Tėvų su vaikais bendravimo svarba
5 (100%) 1 vote

Tėvų su vaikais bendravimo svarba

ĮVADAS ………………………………………………………………………….………… 2

1. ŠEIMA – PRADŽIOS MOKYKLA ………………… 2

2. SENSOMOTORINĖ KŪDIKIO RAIDA – BENDRAVIMO ĮGŪDŽIŲ PRADŽIA…….. 4

3. BENDRAVIMO KONTAKTAI …………………………………………………… 5

4. VAIKO KALBA – VAIKO DVASIA …………………….. 6

5. BENDRAVIMO SVARBA – NOTMALAUS VYSTYMOSI SĄLYGA ……….. 6

5.1. VAIKAS PRADEDA VAPĖTI ……………………………………………. 7

5.2. VAIKAS PRADEDA MĖGDŽIOTI ………………………………. 7

5.3. VAIKAS PRADEDA SUPRASTI KALBĄ …………………. 8

6. PIRMIEJI VAIKO ŽODŽIAI – DIDELI ŠEIMOS LAIMĖJIMAI ……………… 8

7. BENDRAVIMO IR AUKLĖJIMO ĮTAKA VAIKO PSICHIKOS VYSTYMUISI …… 9

8. TEIGIAMŲ ĮGŪDŽIŲ FORMAVIMAS ŠEIMOJE – NORMALAUS VYSTYMOSI LAIDAS …..10

9. ŠEIMOJE – PAAUGLYS ………………………………………………….……12

IŠVADOS ………………………………………………………………… 15

NAUDOTA LITERATŪRA ………………………………………………………………16

ĮVADAS

Šiandien, gyvendami modernios civilizacijos laikais, jaučiame, kad dabartiniame žmoguje dar glūdi prieš šimtus tūkstantmečių įgyti intelektualiniai ir socialiniai sugebėjimai. Labiausiai jaudinantys duomenys byloja, jog svarbiausias mūsų protėvių išgyvenimo ir vystymosi laimėjimas – ne maisto ieškojimas ir ne gynyba nuo gamtos stichijų ar nuo laukinių žvėrių, o tarpusavio supratimas ir bendravimas.

Mokėjimas bendrauti su kitais žmonėmis ypač aktualus šiuolaikiniais sparčių urbanizacijos tempų laikais, kai plečiasi žmonių tarpusavio ryšiai, kai neįmanoma net įsivaizduoti , kaip galima tenkinti psichofizines reikmes be ryšių su kitais asmenimis.

Nuo seno filosofai, psichologai ir pedagogai ginčijasi, kas lemia vaiko asmenybės formavimąsi. Kai kurie užsienio pedagogai, pvz., švedų pedagogė Elena Kei, tvirtindama, kad vaiko pakitimai vyksta dėsningai, tam tikra seka, prieštarauja vaikų psichologijos ir amžiaus fiziologijos duomenims. Jeigu vaiko vystymąsi lemia tik genetinis fondas, tai visa ugdymo, auklėjimo sistema yra pasmerkta. Toks lengvabūdiškas požiūris bando pateisinti savo pedagogines klaidas.

Tėvai, augindami kūdikį ir būdami pirmieji jo auklėtojai, neturi būti pasyvūs stebėtojai ir nieko neveikti. Jie privalo stengtis prisidėti prie vaiko vystymosi, sudarydami tinkamas išorines sąlygas, atidžiai tyrinėdami ir pažindami vaiką, atkakliai siekdami pedagoginių, psichologinių žinių ir mokėjimų, tinkamai vadovauti vaiko tobulėjimui, pasirūpinti įvairiopu jo auklėjimu.

1. ŠEIMA – PRADŽIOS MOKYKLA

Vaiko psichikos formavimosi pamatas yra šeima – pagrindinis atsparos taškas, kur vaikas patiria pirmuosius įspūdžius, ir kurie išlieka pasąmonėje visą gyvenimą. Motina yra pats natūraliausias ir svarbiausias kūdikio socialinis partneris nuo pat gimimo. Teigiamas intymumas: fizinis artumas (mylavimas, glamonėjimas), akių kontaktas, veido išraiškos (šypsena), intonacijos (balso šiltumas), veiksmų ir pokalbių asmeniškumas stiprina abiejų narių (motinos ir kūdikio) teigiamą tarpusavio sąveiką, pagilina bendrus emocinius išgyvenimus, didina motinos poveikį vaiko emociniam nusiteikimui.

