Turinys
Įvadas 3
1. Tobulosios konkurencijos darbo jėgos rinka 4
1.1. Darbo jėgos pasiūla 4
1.2. Darbo jėgos paklausa 5
1.3. Ribinis pajamų produktas (RPP) 5
1.4. Darbo jėgos rinkos efektyvumas 5
2. Netobulos konkurencijos darbo jėgos rinka 6
2.1. Profesinės sąjungos 6
2.2. Monopsonija 7
2.3. Kolektyvinės derybos 7
3. Darbo užmokesčio diferenciacijos veiksniai 9
3.1. Kvalifikacija 9
3.2. Darbo sąlygos 9
3.3. Atsakomybė 9
Išvados 10
Literatūra 11
Įvadas
Ekonomikos teorijoje jau nuo 19a. vidurio darbo jėgą nagrinėja kaip vieną iš prekių, kurios mainų santykių problematika galima aprašyti remiantis dėsningumais, suformuluotais nagrinėjant daiktinių prekių rinkas. Todėl darbo jėgos rinkos analizei vartojamos konkurencijos, pasiūlos, paklausos, ribinių pajamų sąvokos.
Pagrindinės prielaidos, būtinos tobulai konkurencijai darbo rinkoje, yra visiškas darbo socialinis mobilumas ir darbdavių informuotumas apie darbo sąnaudas ir rezultatus, darbdavių bei darbuotojų rinkos galios neturėjimas.
Socialinis mobilumas – tai gyventojų sugebėjimas keisti savo gyvenimo sąlygas. Atliekant ekonominius tyrimus atsižvelgiama į gebėjimą keisti profesiją, gyvenamąją vietą, darbo vietą, darbo intensyvumą. Socialinis mobilumas yra aukštas, jei nedideli darbo užmokesčio ar darbo sąlygų pakitimai atsispindi darbuotojų elgsenoje. Gyvenamoji praktika rodo, kad visiškas mobilumas nepasiekiamas. Štai darbuotojai apie darbovietės pakeitimą pradeda rimtai galvoti, kai darbo užmokesčio skirtumas viršija 5%, apie gyvenamosios vietos pakeitimą respublikos viduje – kai šis skirtumas siekia 10%. Tam, kad susiformuotų troškimas emigruoti reikalingas dar didesnis pajamų skirtumas. Mobilumą riboja ne tik pasyvumas, bet ir tokie veiksniai, kaip analogiškų darbo vietų trūkumas, perkvalifikavimo sistemos trūkumai, butų, transporto bei kitos problemos.
Darbo rinkos informuotumo reikšmė aiški, todėl nurodysiu pagrindinius informacijos ribotumo aspektus. Darbuotojai tiksliai nežino pajamų lygio ir jo kitimo atskiroje įmonėje dinamikos tiek dėl to, kad sunku pinigais įvertinti įmonės savo darbuotojams teikiamas paslaugas, tiek ir dėl premijų nestabilumo.
Darbdavių informuotumas ribotas dėl techninių darbo rezultatų vertinimo problemų. Dalyje veiklos sričių (švietimas, medicina…) tik apytiksliai galima įvertinti ne tik darbuotojų, bet ir įstaigų darbo rezultatus. Daiktinių produktų gamybos šakose, dirbančiose konkurencijos sąlygomis, įmonių veiklos rezultatus rinka įvertina pakankamai tiksliai, bet atskirų darbuotojų grupių (pvz. Vadovų, mokslinių padalinių darbuotojų) darbo rezultatų tiksliai įvertinti neįmanoma.
Rinkos galios problema taip pat aktuali darbo rinkai. Profesinės bei kitos darbuotojų sąjungos kuria monopolinių reiškinių prielaidas darbo pasiūlos sferoje, o įmonininkų sąjungos, tam tikros profesijos darbuotojų telkimasis vienoje įmonėje, ribotas darbdavių skaičius tam tikroje teritorijoje – darbo paklausos sferoje.
