Tiesos problema3
5 (100%) 1 vote

Tiesos problema3

REFERATO PLANAS

I. ĮŽANGA

II. TIESOS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ:

1. Klasikinė tiesos samprata

2. Akivaizdumo teorija

3. Loginės darnos teorija

4. Pragmatinė tiesos samprata

III. TIESOS PAŽINIMO GALIMUMAS

1. Skepticizmas ir reliatyvizmas

2. Tiesos galimumo klausimo sukonkretinimas:

Kodėl galima tiesa?

Kur galima tiesa?

Kaip galima tiesa?

IV. IŠVADOS

ĮŽANGA

“Tiesos klausimas filosofijoje gali būti pavadintas visų klausimų klausimu jau vien todėl, kad kiekvienas klausimas, tegul ir pats paprasčiausias, yra pastanga priartėti prie tiesos, o geriausiu atveju – ją pasiekti. Jei žmogus yra ar bent jau gali būti klausianti būtybė, jei būtinybė klausti ir klausiančioji būsena jį išskiria iš visų kitų šio pasaulio esinių, tada tiesa – kaip siekinys arba kaip pasiekta būsena – yra tiesiog žmogiškosios egzistencijos lemtis. Būti žmogumi arba būti žmogiškai – vadinasi, siekti tiesos arba būti tiesoje.” (4, 806 psl.)

Bet kas yra pati tiesa?

TIESOS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ

Klasikinė tiesos samprata

Antikos mąstytojai buvo įsitikinę, jog teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t.y. nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Šia natūralia ir paprasta tiesos samprata rėmėsi tiek Platonas, tiek Aristotelis, kas ir leidžia ją vadinti klasikine. Ji gyvavo ir viduramžiais, kuomet mąstytojai tiesą glaustai apibrėždavo taip: “Tiesa yra daikto ir minties atitikimas.” Kitaip tariant, tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis. Filosofijos raidos procese ši samprata buvo kritikuojama. Abejonių kai kam kėlė reikalavimas, kad teisingas teiginys atitiktų tikrovę. Atitikimas dažnai reiškia vienokį ar kitokį panašumą. Bet juk mintis “Sniegas yra baltas” nėra panaši į sniegą. Mintys tiek skiriasi savo prigimtimi nuo daiktų, kad kalbėti apie jų panašumą į daiktus yra visiškai nepagrįsta. Be to, yra teiginių, kuriuos atitinkančios tikrovės nėra. Nepaisant to, mes juos laikome teisingais. Tai įvairūs fizikos dėsniai, kalbantys apie idealizuotus objektus, kurie tikrovėje neegzistuoja. Klasikinė tiesos samprata buvo kritikuojama ir dėl kitų priežasčių, kas privertė nemažą dalį naujųjų laikų filosofų atsisakyti požiūrio į tiesą kaip minčių ir daiktų atitikimą.

Akivaizdumo teorija

Žymiausias požiūrio į tiesą kaip akivaizdžias žinias šalininkas buvo R. Descartes’as. Pasak jo, akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų, pavyzdžiui, tai, kad aš rašau šiuos žodžius, man yra visiškai akivaizdu. Be patyrimo srities akivaizdžiais, nereikalaujančiais įrodymo dar gali būti laikomi religiniai bei matematiniai teiginiai. Descartes’ as, aiškindamas, iš kur mes žinome, kad tokie teiginiai yra teisingi, sako, kad jie apšviesti “natūralios proto šviesos”, todėl yra intuityviai aiškūs, arba akivaizdūs. Kadangi matematikos teoremos yra dedukciškai išvedamos iš akivaizdžių pirminių tiesų, tai jų akivaizdumas garantuoja išvestinių teiginių teisingumą. Taigi Descartes’o poziciją galima išdėstyti taip: teisingos yra žinios, kurios yra arba tiek elementarios, aiškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvedamos iš tokių elementarių, akivaizdžių tiesų. Tačiau ši tiesos samprata taip pat kelia rimtų abejonių. Ginčytinas yra jos universalumas. Juk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį toli gražu nėra akivaizdūs. Be to, kas psichologiniu požiūriu yra akivaizdu vienam žmogui, kitam, turinčiam kitų žinių, kitą patirtį ir protą, gali būti visiškai neakivaizdu.

