Tikrovės pagava ir tikrovės užvaldymas rytų ir vakarų mene
5 (100%) 1 vote

Tikrovės pagava ir tikrovės užvaldymas rytų ir vakarų mene

ĮVADAS

Menas tiesiogiai siejasi su civilizacijos istorija ir atspindi įvairius konkrečios kultūros aspektus, jos pokyčius. Civilizacijos istorijoje menas yra svarbus kultūros „kodas“. Dėl menui būdingo vaizdingumo, emocionalumo, meninėms išraiškos priemonėms charakteringo „komunikabilumo“ jis sujungia skirtingas epochas, tautas, jų patirtį, nutiesia savitarpio supratimo tiltus tarp nevienodų pasaulių, skirtingų civilizacijų. Meno stilius padeda sukurti universalesnį „kultūros stilių“, kuriame į visumą susilieja svarbiausi tam tikrai kultūrai būdingi elementai. Akivaizdu, kad meno kūriniuose neretai atsiskleidžia ir saviti civilizacijų bruožai. Kaip taikliai pastebėjo G. Hegelis „menas neretai yra raktas, o kai kurių tautų – vienintelis raktas, atveriantis jų išmintį“.

Meno istorijos raidą J.Baltrušaitis siejo su civilizacijos procesais: „Dėl dramatiškų civilizacijos lūžių, krizių, pasikeitusių tarpcivilizacinių ryšių senosios stilistinės formos netikėtai atgimsta, išsiskleidžia užtvindydamos esamas.“ Pagrindinius meno istorijos bruožus, specifiškumą ir nulemia konkrečios civilizacijos. Todėl meno istoriją – nenutrūkstamą meno formų gyvenimą ir kaitą, taip pat ir jų prasminių reikšmių raidą – galima suprasti kaip formų reikšmių istoriją. Ją lemia konkrečiai civilizacijai būdingas mąstymas bei tikrovės suvokimas, jų principai.

Civilizacija – pasaulio šalių kultūra – nėra vien tik abstrakti sąvoka, ji yra ir empirinė tikrovė. Tai „daugiasluoksnis sociokultūrinis reiškinys, turintis kartu realią bei refleksijos idėjų pasaulio šalyje istoriją.“ /2/ Civilizacija – tikrovės, istorijos atspindys, todėl norėdami kalbėti apie Rytų ir Vakarų tikrovės suvokimą mene, neišvengiamai turime aptarti šių skirtingų pasaulių istoriją, kultūrą, mąstymą, filosofinį pasaulio suvokimą.



Filosofinį pasaulio suvokimą ir Rytuose, ir Vakaruose suformavo mitologinė ir religinė sąmonė. Ji, jungdama skirtingus vaizdinius į vieną, apibūdino žmogų supantį pasaulį bei intymiausius žmogaus dvasios polėkius.

Būtent religijos ir filosofijos santykiai beveik visada pirmiausia nurodomi tiesmukai supriešinant Rytų ir Vakarų mąstymo tradicijas. „Vakaruose sąvokos religija ir filosofija buvo griežtai atskirtos, o Rytų tradicijose skiriamąją ribą nubrėžti yra gana sunku.“(Nakamura, 1992, p.3) Tačiau tikrovėje įvairiose civilizacijose ir įvairiais jų istorinės raidos etapais šie santykiai buvo paslankūs ir nevienareikšmiai.

Religija glaudžiai sąveikauja su tokiomis reikšmingomis kultūros formomis, kaip mitas, menas, filosofija, etika, estetika ir turi išskirtinę svarbą civilizacijos istorijai. Ji veikia kasdieninį žmonių gyvenimą ir įvairias kultūros sritis, todėl religinės pasaulėžiūros supratimas padeda geriau suprasti civilizacijos gyvenimo būdo ir kultūros savitumą.

Menas – tai sudedamoji kultūros pasaulio dalis. Skirtingai nei kultūra, kuri yra savotiškas socialinis makrokosmas, menas yra mikrokosmas, kuriame glūdi pagrindiniai kultūros bruožai. Menas antikoje (sen. graikų technē ir romėnų ars) reiškia bet kokį negamtinės kilmės dirbinį, kuriam būdingas tobulumas, meistriškumas, išbaigtumas. Plėtojantis kultūrai ir estetiniam suvokimui, pradėjus diferencijuotis kūrybinei veiklai šiuolaikinėje sąvokoje menas išryškėja opozicija ne tik natūralios gamtos, bet ir mokslo, technikos, amatų kūriniams. Tenka pripažinti, jog ribos, skiriančios šias veikos sritis, vis dažniau lieka neapibrėžtos.

