjo savo nuomonę apie tai koks turi būti kompetentingas konsultantas, tačiau taip iki galo ir nebuvo nutarta. (Wheeler ,2000)

Combs su savo bendradarbiais (1969; cit. pgl. George R.L., Christiani T.S., 1990) atliko keletą tyrimų, ir nustatė, kad efektyvų konsultantą nuo neefektyvaus skiria asmenybės bruožai. S.Freud į klausimą apie efektyvų psichoterapeutą yra atsakęs, kad psichoanalitikui nėra būtinas medicininis išsilavinimas, o svarbiausia yra įgimta įžvalga į žmogaus dvasią. Taigi pagrindinė psichologinio konsultavimo technika yra „aš – kaip instrumentas“, t.y. pagrindinė priemonė, skatinanti tobulėti kliento asmenybę, yra konsultanto asmenybė (A.Adler: „gydymo technika privalo būti jumyse“).

Konsultanto efektyvumas priklauso nuo asmenybės ypatybių, profesinių žinių ir specialių konsultavimo įgūdžių. Kai kiekvienos iš šių sferų lygis aukštas, kontaktas, kuris ir yra psichologinio konsultavimo šerdis, bus kokybiškas. Jis ir lemia galutinį konsultavimo efektą, kurį galima apibūdinti proceso (konsultanto reakcijų konstruktyvumo) ir rezultato (kliento pasikeitimo po konsultavimo) terminais.

Labai dažnai profesionalai ar klientai aprašo efektyvų konsultantą vartodami tokias sąvokas: atviras, šiltas, nuoširdus, lankstus, pakantus. Profesinės organizacijos taip pat mėgina apibrėžti konsultanto ypatybes savo rėmuose. Pavyzdžiui, JAV Nacionalinė profesinio orientavimo asociacija suformulavo šias svarbias konsultanto asmenybės ypatybes, tačiau tai nebuvo paremta moksliniais tyrimais (cit. pgl. George R.L., Christiani T.S., 1990):

• Gilus domėjimasis žmonėmis ir kantrumas būnant su jais;

• Emocinis stabilumas ir objektyvumas;

• Gebėjimas kelti kitų žmonių pasitikėjimą

• Pagarba kitų žmonių teisėms.

JAV Konsultantų rengimo asociacija 1964 m. nustatė, kad konsultantas privalo turėti šias 6 asmenybės ypatybes (cit. pgl. George R.L., Christiani T.S., 1990):

• Pasitikėti kiekvienu individu;

• Gerbti individualias žmogaus vertybes;

• Būti budrus, atsižvelgdamas i pasaulines problemas;

• Neturėti išankstinių nusistatymų;

• Suprasti save;

• Būti pareigingas;

L. Wolberg (1954) akcentuoja tokias konsultanto savybes: jautrumas, objektyvumas (vengiant susitapatinti su klientu), lankstumas, empatija ir rimtų emocinių problemų neturėjimas. Empatija – mokėjimas įsijausti į kitų emocinę būklę.

Efektyvaus konsultanto modelis gali pasirodyti per daug jau neįgyvendinamas, tačiau jis atitinka efektyvaus žmogaus bruožus. Taip pat, efektyvaus konsultanto asmenines savybes galime laikyti konsultavimo tikslu – atsiskleidusios šios kliento savybės gali būti konsultavimo efektyvumo rodiklis.(Kočiūnas,1995 ).

1.3. Vaikų psichologiniai sunkumai

Anot A. Gučo, kiekvienas amžiaus tarpsnis turi tipingų bruožų, kurie ilgainiui kinta, suteikdami elgesiui naują formą. Norima pasakyti, kad vaikui augant kinta jo elgesys, todėl svarbu tai pastebėti, o ypatingai, kokios naujos problemos iškyla. Tarp vieno ir kito tarpsnio įsiterpia perėjimo fazė, kai vieni psichikos ypatumai pasidaro nebe tokie reikšmingi, atsiranda kiti ir jiems tenka pagrindinis svoris asmenybės struktūroje. Šiame kitimo procese labai svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais. (Gučas, 1981)

Augantis žmogus nuolat patiria psichologinių problemų, kylančių dėl tam tikrų amžiaus krizių ir asmenybės formavimosi dėsningumų, savęs aktualizavimo sunkumų, tarpusavio santykių keblumų, įsitvirtinimo formaliose ir neformaliose grupėse, adaptavimosi mokykloje ir įvairių socialinių priežasčių – tėvų skyrybų, ekonominio, fizinio ar seksualinio smurto, panaudoto prieš jį patį, materialinio skurdo ir pan. Trapi vaiko psichika be
šeimos, pedagogo ar psichologo paramos neretai palūžta slegiama įvairių sunkumų naštos, ir vaiko elgesys įgauna įvairiai pasireiškiančių negatyvių bruožų. (Vaikų psichologinis konsultavimas, 2002).

