Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga1857 metų pavasarį Lietuvos visuomenę sujaudino neeilinis įvykis – vienos turtingiausių šio krašto giminių atstovas, Lahoisko (tuomet – Minsko gubernija, Barysavo apskritis) savininkas grafas Konstantinas Tiškevičius (1806–1868) savo paties dirbtuvėje pasigamintais laivais išsirengė į kelionę… Neries upe. Tuomet mažai ką galėjo nustebinti didikų, o ir ne tik didikų, pažintinės kelionės po Vakarų Europą, taip pat po gerokai tolimesnius, egzotiškus kraštus. Jau seniai iš išskirtinių, grynai edukacinių, vadinamųjų didžiųjų kelionių, Grand Tour, jos buvo virtusios tradicinėmis kasmetinėmis pramoginėmis arba vis madingesnėmis – sanacinėmis, kurortinėmis – daugelio pasiturinčių šio krašto asmenų išvykomis. Buvo keliaujama po vieną ir šeimomis, pašto karietomis ir traukiniais. Tiesa, buvo plaukiama ir upėmis, tačiau taip pat „užsieninėmis“ – Vysla, Dunojumi, Reinu, netgi Nilu. Šios turtingų garlaivių kompanijų organizuojamos kelionės jų dalyviams iš tiesų suteikdavo puikią pramogą. Tačiau kokį malonumą buvo galima patirti plaukiant akmeningąja Nerimi? Ir, pagaliau, kur buvo galima ja nuplaukti? Į Vilnių? Kauną? Bet dar daugiau suglumta išgirdus paprastą ir tiesų grafo Tiškevičiaus paaiškinimą: Nerimi bus plaukiama mokslo tikslais.
Suprantama, tai, kas stebino eilinį bendrapilietį, artimesniems Tiškevičiaus bičiuliams buvo visiškai natūralu ir suprantama. Būtent tokia kelionė atitiko tiek bendrus tuometinės Tiškevičiaus aplinkos žmonių, susibūrusių apie Laikinąją Vilniaus archeologijos komisiją (toliau – Vilniaus archeologijos komisija), tikslus, tiek paties grafo intencijas. Iš šalies žiūrint atrodė, kad Tiškevičiui ir jo bičiuliams keliauti į svečias šalis galėjo būti… tiesiog neįdomu. Iš tikrųjų čia būta ir dalies tiesos – šiuos žmones buvo užvaldžiusi aistra pažinti savo kraštą, „atrasti“ savo Tėvynę. Ir tai nebuvo vien skambūs žodžiai. „Savo šalies ir jos gyventojų pažinimas atneša didesnę garbę nei mums svetimi, egzaltuoti įspūdžiai iš kokių nors tolimų užjūrio kelionių“, – taip grafo Tiškevičiaus kelionės Nerimi išvakarėse rašė populiaraus turistinio vadovo Vyslos upe autorius Oskaras Flattas. Iš tikrųjų kelionė „paprasta“ Lietuvos upe atneš Tiškevičiui tokią pačią, o gal net ir didesnę šlovę nei 1861–1862 metais atlikta garsaus jo giminaičio Mykolo Tiškevičiaus kelionė į egzotiškuosius Egiptą ir Nubiją…
Taigi šiandien turėtume ieškoti atsakymo į bene pagrindinį klausimą: kokia buvo šios idėjos genezė? Kiek vis dėlto ji buvo originali, o kiek individuali – turint omenyje jau minėtą faktą apie tuometinę Tiškevičiaus aplinką, o ir apskritai vis didėjantį tokių kelionių Europoje populiarumą? Be abejonės, atsakymą į šį klausimą gali padėti rasti pati jos sumanytojo Konstantino Tiškevičiaus asmenybė, kuri, deja, mums vis dar yra tik labai fragmentiškai pažįstama. Priešingai nei apie jo jaunesnįjį brolį, Vilniaus archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus įkūrėją Eustachijų Tiškevičių (1814–1873), apie Konstantiną Tiškevičių žinome gana nedaug. Tiesa, jo nuopelnų anaiptol neužmiršo archeologijos ir etnologijos mokslų istorikai, pristatomas jis ir kaip žinomas ano meto kolekcininkas bei bibliofilas, tačiau visuminio požiūrio į jo asmenybę vis dar pasigendame. Kad ir kaip būtų liūdna, tenka konstatuoti, kad geriausi tekstai apie Tiškevičių buvo parašyti tuoj pat po grafo mirties. Tai buvo tartum in memoriam – pirmasis priklausė Vincentui Korotinskiui, antrasis – Juozapui Ignotui Kraševskiui. Abu šie Tiškevičiaus biografai buvo ne tik rašytojai ir leidėjai, ne tik Vilniaus archeologijos komisijos nariai, bet ir jo korespondentai bei bičiuliai. Tad pamėginkime trumpai persakyti jų pateiktus duomenis, tiesa, kiek papildydami tuo, kas praslydo ir pro jų akis. Biografijos metmenys