Loginės darnos teorija

Antra neklasikinė tiesos samprata sieja žinių teisingumą su jų neprieštaringumu. Žinių loginis neprieštaringumas reiškia jų vidinę darną, arba koherentiškumą. Todėl ši samprata dar vadinama koherencine tiesos teorija. Žymiausias jos atstovas G. Leibnicas skyrė dviejų rūšių tiesas: fakto ir proto. Pirmosios atsiranda iš patirties, antrosios yra intelekto produktas. Tačiau pasaulis, pasak filosofo, yra protingos Dievo veiklos produktas, taigi jis visas yra sutvarkytas gerai, protingai. O jeigu pasaulis yra protingai ir tobulai sutvarkytas, tai proto visiškai pakanka, kad galėtume atskleisti jo tvarką bei dėsnius. Leibnico požiūriu, protinga pasaulio tvarka negali būti kitokia nei loginė tvarka, nes racionalus, protingas mąstymas – tai loginis mąstymas. Vadinasi, ir mūsų žinios turi būti logiškai darnios. Todėl teisingais galime laikyti tuos teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais. Tokiu būdu tiesa sutapatinama su žinių sistemos logine darna, koherentiškumu, neprieštaringumu. Tačiau jei konkuruoja neprieštaringos teorijos, tai vieninteliu žinių sistemos teisingumo kriterijumi laikant jos loginį neprieštaringumą, neįmanoma nustatyti, kuri iš jų yra teisinga. Juk būtų nepagrįsta teigti, kad jos visos teisingos, nes teorijos, būdamos vidujai neprieštaringos, gali prieštarauti viena kitai.

Pragmatinė tiesos samprata

Pragmatinė tiesos samprata teisingumą sieja su teiginio (ar jų sistemos) naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Ši samprata buvo išplėtota XX a. pradžioje. Bene pirmasis žinių praktinį efektyvumą su tiesos problema tiesiogiai susiejo K. Marksas. Praktika jis laikė visą žmogaus materialinę
juslinę daiktinę veiklą. Praktika priešinama teorijai, t.y. grynai intelektualiai, idealiai žmogaus veiklai. Praktikoje žmogus operuoja daiktais, teorijoje – idėjomis. Praktikos kategorija įgalina peržengti teorijos, grynojo mąstymo sferą ir reikalauja ieškoti žinių tikrumo, teisingumo pagrindų anapus šios sferos. Teorijos sferoje galima vienai idėjai priešinti kitą, vienai neprieštaringai žinių sistemai – kitą neprieštaringą sistemą, vienus teorinius argumentus – kitiems, ir todėl mintis joje neranda sau tvirtos atramos. Tuo tarpu per praktiką idėjos yra susiejamos su empirine tikrove. K. Marksas nuodugniau savo tiesos sampratos neišrutuliojo. Pragmatinę tiesos teoriją išplėtojo žymiausias amerikietiškojo pragmatizmo atstovas W. James’as. Jis akcentavo idėjų instrumentinę funkciją, jų gebėjimą vienaip ar kitaip kreipti mūsų veiksmus. Praktiškai veikdami vadovaujamės tam tikromis idėjomis. Remdamiesi jomis, tikime, kad mūsų veiksmai duos pageidaujamą rezultatą, bus efektyvūs. Todėl, jei pasiekiame lauktą rezultatą, galime pripažinti, kad idėja, teorija, kuria vadovavomės, yra teisinga, o jei ne – klaidinga. Taigi, W. James’o požiūriu, žinių teisingumas glaudžiai siejasi su jų efektyvumu, praktiniu naudingumu. Pragmatinė tiesos samprata kelia tam tikrų abejonių. Jos šalininkų teigimu,

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1006 žodžiai iš 2762 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.