Tiesos problema
5 (100%) 1 vote

Tiesos problema

Turinys

Įžanga 2

Klasikinė tiesos teorija 2

Akivaizdumo teorija 4

Loginės darnos teorija 5

Pragmatinė tiesos samprata 6

Tiesa ir tikimybė 8

Lietuvių folosofų mintys apie tiesą………………………………………………9

Išvados 11

Naudota literatūra 12

ĮŽANGA

Pagrindinis gyvenimo tikslas – siekti visko, kas geriausia, gražiausia, tobuliausia. Norint pasiekti bent vieną iš šių idealų, reikia sugebėti atskirti kas yra tikra, o kas yra tik apgaulė. Tuo pačiu atskirti Tiesą nuo pačio “pavojingiausio ir klastingiausio” – Melo. Juk gyveni tik vieną kartą, todėl tenka daug ko patirti, daug ko išmokti…O svarbiausia semtis patirties iš visų, kas gali būti naudinga. Norint išgyventi ir pačiais sunkiausiais laikais reikia išmokti priimti ne tik tiesą, bet ir melą. Būtent šito moko ne tik mūsų artimiausi žmonės, bet ir tie, kurie nori, kad mūsų ateitis būtų daug šviesesnė, kad galėtume “pažvelgti Tiesai į akis”.

Tiesos sąvoka yra viena iš plačiausių ir bendriausių sąvokų. Ji skirtingais laikais, amžiais, skirtingose pasaulio šalyse buvo kiek kitaip interpretuojama. Todėl atsirado tiek daug tiesos teorijų, o su jomis kartu tiek daug problemų, kad mums net kartais patiems buvo sunku suvokti kur yra tiesa, o kur yra melas.

KLASIKINĖ TIESOS TEORIJA

Pirmieji Antikos filosofai, tarp jų Platonas ir Aristotelis, iškėlė sau uždavinį suvokti, paaiškinti tokias sampratas kaip:

 Gėrio

 Grožio

 Tiesos

Taip pat svarbus klausimas, iškilęs šiems filosofams, dirbusiems pažinimo teorijos srityje, buvo tiesos apibrėžimas; juk epistemologijos tikslas – ieškoti tiesos, bet reikia pirmiausia apibrėžti, kas tai yra tiesa. Antikoje į tai buvo bandoma atsakyti taip: “teisinga yra tai, kas atitinka tikrovę, faktus, taip pat tai, tai kas atitinka mąstomus daiktus. Taip mąstė ir Platonas, ir Aristotelis. Anot Platono, “tas, kas kalba apie daiktus, atskleisdamas, kokie jie yra, sako tiesą, o tas, kuris kalba kitaip – sako netiesą”. Viduramžių mąstytojai, sekdami Antikos garsiais filosofais tiesą apibrėždavo taip: “Tiesa yra daikto ir minties atitikimas”. Ši teorija apie tiesą vadinama klasikine. Žinoma, toks apibrėžimas gana abstraktus, nes iškyla atitikimo ir tikrovės sąvokų paaiškinimo problema.Tikrovę kiekvienas žmogus suvokia savaip, skirtingai pateikia tuos ar kitus faktus, reiškinius, jų prigimtį .

Antikos ir ypač viduramžių filosofai ypač pabrėžė minties ir daikto ryšį. Bet koks tai ryšys? Panašumas? Bet juk neįmanoma kalbėti apie minties ir daikto panašumus. Gal tai struktūrinis atitikimas? Bet juk minties loginiai ryšiai, nusakantys jos struktūrinę sandarą, neturi jokio ryšio su daiktų fiziniais ryšiais. Taigi, sieti teiginį su tikrove yra abejotina idėja. Juk egzistuoja teisingi teiginiai, kurie atitikmens tikrovėje net neturi, bet laikomi teisingais. Taip lieka neapibrėžtas ir tiesos bei melo santykis.

Šioje teorijoje taip pat teigiama, kad net ir teisingas žmogus gali mąstyti klaidingai, jo idėjos gali neatitikti tiesos, tiesa yra tik tokia mintis, kuri atitinka tikrovę. Tačiau kaip nustatyti, kuri idėja ar teiginys atitinka tikrovę, kuris ne? Čia ir iškilo tiesos problema: ką reikia laikyti teisingu, ką klaidingu teiginiu, kuri mintis atitinka tikrovę, kuri ne? Juk daugelį teiginių mes priimame kaip tiesą, neįsigilindami, ar tai atitinka tikrovę. Pavyzdžiui mes nuo mažens žinome, kad vanduo mėlynas, piešiame jūrą mėlyna spalva, tačiau ar tai atitinka tikrovę? Juk vanduo gali būti žalias, geltonas ar rudas, priklausomai kur jis randasi, kokiu dugnu teka, kokie augalai jame auga.