Konstantinas Tiškevičius gimė Lahoiske 1806 metų vasario 5 (naujuoju stiliumi – vasario 13) dieną Pijaus Tiškevičiaus ir Augustos Pliaterytės šeimoje. Iš pradžių buvo auklėjamas namuose – guvernerio (žinoma net jo pavardė – Gusekas) ir motinos, kurią Korotinskis apibūdino kaip „apsišvietusią ir pamaldžią“ ir teigė, kad jos įtaka paliko itin gilų antspaudą formuojantis Tiškevičiaus būdui. Vėliau buvo atiduotas į Polocko jėzuitų akademiją, o ją uždarius dar vienus metus mokėsi dominikonų mokykloje Zabialuose, Vitebsko gubernijoje, kol pagaliau buvo perkeltas į prestižiškiausią to meto vidurinę mokyklą – Vilniaus gimnaziją, įsikūrusią universiteto patalpose. 1823 metais įstoja į Vilniaus universiteto Moralinių ir politinių mokslų skyrių. Baigęs studijas, 1828 metais gauna vietą Varšuvoje, Lenkijos Karalystės iždo ministerijoje. Kiek vėliau šios žinybos interesais išsiunčiamas į užsienį, o baigęs misiją visiškai atsideda privačiam gyvenimui. Iš tikrųjų 1836 metais, taigi sulaukęs trisdešimties, Konstantinas Tiškevičius veda Pauliną Cechanoveckytę ir visam laikui įsikuria gimtajame Lahoiske, tarp Minsko ir Barysavo, miškingoje ir mineraliniais šaltiniais garsėjusioje vietovėje,
senojoje slavų krivičių žemėje, prie Ainos upės ir Lopeneco upelio, kadaise Polocko kunigaikščių, vėliau – kunigaikščių Čartoriskių, o nuo 1528 metų – grafų Tiškevičių valdoje. Konstantinas Tiškevičius tampa tryliktu šios šeimos atstovu Lahoiske. Tiesa, puikiuose 1815 metais vėlyvojo klasicizmo stiliumi pastatytuose rūmuose dar gyveno ir senasis šeimininkas, tuomet septyniasdešimtmetis Pijus Tiškevičius, tačiau dvaro reikalai buvo visiškai atiduoti į vyresniojo sūnaus rankas. Pirmieji išsimokslinusio ir pasaulio mačiusio jaunojo šeimininko žingsniai rodė, kad nedidelio miestelio gyvenime įvyks didelių permainų. Ankstesnieji Lahoisko šeimininkai daugiausia rūpinosi ten esančių šventyklų (dviejų parapinių stačiatikių cerkvių ir vienos filijos, buvusios bazilijonų cerkvės ir vienuolyno bei parapinės katalikų bažnyčios) ir pačių rezidencinių rūmų statyba bei puošyba, o Konstantinas Tiškevičius visą energiją skyrė miestelio pramonei, o plačiąja prasme – jo gyventojų gerovei kelti. Jau 1837 metais Lahoiske jis įkuria lininių ir medvilninių audinių fabriką, o netrukus pastato ir ketaus liejyklą, kuri turėjo aprūpinti apylinkę savais žemės ūkio padargais. Ilgainiui Lahoiske atsiranda dar ir trečias – cukraus fabrikas, jo paslaugomis netrunka pasinaudoti miestelio gyventojai, ypač žydai. Tačiau bene labiausiai išgarsėjo Tiškevičiaus įsteigtas paskolų bankas. Anot Korotinskio, „visa tai buvo dalykai nauji, negirdėti toje miškingoje ir pelkėtoje vietovėje, į kurią iki tol net ekonominės pažangos aidas nedrįso priklysti“.
Tačiau vietos gyventojus stebino ne tik ši Lahoisko šeimininko veikla. Netrukus pastebėta, kad jaunajam Tiškevičiui rūpi anaiptol ne vien tik pramonė ir finansai. Vis dažniau jį pastebėdavo… su kastuvu rankoje prie vadinamųjų švedų arba totorių kapų. O jų, ir ne tik jų, Barysavo žemėje buvo apstu. „Retai, – rašė Korotinskis, – kur nors kitur taip koncentruotai rastum tiek įvairiausių priešistorinių paminklų lobių – tiek žemės paviršiuje, tiek jos gelmėse išbarstytų, o pats Lahoiskas su senovine krivičių žemės valdytojų Rogvolodovičių pilimi buvo tų aplink pasklidusių ikikrikščioniškosios praeities senovinių pilių, piliakalnių ir pilkapių centras.“ Iš tikrųjų per trisdešimt metų Tiškevičius, vienas ir su bičiuliais, iškasinėjo begalę (vieni tyrinėtojai nurodo du šimtus, kiti – net… penkis šimtus) šių paminklų. Kad ir kaip ten būtų, svarbu ne skaičiai. „Vienu laiku prabudęs polinkis į archeologiją, – rašė Kraševskis, – guviam jo protui tame netyrinėtame krašte tapo mėgstamiausia veikla, vos ne jo gyvenimo dėsniu ir darbo tikslu.“ Iš tikrųjų Tiškevičius su nepaprasta energija ir triūsu atsidėjo tiems ieškojimams, kurių tikslas, nors ir kilnus, buvo labai nelengvai pasiekiamas – iš pavienių, išbarstytų radinių ir faktų sukurti tam tikrą visumą ir per ją įsiskverbti į tolimą praeitį. Dabar, suprantama, vertėtų klausti, iš kur atsirado ši Tiškevičiaus aistra. Ar tai, kaip sako jo biografai, lėmė tik šių lobių turtinga Barysavo žemė? Vargu ar tik ji. Priežastys tikriausiai gilesnės. Jų reikėtų ieškoti tiek Vilniaus universiteto aplinkoje (visų pirma – joje), tiek nuolatinėse užsienio kelionėse. Tai, žinoma, galėjo lemti ir Tiškevičiaus pomėgis kolekcionuoti, kurį vainikavo Lahoisko muziejaus įkūrimas – vieno turtingiausių anuo metu, kaip teigė Kraševskis, „aprėpiančio apskritai viską, kas gali praversti civilizacijos ir papročių istorijai“, jo turtingumo keliais žodžiais apibūdinti neįmanoma.