Taip pat, vaiko elgesį dažnai sąlygoja jam daromas kitų žmonių poveikis: jie siekia įsprausti vaiko individualybę į sau parankius rėmus, o susidūrę su akivaizdžiais vaiko sunkumais, nenoriai analizuoja, kaip jam padėti, ir vengia keistis. Vaikas taip pat gali pasirinkti destruktyvią gyvenseną, o matydamas, kokią ji daro žalą ir kai susijusi su negatyviu aplinkinių reagavimu, nesistengia siekti realios brandos ir vengia atsakomybės. (Navaitis, 1997)

Psichologinės paramos poreikis mokykloje aktualėja, dėl vis naujų išraiškos formų įgyjančio visuomenės susiskaldymo pagal socialinę ir ekonominę padėtį, dėl bendrų šalies ekonominių sunkumų. Dėl ekonominių problemų sutrikdyta ne tik materialinė šeimos gerovė bet ir jos kultūrinis bei vertybių pamatas. Šios blogybės atitinkamai veikia vaikų elgesį. Psichologai, pedagogai ir tėvai nuolat susiduria su įvairiomis vaikų ir paauglių elgesio, bendravimo sutrikimų apraiškomis. Šiandien dažniausiai skundžiamasi:

• neadaptyviu, situacijai neadekvačiu bendravimu su tėvais, mokytojais, bendraamžiais;

• agresyviu, delinkventišku elgesiu;

• emociniais sutrikimais – nerimastingumu, slogia nuotaika, baime;

• sutrikusia mokymosi motyvacija, nenoru ir nesugebėjimu mokytis dėl priežasčių, nesusijusių su intelekto ar specifinių pažintinių funkcijų sutrikimais;

• visuomenėje įprastų elgesio normų nepaisymu;

• atsipalaidavimo tendencijomis, pasireiškiančiomis malonumų ir nepatirtų įspūdžių ieškojimu alkoholyje, narkotikuose ir t.t. (Vaikų psichologinis konsultavimas, 2002).

1.4. Mokyklinis konsultavimas

Mokyklinis konsultavimas, anot A. Schneiderio, sprendžia konfliktų, kilusių tarp mokytojo ir mokinio, problemas. Šie konfliktai nagrinėjami tarsi viena kryptimi, nes yra analizuojamas mokinių elgesys, kuris skyrėsi nuo mokytojo pageidaujamo, ir ieškoma būdų, kaip paveikti mokinį mokytojo norima linkme. Taigi, mokyklinio konsultavimo uždavinys – pasiekti dviejų lygiaverčių partnerių – mokytojo ir mokinio – bendradarbiavimą.

Tarp mokinių ir mokytojų iškyla daug konfliktų. Nesutarimų iniciatoriumi gali būti tiek konfliktiškas mokytojas, tiek konfliktiškas mokinys. Yra žinoma, kad nemaža dalis mokytojų nuolat konfliktuoja su mokiniais, sukaldami psichologinių sunkumų sau ir vaikams. Švietimo sistemoje mokinio ir mokytojo veikla dar dažnai nepakankamai susietos: mokytojas vadovaujasi vienomis nuostatomis, elgiasi pagal vienus pricipus, mokinys – pagal kitus. Situacijose kai mokytojas suvokia mokinį ne kaip partnerį, o kaip poveikio objektą, slypi konfliktų užuomazgos ir būsimi vaiko psichologiniai sunkumai.

Atlikti tyrimai, kurie atskleidžia galimas vaikų nepasitenkinimo bendravimu su mokytoju tendencijas. Daugelis ikimokyklinio ir jaunesnio amžiaus vaikų besąlygiškai priima tėvų požiūrį ir pripažįsta jų autoritetą, taip pat ir mokykloje nuo pirmų dienų vaikui kuriamas autoritetingo ir teisingo mokytojo vaizdinys. Tačiau atėjus tam tikram amžiui (paauglystei), viskas pradedama vertinti žymiai kritiškiau. Tai ir sąlygoja mokinių ir mokytojų pasikeitusius santykius. Ši bendresnė tendencija gali turėti savas variacijas. Kai kurios iš jų sukelia psichologinius sunkumus. (Navaitis, 1997)

1.5. Psichologinės paramos vaikui samprata

Nors psichologinės paramos vaikui teorija ir praktika remiasi skirtingais teoriniais modeliais bei metodais, tačiau juos vienija tai, kad jie apsprendžia psichologinių sunkumų įveikimo uždavinius, taiko psichologinio poveikio vaikui būdus. Vienodai suprantamos ir bendriausios vaiko psichologinių sunkumų ištakos. Jų ieškoma vaiko socialinėje aplinkoje, bendravimo patirtyje arba jo psichinių ir asmens savybių raidos sutrikimuose.