Mažam vaikui pirmiausia reikia nuoširdžių ryšių su artimiausiais žmonėmis: motina, tėvu, kitais šeimos nariais. Vaikas geriau vystosi psichiškai ir fiziškai, kai junta dėmesį ir meilę, nors buitinės sąlygos būtų ir prastesnės, nei tada, kai jis nepatiria tėvų meilės ir šilumos, nors materialiai būtų geriau aprūpintas.

Iš pradžių suaugusiojo veidas kūdikiui yra dinaminis objektas, kurio išraišką jis labai greitai suvokia. Artimųjų rankos, judesiai, veido grimasos, kalba veikia vaiko regėjimą, klausą, lytėjimą, jausmus ir laukia jo reakcijų. Jutimais skatinamas vaiko troškimas dalyvauti „įvykių kaleidoskope“ Kūdikis, stebėdamas suaugusįjį, palaipsniui pradeda suprasti, kad kalba – ne šiaip sau garsų rinkinys, o tarpusavio sąveikos priemonė. Žmogus kalba, šypsosi, juokiasi, rankomis rodo gestus , ir tai vaikui labai įdomu. Jis bando susivokti suaugusiojo informacijoje – įsiterpti „agavimu“, čiauškėjimu, šūkčiojimu, kad tik artimas žmogus atkreiptų į jį dėmesį. Jeigu suaugusieji susipranta įtraukti mažylį į savo pokalbį, laiku padaro pauzę ir leidžia jam „pačiulbėti“, tai kūdikis pajunta didžiausią malonumą dalyvauti tokiame „dialoge“. Kada su vaiku elgiamasi taip, kaip su sau lygiu partneriu; užmezgamas įdomus „dialogas“, mažylis įtraukiamas į veiklą, jam leidžiama pasireikšti. Tačiau jeigu mažylis dažnai lieka „nepastebimas“, sumažėja jo įgimtas aktyvumas. Dar labiau galima nuslopinti vaiko iniciatyvą „emociniu šaltumu“, riksmu, šaukimu, begale draudimų arba kitokiomis represinėmis priemonėmis. Tokie vaikai sunkiai įsitraukia į socialinį gyvenimą, būna lėti, baikštūs, pasyvūs, viską stebi “ iš šalies“ ir niekur nedalyvauja.

Intelektinis vaiko vystymasis pasireiškia daiktų vaizdo transformacija. Daiktų suvokimas pamažu keičiasi, sensomotorinės inteligencijos vystymasis sudaro galimybę kurti
objektyvų pasaulio vaizdą, kuriame subjekto kūnas yra tik vienas elementas tarp kitų. Per pirmuosius metus kūdikio suvokiamas pasaulis pasikeičia keturiais aspektais: objekto, erdvės, laiko ir priežastingumo.

Kūdikį supančių žmonių tarpusavio bendravimas, paremtas abipuse meile ir pagalba – vienas svarbiausių veiksmų vaikui lavinti, rengti jį savimi pasitikinčia, savarankiška, mąstančia būtybe, galinčia spręsti iškylančias problemas, nugalėti pasitaikančius sunkumus.

2. SENSOMOTORINĖ KŪDIKIO RAIDA – BENDRAVIMO ĮGŪDŽIŲ PRADŽIA

Naujagimio refleksinių judesių mechanizmai yra įgimti, todėl ir patys judesiai atliekami automatiškai. Refleksai padeda organizmui apsiginti nuo staigių dirginimų, su kuriais sąmoningai susidoroti būtų sunku. Dauguma jų išlieka ir suaugusio žmogaus elgesyje (kelio girnelės refleksas, automatiškas užsimerkimas pučiant vėjui, vyzdžio susitraukimas uždegus ryškią šviesą). Be šių, kūdikis turi ir specifiškus (rudimentinius) refleksus, kurie yra naudingi jo vystymuisi. Refleksai skirstomi į pozityvius ir negatyvius. Pozityvieji, padedantys organizmui tenkinti gyvybinę energiją palaikančius poreikius, – čiaudėjimas, kosėjimas, pirmieji čiulpimo judesiai. Akies lęšiuko reagavimas į stiprią šviesą, mirkčiojimas, rankų, kojų atitraukimas nuo skausmingo dirginimo yra negatyvaus pobūdžio refleksai.