1. Tobulos konkurencijos darbo jėgos rinka
1.1.Darbo jėgos pasiūla
Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami pripažinimo, siekdami gauti pajamų, patirti bendravimo su kolegomis džiaugsmą it t.t., tačiau ekonomikoje yra vienas iš motyvų – siekimas gauti pajamų (darbo užmokestį). Siekimas bei gebėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant įvairiems darbo užmokesčio lygiams, yra darbo pasiūla. Nors darbo rinka tapati prekių rinkai, pasiūlos dėsningumų bendrumas yra akivaizdus. Kuo tam tikros profesijos darbuotojų darbo užmokestis didesnis, tuo daugiau žmonių linkę pasirinkti šią profesiją, tuo daugiau valandų per dieną (kai kitos sąlygos lygios) jie pasirengę skirti darbui.
Rinkos ekonomikoje sprendimus dirbti ar nedirbti ir kiek dirbti priima atskiri asmenys, atsižvelgę į darbo užmokestį ir sunkumų, patiriamų darbo metu, lygį. Elementariausias modelis, kuriuo galima kiekybiškai įvertinti darbinių pajamų ir sunkumų sąveiką, yra pajamų ir laisvalaikio, prarandamumo dirbant, analizė. Kai darbo užmokestis fiksuotas, norint gauti didesnį atlyginimą, reikia dirbti ilgiau. Kuo ilgiau dirbame, tuo mažiau laiko mums lieka laisvalaikiui bei poilsiui, nes paros trukmė yra. Taigi darbas, kai ir bet kuri kita veikla, turi alternatyvinius kaštus, kurie šiuo atveju apibrėžiami kai laisvalaikio kiekis, kurio tenka atsisakyti darbinės veiklos labui. Norint išsiaiškinti, kokia proporcija bus padalyta para, tikslinga vartoti ribinio naudingumo sąvoką.
Akivaizdu, kad laisvalaikis mums turi tam tikrą naudingumą, kuriam galioja mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis: kuo daugiau turime laisvo laiko, tuo jį menkiau vertiname.
Tačiau darbas mums irgi reikalingas. Net apsiriboję nuo fakto, kad darbo procesas gali būti malonus savaime, negalime atsisakyti darbo, kaip pajamų šaltinio. Šiuo aspektu ribinį darbo naudingumą galime apibrėžti kaip prekių, kurias galima įsigyti už papildomos darbo valandos pajamas, vertę. Pirmos valandos ribinis naudingumas yra labai didelis, nes, negavę kelių litų per dieną ir neturėdami papildomų pajamų, numirtume badu.. antros valandos darbas mums būtinas, kad
elementariai apsirengtume, trečios – kad suvalgytume kokį gardesnį kąsnelį ir t.t. Kadangi didėjančios pajamos leidžia tenkinti vis mažiau gyvybiškai svarbius poreikius, galima teigti, kad ribinis darbo naudingumas mažėja. Taigi, kuo ilgiau dirbame, tuo ribinis naudingumas mažesnis, o laisvalaikio vertinimai tampa aukštesni.
Darbo užmokesčio kitimas. Augant valandiniam darbo užmokesčiui, didėja produktų, kuriuos galima nusipirkti už darbines pajamas, kiekis, taigi ir ribinis naudingumas. Laisvalaikio naudingumui nesikeičiant, o darbo užmokesčiui didėjant, optimalus darbo laikas ilgėja. Tačiau darbo laiko ilgėjimo tendencija nėra absoliuti. Darbo užmokesčiui pasiekus tam tikrą lygį, darbuotojas gali įsigyti daug prekių ir pradeda galvoti, ar jam geriau vartoti daug, bet mažiau reikšmingų produktų, ar dalie atsisakyti laisvalaikio ilginimo naudai. Taigi darbo užmokesčio didėjimas gali sukelti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus darbo pasiūlos pokyčius (pajamų efektą).
1.2. Darbo jėgos paklausa
Rinkoje darbo paklausa formuojasi priklausomai nuo technologiškai apibrėžto darbo kiekio, reikalingo įmonėms, kad atliktų užsakymus, ir nuo darbo užmokesčio lygio.