Psichologinės paramos vaikui tikslus R. Winkler suformulavo taip: psichologas konsultuojantis vaiką siekia pagerinti jo socialinę adaptaciją, sudaryti sąlygas atsiskleisti gebėjimams, asmenybei ir saviraiškai. Šie psichologinės paramos tikslai nekelia abejonių, tačiau juos taikant konkrečiam vaikui, numatant jų realizavimo metodus, situacija tampa painesnė. Atsižvelgiant į psichologinius vaiko sunkumus numatomos reikšmingiausios paramos vaikui kryptys:

1. Psichologinė parama šeimai. Šio pobūdžio pagalbą vaikui galima suteikti, sprendžiant jam reikšmingų suaugusiųjų tarpusavio santykių problemas ar mokant juos naujų vaiko kontrolės ir skatinimo būdų.

2. Psichologinė parama vaikui, patiriančiam sunkumų mokykloje. Taigi, mokyklinis konsultavimas yra parama tam tikru aspektu „silpnesniems“ vaikams“, dažniau tiems, kurie jaučia vidinius prieštaravimus.

3. Psichologinė parama vaikui, patiriančiam bendravimo su bendraamžiais sunkumų. Kita šios paramos krypties atmaina – bendravimo su kita lytimi tobulinimas.

4. Psichologinė parama vaikui įveikiant vaiko vidinius psichologinius sunkumus. (Navaitis, 1997).

2. Procedūrinė dalis

2.1. Metodika

Tiriamieji

Tyrime dalyvavo Klaipėdos „Varpo“ vidurinės mokyklos 5-tų klasių moksleivių tėvai. Reikia paminėti, kad iš pradžių buvo
tyrimą atlikti su „Versmės“ vidurinės mokyklos penktos klasės mokiniais, tačiau atėjus daryti tyrimą paaiškėjo, kad mokykloje jau ilgus metus nedirbo psichologas/konsultantas, taigi buvo didelė tikimybė, kad tyrimas neatskleis norimos informacijos. Respondentams atrinkti – taikoma atsitiktinė atranka. Atrankos imtis – 30 respondentų: 24 mamos ir 6 tėčiai. Jų amžius svyravo nuo 30 iki 49 metų.

Tyrimo vieta ir laikas

Tyrimas buvo atliktas 2006 metų, balandžio 24-28 dienomis. Tyrimas vyko mokykloje, pamokų metu. Prieš tai buvo gautas mokyklos direktoriaus leidimas. Tyrimą padėjo pravesti ir klasėms pristatė mokyklos psichologė, dirbanti ten penkerius metus.

Tyrimo priemonės

Šiame tyrime, duomenų surinkimui, buvo naudojamas anketinės apklausos metodas. Anketą sudaro 18 klausimų. (žr. 1 priedą) Anketoje pateikiamos – viena dichotominė skalė (1kl.), šešios kokybinės renginės skalės (7,9,11,12,13kl.), du uždari klausimai (4,16kl.), šeši modeliuoti (pusiau atviri) klausimai (3,5,6,14,15,17kl.) ir keturi atviri klausimai (2,8,10,18kl.).

Tyrimo eiga

Tiriamaisiais pasirinkti 5a klasės moksleivių tėveliai, turėjo užpildyti paruoštas anketas. Šios klasės mokiniams buvo išdalintos 35 anketos, kurias vaikai turėjo nunešti savo tėveliams ir grąžinti užpildytas. Deja, susigrąžinus anketas, paaiškėjo, kad tyrimą reikės pakartoti dar su viena klase (5b), nes buvo grąžintos tik 19 anketų. Kai kurie vaikai sakė, jog tėveliai atsisakė pildyti anketas. Kartojant tyrimą su 5b klase, buvo pateikta dar 30 anketų, iš kurių sugrįžo tik 15.

Duomenų apdorojimas

Duomenų apdorojimui buvo naudojama programa – Statistika. Reikia pastebėti, kad ne visos anketos buvo pilnai užpildytos, kai kurie klausimai palikti neatsakyti. Tokios anketos nebuvo naudojamos tyrimui. Atsižvelgiant į faktą, kad daug respondentų atsisakė pildyti anketas, nuomonių įvairovė gali būti nedidelė.

2.2. Rezultatai

Atlikus tyrimą, duomenys suvedami į lenteles arba vaizdžiai pateikiami grafikuose. Pirmiausia buvo analizuojami demografiniai rodikliai, vėliau visi likę duomenys remiantis iškeltu šio darbo tikslu, uždaviniais ir hipotezėmis.