Gerai žinomi čiulpimo, griebimo refleksai, kuriuos galima konstatuoti nepraėjus nė valandai po gimimo. Taip pat žinomas žingsniavimo refleksas: laikant kūdikį taip, kad jo pėdos liestų žemę, jis pradeda atlikti judesius, panašius į ėjimą. Visi anksčiau išvardinti refleksai yra įgimti.

Kūdikis jau pirmomis savo gyvenimo dienomis gali suvokti išorinius aplinkos daiktus ir juos skirti pagal tam tikrus požymius. Jų poveikis kūdikio elgsenai tada realus, kai tuojau po gimimo jau veikiantys jo jutimo organai sugeba gaunamą informaciją priimti ir siųsti toliau į smegenis. Gerai išlavėjęs jo skonio jutimas: kūdikis skirtingai reaguoja į saldžias, sūrias ir karčias medžiagas. Įdomu tai, kad pirmenybė teikiama saldžiam skoniui. Uoslė taip pat stipriai reaguoja į kai kuriuos kvapus (amoniako, anyžiaus). Jau per pirmąsias savaites jis pradeda skirti motinos kvapą nuo kitų moterų. Labai greitai kūdikis išmoksta naujų judesių ir veiksmų, susijusių su maitinimosi procedūra. To išmokimo nervinis pagrindas yra sąlyginio reflekso mechanizmas, kuris verčia reaguoti į kūno padėtį arba į kai kuriuos, su maitinimusi susijusius, pašalinius dirgiklius. Lytėjimu junta išorinius dirginimus ir orientuojasi artimiausioje erdvėje. Jautriausios kūdikio kūno paviršiaus dalys – lūpos, liežuvis, rankų pirštų galai – pirmiausiai gaunami diferencijuoti pojūčiai, nes kūdikis maitindamasis liečia motinos krūtį. Burna jam padeda suvokti aplinką, nes, priartinęs daiktus prie burnos, atskiria daug jų savybių.Lytėjimas burna ir griebimo refleksas neišnyksta net gerokai paaugus.

Daug judesių ir veiksmų kūdikis mokosi iš suaugusiųjų, juos mėgdžiodamas. Mėgdžiojimas – suvokiamo modelio pakartojimas, – sudėtingas veiksmas, kuris pratina kūdikį sutelkti savo pastangas tam tikrai veiklai. Ypač gyvai reaguoja į žmonių balsus, stengiasi atlikti į kalbos garsus panašius judesius: veido mimika, lūpų, liežuvio pagalba. Jie lavėja kūdikiui žaidžiant ir įvairiais būdais bendraujant su suaugusiu. Žaisti jis pradeda jau trečią mėnesį. Pirmieji kūdikio žaidimai – kojų ir rankų judesiai, šypsniai bei garsų tarimas.

Anksti kūdikis pradeda suvokti aplinką regėjimu. Po 2-jų savaičių jis ima fiksuoti vieną tašką, 3-jų savaičių akys nukrypsta į šviesą, o 8-tą savaitę vaiko akys jau ieško šviesos šaltinio, krypsta į sklindančių garsų pusę.

Kūdikis negreitai pradeda suvokti savo kūno vaizdą. Itin vaiko dėmesį patraukia judančios rankos, tapdamos suvokimo objektu. Suvokiami ir daiktai, kurie juda kartu su rankomis. Rankų, kaip pažinimo įrankio, funkcijas paremia lytėjimas burna ir regėjimas.Taigi šiuo metu lytėjimo pojūčiai gali vienas kitą papildyti ir jų pagrindu gali susidaryti sudėtingesnės suvokimo schemos.

Jutimo organų lavinimas priklauso nuo atsitiktinių aplinkos akstinų, nes kūdikis pats negali pasirinkti objektų ir prie jų prisiartinti, bet nuo suaugusiųjų bendravimo su kūdikiu, siekiant praturtinti jo tiesioginį patyrimą. Todėl labai svarbu nepraleisti to, palankiausio, jutimo sistemų lavinimo laiko pirmaisiais gyvenimo metais, nes jos yra žinių, įgūdžių ir mokėjimų pagrindas.

Naujagimio psichika dar neišskiria „aš” ir aplinkos.Ją sudaro kintančių būsenų išgyvenimas. Tačiau jis nesupranta šių būsenų šaltinių. Naujagimis yra susijęs su pačiais objektais. Todėl gyvenimo pradžioje jo psichinė būsena tik pradeda diferencijuotis lavėjant jutimams, plečiantis kontaktams su kintamu išoriniu pasauliu.Jo tikrovės suvokimas irgi kinta. Sensomotorinių reakcijų raida įgalina lengviau bendrauti su kitais žmonėmis.