Menas yra ir visuomeninės sąmonės ir dvasinio pasaulio perpratimo forma. Jis yra priešingas viskam, kas siejasi su prievole, pareiga, nes kultūroje menas pirmiausia yra kūrybinė laisvė. Meno termino daugiareikšmiškumas tik įrodo žmonijos estetinio suvokimo evoliuciją. Platesne reikšme menas siejamas su bet kokia kūrybine žmogaus veiklos sritimi, kuriai būdingas meistriškumas, tobulumas technologine ir estetine prasme. Taip pat ši sąvoka reiškia ir patį meno kūrinį, kažkokį objektą, ir epochinį meno stilių, meno rūšį žanrą. Tačiau menas apima ir daugybę kitų aspektų. Tai ir kūrybinės veiklos apibūdinimas: pasaulis – menininkas – kūrybos procesas – meno kūrinys – suvokimas. Menas nuo visų kitų kultūrinės veiklos formų skiriasi principiniu susiliejimu. „Tai, kas kitose srityse yra išskaidyta ir specializuota, čia sudaro visumą. Todėl meninė kūryba neatskiria materialaus, dvasinio ir techninio pradų. Visi jie susilieja meninės kūrybos produkte – meno kūrinyje. “/1/ „Kiekvienas meno veikalas turi grožės požymį, tai esti: jusnims prieinamas dalykas yra sklidinai prisunktas dar aukštesnio elemento“ (Vydūnas, Raštai IV, 1994, p.356) Savitas meno objektas yra estetinis žmogaus požiūris į kūrybą ir pasaulį, o uždavinys – estetinis pasaulio, tikrovės suvokimas, kuris perteikiamas savotiška kiekvienos meno rūšies ar žanro vaizdinių kalba.

Savo veikale „Socialgeschichte der Kunst und Literatur“ A. Hauseris tyrinėjo meninės kultūros funkcionavimo kultūroje problemas. Jis išskyrė tris meninės kultūros reiškimosi parametrus: istorinį, kurį „lemia kiekvienam istoriniam meninės kultūros tipui būdinga pasaulėžiūra ir meno stilius“ /2/; institucinį, kuris „apibūdina konkrečiam
meninės kultūros tipui būdingą savitą meninės veiklos ir meninės kultūros procesų institucinės organizacijos formą, kuriai itin svarbi teorinė kultūros ir meno santykių procesų refleksija“; ir morfologinį,, kuris „aprėpia įvairių istoriškai besikeičiančių ir tarpusavyje sąveikaujančių meno rūšių ir žanrų sistemą.“ /2/

Konkrečių meno rūšių ir žanrų svarba skirtingoms kultūroms yra nevienoda ir nuolatos keičiasi. Ji tiesiogiai priklauso nuo menų hierarchijos tam tikroje kultūroje. Vieni menai, kurie karaliauja tam tikroje kultūroje, kitoje kultūroje gali būti visiškai nuvertinti. Pavyzdžiui Rytuose kaligrafijos menas itin suklestėjo ir buvo dažnai traktuojamas kaip aukščiausia meno, autentiškiausia artistiškos asmenybės saviraiškos forma, o Vakarų istorijoje kaligrafija buvo menkai išplėtota ir liko kitų menų šešėlyje. Tarp Tolimųjų Rytų menų nepaprastai reikšmingas keramikos, sodų komponavimo menas, o Vakaruose tai buvo menų sistemos pakraštyje. O tokie svarbūs japonų kultūrai menai, kaip ikebana, akmens sodai ar arbatos gėrimo ceremonija, Vakaruose apskritai neaptinkami. Tačiau vienos civilizacijos menų sistemoje labai vertintini menai ilgainiui savo pirmenybę gali prarasti. Stiprėjant tarpkultūriniams ryšiams ir tautoms geriau pažįstant kitų tautų ir civilizacijų meną, keičiasi menų hierarchija. Pavyzdžiui Vakaruose dėl Rytų kultūrų poveikio ėmė klestėti keramika, kaligrafija, gobelenas, batika, dizainas. Tradicinę menų hierarchiją sumaišė ir XX a. atsiradę nauji techniniai menai, kurie į antrą planą išstūmė iki tol Vakaruose viešpatavusią tapybą.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1045 žodžiai iš 3024 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.