1 pav. Tėvų pasiskirstymas pagal amžių

Pirmame paveikslėlyje pateiktas tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių. Daugiausia (43%) tiriamųjų yra 30 – 35 metų amžiaus. Po 27% tiriamųjų priklauso 36-40 ir 41-45 amžiaus intervalams. Mažiausiai (3%) tiriamųjų patenka į 46-50 amžiaus intervalą. Tyrimo dalyvių amžiaus vidurkis 37,5 metų.

1 lentelė

Tėvų pasiskirstymas pagal socialinę padėtį

Socialinė padėtis tėvai(%) mamos(%) visi(%)

Dirbantis /(-i) 100% 84% 87%

Bedarbis /(-ė) 0% 13% 10%

Dirbantis studentas/(-ė) 0% 3% 3%

Pirmoje lentelėje tėvai paskirstyti pagal jų socialinę padėtį. Daugiausia imtį sudaro dirbantys respondentai – 87%. Iš jų 100% tėvų ir 84% mamų. Taip pat, dalyvavo 10% respondentų kurie neturi darbo, iš jų 13% visų mamų. Tyrimo metu išaiškėjo, kad kai kurie tėvai ir dirba ir mokosi, jų 3% (mamos).

2 lentelė

Tėvų išsilavinimas

Išsilavinimas Tėvai % Mamos% Visi%

Aukštasis 17% 42% 37%

Aukštesnysis 17% 29% 27%

Profesinis 50% 17% 23%

Vidurinis 17% 13% 13%

2 pav. Tėvų pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Antroje lentelėje ir antrame paveikslėlyje pateiktas tėvelių išsilavinimas. Daugiausia jų turi aukštąjį išsilavinimą (37%), iš jų daugiau mamų (42%) nei tėvų (17%). Aukštesniojo išsilavinimo yra 27% tėvų. 23% respondentų turi profesinį išsilavinimą. O vidurinio išsilavinimo respondentų – mažiausiai (13%), iš jų daugiau tėčių (17%) nei mamų (13%).

Vadovaujantis pirmu tyrimo uždaviniu palyginsime, kaip skiriasi tėvų požiūris į psichologinį konsultavimą priklausomai nuo išsilavinimo. Šiam uždaviniui sudaroma lentelė, kurioje pateikiami psichologinio konsultavimo reikalingumo, naudingumo, suteiktos psichologinės pagalbos ir psichologo galimybių įvertinimų vidurkiai. Tiriamieji konsultavimą visais šiais aspektais turėjo įvertinti nuo 1 iki 5 balų. 5 balai aukščiausias įvertinimas, 1 balas žemiausias įvertinimas. Be to, tiriamieji buvo paskirstyti į dvi grupes: 1 – aukštojo išsilavinimo tiriamieji, 2 – žemesnio nei aukštasis išsilavinimas tiriamieji (žr. 3 lentelė).

3 lentelė

Psichologinio konsultavimo reikalingumo, naudingumo, suteiktos psichologinės pagalbos, ir psichologo galimybių įvertinimų vidurkiai

Išsilavinimas Tiriamųjų sk. 1 2 3 4 5

Naudingumo vertinimų vidurkiai Reikalingumo vertinimų vidurkiai Suteiktos psichologinės pagalbos tėvams įvertinimo vidurkiai Suteiktos psichologinės pagalbos vaikui įvertinimo vidurkiai Psichologo galimybių padėti spręsti problemas įvertinimo vidurkiai

Aukštasis 11 4,18 4,54 3,3 4 4,2

Aukštesnysis, profesinis, vidurinis 19 4,16 4,37 3,7 3,9 4,4

3 pav. Įvertinimų vidurkių palyginimas priklausomai nuo išsilavinimo

Iš trečios lentelės ir grafinio vaizdo, matome, kad įvertinimų vidurkiai priklausomai nuo išsilavinimo labai mažai skiriasi. Geriausiai abi tiriamųjų grupės įvertino psichologinės pagalbos reikalingumą (1 grupė – 4,54 balo, 2 grupė – 4,37 balo). Psichologinio konsultavimo naudingumą tiriamieji taip pat įvertino labai aukštais balais. Aukšti įvertinimai rodo, kad tėvų
požiūris į psichologinį konsultavimą yra pozityvus. Vidutiniais balais, t.y. šiek tiek prasčiau tiriamieji įvertino jau kažkada suteiktą psichologinę pagalbą sau (3,3 ir 3,7 balo), ir šiek tiek geriau įvertino suteiktą pagalbą vaikams (4 ir 3,91 balo). O psichologo galimybes padėti iškilus problemoms tiriamieji vertino dar palankiau. Iš šių duomenų, galime spėti, kad suteikta psichologinė pagalba tiek tiriamiesiems tiek jų vaikams nelabai atitiko jų lūkesčius, tačiau dabartines psichologų galimybes padėti, tiriamieji vertina geriau.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3674 žodžiai iš 7237 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.