Tikėjimas ir realigija
5 (100%) 1 vote

Tikėjimas ir realigija

11

Istorijos bėgyje įvairių visuomenių žmonėms religija vaidino svarbų vaidmenį. Ji padėdavo įprasminti kasdieninį gyvenimą, atsakyti į klausimus, į kuriuos žmogus neranda atsakymų jį supančiame pasaulyje (kasdienybėje): kodėl gyvename, kenčiame, mirštame?; kodėl vyksta karai, nelaimės?; kodėl žūsta nekalti žmonės?; kodėl tiek neteisybės pasaulyje? ir pan.

Rašau būtuoju laiku (“padėdavo”, “atsakydavo”) ne todėl, jog dabar to visiškai nebėra, tačiau vis dėlto šiandieninė situacija skiriasi nuo tos, kuri buvo būdinga tradicinėms visuomenėms.

Dabartis pasižymi tuo, jog nėra vienos tiesos, kaip buvo anksčiau. Jos vietą užėmė nuomonių įvairovė, kurioje konkretus žmogus renkasi. Pastarasis reiškinys būdingas visoms žmogaus gyvenimo sritims, taip pat ir religijai.

Lietuva tikriausiai iš inercijos vis dar tebevadinama “katalikišku kraštu”, “Marijos žeme”. Beje, įdomu, kiek šie apibūdinimai atspindi tikrovę. Iki pastarojo šimtmečio religija Lietuvoje buvo grindžiama daugiau religinės tradicijos sekimu, nei asmeniniu tikėjimu. Iš kartos į kartą buvo perduodama religijos forma, o ne turinys (asmeninis tikėjimas). Tačiau dabar, kai vieną tiesą, tradiciją išstumia pasirinkimų įvairovė, atmetama ir religinė tradicija.

Atsisakius religinės tradicijos, kiekvienam žmogui paliekama pasirinkimo laisvė KĄ tikėti, KAIP tikėti, ar apskritai tikėti. Tiesa, savo gyvenimuose vis dar pastebime kai kuriuos religijos rudimentus: krikštijame vaikus, tuokiamės bažnyčioje, laidotuvių metu pageidaujame kunigo paslaugų, karts nuo karto švenčių metu užsukame į bažnyčią – dėl įvairių priežasčių: “bažnyčioje puošniau, iškilmingiau”; “seneliai nori”; “gal taip geriau…” ir pan. Tačiau esmės jau nebeprisimename, o gal jos niekada ir nežinojome. Kai kurių bažnytinių apeigų laikymasis vis dar primena apie religinės tradicijos egzistavimą, tačiau už jų (apeigų) dažniausiai nieko daugiau ir nėra. Kitaip tariant, kaip aš suprantu, religinės apeigos, Bažnyčia turėtų būti tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo. Deja, turėdami masę alternatyvų ir neišmokyti kaip, pagal kokius kriterijus rinktis, mes arba visai nesirenkame, o tik priimame tai, kas yra “paduodama ant lėkštutės” – iš tradicijos perduodamas kai kurias religines apeigas, už kurių jau nebepastebime Dievo, arba renkamės “savo Dievą” – abstrakčią jėgą, Visatos protą ar dėsnius – tai, kas gražiau ar protingiau skamba

Tikėjimas, kaip ir judėjimas. Jei jo nėra – blogai, kai per didelis – darosi pavojingas. Pirmu atveju – tai viskuo abejojantis žmogus, antru – fanatikas. Tikėjimų gali būti visokių: …, savimi, kitais, teisingumu, likimu, pergale. Galima tikėti, kad rytoj išauš rytas, kad dieną keis naktis, vasarą – žiema. Tai būtų pigus tikėjimas, bet ir jis turi savo prasmę. Galima ir reikia tikėti, kad pasveiksi, jeigu sergi kokia nors liga. Jeigu niekuo nesergi – turi tikėti, kad nesusirgsi.

Reikia tikėti ar abejoti, kad bus įmanoma susitvarkyti su problemomis? Aišku, jeigu kas nors pasiūlytų greitą, efektyvų kelią, jūs tuo nepatikėtumėte. Kodėl? Todėl, kad visi bandė tai daryti ir niekam nepavyko? O gal tai neįmanomas uždavinys? Kaip sukurti „perpetum mobile“.

Geriau pereikime prie lengvesnių tikėjimo rūšių. Štai, kad ir tikėjimas horoskopais. Ar jis tikras ar ne, nesiimsime spręsti, tačiau nemaža dalis žmonių jais tiki. Ar jie nuo to nukenčia, ar ne? Tas pats su numerologija. Kad tai būtų mokslas negalima pasakyti, nors prie jos sukūrimo prisidėjo pats Pitagoras. Jis neprašo tikėti arba netikėti jo išradimu. Jis paprasčiausiai pateikia siūlymus. Dar vienas panašus tikėjimas – akmenimis, mineralais. Kad jie dėsningai veiktų visus – negalima pasakyti. Tačiau drąsiai teigti, kad tai neveikia absoliučiai nei vieno žmogaus, manau, niekas neišdrįstų.

Kiek pasitvirtinusių atvejų reikia, kad atsirastų tikėjimas? Tam, kad pajaustum pasitikėjimo savimi galią, užtenka ir vieno atvejo. Svarbiausia, kad tas atvejis būtų su pačiu tavimi. Pasitikėjimą galima nusikopijuoti ir nuo kito, svarbu rasti tinkamą pavyzdį. Jeigu tau bus per daug toli iki jo, gali ir nepavykti. Juk ne kiekvienam duoti vienodi sugebėjimai.

Kaip atsiranda tikėjimas? Kol kas mes neminėsime pačių aukščiausių tikėjimų. Juos pasiekti reikia ne tik žinių, sugebėjimo, bet ir kitų, paslaptingesnių duomenų. Dauguma, turbūt, laikėte abitūros egzaminus. Kuriems jie dar prieš akis, labai pravartu šiek tiek sužinoti. Kad tai nėra paprasčiausias išbandymas – visiems aišku. Drebulys prieš pat juos rodo, kad tvirtai nepasitikime savo jėgomis. Galima numoti ranka į tą baimę, bet tuomet netikėtai gali iškilti egzamino perlaikymo pavojus. Iš kur atsiranda ta baimė? Kad ir nedidelė tikimybė neišlaikyti egzamino sukelia nepasitikėjimą savimi. Egzaminas visados yra lošimas, loterija. Kuo mažiau žinome medžiagą, tuo didesnė tikimybė neišlaikyti arba blogai išlaikyti egzaminą. Garantijų čia negali būti, tik tikimybės. Kai beveik nieko nežinai, nieko kito nebelieka – tik tikėtis, kad pataikysi arba žinosi atsakymą. Tuomet tikėjimo galia turėtų suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Neturint tikėjimo būtinai susikirsi, o štai turint –
gali ir nieko nežinodamas viską laimėti.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 863 žodžiai iš 1574 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.