3. BENDRAVIMO KONTAKTAI

Kūdikiui bendraujant su aplinka pirmąją savaitę po gimimo, pasireiškia įgimtos afektinės būsenos, paprastai negatyvios, kurias sukelia temperatūros svyravimai, skausmas, fiziologiniai poreikiai. Jeigu neigiamos būsenos vyrauja antrą – ketvirtą savaitę, jos būna susijusios su
kūdikio veikla, nes šiuo metu svarbesnis yra aplinkos daiktų suvokimas ir regėjimu.

Pirmą – antrą mėnesį atsiranda teigiamų pojūčių, bendraujant su suaugusiais, nors tebevyrauja neigiamos emocijos. Ir tik nuo 2 – ojo mėnesio pabaigos vaiko išgyvenimams jau būdingesnės teigiamos emocinės būsenos – ramumas, pasitenkinimas. Afektų ir nuotaikų svyravimus kūdikis gerai išreiškia mimika, poza, balso intonacija, verksmu. Tai jam padeda bendrauti su suaugusiais, o per juos – ir su visa aplinka. Patenkinti savo poreikius kūdikis gali tik suaugusiųjų padedamas.

Kontaktas su suaugusiais prasideda per tuo asmenis, kurie kūdikiu rūpinasi, jį maitina ir globoja (dažniausiai motina), ir jį pirmiausia palaiko lytėjimo, girdėjimo ir regos pojūčiai. Įspūdžiai, patirti bendraujant su mama, iš pradžių būna neapibrėžti (nors kūdikis nesupranta motinos žodžių prasmės, bet jos balsas jam artimesnis negu svetimo asmens). Kūdikis linkęs bendrauti su tais suaugusiais, kurie teikia jam daugiau teigiamų emocijų. Bendraudamas su kitais asmenimis, jis ima jausti, kaip su jais reikėtų sietis. Tokia kūdikio socialinė elgsena yra egocentriška ta prasme, kad jis kitus asmenis naudoja kaip priemonę savo paties malonumams ir norams įgyvendinti. Tačiau tai nėra egoizmas, kadangi vaikas vertina įvykius, žiūri į objektus iš savo požiūrio taško.

Pirmaisiais gyvenimo metais tarp kūdikio ir suaugusiųjų gali susiklostyti įvairūs bendravimo būdai, ateityje įgyjantys pastovesnes, stereotipines formas, kurias vėliau sunku pakeisti. Tai reikia daryti nuo mažens.

4. VAIKO KALBA – VAIKO DVASIA

Kalba užima ypatingą vietą vaiko vystymesi. Būdama bendravimo, minčių reiškimo priemone, kalba padeda formuotis pilnavertei asmenybei. Vieni mažyliai pradeda kalbėti anksti ir kalba daug, kiti ilgai tyli, ir tas „latentinis“ tylėjimo periodas gali tęstis iki dvejų – trejų amžiaus metų. Čia labai svarbus suaugusio vaidmuo. Asmenys, auklėjantys vaiką, skatina mažylio emocijas, nuolat su juo bendrauja. Jie, žodis po žodžio, visapusiškai ugdo vaiko kalbą, skatina bendravimą, lavina vaizduotę, atmintį, mąstymą, formuoja jo charakterį.

5. BENDRAVIMO SVARBA – NOTMALAUS VYSTYMOSI SĄLYGA

Jau trečią mėnesį kūdikis daug juda, tačiau jo judesiai dar impulsyvūs ir nekoordinuoti. Jis dar nemoka nukreipti rankų į žaislą ir ką nors daryti su juo. Pirmojo pusmečio pabaigoje vaikas jau atlieka visą eilę tikslingų judesių. Matydamas ar girdėdamas suaugusįjį, jis pradeda vapėti, stengiasi pasiekti ranka, įsikibti į veidą ar plaukus. Gulėdamas vežimėlyje ar lovelėje, įdėmiai žiūri į barškutį, tiesia į jį rankas ir sučiupęs energingai purto. Apžiūrinėdamas ir klausydamas barškučio, vaikas mokosi klausyti ir stebėti. Tikslingai veikdamas, ruošiasi atlikti ir tikslingus judesius kalbos padargais.Taigi, bendras judesių (motorikos) vystymasis ankstyvoje vaikystėje būtinas ir kalbai formuotis.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1955 žodžiai iš 6164 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.