Taigi, jei ir nekreipsime dėmesio į atitikimo ir tikrovės sąvokas, vis tiek lieka tiesos kriterijaus, kaip taisyklės nustatant teiginio ir tikrovės atitikimą, problema. Kas patvirtins tiesos kriterijaus teisingumą? – Tik kitas kriterijus. Bet taip iškyla begalinės kriterijų sekos problema. Klasikinės tiesos sampratos pasekėjai prieš šį oponentų argumentą gynėsi taip: teisingumo reikšmę galima priskirti tik tiesioginės nuosakos sakiniams, o taisyklės rašomos liepiamąja ir tariamąja nuosaka, taigi kalbėti apie jų teisingumą netikslinga.

Taigi, jau Antikoje iškilo problema kaip teiginius, mintis ar teorijas sulyginti su tikrove. Tuo labiau tai sunku buvo padaryti tiems teiginiams, kurių tiesiogiai atitinkančios tikrovės nėra. Todėl klasikinei teorijai prieštaraujančių atsirado labai daug. Jie teigė, kad labai sunku nustatyti tą pradinį kriterijų, tiesos ramstį, kuris pagrįstų tikrovę ir kuriam kito kriterijaus pagrindimo jau nebereiktų.

Matome, kad klasikinė tiesos teorija turi trūkumų, bet, jei reikia, galima save apginti. Argumentai prieš šią teoriją, nesvarbu ar teisingi, ar gavę kontrargumentų iš klasikinės teorijos pusės, turėjo didelę įtaką tolesnei epistemologijos raidai – iškilo naujos – neklasikinės – tiesos teorijos.

Tiesos samprata ir požiūris į ją laikui bėgant keitėsi.Galime išskirti tris etapus

Priešmodernizmas

Priešmodernizmas apima laikotarpį nuo senų senovės iki viduramžių. Viduramžių mąstytojams, teologams ir filosofams viename asmenyje, buvo aišku:

1) tiesa yra;

2) yra tik viena tiesa;

3) iš esmės galima pasakyti, kas yra
tiesa.

Modernizmas

Antrajame etape – pradedant naujaisiais laikais, Švietimu ir baigiant modernizmu – prie visų skirtumų yra aišku:

1) tiesa yra;

2) savaime aišku, jog yra viena tiesa, tačiau

3) kas yra toji tiesa, reikia ginčytis.

Kaip naujojo modernistinio tiesos modelio pavyzdys pateikiamas toks dalykas kaip „mokslas“. Mokslas siekia tiesos, teisingo pažinimo – ir vadovaujasi esmine prielaida, kad vienas klausimas teturi tik vieną tiesą.

Postmodernizmas

Post išvertus iš lotynų kalbos reiškia „po“. Šiandieniniai laikai yra ties sankirtos tašku, žyminčiu modernizmo perėjimą į postmodernizmą. Postmodernizmo požymiai yra tiesos pliuralizmas, tiesos kratinys. Postmodernizmui yra aišku:

1) nors tiesa yra, tačiau

2) yra ne viena, bet daug tiesų.

Kiekvienas žmogus turi savo tiesą, kiekviena religija – savo. Kiekvienas turi susiieškoti tiesą, kuri jam tinka, kitaip tariant – išrasti ją sau. Kadangi tos vienos tiesos, pagal kurią būtų visa matuojama ir į kurią visi orientuotųsi, nebėra, nebeturėtų būti, tuomet, aišku, nebėra ir galimybių siekti „tos vienos“ tiesos ir dėl jos diskutuoti. Nebėra jokio teisingumo ar klaidingumo kriterijaus ir jokio mastelio, kuris būtų arba turėtų būti visų priimtas. Todėl:

3) dėl tiesos nebesigrumiama. Negali ir neturi būti jokios kovos dėl tiesos.

AKIVAIZDUMO TEORIJA

Kuriant neklasikines tiesos teorijas, buvo remiamasi idėjomis, kad: tiesa yra pačių žinių savybė, ir tiesą reikia tapatinti su galutiniu tiesos kriterijumi. Atsiradus daug prieštaraujančių klasikinei teorija, pradėta formuluoti kita, akivaizdumo teorija.

Šioje teorijoje tikrovė (daiktai) visiškai neminimi. Ši teorija ne tikrino žinias su tikrove, o tyrė pačių žinių savybes, lygino jas su kitomis žiniomis. Ši alternatyvi klasikinės tiesos sampratai teorija pripažino, kad:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1094 žodžiai iš 3583 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.